Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TARYBINĖS KALBOTYROS TEORIJA IR PRAKTIKA PDF Spausdinti El. paštas
1. Bendroji kryptis
Sekdami Tarybų Sąjungos gyvenimą, lengvai galime pastebėti vieną būdingą reiškinį — viską rikiuoti pagal generalinę komunistinės partijos liniją, pagal marksizmo leninizmo pagrindus, išdėstytus Markso, Engelso, Lenino ir Stalino raštuose. Tai yra vienintelis ir svarbiausias komunistų išminties šaltinis, neginčijama evangelija. Visa, kas kieno kur daroma, turi būti atremta į komunistinę pasaulėžiūrą, į istorinį materializmą. Ypač stropiai žiūrima, kad šios linijos būtų griežtai laikomasi ne tik filosofijoj, literatūroj, mene, bet ir visose atskirose mokslo šakose, ten, kur, rodos, jau nieku būdu negalima įžiūrėti kokios nors ideologijos. O visdėlto primygtinai ir čia jieškoma tos marksistinės komunistinės dvasios, ir vargas tam, kurs kartais pasuka ne tokiu keliu, kaip oficialiniai autoritetai galvoje.

Šitokiose aplinkybėse, suprantama, labai sunku, beveik neįmanoma pasireikšti kokiai žymesnei laisvai individualinei kūrybai ar iniciatyvai. Kiekvienas kūrėjas ar tyrinėtojas, ką kurdamas ar tirdamas, vis turi žiūrėti, ar jo išvados, sudaryti dėsniai ir apskritai visa jo galvosena kaip reikiant atitinka pagrindinę komunistų doktriną ir ar tinkamai tai marksistiškai pagrįsta. Jeigu kur nors staiga pasirodo kokia nuokrypa nuo generalinės linijos, tai tuojau be atodairos į tai esti smarkiai reaguojama ir niekais paverčiama visa, kas dar neseniai atrodė gera, tinkama. Tuo būdu buvo sunaikinta, pašalinta ar šiaip nuvertintą nemaža žymių partijos, politikos, mokslo, literatūros, meno ir daugelio kitų sričių atstovų. Šio likimo neišvengė ir akademikas N. Marras, naujojo tarybinio kalbos mokslo kūrėjas. Todėl pravartu yra kiek platėliau susipažinti su šiuo įvykiu bei jo priežastimis, nes tai tiesiogiai liečia ir lituanistinį darbą Lietuvoje.

2. Naujasis N. Marro kalbos mokslas
Nikalojaus Jakovlevičiaus Marro (1864-1934) sukurtas kalbos mokslas vadinamas jafetine teorija, arba jaįetidologija, kurios skirtinos dvi svarbiausios dalys: 1. jafetinių kalbų mokslas ir 2. bendroji kalbotyrinė doktrina. Iš pat pradžios N. Marras daugiausia domėjosi tik kaukazinėmis kalbomis, kurias, norėdamas atskirti nuo semitinių bei hamitinių kalbų, jis pavadino jaįetinėmis (nuo Nojaus sūnaus Jafeto). Tų kalbų skaičius nuolat svyravo. 1908 m. jafetinėmis kalbomis tebuvo laikomos gruzinų, megrelų, chanų ir svanų kalbos. 1916 m. prie jafetinių kalbų buvo priskirtos abhazų, adigų ir dagestaniečių, o nuo 1920 m. ir baskų, etruskų, pelasgų, hititų, elamiečių ir kitos kalbos. Dar vėliau jafetinių elementų buvo pradėta rasti įvairiausiose pasaulio kalbose, todėl j afetinės kalbos pasidarė giminingos visoms kalboms, o genealoginė kalbų giminystė pasirodė esanti beprasmė. Mat, N. Marras manė, kad garsiniai atitikmenys ir kitokios kalbinės bendrybės nerodančios kalbų giminingumo, nes įvairių sistemų kalbos jau nuo senų senovės visokeriopai tarpusavy mišusios (hibridizacija), ir iš šio mišinio ilgainiui galėjusios atsirasti įvairios naujos kalbos. Jo nuomone, nemišrių kalbų iš viso nesą.

Ypač savotišką vaidmenį jafetidologijoj vaidina kalbinės stadijos, arba tam tikri kalbų raidos etapai. Įvairių sistemų kalbos sudarančios tik įvairias vieno glotogoninio proceso stadijas, kurių žymiausios esančios keturios. Pirmojoj stadijoj esanti kinų kalba, antrojoj — suomių ugrų, turkų bei mongolų, trečioj o j — jafetų bei hamitų ir ketvirtojoj — semitų bei indoeuropiečių kalbos. Taigi indoeuropiečių kalbos esančios pačios vėlyviausios: jos naujai susiformavusios iš senesnių jafetinių kalbų, kurios savo keliu Europoj ilgainiui arba išnykusios be žymesnių pėdsakų, arba atskiromis salomis išlikusios, pvz. pelasgų, etruskų, baskų ir kt. kalbos.

Kita j af etinės teorijos nepaprastybė yra kalbos laikymas antstatu (nadstroika). N. Marras, norėdamas visai atsiriboti nuo buržuazinės lyginamosios istorinės, tariamai idealistinės ir rasistinės kalbotyros ir jos vietoj sukurti naują ir visai skirtingą marksistinę materialistinę kalbotyrą, ėmė skelbti, kad kalba esanti ekonominės bazės antstatas, tos pat rūšies kaip politika, teisė, religija, dailė, filosofija ir kt. O kadangi kiekvienas antstatas, panašiai kaip ir bazė (t. y. ekonominė visuomenės santvarka), yra klasinis reiškinys, tad ir kalba esanti klasinė, t. y. joje viskas (gramatika, žodynas ir kt.) sukuriama ne tautos, bet klasės; bendrų tautinių kalbų nesą.

Bet dar didesnė keistenybė yra jafetidologi-nis kalbos kilmės supratimas. Iš pat pradžios, daugelį tūkstančių metų, buvusi vartojama tik mostų (rankų) kalba, kurią vėliau pakeitusi garsinė kalba, sudaryta ne susižinojimo tikslams, bet magijos reikalams. Artikuliaciniai garsai, žodžiai pat pradžioj tebuvę magiški simboliai, magiškos priemonės susižinoti su to temomis, su dievais. Šiai kalbai susidaryti tereikėję keturių nieko nereiškiančių elementų: sal, ber, jon ir ros. Ilgainiui iš įvairios šių elementų kombinacijos kilusios ir viso pasaulio kalbos!

Pagaliau žymią vietą jafetidologijoj užima dar socialinė kalbos raida ir funkcinė semantika. Iš vienos pusės buvo manoma, kad kalbinės atmainos esančios sąlygojamos visuomenės gyvatos atmainų (pvz. indoeuropiečių kalbų struktūrai susidaryti davusi pagrindo žemdirbystė ir metalų pažintis), iš kitos pusės pavadinimai esą duodami ne pačiam daiktui, bet tai funkcijai, kurią jis atliekąs tam tikroj visuomeninėj aplinkoj. Kadangi tos funkcijos įvairiose socialinėse aplinkybėse galinčios būti didžiai įvairios, tai ir jų pavadinimai taip pat galį būti gana įvairūs, dažnai net visai prieštaringi; pvz. vienas ir tas pat žodis galįs reikšti "šviesus" ir "tamsus", "pradžia" ir "galas".

3. N. Marro mokslo verte
Iš kelių augščiau surašytų žymesnių jafetinės teorijos bruožų jau aiškiai matyti, kas daugiausia yra rūpėję jos kūrėjui, akademikui N. Marrui. Norėdamas pasirodyti originalesnis už buržuazinės kalbotyros atstovus, jis paneigė ne tik genealoginę kalbų giminystę, bet ir visokias prokalbes, iš kurių giminingos kalbos kada nors galėjo išsivystyti. Jo nuomone, prokalbinė kalbų kilmė esanti ne kas kita kaip rasistinė pramonė ir todėl atmestina. Visiškai nesiskaitydamas su istorinėmis atskirų kalbų atmainomis ir pačią kalbų raidą apversdamas augštyn kojomis, jis tarė iš pradžios buvus ne vieną arba kelias pirmines kalbas (prokalbes), bet daugybę įvairių atskirų kalbų, kuriose prasidėjusios iš fantastiškų keturių pirminių elementų, ilgainiui dėl vieningo glotogoninio (kalbos sudaromo) proceso ir socialinės aplinkos įtakos galėję vis daugiau atsirasti bendrybių. Pripažinus kalbą esant ekonominės bazės antstatu, buvo visai paneigta kalbinės raidos evoliucija, pati kalba buvo paskelbta klasiniu (klasinės prigimties) reiškiniu ir tuo būdu paneigta bendra tautinė (nacionalinė) kalba su visa savo atskira istorija. Atrodė, kad kalba kaip antstatas, tolydžio kintant bazėms, neišvengiamai irgi turi kisti, ir tai ne palaipsniui, bet šuoliais, revoliucijos keliu. Bet pačioj Tarybų Sąiungoi, sulikvidavus buržuazinę bazę su jos antstatu, ankstyvesnės kalbos nebuvo panaikintos, tik iš dalies buvo pakeistos ar papildytas jų žodynas, terminologija, taip pat frazeologija ir dar vienas kitas dalykas. Taigi N. Marro naujasis kalbos mokslas šiuo atveju visai nepasitvirtino.

Dar didesnis jafetinės teorijos dirbtinumas pasireiškė grynuose kalbotyriniuose dalykuose, visų pirma palyginimuose. Atmetęs geneologinę kalbų giminystę ir suradęs j af etinio giminingumo visose pasaulio kalbose bei paneigęs tradicinius fonetinių atitikmenų dėsnius, N. Marras savo naujoviniuose tyrinėjimuose ėmė elgtis visai įnoringai, nė kiek nesiskaitydamas su autentiškais atskirų kalbų raidos duomenimis. Pvz. žodžius vok. Himmel "dangus" ir rus. zeml'a "žeme" jis visai dirbtinai skaido į dvi dalis — himel ir žemel, bet iš tikrųjų yra visai kas kita: vok. Himmel (sen. vok. augšt. himel) yra kilęs iš germ. *hemina- (plg. got. himins), o rus. zeml'a, yra išriedėjusi iš senesnės *zemja (plg. lenk. ziemia, mūsų žeme ir kit.), taigi iš tikrųjų čia jokio bendro elemento mel niekados nėra buvę.

Šituo būdu elgdamasis su įvairiais atskirų kalbų žodžiais, N. Marras lengvai galėjo susigalvoti ir savotišką funkcinę semantiką. Pvz. jis vienon krūvon jungė rus. kon' "arklys", ogon' "ugnis", konura "šuns būda", vok. Hund "šuo", turk. gyun "diena" ir kt. Jam atrodė, kad šie žodžiai iš pradžios buvę susiję savo reikšmėmis. Žodis ogon' esąs pirminis kosminio termino ("viršutinio dangaus") pažymys; iš čia lengvai galėjęs atsirasti turkų gyun, nes "diena" natūraliai esanti išriedėjusi iš "viršutinio dangaus". Kadangi kūno dalys esančios glaudžiai susijusios su kosminiais vardais — totemomis, tai čia nesunkiai galįs būti pridėtas ir oko. Taip pat niekas nekliudąs į šį būrį įjungti ir vok. Hund, nes naminiai gyvuliai iš pradžios irgi buvę totemos. Pagaliau funkcinės semantikos dėsniu šuns pavadinimas lengvai galėjęs išvirsti arklio pavadinimu!

Iš šitų kelių pavyzdžių aiškiai matyti, kad N. Marro "kalbotyrinis" galvojimas yra ne kas kita kaip abrakadabrinis rezginys, todėl čia apie tai plačiau nebeverta ir kalbėti.

4. Tarybinės reakcija
N. Marro sukurtasis "naujasis kalbos mokslas" dėl savo menkavertiškumo užsieny nesusilaukė jokio platesnio atgarsio, bet pačioj Tarybų Sąjungoj (Rusijoj) nepaprastai išgarsėjo — buvo suoficialintas ir priverstinai teikiamas tiek mokiniams bei mokytojams, tiek visų kalbų tyrinėtojams. Pats N. Marras buvo išgarbintas kaip pirmasis marksistinės kalbotyros kūrėjas ir už r epa prastus nuopelnus apdovanotas Lenino ordinu. Todėl kiekvienas, kas to mokslo nepripažindavo, buvo laikomas atsilikėliu, nemarksistu ir už tai smerkiamas, dažnai net iš vietos šalinamas ar kitokiu būdu persekiojamas. Pirmojoj didžiosios tarybinės enciklopedijos laidoj, kad ir pripažįstama jafetinę teoriją esant dar nevisai išbaigtą, visdėlto stengiamasi visus kalbinius dalykus spręsti pagal šį naująjį mokslą. Ligi pat 1950 m. šis mokslas buvo laikomas pažangiausiu visam pasauly. "Naujasis kalbos mokslas, tarybinė materialistinė kalbotyra, dialektinio materializmo pergalei laimi visam pasauly drauge su didžiosiomis Lenino bei Stalino idėjomis, ir nėra pasauly jėgos, kuri galėtų sukliudyti šio mokslo plitimą", — dar 1949 m. rašė prof. E. Galkina-Fedorukas Maskvoj leidžiamam žurnale "Russkij jazyk v škole".

PETRAS KIAULĖNAS   
A. VARNO PORTRETAS
Paskutinis mirusio dailininko darbas
V. Maželio nuotrauka

Tačiau kasdieninė gyvenimo tikrovė buvo kitokia negu garsingos propagandinės kalbos: su savo "naujuoju kalbos mokslu" tarybiniai kalbininkai ir ių rėmėjai po ilgos kalbotyrinės egzekucijos prilipo liepto galą, ir toliau jiems nebebuvo kur eiti. Padebesiais gaudant fantastiškų miražų, pačioj praktikoj nuolat viskas menkėj o: lyginamosios istorinės kalbų studijos beveik sustojo; pagrindesnių specialių kalbotyrinių darbų tuo metu irgi gana mažai tepasirodė; visur įsigalėjo stagnacija, kalbotyrinis snaudulys, baimė. Ypač didžiulė klaikuma pasireiškė istoriniuose, gramatiniuose, žodynuose, sintaksiniuose ir kitokios rūšies atskirų kalbų darbuose. Ilgainiui buvo pradėta pasigesti ne tik aiškesnių kalbotyrinių pagrinaų, kuriais būtų galima lengviau gyvenimo praktikoj vadovautis, bet ir svarbiausių pagrindinių kalbotyrinių veikalų ir net būtiniausių tinkamų kalbinių vadovėlių. Vienas kitas dėl to reiškė savo nepasitenkinimą, bet atvirai niekas nedrįso aiškiau pasisakyti prieš šią katastrofišką padėtį. 1950 m. sausio 24-27 d. Maskvoj įvykusi plati mokslinė kalbininkų, archeologų, filosofų ir kt. konferencija N. Marro 85 metų gimtuvėms ir jo 15 metų mirties sukaktuvėms paminėti tesitenkino tik N. Marro bei jo sukurtosios jafetinės teorijos liaupsinimais, kaikurių prelegentų pasigyrimais ir šiaip vieno kito trūkumo konstatavimais; esmingų, konstruktyvių, kritiškų diskusijų beveik nebuvo. Tada oficiozinė "Prav-da" ryžosi imtis iniciatyvos, ir 1950 m. gegužės 9 d. pradėjo diskusijas dėl kalbotyrinės stagnacijos Tarybų Sąjungoj.

Šios diskusijos jau buvo žymiai drąsesnės ir atviresnės. Pirmasis šių diskusijų dalyvis, prof. A. Čikobava, aiškiai pasisakydamas prieš pagrindinius N. Marro mokslo dalykus (pirminius keturis elementus, paleontologinę kalbų analizę ir kt.), iškėlė mintį, kad j af etinė teorija turinti būti kritiškai iš esmės peržiūrėta, ir visos kalbotyrinės studijos naujai perorganizuotos. Akad. I. Meščaninovas, žymiausias N. Marro mokinys ir sekėjas, įrodinėjo, kad jafetinė teorija iš tikrųjų jau nesanti tokia prasta, kaip A. Čikobava manąs: ji ir toliau galinti pasilikti tarybinės kalbotyros pagrindu, tik reikią atitaisyti kaikurias jos klaidas ir geriau organizuoti kalbotyrinės studijas. Akad. V. Vinogradovas, rusų kalbos gramatikos, ypač sintaksės, ir literatūrinės kalbos istorijos tyrinėtojas, smarkiai prikišo N. Marrui jo nesidomėjimą gyvąja rusų kalba, jos sandara, gramatinėmis kategorijomis, literatūrinės kalbos atmainomis ir kt. Ypač jam nepatiko, kad N. Marras, bekovodamas su buržuaziniu nacionalizmu, didžiai pabrėžė hibridinę rusų kalbos kilmę bei tolimesnę jos raidą ir tuo būdu suniveliavo jos savotiškumą ir būdingumą, kuo šiaip rusai ir po spalio revoliucijos dažnai mėgdavo gerokai pasididžiuoti. Kiti diskusijų dalyviai arba iš dalies rėmė I. Meščaninovo nuomonę, arba daugiau linko į Čikobavos-V. Vinogradovo pusę, arba dar įvairiau samprotavo dėl N. Marro mokslo.  Bet visi savo pasisakymuose daugiau ar mažiau laikėsi bendrosios oficialinės nuomonės — kad tarybinė kalbotyra ir toliau turinti būti grindžiama istoriniu materializmu, marksizmu, tik nei vienas iš jų negalėjo visai autoritetingai pasakyti, kaip tai iš tikrųjų turėtų būti daroma.

Šį uždavinį yra atlikęs didžiausias ir neginčijamas marksizmo autoritetas, J. Stalinas, 1950 m. birželio 20 d. "Pravdoj" išspausdintame straipsnyje "Otnositel'no marksizmą v jazykoznanji" aiškiai pasisakydamas dėl kalbotyros ir marksizmo santykių. Visų pirma jis čia paneigė kalbą kaip ekonominės bazės antstatą ir jos klata visos visuomenės, ne klasės; ji vienodai aptarnaujanti visus, ne kuriuos nors atskirus luomus. Kalbinė raida esanti ne revoliucinė, bet polaipsninė, nes kaip gyvenime, taip ir kalboj nepasitaiką staigių lūžių. Genealoginė kalbų giminystė irgi esanti ne kokia nors pramonė, bet realus dalykas. Visuotinė kalbų hibridizacija, kaip ją supranta N. Marras, esanti niekuo neparemta. Taip pat ir lyginamasis istorinis metodas esąs žymiai geresnis už idealistišką keturių elementų analizę. Tuo būdu J. Stalinas visai pasmerkė jafetinę N. Marro ekvilibristiką, išvadindamas jį marksizmo vulgarizuotoj u ir jo naujojo mokslo vykdymą sutolygindamas su Arakčejevo režimu.

Šitoks didžiausio komunistų autoriteto pasisakymas prieš N. Marro naująjį kalbos mokslą buvo spendžiamas: antimarinė reakcija bematant pasireiškė visoj Sovietų Sąjungoj. Visų pirma marininkai tuojau pradėjo atgailauti. Pvz. tas pat J. Meščaninovas, stambiausias naujojo kalbos mokslo teoretikas, savo 1950 m. liepos 4 d. "Pravdoj" paskelbtame laiške nužemintai prisipažino klydęs ir su didžiausiu nuolankumu priėmė visus priekaištus. "Marro ir jo mokinių, ypač mano, klaidos, — jis rašo, — nuvedė tarybinę kalbotyrą į stagnaciją. Mes kaip maro bijome vartoti lyginamąjį istorinį metodą, naiviai manydami, kad toks mėginimas neišvengiamai būtų galėjęs sugrąžinti formalistines idealistines paskutiniojo amžiaus mokslo idėjas. Mes negalėjome suprasti kalbos pagrindo, jos specifiškos esmės. Bandymai studijuoti gramatinę kalbų struktūrą be jokio skirtumo buvo paskelbiami formalistiniais ir su aiškia opozicija sutinkami visų to kalbotyrinio režimo atstovų, kurį draugas Stalinas visai teisingai pavadino arakčejevišku".

Tolimesni J. Stalino pasisakymo vaisiai buvo dar didesni. Tuojau iš vietų buvo pašalinti visi žymesni marininkai. Mokslų Akademijos prezidiumo ir Šv. Ministerijos potvarkiais buvo įsakyta tuojau pagal naująją liniją pertvarkyti visus kalbotyros bei literatūros istorijos kursus ir visą kitą kalbotyrinį darbą organizuoti bei doktorantų disertacijas vertinti tik sulig kalbo-tyrinėmis Stalino direktyvomis. Tam reikalui dar buvo nuspręsta tuojau išleisti komentarinių bei propagandinių veikalų šiai naujajai linijai išgarsinti, taip pat būtiniausių naujų vadovėlių, monografijų ir kt. Žodžiu, visokiomis diktatūrinėmis priemonėmis buvo pasiryžta ko greičiausiai atsikratyti jafetidologinės kalbotyros ir jos vietoj visur įvesti stalininę kalbotyrą.

5. Tarybinės kalbotyros krizės priežastys ir tolimesnės pasekmės
Žiūrint laisvomis akimis, tarybinės kalbotyros krizė yra visai aiški ir suprantama. Pirmoji jos priežastis buvo didelė N. Marro ambicija sukurti tokį naują mokslą, kuris iš vienos pusės nieko bendro neturėtų su buržuazine kalbotyra, iš kitos pusės savo pagrindais bei metodu atitiktų marksistinę partijos ideologiją. Vadinas, šios kalbotyros kūrėjai savo potyriuose nuo pat pradžios buvo pasiryžę j ieškoti ir rasti ne tai, ką rodo patys kalbiniai duomenys ir logiška tų duomenų interpretacija, bet kas turi būti surasta ir patvirtinta pagal marksistines komunistų pažiūras. Ir todėl jie, dausiodami miražiniais padebesiais, ne tik nieko tinkamo nesurado, bet, priešingai, dar susmukdė visą ankstyvesnį, priešrevoliucinį, kalbotyros darbą ir patys priėjo visišką bankrotą.

Kita priežastis, dėl kurios susidarė katastrofiška tarybinės kalbotyros padėtis, yra diktatūrinė komunistų santvarka, kurioj nepakenčiama jokia laisva kūryba, individualinė nuomonė, laisvas įvairių pažiūrų pasikeitimas, laisva, niekieno nevaržoma kritika. Jeigu visos tos kiekvienam atsakingam moksliniam darbui būtinos sąlygos būtų buvusios Tarybų Sąjungoj, tai N. Marras su savo paradoksišku mokslu nebūtų galėjęs ir metų išsilaikyti.

,. Nieko gero perdaug nežada ir stalininė "kalbotyra": kad ir būdama žymiai realesnė už N. Marro "naująjį kalbos mokslą", ji vis dėlto kalbą dar glaudžiau susieja su marksizmu, negu kad tai buvo N. Marro daroma, ir tuo būdu duoda daugiau progos pasidaryti įvairesnių išvadų, naudingų tolimesnei komunizmo plėtrai pasaulyje. Pvz. J. Stalinas, kritikuodamas N. Marro kalbų hibridizacijos teoriją, tarp ko kito pastebi, kad rusų kalba, nors savo istorinėj raidoj ir su daugeliu kitų tautų kalbų kryžiavusis, visados išeidavusi nugalėtoja: ji ir toliau plitusi bei to-bulėjusi pagal savo vidinius raidos dėsnius. Akad. V. Vinogradovas dar toliau eina: jis iškelia rusų kalbos reikšmę į pačias augštybes. "Didingos rusų tautos kalba, — jis rašo viename savo propagandiniame straipsnyje, — yra galinga tarptautinio visų mūsų tėvynės tautų bendravimo priemonė. Didinga rusų kalba pasidarė neišsenkamu šaltiniu visų Tarybų Sąjungos tautų kalboms praturtinti" (Voprosy dialektičeskogo i istoričeskogo materializmą, 76 psl.). O A. Mordinovas, rašydamas apie TSRS tautų kalbų raidą tam pačiam rinkiny, įrodinėja, kad rusų kalba esanti pažangiausia ir tobuliausia visam pasauly, jąja esančios sukurtos visų dvasinės kultūros sričių (filosofijos, mokslo, literatūros ir meno) vertybės, todėl ji dabar tampanti populiariausia ir žinomiausia iš visų pasaulio kalbų. Jo nuomone, dabartinė rusų kalba "be prievartos" pasidariusi antroji gimtoji visų tarybinių tautų kalba: iš vienos pusės ji tarnaujanti tarpusaviniam įvairių tautų susižinojimui, iš kitos pusės ji turtinanti kitų tautų kalbas ir padedanti joms klestėti. "Didingoji rusų kalba, — jis rašo,— maitina ir turtina visų tautų kalbas, suteikdama joms jėgą ir galybę, grožį ir lankstumą, lobį ir įvairumą" (306 psl.). Jo supratimu, atskirų tautinių kalbų dabar iš viso esą nebeįmanoma kultivuoti be rusų kalbos ir kultūros pagalbos. Todėl, suprantama, dėl šitokio didelio svarbumo yra būtina visiems mokytis rusų kalbos, o mokslininkų uždavinys yra geriau pažinti tos kalbos ypatybes, jos istoriją ir raidą, ypač jos žodžių lobyną ir gramatinę santvarką. Vadinas, N. Marro moksle visai praskydusi ir netekusi savaiminės vertės, dabar naujojo Stalino mokslo šviesoj rusų kalba vėl pasidarė didžiai garbinga ir naudinga komunizmo tikslams.

Nenorėdami atsilikti nuo savo mokytojų, sutartinai pasisako ir pajungtųjų tautų atstovai. Pvz. J. Balčikonis savo straipsny "Rusų mokslininkų įnašas į lietuvių kalbos mokslą", iš pradžios išspausdintam "Lietuvos Mokslų Akademijos žinyno" IX tome, o vėliau perspausdintam amerikinėj "Vilny", pirmoj vietoj išgarbina rusų kalbininkus, o daugiausia, žinoma, patį mokslo korifėją draugą Staliną. "Genialieji draugo Stalino darbai kalbos mokslo klausimais padėjo teoretinius pamatus marksistiniam kalbos mokslui, atvėrė šioje mokslo šakoje naują erą, iškėlė tarybiniams mokslininkams uždavinius toliau plėsti kalbos problemas". Ir kiek tolėliau jis nurodo esant lietuvių pareigą pažinti darbus tų įžymiųjų rusų mokslininkų, kurie "patvs pirmieii padėjo pamatus lietuvių kalbotyrai". Kid V. Europos kraštuose, ne Rusijoje, XIX a. buvo sukurtas lyginamasis indoeuropiečių kalbų, o jų tarpe ir lietuvių kalbos mokslas (pvz. pirmąją liet. kalbos gramatiką yra 1856 m. parašęs vokietis A. Schleicheris, ne koks nors rusas), jis visai nutyli.

Ką reiškia naujoji era tarybinei lituanistikai, galime aiškiai matyti iš liet. kalbos žodyno leidimo. Pvz. J. Balčikonis 1948 m. "Mokslininkų žody" rašė, kad trečiasis liet. kalbos žodyno tomas jau iš dalies esąs atiduotas spaudai, ir jį visą esą tikimasi suredaguoti dar 1948 m. Kitą kartą buvo pranešta, kad jau esą trečiojo tomo surinkta net ligi žodžio "girgždėti". Bet dabar jau baigiasi septinti metai, ir vis nieko negirdėti apie trečiojo tomo pasirodymą. Mat, 1952 m. gegužės mėn. Vilniuj įvykusi leksikografijos, leksikologuos ir terminologijos konferencija sudarė akademiniam liet. kalbos žodynui ruošti naujas instrukcijas, pagal kurias turėsiąs būti iš naujo perdirbtas anksčiau parengtas žodyno rankraštis. Kaip T. I. Buchienė praneša, žodyno redakcija savo laiku buvo pridariusi visą eilę buržuazinių nacionalistinių klaidų: apsčiai pririnkusi ydingų iliustracinių citatų, vartodavusi draudžiamų puristinių dalykų ir t.t. (žr. "Voprosy jazykoznanija, 1954, I 173). Taigi didysis liet. kalbos žodynas toliau bus leidžiamas jau pritaikytas prie naujosios J. Stalino "kalbotyros", apie kurią B. A. Larinas plačiau rašo savo straipsny "Sostajanije i zadači litovskago jazykoznanija v svete truda J. V. Stalira Marksizm i voprosy jazykoznanija" (Trudy II, Riga, 1953, 33-45).

Praktiškai akademinio liet. kalbos žodyno leidimas pagrindinais bruožais, reikia manyti, atrodys maždaug taip, kaip ir 1954 m. Vilniuj išleistas "Dabartinės liet. kalbos žodynas", kurio pratarmėj sakoma: "Žodyną rašant, atrenkant žodžius, charakterizuojant juos stilistiniu ir kitais požiūriais, aiškinant žodžių reikšmes ir tt., buvo vadovaujamasi marksizmo - leninizmo klasikų pasisakymais leksikos klausimais, ypač J. V. Stalino veikale "Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai" duotaisiais teiginiais apie kalbos pagrindinį žodyninį fondą ir jos žodyninę sudėtį". Vadinas, tam žodynui žodžiai buvo parenkami ir aiškinami daugiausia ne taip, kaip ligšiolinėj bendrinėj liet. kalboj buvo įprasta arba laisvame pasaulyje suprantama, bet taip, kaip komunistinė ideologija rodo turint būti, t. y. visur, kur tik galima, teteikiamas socialistinis (komunistinis) turinys ir paliekama tautinė (lietuviška) forma. Pvz. estetizmas "grynasis menas, meno kryptis, kuri suabsoliutina menines vertybes, kurios šūkis yra "menas menui"; polinkis į meną ir groži, grožio, meno ir gero skonio kultas" čia laikomas tik reakciniu buržuaziniu menu, atitrūkusiu nuo tikrovės, svetimu liaudžiai ir priešišku jos interesams. Arba štai filantropija (gr. philein "mylėti" ir anthropos "žmogus"), kuri visu pirma reiškia "žmonių meilę, labdarybę, pagalbą kitiems iš meilės", tarybiniame liet. kalbos žodyne yra jau paversta "viena iš buržuazijos priemonių darbo žmonėms apgaudinėti ir savo parazitizmui bei eksploatatoriškam veidui maskuoti veidmainiška, žeminančia "parama beturčiams", siekiant atitraukti juos nuo klasinės kovos". Ir taip visi žodžiai, kurie liečia individualines laisvo žmogaus pažiūras (religiją, filosofiją, meną, politiką ir kt.), yra ne tik nuaiškinti pagal grubų komunistinį materialistinį kurpalį, bet ir vienašališkais pavyzdžiais pavaizduoti; pvz. prie žodžio religija yra pridėti šitokie sakiniai: religija yra liaudies opiumas (Marksas), religija yra viena iš dvasinės priespaudos rūšių (Leninas) ir kt. Pagaliau daugelis žodžių, dažnai vartojamų laisvo žmogaus gyvenime, yra sąmoningai visai praleisti, kaip antai: abatas, aleliuja, amen, anatema, antsąmonė, antikristas, baptistas, benediktinas (vienuolis), egzilinis, egzilis (tremtis), enkavedistas, eucharistija, evangelija, evangelikas, evangelistas, filistinas, filistras, komunija, monstrancija, ostija ir daugybė kitų. Bet užtat vartojama visa eilė tokių darinių kaip kolūkis (rus. kolchoz), komjaunimas (rus. komsomol), sienlaikraštis (rus. stengazeta), soclenktynės (rus. socsorevnovanije), ūkiskaita (rus. chozraščiot) ir kt. A. Venclova, 1952 m. liepos 3 d. "Tiesoj" rašydamas apie didelę ir teigiamą rusų kalbos įtaką liet. kalbai, dar mini, kad dabartinėj liet. kalboj, nusižiūrint į rusų kalbą, esą ir daugiau vartojama panašių darinių, pvz. perlenkimas (rus. peregib; "Dabartinės liet. kalbos žodyne" dėl to jau minimas ir veiksmažodis perlenkti "perdėti, pertoli nueiti") ir kt.

Taigi, N. Marro jafetidologijai žlugus, dabartinė tarybinė kalbotyra kaskart vis daugiau, rafinuočiau susiejama su partine ideologija, o atskirų tarybinių tautų kalbos vis daugiau imamos doroti pagal vieną bendrą kurpalį — rusų kalbos modelį.

Pastaba. Apie šiame straipsnyje svarstytuosius dalykus norint galima rasti daugiau žinių pvz. šiuose šaltiniuose: N. Marro raštai: Izbrannyje raboty (5 tomai, 1933-36); I. Meščaninov, Vvedenije v jafetidologiju (1929), Novoje učenije o jazyke (1936); The Soviet Linguisjic Controversy (Columbia University Studies, 1951); J. Stalin, Marksizm i voprosy jazykoznanija (1950); Voprosy dialektičeskogo i istoričeskogo materializmą v trude J. V. Staliną "Marksizm i voprosy jazykoznanija" (II laida, 1951); St. Smrl-Stocki, The Nationality Problem of the Soviet Union and Russian Communist Imperialism (1952); Voprosy jazykoznanija (TSRS Mokslų Akademijos Kalbotyros Instituto leidinys, 1954); K. Ostrauskas, Sovietų 1950 metų kalbos mokslo perversmas ir jo pasėkos (Aidai, 1954, II 60-68).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai