Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. BARONO "SODAS UŽ HORIZONTO" PDF Spausdinti El. paštas
Kiekvieno krašto literatūroj yra nemažai knygų jaunimui, bet labai nedaug tėra dailiųjų kūrinių apie jaunimą, t. y. tokių romanų ir dramų, kurių pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai būtų nevyresni, kaip 22-25 metų. Nors nevienas rašytojas jaučia simpatijų jaunimui, tačiau savo kūrinių herojais retai tepasirenka visą būrį jaunųjų dėl kelių priežasčių, viena, jaunų vaikinų ir merginų būdai net vėlyvos jaunystės metais dar nebūna visai susiformavę ar išryškėję; antra, jaunųjų  jausmai ir siekimai atrodo daugiau ar mažiau vienodi, dar neišsivystę į pastovias aistras, daugiau ar mažiau priglušinami gyvenimo aplinkybių; trečia, jaunimas tesudaro dalį tos jaunuomenės, kuri yra nepajėgi suteikti gyvenimui savo stilių. Taigi, jaunųjų gyvenimas neduoda ryškios, įspūdingos ir charakteringos medžiagos rašytojams arba iš jų reikalauja gilaus jaunųių gyvenimo pažinimo, gilios įžvalgos ir stiprios kūrybinės vaizduotės keliems jauniems veikėjams sukurti viename kūriny.  Todėl apie jaunimą jie retai terašo arba tepasirenka tik vieną antrą veikėją iš jaunųjų tarpo, yp?.č meilės nepasisekimams vaizduoti.

Ir lietuvių literatūroj dėl augščiau paminėtų priežasčių ir aplinkybių mažai tėra romanų apie jaunimą. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpy, jei neklystu, tik J. Paukštelis savo "Kaimynuose" buvo sutelkęs kelis jaunuolius. Tačiau ir šitame simpatingame romane jaunųjų gyvenimas kaip toks, nebuvo vienintelė tema. Ji glaudžiai buvo supinta ir su luominių skirtumų ir su kaimo bei miesto santykių temomis. Tik pastaraisiais trejais metais pasirodė net keturios knygos, kuriose jaunimo buvo gausu. Tai Alės Rūtos apysaka "Duktė" ir romanas "Trumpa diena", ir A. Barono romanai "Užgesęs sniegas" ir "Sodas už horizonto". Tačiau ir apie šias knygas negalima būtų apskritai pasakyti, kad jų visų pagrindinė tema būtų jaunimo gyvenimas su jo problemomis. Nors Alė Rūta suminėtose knygose išveda į priekį kelis jaunus veikėjus, tačiau pagrindinį dėmesį ji sutelkia į vieną merginą — "Duktėj" į jaunos iš k^i-mo kilusios moksleivės ir pradedančios mokytojos gyvenimą, o "Trumpoj" dienoj" — į jaunos kaimo samdinės likimą.

Jau daugiau apie jaunimo svajones, siekimus, abejones, klaidas ir skausmingas dilemas bei antinomijas kalba A. Baronas "Užgesusiame sniege". Tiesa, ir čia keli jauni asmens negyvena pilnu individualiu gyvenimu, nes jie svaidomi, traiškomi, klaidinami, subloškiami ir išskiriami antrojo pasaulinio karo sukurtų aplinkybių — Lenkijos ir Lietuvos pasienio okupantų, deportacijų, priverjiamųjų darbų, bombardavimų, alko, pabėgėlių stovyklų — su dvejopo masto dorovinėmis normomis bei zoologinių aistrų siautėjimu. Suėmus visas temas ir jų ataudus krūvon, "Užgesusiame sniege" A. Baronas vaizduoja ne tiek jaunimą chaoso laikotarpy, kiek tą visokeriopą chaosą, kuriame jaunieji yra blaškomi ir murkdomi, ir nuolat atsiduria vis priešingoj padėty, negu norėjo.   Galutinėj sąskaitoj atrodo, kad "Užgesusiame sniege" autoriui rūpėjo tautines, moralinės, psichologines ir net egzistencines dilemos bei antinomijos, kuriose kamuojasi šiurpaus karo epochos maži ar vidutiniai žmonės, tartum vaikščiodami ant peilio ašmenų ir nuolat nuslysdami ar nustumiami ne ten, kur norėjo ar reikėjo, o kasdienio gyvenimo nežymiais veikėjais autorius pasirinko abiejų lyčių jaunus asmens todėl, kad chaotingose ir antinomiškose gyvenimo aplinkybėse jaunimas daugiausia yra blaškomas, labiausiai joms pasiduoda ir labiausiai jose kenčia. Tačiau vengiant matematiškai griežtų sprendimų ir tezių literatūros kūrinių vertinime, gal bus teisingiau pasakius, kad "Užgesusiame sniege" A. Baronas vaizduoja neaugšto socialinio sluogsnio eilinį jaunimą visuotinio chaoso aplinkybėse arba tą chaosą vaizduoja žvilgsniu to jaunimo, kuris aname chaose daugiausia kentėjo ir klaidžiojo.

"Sode už horizonto" nebėra tų aštrių dilemų ir antinomijų, kurių buvo gausu ir net per gausu "Užgesusiame sniege" ir ankstesniuose A. Barono raštuose. Tačiau šitame romane pasiliko tam tikrų panašumų su "Užgesusiu sniegu". "Sodas už horizonto" pirmiausia panašus tuo j aną, kad jo pirmaeiliai ir antraeiliai veikėjai yra jauni vidutiniai žmonės, daugiausia iš žemųjų socialinių Lietuvos sluogsnių. Jų gyvenime ir likime taip pat nemaža sveria aplinka ir aplinkybės, nors jos ir nėra lemiančios, tokios permainingos ir dinamiškos, kaip "Užgesusiame sniege". Nors "Sode už horizonto" yra pakankamai įvykių autoriaus uždaviniui, tačiau jie vyksta retais tarpais, nes vaizduojamas taikos meto gyvenimas viename Lietuvos miestely ir laikinosios sostinės priemiesčiuose. Kiek "Užgesusio sniego" aplinkybės jaunimą blaškė ir malė, tiek čia statiškai rami provincijos miestelio aplinka su žemu ekonominiu ir kultūriniu lygmeniu jaunimą dusina, nes mažai tėra ateities perspektyvų j svajojamą laimę, kuri vis pasilieka nematoma, kaip gražus sodas už akiračio, nors jaunieji ir tiki. kad jį galima pamatyti. Tikėj'mas šita galimybe ir stoka miestelio aplinkoj ekonominių perspektyvų laipsniškai kilti į aną iliuzorinį tikslą išbloškia iš tėviškės į Kauną stogadengio sūnų Aleksą Valinį, ūkininko sūnų Viktorą Vaičiulionį ir vargšės dukterį gražuolę Janę. Nors ir skirtingu laiku, jie visi trys atsiduria Kaune ir čia susitinka su miestišku jaunimu. Jaunieji čia turi palankias ekonomines sąlygas, tačiau čia kopimas  kultūriniais ir iocialiniais laiptais taip pat nėra lengvas. Tiesa, nevisi jaunuoliai šito kopimo siekia, o siekiantieji kultūrom ją supranta ne kaip augštesnio dvasinio gyvenimo uždavinį, bet kaip utilitarinę priemonę j ekonominę gerovę. Šis turėtų jiems garantuoti la'svę ir galimybę pirmiausia sukurti šeimą ir duoti kitokio pasitenkinimo.

Kaipgi atrodo konkrečiau tie jaunieji veikėjai, kuriuos daugiau ar mažiau savitarpy susieja A. Baronas "Sode už horizonto" ? Pirmoj jų eilėj — Aleksas Valinis, kaimo amatininko, stogadengio sūnus. Išėjęs pusę vidurinio mokslo savo tėviškės progimnazijoj, jis stoja į Lietuvos kariuomenę savanoriu, tikėdamasis šitaip išsiveržti iš siauros aplinkos ir susikurti geresnio gyvenimo perspektyvas, tačiau grįžta iš kariuomenės nieko nepasiekęs. Tėvo patariamas, jis mėgina mokytis staliaus amato tėviškėj, čia Valinį šiek tiek prilaiko ir jo mylima gražuolė Jane, kuri dirba tarnaite policijos nuovados viršininko šeimoj.

Netrukus į miestelį vasaros atostogų parvyksta teisių fakulteto studentas Vaičiulionis, ūkininkų sūnus. Visokius stiprius "receptus" beragaudamas ir begirtuokliaudamas su policijos viršininku, šio paskatintas. Vaičiulionis pramogai užsigeidžia jo tarnaitės Janės. Šitai užmačiai pasiekti jis lengvai sukursto Valinį važiuoti į Kauną dirbti ir mokytis, šiam išvykus, Jane jam atitenka lengvai, nes studentas jai jau seniau buvo patikęs. Studentas vasaros pabaigoj vėl išvažiuoja į Kauną.

Čia jau yra šiaip taip įsikūręs Valinis. Tiesa, pradžia Kaune jam buvo labai sunki. Bejieškodamas darbo, jis buvo taip apsivylęs, kad net buvo jį apėmusi pagunda pakristi ant geležinkelio bėgių po atvažiuojančia automatrica. Nuo šitokios savižudybės jį tik sulaikė besivaikščiojanti porelė — studentė Aušra ir jos partneris, jaunas leitenantas Sagys. Atpažinęs savo kuopos buvusį kareivį, šis rekomenduoja Valinį staliaus darbams į kariuomenės dirbtuves. Po darbo valandų Valinis mokosi privačiai ir išlaiko egzaminus į šeštąją klasę vakarinėj gimnazijoj suaugusiems. Dirbti ir mokytis nėra lengva. Šias Valinio pastangas apsunkina ir Galina, jauna gimnazistė, su kuria jis nori pasivaikščioti, į kiną ir sporto aikštę nueiti, nes jos širdy ji yra užėmusi Janės vietą. Bet ši jauna meilė pasiturinčios seimo; duk teriai taip pat skatina mokytis: jis jaučia, kad tik tada galutinai laimės sau Galiną, kai pasieks augštujų mokslų. Iš kitos pusės, nuo šitų pastangų   jį   atkalbinėja   jo   dirbtuvės draugas Bareika. Tik gimnazijos draugas Kalėda jį sąmoningai morališkai palaiko, net atsitraukdamas nuo Galinos. Tačiau, susipažinęs su amžinu studentu Spaičium, kuris dažnai laikąs egzaminus už kitus, Valinis nebeištesi ir pasuka lengvesniu kreivu keliu: jis neva užs'rašo brandos atestato egzaminams prie švietimo ministerijos, nors šituos egzaminus pasižada už pinigus išlaikyti Spaičys su savo sėbrais.

Apleisdamas mokslą Valinis turi ir kitų rūpesčių. Policijos viršininko žmona, įtardama vyrą neleistinuose santykiuose su savo tarnaite, Janę pavaro ir ši atvažiuoja laimės jieškoti į Kauną pas Valinį. Nors Janės jis nebemyli, bet stengiasi jai padėti ir surasti darbo. Leitenanto Sagio rekomendacija Valinis nuveda ją tarnaitės darbui pas advokatą, tevą tos pačios Aušros, kuri vaikiną buvo sulaikiusi nuo savižudybės. Čia Jane patenkinta, nes pajunta savo grožio vertę. Naiviai pasitikėdama juo, ji svajoja ištekėti už turtingo, tapti ponia ir turėti savo tarnaitę. Šitas svajones sudrumsčia kivirčas su Vaičiulioniu, kai šis vieną dieną ateina aplankyti Aušros. Į Janės vedybines pretenzijas advokato dukters akivaizdoj jis pavadina savo suvedžiotą merginą kvailute kekše. Staigaus apmaudo pagauta, Jane jam smeigia į pilvą peiliu knygoms pjaustyti. Vaičiulionis ilgam laikui nuvežamas į ligoninę, o Jane atsiduria kalėjime.

Tuo tarpu ir Valinį ištinka nelaimės. Per Galinos vardadienio vaišes, truputį įgėręs ir gindamasis nuo menkavertiškumo jausmo, jis prie Galinos tėvų ir svečių pasako keletą šiurkščių žodžių, išbėga iš vaišių ir šitaip nutraukia savo trapią draugystę. Greit jis taip pat sužino, kad Spaičys jį apgaudinėja: egzaminų už jį nelaiko, bet vilioja pinigus ir padirbinėja egzaminatorių parašus. Nebesitėkadams fiktyviu būdu gaut; brandos atestatą, Valinis vėl griebiasi mokslo ir pavasarį grįžta į tėviškę, kad paskui išvyktų į kultūrtechnikų mokyklą. Tuo tarpu jo artimiausias draugas Bareika lieka Kaune filosofuoti ir gerti, Kalėda — vedžiotis Galiną, Vaičiulionis — dar sirgti ligoninėj, Jane kalėjime vis besidžiaugianti savo grožiu, Aušra — laukti nežinia ko, o policijos viršininko žmona pabėga su savo meilužiu.

Šitaip "Sode už horizonto" susipina ir išsiskiria tų eilinių jaunuolių gyvenimas. Vienas antras jų stovi gal net žemiau vidutinių, ypač morališkai; tik Bereikia intelektualiniu atžvilgiu stipresnis, nors šiaip silpnavalis lepšis, šitokių žmonių iš tikro yra daug. Neplačiame Lietuvos gyvenime jų taip pat buvo nemažiau. Tik, pasirinkęs šitokį realistinį uždavinį — pavaizduoti vidutinio jaunimo neįvairų ir neretai nelengvą gyvenimą Lietuvos ramaus miestelio ir Kauno priemiesčių fone — autorius save gerokai apsunkino, nes meniškai atvaizduoti vidutinybes yra sunkiau negu ryškius individus, ypač kai vidutiniai žmonės tebėra jauni. Atrodo, kad čia glūdi pagrindinė priežastis, dėl kurios "Sodas už horizonto" autoriui tik vidutiniškai tepavyko vaizduojamųjų charakterių atžvilgiu. Nors kiekvienas jų yra skirtingų bruožų, tačiau dauguma jų tik užbrėžti, tik apmesti, bet nepakankamai atausti, išskyrus pagrindinį — Aleksą Valinį, žinoma, neteisinga norėti, kad rašytojas vienodai plačiai ir giliai atvaizduotų visus savo veikėjus, tačiau iš romano turime teisės laukti, kad jų charakteriai vis dėlto būtų ryškūs, kad jų vidaus pasaulis būtų atskleistas tuo pačiu metodu, kad jų kalboj būtų kuo mažiausia panašumo, o autorius būtų kaip galima objektyvesnis. Tuo tarpu "Sode už horizonto" šitais atžvilgiais yra trūkumų.

Pagrindinį heroją — Valinį — autorius vaizduoja su simpatija, gana plačiai atskleidžia jo vidaus pasaulį, parodydamas jo nepasitenkinimą siaura miestelio aplinka, nusivylimą negaunant darbo, jo pastangas mokytis, nepaisant neturto, jo rūpestį neprarasti meilingos draugystės su Galina, jo — darbininko — menkavertiškumo jausmą ir protestą prieš tai. Trumpai tariant, Valinis mums atrodo gyvas, apčiuopiamas jaunuolis su kūnu ir siela. Šito negalėtume pasakyti apie merginas. Jane, Galina ir Aušra užbrėžtos skirtingai, kaip ir vyrai, tačiau jų vidaus gyvenimas beveik liko neatskleistas. Paimkim studentę Aušrą, kuri yra labiau subrendusi negu Galina ir kurios išvaizdą A. Baronas charakterizuoja, kaip "sniego angelų leliją". Apie jos vidaus gyvenimą težinome tik tiek, kad ji nepatenkinta kasdienybe, ypač kasdieniškais vyrais, ir todėl nevengia pasikalbėti su darbininkais ir vis kažin ko laukia. Prileiskim, kad Aušra autoriaus planuose tėra trečiaeilė veikėja ir apie jos vidaus gyvenimą plačiau kalbėti neverta. Bet trečiaeile negalėsime palaikyti Janės. Ji užbrėžta, kaip koks augalėlis arba kaip maloni kačiukė — jaunutė, graži, kvailutė. Iš pradžios ją matom vaikštinėjant ir pasibučiuojant su Valiniu; vėliau į savo lovą kartą įsileidusi Vaičiulionį, ji nori už jo ištekėti ir apie tai neretai užsimena;   Kaune   pastebėdama   vyrų gašlius žvilgsnius, ji pajunta savo grožio vertę, juo džiaugiasi ir svajoja tapti ponia. Visa tai atitinka jos augalinę prigimtį ir protą. Tačiau su tuo sunkiai derinasi jos staigus apmaudas, kurį išreiškia jos peilio smūgis į pilvą Vaičiulioniui už pavadinimą kvailute kekše, šitoks elgesys tėra išaiškinamas, prileidus, kad Jane vis dėlto anksčiau turėjo šiokių tokių dramų, sakysim, kai ją suvedžiojęs studentas išvažiavo net neatsisveikinęs. Sunku įsivaizduoti, kad šitoks Vaičiulionio elgesys nebūtų sukėlęs nusivylimo net augalinės prigimties merginos širdy. Kai autorius mums jo neparodė, smūgis peiliu į pilvą pasilieka sunkiai įtikimas, šitas faktas labiau negu kas kita liudija, kad į Janės vidaus pasaulį rašytojas giliau nepažiūrėjo — nupiešęs ją dailiu pieštuku, pašykštėjo tirštesnių spalvų.

Už merginas ryškiau atskleisti antraeiliai vaikinai — Vaičiulionis, Bareika, Spaičys. Tačiau iri jie nėra be priekaištų. Sakysim, Vaičiulionis ramaus miestelio aplinkoj aiškiai pasirodo, kaip voras savanaudis, kuriam terūpi tik jo interesai ir smaguriavimai (girtuokliavimas, moterys). Nors vėliau Kauno aplinkoj šis egoistas rečiau į pirmą planą bepatenka, tačiau jis pasilieka ištikimas savo prigimčiai ir savo pažiūroms. Jis vertesnis autoriaus ironijos negu tokia Aušra. Tačiau šio personažo meninis trūkumas prasideda su jo filosofavimu, nes šio stilius iš dalies panašus į Valinio protesto ir menkavertiškumo filosofinius vidaus monologus ir iš dalies panašus į Bareikos paradoksus ir aforizmus apie pasitenkinimą šia diena. Kai Vaičiulionis Valiniui kieme išdėsto savanaudiškumo išmintį, skaitytojas klausia, ar Valiniui sugundyti išvykti į Kauną būtinai reikėjo iškalbingai vaizdžių monologų? Ar jie nėra pašaline puošmena anam tamsiai pilko vidaus pasaulio studentui su spalvota kepuraite? Viena, savanaudžiai nelabai noriai savo egoizmo principus atskleidžia; antra, vidutiniam teisinės rutinos studentui pilki ar stereotipiniai posakiai labiau tinka negu originalūs blizgantys vaizdi i. Įspūdžiui sukelti savanaudis studentas gali būti išmokęs keletą aforizmų ar paradoksų, kuriuos jis atitinkamomis progomis gali pakartoti, bet kad toks nepoetiškas asmuo, kaip Vaičiulionis, sugebėtų poetiškai filosofuoti, sunku patikėti. Išgėręs jis dar gal pajėgia policijos viršininkui sušukti: "Tu, viršininke, vagį gali pagauti, bet negali pagauti jaunystės. Nesusigrąžinsi, neuždarysi". Bet jau sunku patikėti, kad po šio aforizmo jis pridėtų dar vaizdingesni, kaip štai: "Neliesk merginos. Daiktas poliruotas. Purvinų pirštų nuospaudas palieka". Įsigėręs Vaičiulionis gali pasipasakoti kokį nešvankų savo nuotykį su merginomis, bet ne žibantį moralinio imperatyvo aforizmą sukurti. Todėl ne tik šis, bet ir kiti pilkos sielos studento vaizdingi posakiai atrodo, kaip nereikalingos puošmenos.

Vaizdžiai ir iškalbingai taip pat filosofuoja jaunas stalius Bareika, dažnai įrodinėdamas savo draugui Valiniui, kad nereikia nieko siekti, bet pasitenkinti dienos pakišamomis progomis maloniai praleisti laiką. Bareika — savamokslis pasyvaus filosofo tipas, kuris iš tikro turi davinių būti rašytoju. Jam ir filosofavimas labiausiai tinka. Tačiau negalima būtų pasakyti, kad jo paradoksai ir aforizmai vaizdžiai atskleistų jį, kaipo žmogų, nes poetinis filosofavimas geriau atskleidžia šventadienišką sielos pusę, negu tikrąjį vidaus gyvenimą. Tiesa, A. Baronas mums parodo Bareiką geriantį ir net nusigeriantį, pasėdintį skaitykloje, išeinantį į gamtą, besisvečiuojantį, bedirbantį ir besivaikščiojantį su pažįstamais ir draugais. Tačiau tai yra išviršinis, beveik dekoratyvinis gyvenimas, pro kurį nematyti sielos gelmių. Jas galėtų atskleisti kokie nors prieštaringi Bareikos veiksmai, jo abejonės ir nusivylimas, kurie pateisintų jo atkaklią pasyvumo ir "carpe diem" filosofiją, tačiau prieštaringų veiksmų ir gilių nusivylimų Bareikos gyvenime autorius neparodė. Savo vidaus pasauliu net ryškesnis yra Vaičiulionis ir juo labiau Valinis, nes šiuodu veikia, susitikdami su savo pačių priešingybėmis. Taip pat atrodo, kad Bareikos personažas nebūtų nieko nustojęs, jei jo vaizdingi ir paradoksiški monologai būtų buvę trumpesni. Kadangi panašiu stilium viešai pakalba Vaičiulionis ir savo viduje — Valinis, tai Bareikos asmuo dėl to neparyškėja, bet panašėja į kitus du arba tiedu į jį. šito panašumo trijų veikėjų filosofavime negalime laikyti gerąja "Sodo už horizonto" ypatybe personažams atskleisti, nors atskirai paimti šitie filosofavimo gabaliukai yra įdomūs ir originalūs.

Turbūt, joks kitas mūsų rašytojas savo kūriniuose nepaberia tokios bausybės vaizdžių aforizmų ir paradoksų, kaip A. Baronas. Jie atskleidžia ir gilią tikrovės įžvalgą ir spindi poetiniu grožiu. Tačau jie liudija A. Barone ne tiek rašytoją pasakotoją, kiek intelektualinės prigimties: ironizuojantį lyriką, šitas intelektua-liškai lyrinis pradas, talkinamas ironiškai satyrinio, — yra toks stiprus.

kad A. Baronas nepajėgia jo suvaldyti epiniame kūriny (romane), kur šis pradas veda tiek prie personažų panašumo ir giminystės su pačiu autorium, tiek prie vaizdingų filosofavimo monologų, šie atrodo lyg filosofiškai satyrinė lyrika prozoj, šitos rūšies tikri šedevrai. Tačiau tuo pačiu jie kartais atšoksta nuo romano visumos, ypač kai jie įsiterpia į dialogus. Nenorime čia mūsų rašytojui patarti šį intelektuališkai ironišką lyrizmą specialiai slopinti pasakojamo žanro kūriniuose, nes tai yra jo talento ryški ypatybė. Be1; gal geriau būtų ją pritaikius pasakojimuose, personažų ir situacijų charakteristikose (kada autorius kalba lyg savo vardu) ir šitaip vaizdingus paradoksus ir aforizmus išbarstyti po visą kūrinį, užuot juos sutelkus į monologus. Be abejo, šis sutelkimas tuos monologus padaro įspūdingus savy, tokius, kad jie net stebina, kaip, štai, Bareikos kalba Galinos vaišėse:

"Aš stalius, — sako Bareika. — Aš abliuoju liežuviu ir leistuvu. Reikia lyginti. Juo vienodesnės lentos, gražesnė siena; juo nuomonės vienodesnės, geresnis pastatas, šviesesnis ir tvirtesnis. Kai spauda buvo draudžiama, visos knygos buvo geros. Kai vaikas apserga, tėvai susitaiko. Kai valdovas prastas, visi vienijasi prieš ji. Kai Bareika kalba niekus, jūs visi prieš mane". Tai nėra pits vaizdingiausias Bareikos monologas, tačiau negalima jame nematyti palyginimų išradingumo. Bet, stebėdamasis rašytojo talentu šitoj srity, skaitytojas pradeda užmiršti vaizduojamąjį personažą ir aplinką. Tuo tarpu epinio kūrinio prigimtis reikalauja ko kito — autoriaus pasislėpimo, kad ryškiau matytųsi vaizduojamųjų herojų gyvenimas.

Antra vertus, kai kūrinio herojais pasirenkami vidutiniai žmonės, blizgančius paradoksus ir aforizmus reikia vartoti gana atsargiai, kad šitų fejerverkų įvairiaspalvėse šviesose nepaskęstų patys herojai (kai autorius apie juos pasakoja) arba. kad iš jų lūpų nežybčiotų tokios vaizdingos išmintys, kurios pralenktų jų kasdieniškų asmenybių pajėgumą, ir neatrodvtu, kaip pridedamos puošmenos. "Sode už horizonto" va'zdžiai paradoksai? ir aforizmais iš tikro gali šaudyti Bareika, kuris ir knygas skaito ir poetinių gabumų bei gyvenimo patyrimo turi. Valinio vidaus nerimo ir protesto monologuose vaizdingi paradoksai ir aforizmai taip pat neatrodo prisegti, kaio puošmenos Vaičiulioniui; tačiau jų serijos gal daugiau trukdo Valinio sielos būsenoms atskleisti, negu 'oms padeda, nes žmonių vidaus bangavi mai sunkiai pasiduoda suvedami į aiškius formulavimus. Be abejo, aforizmai ir paradoksai nėra nesuderinami su psichinių būsenų dinamika ir todėl tam tikrais momentais psichinės būsenos gali būti reziumuotos vaizdžių paradoksu ar aforizmu, tačiau šių neturėtų būti daug. Kitaip jie jausmus ir nuotaikas suintelektualina, suschemina ir tuo pačiu pašalina nepreciziškumo ir bangavimo įspūdį. Taigi, nors, Valinio sielą vaizduojant, aforistiniai ir paradoksiniai vaizdai pateisinami, tačiau jų telkiniai nėra būtini nė naudingi, nors atskirai paimti jie originaliai poetiški. Sumažinus dar šitų deimančiukų skaičių kitur, būtų buvę galima daugiau dėmesio skirti antraeilių personažų vidaus gyvenimui paryškinti ir nesitenkinti tik impresionistiniu metodu, kuris tefiksuoja judesius, gestus, pozas, posakius ir pokalbius. Tada būtų likę vietos tiesioginiam žvilgsniui j antraeilių veikėjų sielas, kaip romane pažiūrėta į Valinį, skverbiantis į jo abejones ir vidaus skausmus.

Teko girdėti, kad A. Baronui dėl "Sodo už horizonto" prikišamas tamsus ir per siauras Lietuvoj miestelio ir net Kauno gyvenimo atvaizdavimas. Šis priekaištas turėtų pagrindo, jei autorius iš tikro būtų siekęs duoti gilesnį Lietuvos provincijos miestelio ir Kauno vaizdą. Tada būtų galima pasigesti ir mokytojų (Valinio tėviškėj yra progimnazija), ir vieno kito kunigo, tokio charakteringo Lietuvos miesteliams, ir šiokių tokių kultūrinių pramogų, ir jaunimo organizacijų. Tačiau atrodo, kad "Sodo už horizonto" tikslas nebuvo nei provincijos, nei viso jaunimo gyvenimą pavaizduoti. Kiek iš romano galima spręsti, autorius tenrėjo parodyti vidutinio neorgan'zuoto jaunimo sunkenybes, būtent, kaip jis veržėsi iš siauros aplinkos, geresnio gyvenimo siekdamas, ir kaip šis veržimasis jam buvo sunkus ir susijęs su rizika ir klaidomis. Bet šitos sunkenybės nėra charakteringo tik Lietuvos jaunimui. Jų gal'ma taip pat sutikti visuose civilizuotuose kraštuose. Lietuviškam jaunimui charakteringesnis bruožas siekti mokslo su viltimi tapti "ponu", šitą bruožą romane kaip tik išryškina Valinis. Bet šituose mokslo siekimuose jaunieji nebūdavo palikti visiškai vieni, tik savo jėgoms nes vis atsirasdavo vienas antras globėjas (kunigas, mokytojas, organizaciia), kuris gabiam ir valingam jaunuoliui padėdavo materiališka1 ir morališkai, šitokių globėjų "Sode už horizonto" A. Baronas nėra parodęs. Tik šituo atžvilgiu jam būtų galima mesti   priekaištų,   kurie   tačiau   atkrinta, prisiminus, kad A. Baronas savo romane vaizduoja ne gabiuosius ir talentinguosius jaunuolius ir jaunuoles, bet vidutiniokus su Valiniu priešaky. Negalima prikišti autoriui, jei šitokie vidutiniokai Lietuvoj jautėsi menkaverčiai ir be pagalbos, nors jie materialinės gerovės ir lengvo gyvenimo gal labiau troško už gabiuosius, nes dvasinės-idealinės vertybės vidutiniokams buvo svetimesnės, kaip tai yra visur. Todėl neaugšto visuomenės sluogsnio ir vidutinių gabumų jaunuoliai daugiau sunkenybių ir rizikos patirdavo ir daugiau klaidų pridarydavo negu talentingieji.

A. Baronas pasirinko Lietuvos vidutinio jaunimo sunkenybes kasdieniniame pilkame gyvenime ramiu taikos metu. Kad šitokio jaun'mo gyvenimu A. Baronas ne nuo šiandien domisi, liudija jo ankstesni apsakymėliai ir "Užgesusio sniego" romanas. Kaip ten, taip "Sode už horizonto", jis turėjo prieš akis tikrai sunkų meninį uždavinį. Augštu laipsniu jis jo nepajėgė įvykdyti, bet būtų neteisinga pasakius, kad jis ties juo suklupo. Dar neteisingiau būtų jam nepripažinti talento, kaip vienas antras A. Barono konkurentas norėtų. Tik gal A. Baronas perdaug savo talento skiria vis tiems patiems vidutiniams ar mažiems žmonėms ir jų gyvenimo sunkenybėms. (Atsi-mintina, kad, šitokių pačių tikslų siekdamas, prancūzas G. Flaubert tik vieną meniškai gerą romaną — "Madame Bovary" — teparašė, o kiti jam daugiau ar mažiau nepasisekė). Šitai sakydami, nenorime paneigti nei mažų arba vidutinių žmonių sunkenybių gyvenime, nei jų teisių literatūroj. Tačiau ar eilinio žmogaus teisės ir jo sunkenybės neparyškėtų labiau, jei tarp vidutiniokų būtų pavaizduotas vienas antras asmuo, turįs pranašumo vienoj ar kitoj srity ir pakilęs augščiau vidutinių? Vaizduojant ne vien vidutinius žmones su jų smulkiais interesais, būtų progų iškelti kultūrines ir dvasines vertybe!, be kurių gyvenimas tampa ne tik vidutiniškai pilkas, bet taip pat beprasmis. Ar mesti žvilgsnį į prasmingus ir neprasmingus gyvenimo aspektus nėra šių dienų rašytojų uždavinys, ypač idealistinės kovingos nuotaikos rašytojų? Jų tarpe juk ir stovi A. Baronas. Malonu, kad, per ilgai mus vedžiojęs (trijose knygose) po karo ir chaoso pasaulį, su "Sodu už horizonto" jis mus sugrąžino į taikos gyvenimą. Tai naujas lapas A. Barono kūryboje. Tačiau tuo nenorime pasakyti, kad taikos metas turėtų kokių nors meniškų pirmenybių prieš karo chaosą. (Vienu ir antru metu rašytojas gali pastebėti ir iškelti niekšybių, vidutinybių ir herojinių pavyzdžių, nors ir skirtingose sąlygose). Mus džiugina labiau A. Barono pastangos atsinaujinti. Jas kaip tik matome "Sode už horizonto", nors ir nevisais atžvilgiais jis mus patenkina.

Baigiant, norisi paklausti, ar neverta A. Baronui pamėginti dramatinio žanro. Kai jis vengia vaizduoti peisažą bei kitą konkrečią aplinką, o savo dėmesį sutelkia į žmones ir jų vidines priešingybes, jo talentui dramatinis žanras gal būtų artimesnis negu epinis pasakojamasis?
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai