Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DU LIETUVOS GIRIŲ ĄŽUOLAI VINCAS KUDIRKA IR PETRAS KRIAUČIŪNAS PDF Spausdinti El. paštas
IŠTRAUKA IŠ SPAUDAI PARUOSTO VEIKALO "VINCAS KUDIRKA"

Kriaučiūnas mėgo svečius, tik ne tiek pas kitus svečiuotis, kiek pas save svečius vaišinti. Na, ir jiems svečių niekad netrūkdavo. Ypač pavasariais ir vasaromis, kai sužaliuodavo Nemuno pakrantės. Rudens metu, orams pabliurus, keliams pasidarius nebeišvažiuojamiems nebeišbrendamiems, rečiau kuris svečias ar viešnia beaplankydavo žavinguosius Nemuno pakrantėse Plokščius ir juose gyvenančius simpatinguosius, vaišinguosius Kriaučiūnus. Kriaučiūnai, abu buvę mokytojai, mėgo žmones, ypač jaunimą. Būdami bevaikiai mėgo jaunus žmones, juos, reikalui esant, globojo, ir buvo geresni už tėvus.

1890 m. vieną lapkričio dieną Kriaučiūnai išvyko aplankyti Šakių klebono kun. Kaladės, su kuriuo seniai jau buvo nesimatę. Nors kelias, rodos, ir netolimas, bet purvas ir šalta drėgmė gerokai juos privargino, ir kelionė prailgo ir prišaldė. Ilgai teko prie klebonijos priebučio belstis, kol iš viršutinio priestato pasigirdo smulkūs skubūs žingsniai žemyn. Duris atidarė laibas vidutinio ūgio vyras, tankiais šviesiai gelsvais į viršų sušukuotais plaukais, kurie nuolat krito ant kaktos, ir jis, papurtęs galvą, vėl juos dešine ranka maukė augštyn. Didelės skaisčiai mėlynos akys iš bent kiek surauktų antakių tyrinėjančiai žvelgė į atvykusius, nors vyriškį iš karto pažino ir, staigiu mostu tiesdamas priekin rankas, šuktelėjo:

—    Kaip malonu. Juk tai ponas Kriaučiūnas!

—    Tas pats. Bene turime garbės matyti Vincą Kudirką?   Mano žmona Sofija.

—    Tai aš!

Šiuos žodžius tardamas, žengė žingsnį priekin, dešinę koją pritraukė prie kairės, tuo pat metu dešinę ranką pridėdamas prie krutinės ties širdim ir žemai nusilenkdamas taip, kaip prieš dešimt metų, būdamas Marijampolėj mergaičių dievinamas mozūrų, polkų, krokuviakų ir valsų didvyris.

Buvo apsivilkęs tamsia ligi kaklo susagstyta čemarka; pilkos siaurokos kelnės, tamsūs batai. Veidas skaisčiai raudonas lyg piene praustas, daugiau moteriškas, nei vyriškas. Tik reti geltoni ūseliai ir ant smakro dar retesnė barzdelė teikė jam kiek vyriškų bruožų Ponios Kriaučiūnienės ištiestą kiek aptukusią rankutę švelniai paėmė, šelmiškai žvilgterėjęs poniai į akis, galantiškai ją pabučiavo ir, visu ūgiu atsitiesęs, staigiu mostu sutvarkęs plaukus atsigrįžo į Petrą Kriaučiūną. Prieš jį atsistojo ramiai, lyg mokinys prieš mokytoją.

Petras Kriaučiūnas jam ištiesė savo didelę lyg kastuvas ranką. Kriaučiūno būta augaloto, raumeningo vyro iš stuomens ir iš liemens, stambių pečių, plačios krūtinės. Liemuo bent kiek pašlijęs priekin ir, anot Motiejaus Gustaičio, darė kaip ir paskubos, veržimosi įspūdį, rodos, kad savo žodžiais ir stuomenio svoriu veikiau tave įveiks įtikins, negu atsiloš, žengs atgal. Didelė galva su puikia graikiška nosim. Šviesiai mėlynos akys, rusvi ūsai, didelė ir plati lyg šluota barzda. Pakaušis ir kakta augštai praplikus, smilkiniai šarmos pasidabrinti. Tikras Mykolo Angelo Mozė, tik šio barzda siauresnė, ilgesnė ir kiek susisukus, o Kriaučiūno plati, skarota ir ties apačia lygiai pakirpta.

—    Kokie netikėti, mieli svečiai,— kalbėjo Kudirka.

—    Mes norėjome kleboną aplankytų,— pirmoji prašneko Kriaučiūnienė. Ji Vinco Kudirkos buvo pritrenkta. Ji viena iš tų, kurią vyriškis pirmiausia ir gal daugiausia žavi savo elegancija. Ji ir iš stubrio Petro Kriaučiūno padarė elegantą.

—    Labai gaila,— sako Kudirka,— klebonas kažkur su reikalais išvykęs ir nesakė, kada grįšiąs. Malonu man bus nors trumpą laiką turėt jus savais belaisviais.   Tiesa, ponia?

—    Mes džiaugiamės, ponas Vincai, jus matydami,— kalbėjo ponia Kriaučiūnienė.

Ir po daugelio metų, šį pirmąjį susitikimą prisiminus, jai Kudirka atrodė iškilnus, lyg koks kunigaikštis.

—    Labai gaila, kad aš tokių mielų ir brangių svečių negaliu priimti savo bute: ten šalta, brr, kaip čia lauke. Matot, kaip aš iš šalčio pastyręs. Prašom į klebono kambarius. Ten gera ir jauku, kaip pas Dievą už pečiaus.

Klebonijos salionas žemokas, bet erdvus. Prie lango iš kiemo puses pianinas, viršum jo ant sienos artimųjų giminaičių ir draugų kunigų atvaizdai. Ant priešakines sienos medinis kryžius ir viršum jo popiežiaus Leono XIII didelis atvaizdas paauksuotuos rėmuos. Ant šoninės sienos didelė spalvota Igno Mateikos paveikslo "Žalgirio mūšis" reprodukcija. Vidury kambario apvalus staliukas, padengtas tamsiai raudonos spalvos pliušu. Ant jo pora storų variu kaustytų albumų, "Besiada Literacka", "Tygodnik Ilustrovany" ir dar keletas rusų ir lenkų kalba laikraščių. Lietuviškus laikraščius gal klebonas ir skaitė, bet jų nebuvo matyt: jie buvo draudžiami.

Svečiams susėdus į patogius fotelius, Kudirka liko stovėti prie židinio. Jis buvo laimingas, turėdamas tokius netikėtus svečius. Jam Kriaučiūnas buvo didelė asmenybė lietuvių tautiniame atgijime, jis buvo tas, apie kurį po 30 metų jo klasės draugas Jablonskis rašė, kad "jis buvo ir mokytojas, ir žodininkas, ir švietėjas, ir žadintojas, ir kurstytojas — buvo visų galų žmogus".

—    Aš jus dar gerai atsimenu iš Marijampolės gimnazijos, — prakalbo Kudirka, atsigręžęs į Kriaučiūną.

—    Aš jus taip pat, — sako Kriaučiūnas.

—    Nors man ir neteko mokytis jūsų klasėje, bet gimnazijos mokiniai plačiai pasakojo apie jūsų lotynų kalbos pamokas. Jūsų pamokos tikrai įdomios. Aš ir šiandien dar prisimenu iš kitų girdėtas jūsų smuiku palydimas lotynų kalbos gramatikos taisykles:

mogie slova na is
masculini generis
penis, piscis, erinis, finis
ignis, lapis, pulvis, canis
tra ta ta, tra ta ta, tra ta ta,
tra ta ta, tra ta ta —


Bent kiek sulenktą ranką iškėlęs ties petim, vaizduodamas rankoj laikomą smuiką, dešiniąja vedžioja lyg smuiko trauktuvą, dešine koja mušdamas trijų taktų ritmą.

Petras Kriaučiūnas, gerai valdydamas eilėdarą, lotvnų kalbos gramatikos pagrindines taisykles eiliuodavo, o kad mokiniams jo pamokos būtų įvairesnės ir geriau atmintin įstrigtų, kartais po skvernu pasibrukęs atsinešdavo ir smuiką.

Matydamas Kudirką vaizduojantį Petrą Kriaučiūną lotynų kalbos pamokoje, šis garsiai ir nuoširdžiai nusikvatojo, glostydamas savo plačiąją barzdą.

—    Palikim praeitį kitam kartui ir grįžkim į dabarti. Ar seniai jau Šakiuose, kaip sekės įsikurti?

—    Jau devintas mėnuo kaip čia, bet, matot, dar neįsikūriau. Buvau ketinęs sparnus nuleisti Pilviškiuose, arčiau Prūsų sienos, "Varpo" redakcijos. Pilviškių gydytojas sulenkėjęs lietuvis Vaitulevičius, perdaug įpratęs "peklinėn", ) nebegali gydytojo darbo dirbti ir atrodė, kad jo vieta bus laisva. Jos belaukdamas sužinojau, kad Šakių gydytojas lenkas Rejbelskis keliasi į Vilnių ir jo vieta laisva. Tad, nieko nedelsdamas, nutariau keltis į Šakius. Bet šių metų vasario mėnesio pabaigoje atvykęs radau vietą užimtą: vieton išvykusio lenko gydytojo žydai parsikvietė savo tautietį, kuris perėmė ir buvusio gydytojo butą. Aš dar vis tebejieškau buto, bet kol kas niekur nerandu.

—    Sakyk tu man, toks didelis butų trūkumas? — pasiteiravo Kriaučiūnas.

—    Butų pertekliaus, teisybė, nėra. Bet svarbiausia priežastis ne čia: daugumas pasiturinčių Šakių gyventojų — žydai ir jie, aišku, nenori nuomoti buto lietuviui gydytojui, kuris gali daryti konkurenciją jų tautiečiui.

—    Tai kur ligonius priiminėjate? — nustebus ir moterišku smalsumu susidomėjo ponia Kriaučiūnienė.

—    Kol kas aš jų nedaug dar teturiu. Ligi rudens šalčių priiminėdavau antai, — ranka parodė pro langą, — klebonijos klėty, o šalčiams prasidėjus — štai čia, kur mieli sveteliai sėdite.

—    Lietuvis gydytojas ir dar toks plačiai žinomas, kaip tamsta, rodos, turėtų ginte neatsiginti nuo ligonių? — klausiamai įsiterpė Kriaučiūnas.

—    Ligonių yra, kur nebus, būtų jų ir man, jei ne ta mano kolegos žydelio Schutzkwerio konkurencija. Mano kolega, apie 40 metų amžiaus, savo profesijoje patyręs, bet jau nešvarus konkurentas. Man atvykus į Šakius, tuojau pat griebės bjauraus rungtyniavimo. Susirado agentų, kurie visokiais būdais vilioja pacientus. Kaimiečiai, atvažiavę pas gydytoją, dažniausiai sustoja turgavietėje. Tuojau prie atvažiavusio pristoja Schutzkwerio agentėlis ir klausia: "Pas gydytoją?" — "Taip", — atsako kaimietis. "Pas kurį: pas jaunąjį ar pas gerąjį?" — "Pas Kudirką, ana va, — botkočiu kaimietis parodo klebonijos link. "Pas jį neik: jis jaunas, nepatyręs. Eik geriau pas Schutzkwerį: ans nuo visokių ligų gydo". Na, ir ką? kaimietis, užuot ėjęs pas mane, jaunąjį, kaip buvo ketinęs, agento pakurstytas drožia pas "gerąjį", gydantį nuo visokių ligų.

—    Skaudu, Vincai, tokius dalykus girdėti. Prasilenkimas su profesine etika — nedovanoti
na. Kunigo ir gydytojo profesijos kilniausios, bet draug ir atsakingiausios. Nenuostabu, kad žiloje senovėje jos kai kuriose tautose būdavo net jungiamos. Kunigas gydo žmogaus sielą, gydytojas — jo kūną, ir kaip baisu, kad užuot gydę, jie kartais dar labiau jas žeidžia ir žaloja. Blogiausia, kad žmonės dažnai renkasi profesiją, ne pašaukimo vedami, bet pinigo gundomi ir patogaus gyvenimo viliojami, — kaskart smarkiau griaudė savo baritonu Petras Kriaučiūnas.

Vinco Kudirkos kapas

—    Betgi, ponas Petrai, kartais tai neišvengiama blogybė, prieš kurią ir aš buvau bejėgis atsispirti. Dievaž, medicina manęs niekad netraukė, ir vis dėlto aš ją pasirinkau. Kodėl? — klausiat? Pinigo gundomas? Ne! Pinigas niekuomet manęs dar negundė ir, tikiuos, nebegundys. Aš mėgstu meną, literatūrą, iš vaikystės su mūzomis bendrauju ir vis dėlto pasirinkau tokią prozaišką gydytojo profesiją. Kodėl? dar kartą klausite. Iš pradžių aš buvau pasirinkęs literatūrą, bet įsitikinęs, kad ją baigęs turėsiu badauti ar būti švietimo ministerijos pastumdėlis, aš dėl savo laisvės mėgiamą literatūrą paaukojau nemėgiamai medicinai. Aš ir kunigų seminariją mečiau ne dėl moterų, kaip pikti liežuviai sako, bet dėl laisvės. Tiesa, aš jos ten daugiau turėjau, negu bet kuris kitas klierikas, bet tai buvo auksinio narvo laisvė. Baigęs filologijos mokslus, aš būčiau verčiamas dirbti kur toli nuo Lietuvos, su kuria aš nostalgiškai susietas ir be kurios man nėra gyvenimo.

—    Čia tu tiesus ir teisus, Vincai. Kai mane atleido iš Marijampolės gimnazijos mokytojo pareigų ir man už Lietuvos ribų siūlė mokytojo darbą su keliolikos šimtų algos per metus, aš vis dėlto paėmiau Marijampolės taikos teisėjo raštinėje vietą už kelis šimtus per metus.
Valandėlę pamąstęs, jis pasiteiravo:

—    Įdomu, kaip "Varpo" reikalai?

—    Pusiau su bėda. Žinoma, galėtų būti daug geriau, — vėl pagyvėjęs kalbėjo Kudirka. — Mes nesitikėjom tokios griežtos opozicijos iš kunigų. Kunigų įtaka liaudžiai didelė, ir su ja reikia skaitytis. Ruošdamies "Varpą" leisti, mes kreipėmės ir kunigų, ypač jaunesniųjų idealistiškai nuteiktų, talkos. Pažadėta, bet netesėta. Tai didelis nusivylimas, bet dar nepralaimėjimas: gyvenime pralaimi ne tie, kurie nusivilia, bet tie, kurie nusivylimų nepakelia. Mes juos pakėlėme ir, kaip matote, "Varpą" leidžiam toliau, tik labiau jį taikom šviesuomenei, kuriai kunigų įtaka silpnesnė, o liaudžiai skiriam nuo šių metų pradėtą leisti "Ūkininką".

—    Gslėjo kol kas pakakti vieno "Varpo", kuriems galams bereikėjo leisti "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą".

—    Tikra teisybė: mes nesame nei kultūriškai, nei juoba pinigiškai tiek stiprūs ir pajėgūs, jog pajėgtume šiuo metu leisti net kelis laikraščius. Šiuo metu didėjanti mūsų laikraščių skaičių negalime laikyti mūsų kultūrinio brandumo rodikliu. Greičiau atvirkščiai. Vienas po kito mirusieji "Aušra", "Garsas", "Nemuno Sargas", "Lietuviškas Balsas" aiškiai parodė, kokia tvirtybė lietuviškų laikraščių ir kaip galima jais pasitikėti, ypač kad kai kurie jų visai nepadoriai pasielgė su savo ėmėjais. Nesistebiu, jeigu dabar sunku prikalbinti ką užsisakyti laikraštį, bet stebiuosi, kad dar atsiranda lietuvių, kurie pasiduoda prikalbinami. Mes visi, gero linkį Lietuvai ir dirbą jos gerovei, turime įsigyti tautiečiuose pasitikėjimą mūsų darbais ir priversti svetimtaučius apie lietuvius būti geros nuomones ir gerbti jų balsą. Bet iš mūsų spaudos sprendžiant, ne visi ir nevisada taip darome.

—    Jau prieš metus "Varpe" rašiau, kad svetimtaučiai, matydami lietuviškus laikraščius, visai trumpai pagyvenusius, nykstant vienas po kito, gali manyti, kad lietuviai žaidžia laikraščiais, savo dvasiniu turtu, kaip vaikai žibučiais - rrr;.;nutvėrę vieną, greit juo nusibodi ir numetę j ieško kito; kad lietuviai neturi jokio tvirto pagrindo, jokių tvirtų pažiūrų, kad jie dar nepriaugę, idant galėtų naudingai vartoti civilizacijos vaisius; kad su lietuviais reikia elgtis ne taip kaip su dvasiniai brendusiais žmonėmis, bet kaip su mažais išdykusiais vaikais, kurių balso reikia tik tada klausyti, kada reikia jiems duoti valgyti.

—    Taip bloga su mumis gal ir nebūtų, — kalbėjo gyvai toliau Vincas Kudirka, — jei laikraščius leistų tinką tam darbui žmonės ir tikrai atsidavę Lietuvai. O kas pas mus leidžia laikraščius? Arba žmonės, kurie, leisdami laikraštį ir mylėdami tėvynę, tikisi daug pelnyti (na, o kada pelno nėra ir reikia pridėti savo skatiką, tai velnias griebia ir tėvynės meilę ir laikraštį). Arba laikraščius leidžia žmonės ir gerų norų, bet visai netikę nei būti laikraščių redaktoriais, nei laikraščių reikalų vedėjais. Žinoma, neredaguojamas laikraštis atšaldo skaitytojus ir bendradarbius ir pagaliau turi žūti.

—    Malonu, Vincai, jūsų įdomių šnektų klausyti. Jūs plačiai ir toli numatąs mūsų kultūrininkas ir kultūrinio darbo organizatorius. Iš jūsų daug tikisi ir laukia Lietuva. Su jumis būtų malonu kiaurą naktelę šnekučiuoti. Bet saulutė vos besilaiko ant medžių viršūnių, ir mudviem su žmonele jau pats laikas namolio, — kildamas iš patogaus krėslo kalbėjo Kriaučiūnas. .
; .—"Ramios tada valandos, kai saulės spinduliai pradeda kisti į nakties šešėlius, o žiburys dar nešaukia prie pertraukto dienos darbo — tai poilsio valandos — kalbėjo svajingai Vincas Kudirk — Mintys, lyg naudodamosios prietamsa, ištrūksta ir, pamatę kasdienių pastangų nuobodžią nelaisvę, palieka besikankinimą skaudžiais, kasdien regimais paveikslais kovos dėl būvio, ir atsigaivinimui kuria paveikslus ramius, smagius, be dejavimų ir ašarų . . . Ko tose valandose žmogus neprigalvoji, kokių sumanymų nesigriebi! o visus išpildai galutinai, visus atlieki lengvai, nors būtų sunkiausi ir drąsiausi. Panorama, praslenkanti mintimis, tada labai graži, bet. . . kaip apgaulinga, kaip tolima nuo tikrovės!" Tai įžanginės mintys mano straipsnio 1891 metų "Varpo" pirmajam numeriui.

Atsisveikindami Kriaučiūnai prašė Vinco Kudirkos juos pavasarį atlankyti Plokščiuose ir ilgesnį laiką paviešėti.

*
Vincui Kudirkai įvykdyti savo duotą pažadą Kriaučiūnams buvo nesunku, nes jis labai mėgo Nemuną ir buvo padaręs įžadus kasmet jį lankyti ir juos stropiai vykdė, vasaromis praplaukdamas Nemuną nuo Jurbarko ligi Kauno ir atgal. Kas vasaros metu nepravažiavo Nemuno nuo Kauno ligi Jurbarko, tas, pasak Vinco Kudirkos, daug širdies malonumo nepažino.

—    O Nemunėli! kaip neaplankyti tavęs, kaip tavęs nepamatyti! Tas apsilankymas tiek sugrąžina sveikatos kasdienių rūpesčių suvargintam kūnui, tiek daug naujų jėgų suteikia apsilpusiai dvasiai, tiek širdies sukelia dorų jausmų — kaip neatlankytį! Nemunėli, išvydus tavo prigimtų grožybių gausybę, negali atsikratyti minties, kad Panemunėse negali būti, piktų žmonių, čia gamta siūlo žmogui vien dalykus, švelninančius jausmus, dailinančius dvasią, — rašė Vincas Kudirka "Varpe" 1892 m. Nr. 9.

Nemunas Vincui Kudirkai lyg ir visos Lietuvos simbolis, ir jis sielojas juo nemažiau, negu gyvybiniais visos Lietuvos reikalais. Jis daug rašo apie Nemuno laivininkystę ir jos negeroves.
Nemuno laivininkystės pradžia siekia 1856 metus, kai grafas R. Tyzenhaus paleido Nemunu nuo Kauno ligi Tilžės plaukioti "Kęstutį" ir "Nerį". 1880 m. dvarininkas Semaška nuo Nevėžio įrengė "Birutę", o Kauno žydas Frumkinas "Kurjer". Tuodu garlaiviu taip pat plaukiojo nuo Kauno ligi Prūsų sienos.

Mirus Tyzenhauzui, jo garlaiviai, — rašo Kudirka (Varpas 1890 m. Nr. 5) — atiteko vokiečiams, kurie dėl konkurencijos pasitelkė vieną vokiečių garlaivį. Svečias niekeno nesiklausęs, pradėjo lenktynes Rusijos pusėje. Susisiekimo tvarkytojas Kaune pareikalavo svečią įsigyti leidimą. Tas dalykas nepatiko svečiui ir jis pasiskundė savo valdžiai. Netrukus vokiškuose laikraščiuose pasirodė vokiečių užsienių reikalų ministerio draudimas svetimiems garlaiviams plaukioti Prūsų vandenimis. Rusijos valdžia taip pat atsakė draudimu svetimiems garlaiviams (keleivių susisiekimui) plaukioti Rusijos upėmis. Nuo to laiko "Kęstutis" ir "Neris" tegalėjo nuo Kauno siekti tik ligi pasienio, ir tiesioginis susisiekimas Kaunas - Tilžė buvo nutrauktas".

Laivininkystė Nemunu buvo pelninga, ir garlaivių rados kaskart daugiau. Dėl atsiradusios konkurencijos tarp garlaivių savininkų nebuvo sutarimo ir pačiame susisiekime tvarkos. Del to kentė ne tik konkuruoją garlaivių savininkai, bet ir keleiviai. Susisiekimą garlaiviais trukdė ir atmaininga Nemuno vaga, kurios niekas tuomet netvarkė. Kur vieneriais metais buvo sietuva, kitais, žiūrėk, jau iškilo žaliuojanti sala. Nuo Kauno ligi Jurbarko buvo 12 kasmet bekeičiančių savo vietas seklumų.

Nemuno pakrantės ne tik žymi gamtos grožybes, bet jos Lietuvos gyvenime įamžintos ir žymiausiais praeities įvykiais. Nemuno ir Neries santakoj Kauno pilies griuvėsiai. Kaune senamiestis gausus architektūriniais paminklais, vienas iš gražiausių Lietuvos miestų. Statūs Nemuno šlaitai, apaugę pušynais, ąžuolais, liepomis ir raudonu raugeriškiu, teikia nepaprastai gražių vaizdų, ypač pavasarį ir rudenį. Dešiniajame slėsniajame krante skurdžios Vilijampolės lūšnelės, o dešiniajame — augšti statūs Aleksoto kalnai, Vėsulava, padavimų siejama su meilės deivės Aleksotos žinyčia, kur buvo pasmerkta sudeginti vaidilutė Praurimė su savo mylimuoju Dangeručiu.

Prie Kauno kairysis Nemuno krantas kalnuotas ir miškingas, o dešinysis žemesnis, ir Nemunu plaukiant daugiau jame matyti gyvenamų vietovių. Keletas kilometrų nuo Kauno daugiau susitelkusių žvejų lūšnelių, puikus smėlėtas pušynas. Tai Kačerginė. Netoli jos, priešingoj pusėj, dešiniajame Nemuno krante, kur į Nemuną įteka Nevėžis, yra Raudondvaris su grafo Tiškevičiaus rūmais. Kiek paplaukus, kairiajame krante Zapyškis su sena gotikos bažnyčia, statyta apie 1570 m. Povilo Sapiegos. Greta Zapyškio, ant augšto kalno, Kluoniškių kaimas, kur 1837 m. gimė poetas aušrininkas Andrius Vištelius - Višteliauskas, autorius dainos: "Op! Op! ... Kas ten?. . . Nemunėli!"

Zapyškis Vincui Kudirkai mielas savo maloniais prisiminimais, kai jis skaudžiausiomis savo gyvenimo dienomis pas kun. Kolytą rado jaukią, vaišingą prieglaudą ir dvasinę bei medžiaginę paramą.

Žemiau Zapyškio, dešiniajame Nemuno krante pušynuos skęstanti Kulautuva, Kudirkos laikais skurdus kaimelis, nepriklausomoj Lietuvoj išaugęs į ištaigingą kurortą.

Dešiniojo Nemuno pakrantėj susigūžus Vilkija su augštai ant kalno dvibokšte gotikos bažnyčia. Vilkija sena vietovė, jau XIV amžiuje kronikų minima ir kryžiuočių Wilkenbergu vadinama.
Slėnyje, kur Dubysa įteka į Nemuną, Seredžius su garsiu Palemono piliakalniu. Ne per toliausia nuo Seredžiaus viena iš pačių gražiausių Lietuvos vietovių — Veliuona,  kur 1341 metais kovoje su kryžiuočiais žuvo didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas.

Žemiau Veliuonos, kairiajame krante, Suvalkų krašte, Plokščių bažnytkaimis, supamas plačių lankų, augštų revinių ir miškingų šlaitų, reto grožio vieta. Už poros kilometrų pro medžių viršūnes kyšo Raudonės pilies kuoras. Plokščiai garsūs ir savo ypatingu gamtos grožiu ir Petru Kriaučiūnu, kuris ten apie dvylika metų (1887-1899) apaštalavo ir Plokščius padarė Lietuvos Mekka, į kurią plaukė jaunimas aplankytų Lietuvos atgijimo pranašo.

Petras Kriaučiūnas buvo gimęs 1850 metais rugsėjo 4 (16) dieną Papečkiuose, Vištyčio valsčiuje, Suvalkų gubernijoje. Tėvai ūkininkai buvo religingi ir iš mažens griežtoj religinėj dvasioj auklėjo savo keturis sūnus ir tris dukteris. Maldingos motinos didysis troškimas, kad jos pirmagimis sūnus būtų kunigas, ir jį leido į mokslą. Kartą tėvas, veždamas Petrą į Marijampolės gimnaziją, jam kalbėjo:

—    Būk, sūneli, kuo tik nori, kad tik geras žmogus būtum. Ko norėsi, pasakyk man, aš ir motiną įtikinsiu. Tiktai, vaikeli, be pašaukimo nieko nesigriebk, nors tai būtų ir puikiausias luomas.

Marijampolės gimnazijoje Petras Kriaučiūnas gerai mokėsi, ir jam ypatingai sekės lotynų kalba. Esant septintoj, tuo metu išleidžiamoj, klasėj, Marijampolės gimnaziją aplankė Varšuvos apygardos mokslo globėjo padėjėjas, klasikas, ir, gimnazijos direktoriaus matematiko Černiauskio nurodytas, su Petru Kriaučiūnu kalbėjęs lotyniškai ir už labai gerą lotynų kalbos mokėjimą jį viešai pagyręs.

Gimnazijoje Petras Kriaučiūnas buvo tautiškai susipratęs, branginęs lietuvių kalbą ir visur rodęsis esąs lietuvis. 1871 metais per gimnazijos baigimo iškilmes maturistas Petras Kriaučiūnas padeklamavo savo į lietuvių kalbą išverstą žinomąjį lenkų poeto J. Kochanovskio eilėraštį — "Czego schcesz od nas, Panie, za Twe hojne dary?" Skambiu plieniniu baritonu didingai nuskambėjo pirmą kartą gimnazijos salėj lietuviškas eilėraštis, padaręs visiems puikų įspūdį ir sukėlęs audrą valiavimų. Deklamuotojas dar kartą buvo iššauktas ir paskaitė savo išverstą Krylovo pasakėčią "Senelis ir mirtis".

Direktorius, pastebėjęs Kriaučiūno rankraštį, paklausė:

—    Počemu vy ne russkimi bukvimi pišite?

—    Kirilicei nevožmožno vyrazitjsa, — atsakė Kriaučiūnas.

Petras Kriaučiūnas savo drąsiu žygiu ano meto šviesuomenei viešai įrodė, kad niekinamąja lietuvių kalba taip pat galima poeziją rašyti ir visas augštąsias mintis išreikšti, kaip ir rusų bei lenkų kalbomis. Tai buvo pirmoji jo lietuviška patriotinė demonstracija, davusi jam lenkų pašiepiamą litvomano vardą, kuris jį lydėjo visą gyvenimą, ir kuriuo jis didžiavosi, kaip kokiu garbės titulu.

ZENONAS KOLBA
ŠV. KAZIMIERO SAPNAS
(Vitražo projektas)

Baigęs Marijampolės gimnaziją, Petras Kriaučiūnas penkerius metus mokės Seinų kunigų seminarijoje. Daug skaitė, ypač lenkų romantikų raštų apie Lietuvos praeitį, gerai mokėsi, pavyzdingai elgėsi, tačiau, baigus seminariją, jos vadovybė į Petrapilio Dvasinę Akademiją pasiuntė ne Petrą Kriaučiūną, bet kitą klieriką. Siekdamas augštojo mokslo, Petras Kriaučiūnas prisirašė prie Mogilevo arkivyskupijos seminarijos, ir jos buvo pasiųstas į akademiją.

Petrapilio Dvasinėj Akademijoj Petras Kriaučiūnas, be savo tiesioginių teologinių studijų, ypatingai domėjos lietuvių kalba ir ją atsidėjęs studijavo. Didelės įtakos jam darė prof. Kazimieras Jaunius. Vasaromis sugrįžęs į tėviškę, aplinkinėse parapijose sakydavo pamokslus, pasižyminčius lietuvių kalbos grynumu ir turiningumu, bet kaimo žmonėms nevisai suprantamus. Po pamaldų sutiktus žmones kalbindavo lietuviškai.

Pabaigęs akademiją teologijos kandidato laipsniu, Petras Kriaučiūnas paskutinių magistro egzaminų nelaikė ir paskutinių kunigo šventimų nepriėmė. Kadangi akademijoje studijavo Mogilevo arkivyskupijos lėšomis, tai akademiją baigęs privalėjo būti tos arkivyskupijos kunigu. Sugrįžęs į Lietuvą, kurį laiką gyveno Keturvalakiuos, netoli Marijampolės, ir darė žygių persikelti į lietuvišką Seinų vyskupiją, nes be lietuvių ir lietuviškos aplinkos jam gyvenimas atrodė neįmanomas. Tačiau jo žygiai persikelti į lietuvišką vyskupiją buvo nesėkmingi: jo prašymas dvasinės vyresnybės buvo išspręstas neigiamai, ir jis paprašė atleidžiamas iš akademijos ir dvasininko luomo, kuriam stropiai ruošėsi devynerius metus. Akademijos rektorius Kozlovskis atleidžiamame rašte pažymi, kad Petras Kriaučiūnas akademijoje baigęs visą keturių metų kursą, būdamas itin gabus, parodęs daug mokslingumo ir labai gražiai elgęsis. Atleistas iš akademijos jo paties prašymu dėl stokos pašaukimo.

Petrą Kriaučiūną traukė mokytojo darbas, todėl jis nesibaidė nė kunigo luomo, kur gali artimai bendrauti su žmonėmis. Norėdamas įsigyti gimnazijos mokytojo diplomą, išvyko į Varšuvos universitetą. Po metų jis tokį mokytojo diplomą įsigijo ir 1881 m. lapkričio 3 d. su gana geru atlyginimu buvo paskirtas Marijampolės gimnazijos lotynų kalbos mokytoju. Vėliau dar dėstė lietuvių, graikų ir vokiečių kalbas. Lotynų, graikų ir vokiečių kalbų mokė naujaisiais metodais, o jo lietuvių kalbos pamokose buvo dėstoma ne tik kalba, bet ir lietuvių tautos kultūra ir jos atgijimo ideologija. Per septynerius savo mokytojo darbo metus Petras Kriaučiūnas buvo lietuvybės apaštalas, lietuvių tautinio atgijimo šauklys. Ir Petras Kriaučiūnas tokiu buvo 1880-1885 m., kai Marijampolės gimnazija labiausiai buvo suklestėjus, turėjo 700 mokinių, kurių 80% buvusiu baudžiauninkų lietuvių ūkininku sūnūs. Iš mokvtoju šeši buvo lietuviai: insnektorius — Andrius Botyrius, filologai — Petras Kriaučiūnas ir Vincas Staniškis, kapelionas — kun. Jurgis Čėsna, matematikas — Juozas Jasiulaitis ir rengiamosios klasės vedėjas — aušrininkas Petras Arminas. Tad tais laikais Marijampolės gimnazija buvo pati lietuviškiausia, pats didžiausias ir skaidriausias mūsų tautinio atgijimo židinys, o Petras Kriaučiūnas — uoliausias jo kurstytojas-žynys.

Petras Kriaučiūnas savo skelbiamomis lietuvybės idėjomis ir su jomis suderintu savo gyvenimu buvo didinga ir žavinga asmenybė. Jam lietuvybė nebebuvo tik savojo krašto, savo tautos ir jos kalbos bei kultūros meilė, bet lietuvio asmenybės iškėlimas į kultūringo žmogaus augštumas. Lietuviai, būdami negausūs, savo rungtynėse su lenkinimu ir rusinimu galėjo laimėti, tik būdami už lenkus bei rusus pranašesni. Tai idėja, kurią uoliai skelbė ir aštuoneriais metais už Petrą Kriaučiūną jaunesnis Vincas Kudirka. Ir Petrui Kriaučiūnui ir Vincui Kudirkai lietuviškumas — tautinio tobulumo evangelija, siejama su augštu dorovingumu bei idealizmu ir besąlyginiu pasiaukojimu savo tautos gyvybiniams reikalams. Petras Kriaučiūnas žodžiu mokė, o savo pavyzdžiu traukė, ir jo idėjinių sekėjų skaičius augo. Dr. Kazys Grinius savo "Atsiminimuose" priskaito 80 žymių Petro Kriaučiūno mokinių, aušrininkų ir varpininkų, iš kurių apie 30 žymūs nepriklausomos Lietuvos veikėjai — kultūrininkai, universiteto profesoriai, buvę ministeriai, seimų nariai.

Marijampolės gimnazijoje kaip ant mielių kylanti lietuvybė netrukus atkreipė į save ir rusų administracijos akį. Rusų svajonės atitraukti lietuvius nuo lenkų neišsipildė: lietuviai, traukdamies nuo lenkų, su rusais nė nemanė broliautis. Augąs švietimas kėlė tautinę sąmonę, ugdė kovingumą už savo varžomas teises. Tad pradėta lietuvių švietimas stabdyti, ir jį energingai vykdė Varšuvos generalgubernatorius Gurka ir apygardos mokslo globėjas Apuchtinas. Pradėta atleidinėti Marijampolės gimnazijos lietuviai mokytojai, ir pirmoji jų auka buvo Petras Arminas. 1883 m. lapkričio 26 d iš Marijampolės jis buvo perkeltas Augustavo dvi-klasės mokyklos mokytoju. Ilgėdamos savo bičiulio jis rašo:

Ten palikau aš geriausią bičiulį Kriaučiūną,
Kurio kiekvienas šnekučiavims man pamokslu būna.

Jis tai mane išmokino mylėt savo kampą;
Duok Dieve, te žodžiai jojo man kelrodžiu tampa.

(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai