Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KERŠTAS PDF Spausdinti El. paštas
Vyras pakabino telefono ragelį ir, perėjęs kambarį, atsidūrė pas žmoną, kuri, žvilgterėjusi į jo pasimetusį veidą, neramiai paklausė:

—    Kas atsitiko?
—    Jie mus parinko...

Nutviskusi, lyg pirmą kartą pabučiuota, Joneikienė pakilo iš fotelio, žengdama vyro pusėn.
—    Tu, žinoma, sutikai?

—    Ne, prašiau laiko pagalvoti.

—    Gerai padarei. Nekuklu būtų skubėti. Aš apie tai būčiau nepagalvojusi.

—    Ak, man nerūpėjo kuklų vaidinti. Dėl savęs aš griežtai ne pasakyčiau, tik tu . . .

—    Ir neprotingai pasielgtum, — priekaištingai žvilgterėjo į vyrą, sėsdama atgal į fotelį, šypteldama savo mintims.

—    Tai slegianti pajaciška garbė. Stebiuosi, kuris ir sugalvojo šią neprotingą komediją,— nerimo vyras.

—    Nieko neprotingo aš nematau. Visokių iškilmių, minėjimų turime. O dabar, kada modernus gyvenimas drasko šeimas, kada ištvirkavimas nėra blogybė, kada aplink skyrybos ir skandalai — labai gražu ir logiška, kad mūsų kolonija nutarė išskirti, pagerbti pavyzdingiausią, be dėmės šeimą, kaip atsparumo simbolį prieš moderniojo gyvenimo negeroves. Esu tikra, kad "ir kitos didesnės lietuvių kolonijos paseks mūsų pavyzdžiu.

—    Mielai tą garbę aš kitiems perleisčiau. Tuo labiau, kad žinau šeimų be priekaišto.

—    Tikrai? Bet gal nulėmė ir tai, kad ne tik gražiai sugyvenam, bet kad sudarome ir inteligentiškiausią, garbingiausią šeimą.

—    Ką tu galėtum prikišti Šatkams? - Panerdama akis, žmona šyptelėjo.

—    Eina gandai, kad dar neseniai, prieš keliolika metų, jis su vedusia moterimi labai draugavo, net jos pavardė minima. Gal nori.. .

—    Bakužiai. . .
—    Jis per bolševikmetį susitepė, o jo žmona turėio nemalonumų dėl pakietėlių Vokietijoje, net karinė policija buvo įsikišusi. Žinau, tau nepatinka klausyti, o galėčiau ir apie kitas tavo šventenybes šį tą papasakoti. Aš, kuri ypatingai nej ieškau žinių.

—    Jei tu neklysti, tai menka garbė, jei šitoji visuomenė mus pagerbs, jei jos išrinktieji būsime. Tu mane įtikinai, kad turiu griežtai pasakyti — ne.

Žmona metė darbą ir, pasukusi galvą, šaltai, kiek pabrėždama žodžius, pertraukė.

—    Tavo kuklumas yra naivus, ne vietoje ir žalingas. Nesi dabar docentas, negauni algos pagal savo išmokslinimą, o toji, nors ir kukli mums siūloma dovana, labai pravers. Turi pagalvoti apie Aldutę, apie jos muzikos pamokas, apie tą brangią, geriausią miesto mokyklą, kurią ji lanko.

Joneika sunkiai nusileido į fotelį.

—    Priimti dovaną, išklausyti eilės pagyrimų — žinai, mane tas purto. Antra vertus, jei sutiksime su komisijos nuomone, užsikrausime didelę moralinę atsakomybę! Ar tave tas negąsdina, neslegia?

—    Mes verti to išskyrimo. Tai skatins mane dar su didesniu uolumu atlikti žmonos, motinos pareigas.   Ar turi man kurį priekaištą?

—    Tau? — docentas patrynė kaktą, — nee, bet jei kartais Aldutė liktų pirmoji paralelėse klasėse, tai jos mokymas jau neberaikalautų išlaidų, galėtumėm atsisakyti ir nuo tos dovanos...

—    Susimildamas, palik savo giesmelę. Jei tu toks kuklus — gerai, aš pati dar šį vakarą paskambinsiu pirmininkui ir pranešiu, kad, pasitarę ir apsvarstę, mes priimam tą didelę garbę. Suprask, neturime atstumti tai, ką patys sukūrėme ir užsitarnavome. Įdomu, kas mus pirmas pasiūlė?    Neklausei?

Vyras tylėjo. Nenorėdamas tęsti nemalonaus pokalbio, kitur pasuko.
—    Aldutė ką daro?

—    Mokosi. Jos nereikia raginti, ji tokia protinga, — motinos šiltame tembre suskambėjo išdidūs tonai; — ji bus pirmoji, mes jokio vargo su ja neturime.

—    Ne, — patvirtino Joneika, pasilenkdamas prie žmonos, pritildydamas balsą, kad pro atdaras duris neišgirstų duktė, — ji toks dar kūdikis, ir toji nevaikiška ambicija mane stebina, nepasakysiu, kad būčiau labai patenkintas.

—    Aš gi atsidžiaugti negaliu — skatinu jos ambiciją, kiek pajėgdama.

—    Ir neatsargiai, elgiesi. Ji dar kūdikis ir gyvenimo problemos turi lengvai plaukti pro jos sielos pasaulį. Fizinės ir dvasinės jėgos turi proporcingai vystytis. Kas, pasakyk, jei jos viltys suduš, jei ji nelaimės pirmos premijos? Sukrėtimas gali suduoti žymiai gilesnį smūgį, negu ji gali priimti be žalos sau.

Joneikienės rankos suvirpo, ir ji antrą kartą nekantriai metė darbą, degančiais skruostais pasisukdama į vyrą.

—    Nutilk, susimildamas, nutilk. Daugiau negaliu pakęsti tavo juodo kranksėjimo. Aldutė verta augščiausios premijos ir ji ją gaus. Ateinantį sekmadienį mūsų mažasis angeliukas stovės išskirtas iš visų, kaip gabiausias, darbščiausias. Aš naktimis nemiegu apie tai galvodama, svajodama, o tu toks abejingas, tartum tu jai svetimas. Man plaukai kyla, kai išgirstu jos neramesnį atodūsį, o tu . . . tylėk, tylėk, nenoriu tavo pasiteisinimų. Žinau, žinau, ką pasakysi, jau tu sakei. Tu tik pykinti moki. Per tave vos nepamiršau, kad su Aldute turime skubėti pas siuvėją. Per mokyklos iškilmes ji neturės ko raudonuoti, ir milijonieriaus vaikas nebus tinkamiau pasipuošęs. Beje, dabar ir apie mus abu reikės pagalvoti. Abi iškilmės sekmadienį, kad tik valandos nesutaptų, reiks paskambinti pirmininkui, kad mūsų pasirodymą nukeltų kiek įmanoma vėliau. Ak, — suspaudė širdį, lyg bijotų, kad toji išsprūsianti iš krūtinės, — aš nesusemiu tos visos laimės, ir tik šešios dienos! Sudie, tėtuši, — bakstelėjo vyrą į skruostą.

Tarp darbų, ruošimosi žaibu nubyrėjo trys dienos ir Joneika, baigęs braižykloje darbą, tik išėjo į gatvę, kai susidūrė su Bruzguliu, kolonijos pirmininku. Pastarasis rodėsi nustebęs tuo netikėtu susitikimu, bet jo neįprastas šokinėjimas nuo vienos temos prie kitos, tartum skubėtų įsukti į norimus bėgius, Joneikai pasirodė įtartinas, ir jis įsitempė laukdamas, ko siekiama. Tyčiomis lakoniškais žodžiais trumpino sakinius ir pagal pirmininko norą keitė temas. Į kelionės galą, kur turėjo skirtis keliai. Bruzgulis pradėjo skųstis augančiais gandais kolonijoje.

—    Iš švento žmonės raguotą padaro. Kur ir kas paleidžia gandą — neįmanoma sugaudyti. Žmonių daug — visų nepažinsi, na, ir naudojasi visokie prašalaičiai. Kaip sakiau, nė vieno švaraus nepalieka.

—    Toji liga yra chroniška, — ramiai atsakė Joneika, stabteldamas, — prie to jau esame įpratę ir kasdieniniame gyvenime mažai dėmesio kreipiame, bet, kaip žinote, šį sekmadienį su žmona ir dukra esame pakviesti ypatingoms iškilmėms, esame išrinktoji šeima ir privalome būti švarūs.

—    Daktare, kas gi tikėtų, — šokosi Bruzgulis su matomu palengvėjimu, kad pagaliau pasiekė tikslą.

—    Aš suprantu jus, pirmininke, — greit pertraukė Joneika, — ar gandas pamatuotas ar ne, vistiek jis drums iškilmes ir skeptiška šypsena nuodys nuotaiką. Mes negalime gandui užkirsti kelio, bet, jei gandas turi pagrindo, aš tuojau jį patvirtinsiu ir čia pat, žinoma, atsisakau iš tos mūsų šeimai skirtos vietos. Jei gandas iš piršto išlaužtas — manęs nebaugins ir visos salės ūžesys. Suprantama, jums neturiu jokių priekaištų, nes jūsų pareiga buvo pasitikrinti, ir tikrai gražiai padarėt, ateidamas pas mane, pas tikrą žinių šaltinį, — šyptelėjo buvęs docentas, ištiesdamas ranką.

Šyptelėjo ir Bruzgulis.
—    Tyčiomis telefonu neskambinau, kad ponia nesijaudintų, mat, gandai ją liečia.
—    Ją?!

—    Pavyduolių darbas, mat, tik tada gandai kilo, kai komisija jus parinko. Anksčiau tos nesąmonės niekas negirdėjo. Būčiau to jums ir nesakęs, bet ponia, kuri pirmoji jus pasiūlė tai garbės vietai, patarė perspėti jus. Anot jos, galit užkirsti gandui kelią, kas mums visiems būtų labai malonu.

—    Padarysim, ką galėsim.
—    Gandą, atrodo, nelengvai galima paneigti, nes minimos vietovės, vardai ir aš net pradedu galvoti, kad tai paprastas apsirikimas, kad po jūsų žmonos pavarde slepiasi kita žmogysta.
—    Sakykit gandą.

—    1944 metų rudenį Rytprūsiuose prie Heinrichsvaldės sugaudyti lietuviai kasė apkasus. Dirbanti virtuvėje moteris tam kasėjų būriui, kur priklausė jos brolis, supildavo į maisto betonus visą mėsą, geriausius turimus produktus, tuo tarpu kiti du lietuvių būriai buvo maitinami vandeniu. Vienas iš jų tiek susilpęs, kad mirė.

—    Ir toji virėja, žinoma, Joneikienė?
—    Kaip tik.

—    Bebėgdami buvome perskirti su žmona ir jinai buvo įkliuvus kažkur prie Tilžės, bet niekad negirdėjau iš jos apie Heinrichsvaldę. Aš sužinosiu ir paskambinsiu jums, kad bent jūsų valdžios, sąžinės būtų švarios.

—    Mes, valdžia, ir neabejojam, tik norim, kad jūs žinotumėt ir kad nebūtų staigmena.

Joneika geriausia nuotaika pavalgė pietus ir pakėlė akis į žmoną.

—    Ar tu kada girdėjai apie Heinrichsvaldę? Toji nustebusi kryptelėjo į vyrą.
—    Kas tau parūpo?


PAULIUS AUGIUS   POSUMOS Medžio režinys, laimėjęs 100 dol. premiją
 
—    Smalsus esu.   Girdėjai ar ne?

—    Aš ten kurį laiką dirbau virtuvėje. Vyro šypsnis dingo ir jis kreipėsi į dukrą.
—    Aldute, eik į savo kambarį. Užsidarius durims, negaišdamas papasakojo,
ką girdėjęs iš Bruzgulio, taip baigdamas:

—    Tu man niekad nepasakojai, kas ten įvyko.
—    Aš kitaip negalėjau, aš turėjau padėti broliui, — kiek patylėjusi, nekeldama akių, metė Joneikienė.

—    Tokiu būdu padėjai, kaip Bruzgulis papasakojo?! — tyliai, lyg bijodamas patvirtinimo, prašnabždėjo vyras.

—    Tai buvo vienintelė galimybė.

—    O kitus vandeniu maitinai? — klausė lyg netikėdamas.
—    Ten buvo mano brolis, — atkakliai pakartojo žmona.
—    Vienas išsekęs mirė . ..

—    Kitiems nieko neatsitiko. Tas miręs, greičiausiai džiovą jau anksčiau buvo turėjęs,— tai vokiečių nusikaltimas, ne mano. Jei žmona mane kaltino, tai tik todėl, kad vokiečių nedrįso kaltinti. Matyt, ji yra kur nors čia, ji paleido gandą. Girdėjai apie tokią Kristiną Silvienę?
—    Kristina Silvienė, — vyro veidas dar labiau aptemo, — pas mane egzaminus laikė, labai inteligentiška moteris. Ji, matyt, turėjo pagrindą tave kaltinti.

—    Ji lakstė, skundė mane vokiečiams, bet prisiekiu — mano vietoje ji tą patį būtų dariusi. Maisto visiems nebuvo. Jei visiems lygiai būčiau dalinus, — visi būtų badavę, dabar nors dalis šiaip taip buvo pavalgę.

—    O gal ji tavo vietoje taip nebūtų darius, gal jos sąžinė jautresnė ir kitiems, — giliai susikrimtęs, vyras palingavo galva.

—    Koks tu baisus, bjaurus savo žmogui. Aš dėl tavęs, dėl dukros į ugnį šokčiau, paskutinį kraujo lašą išsunkčiau, o tau kažkokia merga vertingesnė už mane! Ji man grasė, sakėsi atkeršysianti. Gal pasamdys ką tamsoje, o tu ją dar garbini...

—    Jei ta pati Kristina, tai ji nesimuš, nežudys ir šauksmo nekels, bet labai bijau, kad tavo pasielgimą šiokiu ar tokiu būdu paženklins. Ak, tas karas!... Kaip gaila, kad tu man anksčiau to nepapasakojai. Dabar, kai liko vos tos kelios dienos, turiu atsisakyti, rengėjams viską sugriauti.

—    Tu neatsisakysi, Jonai.
—    Aš privalau tai padaryti.

—    Tu prieš visuomenę nori patvirtinti gandą, kad aš esu toji minima baisi moteris, bet tiek to dėl manęs, nesipriešinčiau. Bet tu nori apnuodyti Aldutės vaikystę, apnuodyti jos mokyklos .dienas, vaikai ją pirštais badys. Prikergs jai bjauriausius žodžius, tavo dukrai, kuri yra nekalta.   Tu to nori, Jonai?

Panarinęs galvą, jis kurį laiką atkakliai tylėjo, kai prabilo, balsas buvo prikimęs.

—    Ar tu pagalvojai, kaip mes jausimės vietoje, kurioje netinkam? Kiekvienas pagarbos žodis bus spjovimas į veidą.

—    Aš radau išeitį.   Niekas netikės, kad tai
v
as.
—    Ak, niekas nepatikės, — pramurmėjo Joneika, bet ji nepastebėjo jo degančių akių ir tęsė.
—    Nėščių moterų neėmė prie apkasų net vokiečiai.
—    Tu nebuvai tada nėščia.

—    Jei Aldutei mes pridėsime vienus metus, tai bus toks nesugriaunamas argumentas, kuris nužudys bet kokį šmeižtą. Mums net aiškinti nereikės.    Žmonės  moka  skaičiuoti  mėnesius.
Aldutė mokykloje greit paskleis savo metus, o per vaikus visa mūsų kolonija žinos.

—    Ji jau anksčiau buvo viską apgalvojusi, — suprato vyras.

Toks gailesys jį pagavo, kad norėjo šaukti: juokauji, mes pradedam nebesuprasti vienas kito! Bet pasijuto nuvargęs, pasijuto bejėgis ką pakeisti. Palikęs universitetą, knygas, mėtomas po lagerius, stumdomas tarp komisijų, plūstamas visokių bernų ir bernelių, jis neteko buvusios energijos, įprato priklausyti nuo žmonos, kuri, gindamasi nuo bado, ir spekuliavo, ir dirbo, ir, kur nepadėjo mandagumas, mokėjo ir balsą pakelti.

—    Mes negalim pasinaudoti tuo tavo... tavo . . .
—    Kodėl?

—    Mes, suaugę, dažnai slepiam savo silpnybes, pozuodami prieš visuomenę, bet kaip Aldutei paaiškinsi. Ji žino savo metus, yra protinga mergaitė.   Kaip išsisuksi?

—    Apsirinki, jei manai, kad aš meluosiu jai. Aš papasakosiu viską, kas įvyko. Ji didžiuosis, galėdama padėti tėvams.

—    Aš to nedaryčiau, — gyviau pajudėjo vyras, — Aldutės pasąmonėn kris tave juodinanti sėkla, kuri vėliau gali įtempti santykius.

—    Tu kalbi tartum etikos klausimais skaitytum paskaitą universitete. Kabinetų, svetimų žmonių teorija netinka ten, kur susiduriam su šeima, kurią tas pats kraujas, meilė valdo. Aš didžiuodamasi jai tai papasakosiu, nes jei broliui viską padariau, ką galėjau, rizikuodama tiek fiziniai, tiek dvasiniai, nėr tos aukos, kuri būtų neįmanoma sudėti Aldutei. Ar vaikas to neįvertins, Jonai?

—    Visa širdimi trokštu, kad toje tavo meilėje suklestėtų tiesus ir spindintis Aldutės būdas. Bet ar neperdedi vietomis? Ar nepraratai savo autoriteto, vykdydama kiekvieną jos krustelėjimą, ar neiškreipei jos charakterio įtikindama ją, kad ji visad teisi, ar nepraradai pagarbos, būdama paklusni jos piršto krustelėjimui? Užuot buvusi jai kelrodys ir vairas, ar netapai pigus įrankis? Palauk, palauk dar nepertrauk. Pernai ji buvo pakėlusi prieš tave ranką, aš tada nubaudžiau ją, ir tu man pažadėjai, kad niekad daugiau tai nepasikartos. Vakar aš staiga įėjau į kambarį ir radau jus abi labai sumišusias. Aldutė buvo įraudusi su labai kovingu veidu. Ar kartais nepasikartojo pernykščių metų įvykis?

—    Visi blogumai tau ir vaidenasi apie tavo žmoną ir dukrą. Tartum ir lašo sentimento, nekalbant apie gilesnį jausmą, tu joms neturėtum. — Ir, virpindama apatinę lūpą, ji staiga apsisuko ir, trenkusi durimis, išbėgo iš kambario.

Joneikienė dar pataisė antakius, paspaudinėjo puikiai sušukuotus plaukus ir žvilgterėjo į vyrą. Iškilmių eilutė ne vien jo dailų ūgį, darnius judesius ryškino, bet ypač jo inteligentišką, kiek pablyškusį veidą, kurio nežalojo nė vienas grubus bruožas. Neatitraukdama akių, kurį laiką gėrėjosi juo ir, tik vyrui tai pastebėjus, jinai prabilo.

—    Gal vyksim, nelaukdami Aldutės telefono?
—    Sutarėm, kad ji paskambins.

—    Aš tokia nerami, o gal mokytojų taryba nepripažins jos pirmąja?
—    Jos pažymiai geriausi. Posėdis yra tik oficialus fakto patvirtinimas. Štai jis jau greit turi baigtis, tikiuosi, laikrodis neskuba.

—    Ar ji sugebės tarti padėkos žodį taip, kaip tu ją mokei?   Kaip manai?
—    Mes pirmoje eilėje sėdėsim, pašnabždėsiu, — pajuokavo vyras ir staiga surimtėjo, — aš neabejoju, ji padarys didelį įspūdį, ji dirbo ruošėsi, kaip senis, lyg gyvenimas nuo to priklausytų. Kartoju, jos ambicija kelia man nerimo.

—    Ar suspėsim į antras iškilmes, į mūsų?
—    Po Aldutės žodžio oficialioji dalis pasibaigs.   Galėsim tuojau išvykti, ji sutinka.
—    Ji supranta, kaip suaugusi. Į tave atsigimė, bus profesorė.

Nutilo. Jų žvilgsniai nusekė telefoną. Kiekvieną minutę laukė žinios. Laikrodis krovė sekundes į krūvą, ir pagaliau dunkstelėjo ketvirtis valandos.   Abiejų akys susitiko.

—    Ten, matyt, ilgiau užtruko. Negalim vėluotis nei čia nei ten. Kaip ant ugnies esame, — nerimo žmona.

Praėjo dar penkios minutės. Šį kartą pakilo Joneika.
—    Gal reikia važiuoti? Vos keturiasdešimt minučių mums beliko.

Tačiau nesuspėjo ir žingsnio žengti, kai virto durys ir įpuolė dukra. Lyg nematydama tėvų, ji pasinėrė sofon prapliupdama nesulaikomomis ašaromis. Apmirę tėvai ilgai vargo, negalėdami nieko išgauti. Tik kai išseko begalinio skausmo ašaros iš trukčiojamų, nesurištų pakimusių žodžių, pradėjo viskas aiškėti.

Mokytojų tarybą pasiekė žinia, kad ji metais vyresnė, negu įrašyta knygose. Ji buvo pakviesta į posėdį ir ten paklausta.   Kai ji tai patvirtinusi, mokytojai su apgailestavimu pareiškė, kad ji negalėsianti būti apdovanota, nes jos metai perėjo ribą, nustatytą mokyklos statute. Parinktas sekantis po jos ...

Motina pakėlė dukrą nuo sofos ir patraukė prie savo krūtinės, bet mergaitė, pajutusi motinos glėbį, su įtūžimu atsiplėšė nuo jos ir, suspaudusi kumštelius, paleido juos į darbą.

Tėvas akimirkai suakmenėjo, bet tuoj staigiu, kietu judesiu rovė mergaitę nuo motinos ir rėžė per nusikaltusią ranką, bet antrą kartą nesuspėjo tai padaryti. Žmona pakibo ant jo peties, draskydama jį visomis jėgomis. Ne jos fizinis užpuolimas nugąsdino jį, bet jos iki nepažinimo iškreiptas veidas, parūkusios, beprotiškos akys.

Joneika nupurtė ją nuo savęs ir dingo savo kabinete, uždarydamas paskui save duris. Kurį laiką stovėjo, nebesusivaldydamas. Buvo neapsakomai tuščias, tartum visos mintys, visi jausmai nugrimzdo, palikdami klaikius plotus be mažiausio ženklo, kur galėtų atsiremti žmogaus dvasia. Susmuko kėdėje ir apdraskytomis rankomis susiėmė galvą, stipriai ją spausdamas. Sėdėjo be judesio ir tik krūptelėjo, kai už sienos suskambo telefonas.

Vyrui neišėjus iš kabineto, Joneikienė pakėlė ragelį ir išgirdo linksmą Bruzgulio balsą.

—    Dar jūs namuose! O čia jau salė pilna, laukiam, paskubėkit. Beje, ponia manęs klausėt, kas pasiūlė jus tai garbės vietai. Tai Kristina Silvienė. Vakarienės metu jus kartu pasodinsiu. Ji keista moteris, pirma siūlė jus, o dabar stebisi, kad jūs sutikot su komisija. Nesupaisysi žmonių. Už dešimties minučių jau turite būti!

—    Silvienė ... ji sužinos ir kas mokykloje įvyko, — pramurmėjo Joneikienė. Sutemo jos akyse ir vos vos negriuvo. Sukaupusi jėgas, priėjo prie veidrodžio ir valandėlę žiūrėjo į savo apnuogintą sielą. Lyg bijodama, kad kuri svetima akis jon nepažvelgtų, greit atidarė kremą bei kitas dengiančias priemones. Tačiau disonansas vis rėžė akis, ir ji susikaupė. Valios pastangomis skandino sielos išraišką ir veido bruožai vis labiau lyginosi, kaip lyginasi vanduo, įmetus į jį akmenį. . .

—    Dėl jūsų viskas, dėl jūsų, mylimieji, — suvirpo lūpos, pilnos begalinio skundo.
Ji pakilo ir pradarius duris į vyro kabinetą švelniai priminė.

—    Mūsų jau laukia. Einu Aldutės aptvarkyti. Po minutės būsim apačioje prie mašinos,, nedelsk, mielasis ...
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai