Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DU LIETUVOS GIRIŲ ĄŽUOLAI VINCAS KUDIRKA IR PETRAS KRIAUČIŪNAS PDF Spausdinti El. paštas
IŠTRAUKA IŠ SPAUDAI PARUOŠTO VEIKALO "VINCAS  KUDIRKA"

Netrukus Petras Arminas susirgo džiova ir 1885 m. kovo 18 d. mirė Marijampolėj. Ant jo kapo draugai pastatė akmens antkapį su šiuo Petro Kriaučiūno įrašu:

Viengenti! Prie šito kapo atėjęs,
Atmink, kad tšia ilsis mūs geradėjas,
Kurs Dievą ir brolius savo mylėjo
Ir meilę viengentšių tarp jų sėjo;
Paliko jis gražu mums atminimą,
Kiekviens už paveikslą jį tegul ima.

Pagaliau Marijampolės gimnazijoje Petrui Kriaučiūnui buvo sudarytos tokios sąlygos, kad jis 1887 m. rugsėjo 1 d. iš jos buvo atleistas savo paties prašymu. Jam buvo siūloma pelningos vietos Rusijoje, bet jis pasiliko Lietuvoje vargti. Už keliolika rublių per mėnesį dirbo Marijampolės taikos teisėjo raštinėje. Kartą pas gydytoją Smolskį svečiuose advokatas E. Zablockis Petrui Kriaučiūnui pašaipiai priekaištavo, kad jis, toks gabus ir mokytas žmogus, Lietuvoje vargstąs už keliolika rublių per mėnesį, o Rusijoje jis galėtų gauti dešimteriopai daugiau. Į tuos jam daromus priekaištus Petras Kriaučiūnas rūsčiai atkirto:

— Tu zdechnę z glodu j ak pies, a ne pajadę do cudzych mnie ludzi (čia kaip šuva stipsiu iš bado, bet nevažiuosiu pas svetimuosius).

Po pusės metų Petras Kriaučiūnas buvo paskirtas Marijampolės Apygardos Teismo suvažiavimo raštvedžiu su 25 rublių atlyginimu per mėnesį ir kurį laiką tuo atlyginimu dalinosi pusiau su Jonu Jablonskiu, kuris ten pat, Kriaučiūno patartas, tarnavo. 1889 m. sausio 30 d., buvo paskirtas Naumiesčio apskrities III nuovados Plokščių teisėju. Tų pat metų gegužės 2 d. vedė Petro Armino našlę Sofiją Zalevskaitę, dukterį bajoro Eustafijaus Zalevskio iš Naujastražės, Kalvarijos apskrities, gimusią 1849 m. gruodžio 2 d., buvusią mokytoją. Ji, praktiška, miestiškų manierų, apsukri moteris, padėjo išsiblaškiusiam ir savim nesirūpinančiam Petrui Kriaučiūnui sutvarkyti ūkio reikalus. Savo praktiškais išskaičiavimais ji, be abejo, gerokai prilaikė ir Petrą Kriaučiūną nuo rizikingos ir materialinių gėrybių nežadančios lietuviškos veiklos.
1894 m. per Velykas aplankęs Plokščiuose Petrą Kriaučiūną dr. K. Grinius radęs jį, palyginti su Marijampolės gimnazijos laikais, pasikeitusį, kiek susmukusį, aprimusį: nebebuvę nė senojo entuziazmo, judrumo, darbštumo, imperatyviškumo, rizikavimo, drąsumo, to karšto noro savo idėjas propaguoti. Petras Kriaučiūnas daręsis dėdė. Atitrūkimas nuo jaunuomenės, nuo mylimo darbo, atsiskyrimas nuo inteligentų, beveik vienuoliškas pasidaręs jo gyvenimas — visa tai slėgė to apaštalo milžino dvasią, lakumą, jo karštą temperamentą. Jis jieškojo jaunimo, šviesuomenės, kvietė pas save svečių, ir Plokščiai virto atgyjančios Lietuvos Mekka, kur tautinio atgijimo piligrimai vasaromis vyko aplankytų savo apaštalo.

Vincas Kudirka Petrą Kriaučiūną labiausiai mėgo dėl gero jo lietuvių kalbos mokėjimo, ir kiekvienas jo apsilankymas Plokščiuose duodavęs jam daug naujo ir įdomaus. Didelio įgimto mokytojo talento žmogus niekam savo žinių nešykštėjo. Bendravimas su jaunimu jį darė gyvesnį, įdomesnį. Likęs vienas, jis daugiausia bendravo su knygomis, kurias iš mažens labai mėgo ir gimnazijoje jis buvo knygininku.

Mokėdamas apie septynias svetimas kalbas, būdamas plačios erudicijos ir puikiai valdydamas plunksną, betgi Petras Kriaučiūnas, kaip ir jo mokytojas Kazimieras Jaunius, nemėgo rašyti ir labai mažai raštų tepaliko. Jis vienas iš tų žmonių, kurie geriausiai gali galvoti, jausti ir kurti ne su plunksna rankoje, bet prieš save turėdamas klausytojus. Tai ne kūrėjas-rašytojas, bet sakytojas, žodininkas, naujų kelių rodytojas, budrus savo skelbiamų idėjų sargas, drąsiai keliąs savo balsą prieš tuos, kurie jo skelbiamai idėjai neklusnūs.

Geru savo gimtosios kalbos mokėjimu, puikiu savo tautos pažinimu ir didžiu paslaugumu padėti visiems, kurie domisi lietuvių tauta ir jos kalba, Petras Kriaučiūnas buvo plačiai žinomas Lietuvoje ir net garsėjo už jos ribų, kaimyninėse tautose. Plokščiuose lietuvių kalbos studijų reikalais viešėjo rusų kalbininkas Aleksandras Aleksandrovas (g. 1861), išleidęs keletą studijų apie lietuvių kalbą vokiečių ir rusų kalbomis; žymus lenkų kalbininkas akademikas Jonas Ignas Mečislovas Baudouin de Courtenay (1845-1929); danų kalbininkas ir rašytojas Aage Benedictsen-Meyer (1866-1928). Jis Petro Kriaučiūno ir Vinco Kudirkos įtakoje parašė ir 1895 m. išspausdino veikalą apie lietuvių tautos atgimimą "Et volk, der vaagner Kulturbillede der fra Litaven". 1924 m. šis veikalas buvo išleistas ir anglų kalba "Lithuania—The Awakening of a Nation". Mielas svečias Plokščiuose buvo ir latvis Eduardas Volteris (1856-1941), Petrapilio universiteto bibliotekininkas, spaudoje paskelbęs daug medžiagos iš Lietuvos archeologijos, etnografijos ir filologijos.

Betgi mieliausi Plokščių svečiai ir Vinco Kudirkos bičiuliai buvo suomių kalbininkas prof. Mikkola ir jo žmona Maila Talvio, žymi suomių rašytoja. Didvyriškos suomių tautos kultūrininkams geriausiai buvo suprantamos atgimstančios lietuvių tautos pastangos, lūkesčiai, kovos ir kančia. Vėliau jos rado stipraus atgarsio Maila Talvio veikale "Varpe". Kaimynių tautos rinktinių žmonių nuoširdžios simpatijos atgimstančiai lietuvių tautai stiprino jėgas, ir Vincas Kudirka tas simpatijas labai vertino ir jų visur jieškojo.

*

Džiova vis dažniau, tvirčiau ir ilgiau Vincą Kudirką rišo prie lovos ir tik joje gulėdamas galėjo kiek rašyti. 1895 m. jis jautės ypatingai pavargęs ir reikalingas ilgesnio poilsio. Tad kelioms savaitėms vėl išvyko į Plokščius pas Kriaučiūnus. Rūpestinga ponia Kriaučiūnienė jį globojo motiniškai, darydama viską, kad tik Vincas Kudirka galėtų sveikti ir stiprėti. Jam buvo paskirtas erdvus į saulės pusę kambarys. Jame buvo iš miško prinešta pušaičių, net ir lova jomis buvo apkaišyta. Vincui Kudirkai tokia globa nepatiko, ir jis kartą pyktelėjęs pasakė:

— Kodėl jūs mane dar gyvą lyg numirėlį pubsiate?

Tą vasarą Plokščiuose pas Kriaučiūnus viešėjo danų kalbininkas Benedictsenas ir suomių prof. Mikkola su žmona Maila Talvio. Jie pas Petrą Kriaučiūną mokėsi lietuvių kalbos ir iš apylinkės gyventojų užrašinėjo tautosaką. Vincas Kudirka su jais draugavo, pasakojo jiems apie savo tautą, jos siekimus, kalbą, papročius.

Literatūra ir muzika Vincą Kudirką ypač sielojo su rašytoja Maila Talvio. Ji buvo sužavėta skaidria kūrybiška Vinco Kudirkos siela, jo tvirta valia, kurios nepajėgė palaužti nei slogi rusų priespauda, nei beviltiška liga. Plokščiuose Maila Talvio buvo artimiausia Vinco Kudirkos bičiulė, daugiausia sielojosi jo sveikata.

"Mes praleidom daug smagių valandų, — ji pasakoja savo atsiminimuose, — sėdėdami vasaros kaitroje pavėsy didelio šimtmečio ąžuolo.. . Mes daug kalbėjome, ginčijomės. Jos mylimas kompozitorius Verdi, Wagneris — nelabai jam patinkąs . .. Dažnai mes vaikščiojom tryse
—    Kudirka, mano vyras ir aš vaizdingais Nemuno krantais, klausydami dainų, kurias aš renku, užrašinėju. Kudirka daugiausia tyli, vienok duoda toną visai draugijai. Kalba lėtai, bet rimtai, kai kada aitriai pasijuokdamas. Noroms nenoroms reik sutikti, kad geriau pasakyti nebegalima. Parėjus namon, padėdavo jisai man užrašyti išgirstas tą dieną dainas. Gerai pamenu tą skaistų rytą, kai mes užrašėm:

Eičiau aš ant kalno
Šalia vieškelėlio,
Bene pamatyčiau
Savo bernužėlį ...

Kai Vincas Kudirka būdavo tiek silpnas, jog vaikščioti nebegalėdavo, jis ilsėdavos po medžiais sode, šalia jo sėdėdavo Maila Talvio, dainuodama jam suomiškas ir lietuviškas dainas, kurių Lietuvoje buvo pramokusi. Mailos Talvio draugėje Vincas Kudirka pamiršdavo savo ligą, nuotaika skaidrėdavo ir atrodydavo, kad ligonis taisos, jo sveikata gerėja. Likęs vienas rašydavo, ir lovoje gulėdamas su plunksna nesiskyrė.

Tais metais Suomijos sostinėje Helsinkyje buvo įsteigta Suomių Draugija (Suomalainen Seura), kuri buvo pasiryžusi ruošti tautines šventes su liaudies dainomis ir kitokia tautine programa. Tos draugijos vadovybėn buvo išrinkta ir Vinco Kudirkos bičiulė Maila Talvio. Spalių 10 dieną buvo suruošta pirmoji tautinė šventė. Didelės lietuviškų liaudies dainų mėgėjos Mailos Talvio rūpesčiu šešių dainininkių suomiškai buvo padainuotos lietuviškos dainos — "Ant kalno karklai siūbavo", "Siuntė mane motinėlė", "Kad tai buvo" ir "Ant tėvelio dvaro", o lietuviškai — "Sėjau rūtą". Visos dainininkės buvo apsirengusios lietuviškais tautiškais rūbais ir dainavo taip, kaip dainuojama mūsų panemunėse, kur tas dainas Maila Talvio, Vinco Kudirkos padedama, buvo užrašius. Vienas jaunas suomių poetas jas išvertė suomiškai ir, berods, jos buvo išspausdintos laikrašty.

Vincas Kudirka 1895 m. paskutiniajame "Varpo" numeryje, aprašydamas šį lietuviams malonų suomių mostą, savų dainų ir poezijos mėgėjų vardu per "Tėvynės Varpus" sveikina "Suomių Draugiją", dėkoja jos vadovybei ir jaunam poetui už dėmesį lietuviškoms dainoms, o malonioms suomių dainininkėms siunčia daug labų dienų nuo lietuvaičių ir panemunės lakštingalų.

Malonią Vinco Kudirkos viešnagę Plokščiuose sudrumstė žandarai. Vieną liepos mėnesio priešpietį pas Kriaučiūnus iš Šakių atjojo gydytojo J. Staugaičio pasiuntinys ir pranezė, kad galį atvykti Vinco Kudirkos kratyti žandarai. Reikėjo slėpti lietuviškus raštus ir rankraščius.

S. Kriaučiūnienė pasikvietė Vincą Kudirką į gretimą kambarį ir paprašė, kad jis atiduotų visus savo rankraščius ir knygas paslėpti. Vincas, kurį laiką pagalvojęs, paėmė iš lagamino savo rankraščius ir knygas ir sudėjo į atkištą S. Kriaučiūnienės priejuostę.

—    Atminkite, kad į tamstos rankas sudedu savo turtą, kuris man brangesnis ir už gyvybę, — pasakė atiduodamas.

Sofija Kriaučiūnienė su seseria Marija Zalevskaitė per sodą ir daržą nubėgo į gretimą mišką. Sesers paprašė Vinco Kudirkos turtą paslėpti tarp akmenų ir užkasti į žemę, o pati sugrįžo namo.
Svečius paprašė į sodą. Vincas Kudirka liko kamparyje. S. Kriaučiūnienė atsisėdo sode ant suolo taip, kad matytų kelią, kuriuo atvyks nelaukiami svečiai. Po kelių minučių sugirgždėjo sodo varteliai, ir pro juos įslinko du žandarai. Jų pasirodymas nieko gero nelėmė. Pamatę žandarus, Kriaučiūnų svečiai nustebo.

Žandarai suėjo į vidų. Pasisveikinę su šeimininkais, jie paklausė:
—    Daktaras Kudirka namie?
—    Kam jo reikia?
—    Žandarų viršininkas nori pasimatyti.
—    Kur jis?
—    Valsčiaus valdyboje.

Pasikėlęs Petras Kriaučiūnas nuėjo į gretimą kambarį pakviesti Vinco Kudirkos, kuris tuomet "Varpui" baigė rašyti straipsnį. Sužinojęs, kad jo laukia žandarai, Vincas Kudirka padavė rankraštį Petrui Kriaučiūnui išsiųsti į Tilžę, pats užsimetė ant pečių apsiaustą, pasiėmė kepurę, lazdą ir įžengė į svečių kambarį, kur jo laukė žandarai.

—    Aš areštuotas?
—    Tamstą nori matyti viršininkas, — atsakė žandaras. — Galima pavažiuoti, štai brička.
S. Kriaučiūnienė mieląjį daktarą palydėjo su ašaromis akyse. Skaudus šis įvykis buvo ir Petrui Kriaučiūnui, bet jis laikėsi vyriškai ir savo susijaudinimą slėpė. Prof. Mikkola, atsisveikindamas, išreiškė savo užuojautą, o Maila Talvio, nebesuvaldydama savo jausmų, demonstratyviškai pabučiavo Vincą Kudirką, tuo lyg ir pareikšdama savo solidarumą rusų žandarų suimamam sergančiam Lietuvos veikėjui, kuris suimamas dėl to, kad dirba savo tėvynės gerovei.    Sujaudintas jam  reiškiama meile ir užuojauta, Vincas Kudirka su žandarais išvažiavo.

Sustojo prie vaito Petraičio buto ir vidun įėję rado Naumiesčio apskrities žandarų viršininką Sosnovskį, patį vaitą Peiraitį ir studentą juristą Kazį Samajauską (1869-1937), bepietaujančius ir begeriančius degtinę.

—    Ar svarbiai bylai suimtas gydytojas?— klausia K. Samajauskas, pildamas viršininkui stiklelį.

—    Mažmožis. Dėl informacijos, — atsako viršininkas.
—    Tai galima tikėtis, kad gydytojas nebus ištremtas?
—    Anaiptol.

—    Nesibijau: aš apsuptas piktesnių profesoriaus Kocho žandarų, kurie neleis manęs toliau už Kalvarijos kapinių ištremti, — pašaipiai atsakė Vincas Kudirka.

—    Tikrai, daktare, jums nėra ko bijoti: būsite greit paleisti, — ramino jį Sosnovskis.

Kriaučiūnai ir jų svečiai ilgai stovėjo ant kelio, laukdami grįžtančio daktaro. Po geros valandos pamatė jį atvažiuojant drauge su žandarais. Aišku, nieko gero jam viršininkas nežadėjo: jis suimtas ir atvyksta daiktų pasiimti. Taip iš tikrųjų ir buvo. Jis atvyko atsisveikinti ir pasiimti reikalingų daiktų.

Atsisveikinimas buvo liūdnas ir graudus, tarsi tai būtų paskutinis atsisveikinimas su mylimu žmogumi, kurio tu jau niekados daugiau nebematysi. Ruošiantis Vincui sėsti į vežimą, susirūpinusi S. Kriaučiūnienė paklausė:

—    Daktare, ar turite su savim bent kiek pinigų.
—    Vieną rublį.

—    Te, imkite, pravers jums,— įspaudė jam į delną keliasdešimt rublių.
—    Kam jie dabar man? — kratės Vincas ir, tik įkyriai S. Kriaučiūnienės prašomas, sutiko priimti skolinamus pinigus.

Žandarų išvežamą daktarą vėl Kriaučiūnai su savo svečiais palydėjo ligi vieškelio ir stovėjo, kol jis tolumoje pranyko žandarų ir vieškelio dulkių apsuptas. Visi grįžo liūdni ir prislėgti, ypač Mikkolai, kurie tokį šiurpų ir graudų vaizdą gal pirmą sykį savo gyvenime skaudžiai išgyveno. Sugrįžę į namus jautės, lyg ką labai brangaus ir artimo palaidoję.

Saulei lendžiantis žandarai su Vincu Kudirka parvyko į Šakius. Turbūt, nenorėdami varginti sergančio daktaro, tą dieną toliau nebevyko. Vincas Kudirka buvo apnakvydintas burmistro svečių kambary. Kitą dieną apie 7 val. ryto Vincas Kudirka žandarų buvo išvežtas į Naumiestį, o iš čia, atlikus reikalingus formalumus, į Kalvarijos kalėjimą.   

(Pabaiga)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai