Aidai.eu Apžvalga

VILNIUS SOVIETINIAME ALBUME

Vilniaus architektūra, išaugusi Vakarų Europos kultūroje, jau nuo seno domino meno istorikus ir keliautojus. Taip susidarė nemaža literatūra įvairiomis kalbomis (lenkiška ir vokiška). Senokai pradėti leisti Vilniaus meno albumai, kurie vaizdavo jo istoriją bei architektūrą. Iš 19 a. žinomas Vilčinsko albumas su retomis spalvotomis litografijomis, su romantiškais Vilniaus kampeliais.

Lietuviškai pirmas platesnis leidinys pasirodė tik 1923 m., švenčiant Vilniaus 600 metų (1323 — 1923) sukaktį. Tada "švyturio" bendrovė Berlyne išspausdino didelį albumą su K. Binkio ir P. Tarulio istorine įžanga. Albumo charakteris — istorinis. Įdėta nemaža iliustracijų, graviūrų iš senojo Vilniaus, kuris didžia dalimi jau sunaikintas. Išlikę architektūros paminklai nebuvo tinkamai suklasifikuoti, išdėstyti pagal stilių ir istorijos periodus. Užgrobus lenkams Vilnių, šis albumas buvo vienintelis, iš kurio ilgą laiką Lietuva pažino savo sostinę.

Atgavus Vilnių, 1939 m. rudenį šv. Kazimiero draugija tuoj išleido dr. Jono Griniaus "Vilniaus meno paminklus", o 1940 m. Spaudos Fondas — dr. Mikalojaus Vorobjovo "Vilniaus meną". Abi knygos pristato Vilnių jo architektūros raidoje, abi jo spausdintos giliaspaudėje, pateikia gražias ir įspūdingas nuotraukas.

1948 m. architektas T. J. Vizgirda Muenchene išleido angliškai — "Vilnius the Capital of Lithuania". Knyga skiriama kitoms tautoms. Įdėta plati miesto istorija su istoriniais vaizdais. Architektūros iliustracijos paimtos iš dr. M. Vorobjovo leidinio.

Pirmaisiais trimis leidiniais iki šiol vertėsi ir okupuota Lietuva. Bet jie neatitiko dabarties reikalavimus, nes daug kas Vilniuje pasikeitė. Be to, pačiuose leidiniuose ne viskas parašyta taip, kaip sovietai nori. Tad ir reikėjo naujo Vilniaus sovietinio albumo, kurį galėtų parodyti ar įteikti tariamiems ar tikriems turistams iš įvairių sovietinių kraštų; pagaliau jis turėjo patarnauti ir patiems lietuviams.

Taip praeitais metais (1955) Architektūros Reikalų Valdyba prie Liet. TSR Ministrų Tarybos ir išleido didelį Vilniaus albumą, į kurį sudėta arti 200 didelio formato nuotraukų, spausdintų giliaspaudėje. Įžangą parašė J. Jurginis. Viskas dar pritaikyta rusams ateiviams ir turistams, — visi parašai, paaiškinimai ir įžanga išversta į rusų kalbą.

Šį albumą kaip reprezentacinį leidinį atvežė į Ameriką, kur galėjom su juo susipažinti ir pamatyti, kaip dabar atrodo pavergtas Vilnius.

Albumui leidėjai pasirinko tik XV — XIX amžių architektūrą, kuri išliko iki šių dienų. Pasirinko statinį Vilniaus vaizdą, kad būtų lengviau praplaukti pro visus sunkumus. Prisiminę ir pavaizdavę seniai sugriautus pastatus, neišvengiamai būtų turėję aiškinti, kodėl pradingo. Pvz., 1923 metų Vilniaus albume yra įdėta žemoji pilis, buvusi prie pat katedros. Nors tai griuvėsių piešinys, bet ir iš jų matėsi, kokie puikūs buvo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmai. Bet šitos praeities nenori sovietai. Ir dar daugiau. Tuos sudegusius rūmus 19 a. pradžioje rusai sugriovė. Tokių pavyzdžių yra begalės. Tad redaktoriai, norėdami būti saugesni, senojo Vilniaus praeities nebelietė.

Tačiau norom nenorom kai kur reikėjo prisiminti, kalbant apie albume vaizduojamą architektūrą. Ir čia pro istoriją praeita, lyg baudžiauninkui nusilenkus pono lazdai.

Albumo įžangoje sakoma, kad Vilnius buvo naikinamas gaisrų ir karų. Didelės skriaudos padarė hitleriniai grobikai.

Tai tiesa, — jie nemaža sunaikino. Bet taip pat tiesa, kad dar daugiau sunaikino patys rusai. Albumo išnašose dažnai suminimas 1655 metų karas, palietęs nevieną Vilniaus pastatą, bet niekur nepasakyta, kas tada Vilnių užpuolė. Lietuvos sostinė, niekada ligi tol nemačiusi priešų, per šimtmečius buvo sukūrusi nuostabią savo architektūrą, įsirengusi rūmus, sutelkusi turtus ir meną. Rusai, 1655 m. pirmą kartą įsiveržę į Vilnių, išsigando miesto puošnumo ir prabangos. Barbarišku nirtuliu jie siautė ir degino, plėšė ir naikino. Ką tik galėjo pakelti, gabeno į Rusiją. Išvežė net Radvilų baldus ir jais apsistatę Kremlių. Išlupo grindis, krosnis ir išpardavinėjo Maskvoje. Tai buvo dar trumpa okupacija, bet ir ji sunaikino daugybę istorinių vertybių ir meno paminklų.

1795 m. užėmė Lietuvą, jie sistemingai griovė ir naikino Vilniaus meno paminklus. Pirmiausia pašalino visa tai, kas priminė senąją Lietuvą. Liko tik bažnyčios ir vienuolynai, kurie turėjo savo globą. Bet vėliau ir prie jų prieita, šv. Kazimiero bažnyčia paversta cerkve, prie jos fasado prilipytas naujas priestatas, kuris nieko bendro neturėjo su bažnyčios stiliumi.

Per 125 okupacijos metus jie darkyte darkė Vilniaus architektūrinę panoramą, pristatė neskoningų pastatų, cerkvių, kurios neturi savo meniškos vertės, užrioglino milžiniškus geležinkelių valdybos namus. Savo valdymo metu rusai sugebėjo Vilnių tiesiog nususinti.

žinoma, nei įžangoje, nei paaiškinimuose redaktoriai to negalėjo iškelti, nes tai būtų bilietas į Sibirą. Prisimenama tik lenkų okupacija ir ji charakterizuojama teisingai, nes Vilnius buvo paverstas provincijos miestu.

Kai praverčiame dabartinio albumo puslapius, pamatome tuos bažnyčių bokštus, tuos gražiuosius fasadus. Beveik ištisai bažnyčios ir liudija Vilniaus architektūros kelią. Kaip ironiška — visasąjunginės reikšmės pastatai yra tik bažnyčios.

Norėdami sumažinti šį krikščionišką Vilniaus įspūdį, jie griebiasi visokių priemonių. Tik dviejose nuotraukose parodytas bažnyčios vidus su didžiuoju altoriumi. Aušros Vartai, pro kuriuos negali praeiti nė vienas meno istorikas, pavadinti tik Medininkų vartais. Jie parodyti tik iš antros (nuo geležinkelio stoties) pusės. Visai nėra vaizdo to puikaus ansamblio, kurį matome pro šv. Teresės bažnyčią, žiūrėdami į Aušros Vartų koplyčią su stebuklinguoju Marijos paveikslu. Tiesa, paaiškinimuose prisiminta, kad čia įrengta koplyčia ir kad dar vadinasi Aušros Vartais.

Bet dar ne visa. Prie bažnyčių jie praleidžia žodelį "šventas". Taip šv. Jono bažnyčia vadinama tik Jono bažnyčia, šv. Kotrynos tik Kotrynos.

šitoje vietoje pravartu pacituoti ištrauką iš "Pergalės", bolševikiško žurnalo, leidžiamo okupuotoje Lietuvoje. Ten architektai A. Mikėnas ir J. Judelevičius išspausdino to paties albumo recenziją. Štai "Pergalės" 10 nr. 119 psl., rašoma: "Pasitaiko netikslumo ir albumo tekste. Pavyzdžiui, Visų šventųjų bažnyčia kažkodėl pavadinta "bažnyčia Rūdininkų gatvėje", Šventosios dvasios cerkvė vadinama tiesiog "cerkve Gorkio gatvėje". Argi verta slėpti tikruosius paminklų pavadinimus vien dėl to. kad tenai yra žodis "šventas"? Juk tarybinėje spaudoje nerasime, kad šv. Sofijos soboras Novgorode būtų vadinamas tiesiog Sofijos soboru arba Vasilijaus Palaimintojo soboras Maskvoje — tik Vasilijaus soboru".

Būdinga pastaba, kuri rodo redaktorių vergišką suklupimą prieš komunistinę partiją. Pagaliau ir patys recenzentai čia remiasi Tarybų Sąjunga, jos laisvėmis, ne laisve, esančia Lietuvoje. Gal ten daugiau ir leidžiama, kai čia, katalikiškame krašte, norima viskas nuslopinti ir krikščionybės žymes nutrinti.

Taip pat užčiauptomis lūpomis jie parodo ir gražiausį baroko pavyzdį — šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Cia niekur nerasime tikslesnių pavadinimų, ką tos skulptūros vaizduoja, nes ča būtų reikėję vartoti žodelį "šventas". Pavadinta tik bendru vardu — interjero fragmentas. Šiose šv. Petro ir Povilo bažnyčios nuotraukose yra vienas įdomus faktas.

Bažnyčioje yra šventųjų Karių koplyčia, jos vienoje sienoje — reljefas, kuriame vaizduojama, kaip šv. Kazimieras vadovauja Lietuvos karuomenei prieš Maskvą.

Šis fragmentas dėl figūrų plastiškumo yra patekęs į visus Vilniaus meno leidinius. Bet reljefas yra gana augštai ir sunku jį nufotografuoti. Ir .šiam albumui motyvą paėmė iš archyvų (viso albume yra 35 nuotraukos, paimtos iš įvairių fondų). Padidinę nuotraukoje jie pamatė baisų įrašą. Nes ten lotyniškai parašyta, bet vistiek perskaitė.

Šį įrašą galime išskaityti Zenono Ivinskio išleistoje "švento Kazmiero" knygoje. Tarp 96 ir 97 psl. įdėtame nuotraukų lanke yra tas pats reljefas, nufotografuotas iš priekio (į Z. Ivinskio knygą tas vaizdas pateko todėl, kad 1953 m. gegužės mėn. į šv. Petro ir Povilo bažnyčią perkeltas Kazimiero karstas. Greičiausiai jis ten ir padėtas, kur bareljefas vaizduoja šv. Kazimiero stebuklą).

Ten aiškiai išskaitomas toks įrašas: "C. Casimiro apparente in aere quasi duce exercitus M (agnus) D(ucatus) L(ituaniae) vicit Muscos".

Nors bolševikiniame leidinyje motyvas parodytas iš šono, bet raidės vistiek išskaitomos. Paskutinius žodžius iš nuotraukos jie išretušavo, bijodami viešai parodyti, kad kitados lietuviai buvo supliekę maskviečius.

Iš albumo išrašų ir iš recenzijos "Pergalėje" galime nustatyti, kurios bažnyčios Vilniuje uždarytos. Prie jų vardų pridėtas žodelis "buvusi". Šituo žodeliu yra atžymėtos: Šv. Jono, šv. Kazimiero, šv. Kotrynos, Trinitorių, Bernardinų, Vizitiečių, Misionierių, šv. Mykolo (šioje bažnyčioje įrengiamas architektūros muzėjus). Taip pat uždaryta ir katedra. Ilgą laiką ji buvo be globos, dabar perduota kultūros ministerijai.

Apie šv. Kazimiero bažnyčią toje pačioje "Pergalėje" rašo: "Architektūros reikalų valdybai pritariant, čia buvo numatyta įrengti planetariumą. Tik ryžtingai protestuojant visuomeninėms organizacijoms, įrodžiusioms sudaryto projekto netikslingumą ir absurdiškumą, planetariumo idėjos buvo atsisakyta" (118 psl.).

Iš albumo paaiškinimų galime nustatyti ir kai kuriuos gatvių pakeitimus. Buvusi Pilies gatvė dabar vadinasi Gorkio; jos tąsa (Didžioji) — Liudo Giros. Katedros aikštė pavadinta Gedimino aikšte, Gedimino prospektas — Stalino prospektu; Domininkonų — Garelio; Benediktinų — Giedrio, šv. Jono — Balio Sruogos.

Sužinome apie padarytus nuostolius karo metu. 1944 m. buvo sužalotas Gedimino pilies bokštas, restauruotas 1948 m. pagal 1937 m. restauracijos planą. šv. Kazimiero bažnyčios nukentėjo fasadas ir bokštai, šv. Kotrynos — bokštai ir apsida.

Visi pastatai daugiau ar mažiau restauruojami, atstatomi. Bet kaip atliekami tie darbai? "Pergalės" recenzijoje karčiai nusiskundžiama:

"Dažnai pas mus restauracijos darbai pasižymi ne seno atkūrimu, bet griovimu. Pvz., buv. šv. Mykolo bažnyčioje Architektūros Reikalų Valdybos iniciatyva buvo nugriauta keletas vertingų altorių. Tuo tarpu šis pastatas yra visasąjunginės reikšmės paminklas ir, sutinkamai su TSRS Ministrų Tarybos nutarimu, jokie pakeitimai neleidžiami be Ministrų Tarybos" (118 psl.).

Besistengiant nuslėpti karo žaizdas, albume sudėta ir tokių nuotraukų, kurios nebeatitinka tikrenybę (nuotraukos paimtos iš archyvo). Vienoje vietoje recenzentai prikiša, kad tokios gatvės jau nebėra Geto rajone, ji visai sugriauta.

Benediktinų, dabar Giedrio gatvėje, kadaise buvo seni žibintai; jie ir nuotraukoje matomi, nes nuotrauka sena. Recenzijoje rašoma: "Deja, dabar čia nebeliko nė vieno tokio žibinto. Panašus žibintas dar neseniai buvo užsilikęs ant vieno Universiteto pastatų kampo prie Kutuzovo aikštės. Bet dažant fasadus ir šis žibintas (tur būt, paskutinis visame Vilniuje) kažkodėl išnyko.

Kyla klausimas, kodėl, pavyzdžiui, Rygoje ir Taline žibintai ne tik neišnyko, bet ir naudojami apšvietimui, kas padeda atkurti savotišką senojo miesto romantiką. Pagaliau tai svarbu. Reikalas tas, kad dažnai restauraeiniai darbai Vilniaus senamiestyje dar vykdomi paviršutiniškai, štai neseniai buvo nugriauta labai būdinga senamiesčio arba Stiklių gatvė. Kodėl gi nepasimokyti iš Varšuvos restauruotojų, kurie senąjį miestą atstato lygiai taip, kaip jis atrodė prieš kelis šimtmečius... Senamiestyje kelis metus po karo dar stovėjo senoji Vilniaus sinagoga. Nors pastatas stipriai nukentėjo, jį dar galima buvo restauruoti. Deja, šis vertingas paminklas buvo nugriautas" (118 psl.).

Toliau abu architektai kritikuoja būsimąjį miesto planą, pertvarkymus ir neskoningus namų dažymus.

Iš to ir galime susidaryti vaizdą, kaip atrodo pavergtas Vilnius. Sunkiai jis keliasi iš karo griuvėsių, sovietiniai okupantai žaloja jo senovišką veidą, slopina jo religinius ir tautinius motyvus.

Kaip skelbiama įžangoje, bus išleista ir antroji knyga, kuri apims architektūrą XX amžiuje, čia ypatingas dėmesys bus skiriamas sovietinei architektūrai. Kokia ji bus, ar ji prisiderins prie Vilniaus savito veido? Sunku būtų tikėti, nes praeitis liudija priešingai — rusai okupantai mokėjo Vilnių tik griauti ir skurdinti.

Sukurta: Kretingos pranciškonai