Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAISVĖS PROBLEMA PDF Spausdinti El. paštas
1. Pagrindinis mūsų dienų klausimas
Kalbant apie laisvę, šiandien mums iškyla pagrindinis klausimas: kaip galėjo iŠ to didžiojo laisvės sąjūdžio, vadinamo liberalizmu, prasidėjusiu renesansu, apšvieta ir išsiskleidusiu prancūzų revoliucija ir įvairiais išlaisvinimais, būdingais visiems naujiesiems amžiams, išsivystyti toji tironija, kuri komunizmu ir jam giminingomis srovėmis grasina visai pavergti žmogų ir sunaikinti visas jo laisves.

Pas mus šį klausimą yra sprendęs prof. A. Maceina savo straipsnio "Liberalizmo kelias į bolševizmą", nurodydamas, kad pačiame liberalizme buvo pradų, kurie, nuosekliai vystydamiesi, privedė prie laisvės paneigimo — bolševizmo (Aidai, 1948 nr. 13). Netiesiogiai šį klausimą yra lietęs dr. J Girnius straipsnyje "Šiandininė demokratijos krizės prasmė". Kadangi demokratija yra liberalizmo apraiška politiniame gyvenime, tai dr. J. Girnius, jieškodamas demokratijos krizės priežasčių, netiesiogiai iškelia ir pačią liberalizmo krizę (Aidai, 1948 15 nr.). Plačiai ir vispusiškai šį klausimą nagrinėja prof. Stasys Yla savo naujoje knygoje LAISVĖS PROBLEMA.

2. Stasio Ylos laisvės problemos sprendimas
Nors autorius pasisako, kad jam "rūpėjo laisvės problemos sprendimas ne visoje jos apimtyje, bet daugiau autonominės savivaldinės laisvės ribose" (175 pšl.), tačiau jis gana plačiai kalba apie laisvės esmę, jos iškrypimus ir duoda šių iškrypimų kritikų Iš to matyti, kad autorius yra gerai supratęs pagrindinį ir esminį laisvės problemos atžvilgį: paneigimą norm j, laisvės siekiant, arba, autoriaus terminais kalbant, siekti tik formalinės laisvės, paneigiant laisvės turinį. Autorius pabrėžia, jog jei "kitų tautų dvasinės raidos stebėtojai baiminasi, kad vienos sistemos atėmusios laisvei vertybių charakteri, o kitos — iškėlusios laisvę virš visų vertybių, tai mums šis pavojus dar didesnis, nes mes, laisvindamiesi iš vergijos, buvome dar labiau linkę pervertinti laisvę ir iškreipti jos turinį: "Sekant bendrąja visuomenės nuotaika, pajautrinta laisvei, darosi lengva politiškai žaisti su laisvės šūkiais, nesvarstant, kas yra pati laisvė, kokios jos ribos, tikslai bei prasmė (8 psl.)". šiais trumpais žodžiais yra suminėti patys pagridiniai laisvės problemos momentai mūsų lietuviškoje tikrovėje.

Pagal savo planą autorius pirmoje knygos dalyje susitelkia prie laisvės turinio. Trumpais ir preciziškais žodžiais jis nusako laisvės esmę, iškeldamas įvairius jos atžvilgius bei padalinimus, nors šie gausūs padalinimai kartais apsunkina minčių eigą. Tarp šių padalinimų mums atrodo svarbūs tik du: neveiksmingoji laisvė, liečianti laisvę nuo išvidinės ir išorinės prievartos, ir veiksmingoji laisvė, liečianti patį laisvės turinį. Labai vertingas čia autoriaus pabrėžimas, kad laisvė, atsieta nuo turinio, yra akla jėga, kad ji būtinai turi būti saistoma protingumo, tikslingumo ir garbingumo (20 psl.).

Iš laisvės turinio savaime iškyla reikalas savo valią nukreipti šiam turiniui įvykdyti. Tam reikalingas savęs tvardymas arba, kaip autorius sako, savivalda. Ji, pagal autorių, yra "savaimingas žmogaus veiksmas bei pasireiškimas, savitos tvarkos rėmuose, siekiant norėto, žmogiško tikslo (28 psl.)". šioje vietoje autorius paliečia svarbiausią laisvės problemos dalį, jos etinį — dorinį atžvilgį. Laisvės problema savo esme yra etinė problema, ji yra žmogaus problema. Todėl autorius, nors ir schematiškai, paliečia šios etinės problemos pagrindinius bruožus, teigdamas, kad savivaldai vykdyti "reikia trijų dalykų — tvarkos, traukos ir pagalbos. Tvarka išplaukia iš prigimties, trauka iš vertybių, pagalba — iš Dievo (37-38 psl.)". Suvokęs laisvės problemą kaip etinę problemą, išryškinęs laisvės ribas ir iškėlęs priemones laisvės tvarkai išlaikyti bei jai atbaigti, autorius ir baigia šį skyrių, pereidamas prie laisvės iškrypimo raidos analizės.

3. Laisvės iškrypimų raida
Autorius gerai supranta, kad didelėms permainoms žmonių gyvenime reikia jieškoti priežasčių istoriniame vyksme, besitęsiančiame šimtais ir kartais tūkstančiais metų. Nėra abejonės, kad tie laisvės iškrypimai ir piktnaudojimai, nuo kurių šiandien kenčiame, yra ilgo istorinio vyksmo išdava. Todėl autorius ir paskiria didžiausią knygos dalį auto-nomistinių laisvės pažiūrų kilmei ir raidai išryškinti.

Šiame skyriuje jis ne tik aptaria autonomizmą kaip savivaldos priešingybę, bet ir vaizdžiai parodo, kaip laisvės vardan žingsnis po žingsnio buvo sugriautos tradicinės pažiūros ir principai: "Laisvės vardan laipsniškai atsisakyta vieno dalyko po kito - autoritetų, apreiškimo, krikščioniškosios moralės, paskui bet kokios moralės, apreikštosios ir protinės tiesos, pagaliau iš viso tiesos — ligi galutinai visko. Taip laisvė nuo kai kurių dalykų priėjo prie laisvės nuo visko (129 psl.)". Iš čia matome, kad buvo sugriauti ne tik tokie principai, kurie to buvo nusipelnę, bet ir tokie, kurie to nebuvo nusipelnę, žmogus buvo išlaisvintas ne tik nuo tokių varžtų, kurie kliudė jo asmenybės vystymąsi ir kultūrinę pažangą, bet ir nuo tokių, be kurių jis negali gyventi, kurie sudaro jo asmenybės esmę ir kultūros pagrindus, būtent, iš religijos ir moralės principų. Iš šio išlaisvinimo ir susidarė tas žmonių suirimas į su nieku tarp savęs nesurištas grupes, toji masifikacija, kurioje neįmanoma jokia laisvė ir joks žmogiškas gyvenimas.

Tačiau ne visi filosofai, autoriaus įtraukti į autonomistų eiles, buvo au-tonomistai šia neigiama prasme: daugelis jų kovojo prieš tokį autonomizmą ir jieškojo iš jo išeities. Senovėje tokie buvo stoikai, o naujaisiais laikais vokiečių idealistai, o ypač Dekartas ir Kantas. Dekartas jieškojo tokio principo, kuris būtų visiems priimtinas, į kurį galėtų atremti objektyvią tiesą ir objektyvią filosofiją. O Kantas stengėsi įrodyti, kad tikrai laisvas yra tas, kuris pats be išorinės prievartos laikosi savo pripažintų principų, stipriai pabrėždamas, kad šie principai priklauso nuo antindividualinės tikrovės ir nepriklauso nuo kintamų gyvenimo sąlygų ar individo užgaidų. Ne visi panteistai taip pat vedė į materializmą. Jie buvo dvejopi: vieni paskandino pasaulį D.evu„e, kiti Dievą pasaulyje. Tik iš šių paskutiniųjų išsivystė materializmas, o pirmieji, tarp kurių yra ir Spinoza, vedė į spiritualizmą ir idealizmą. Ir Jaspersas šia prasme nėra nei nihilistas, nei ateistas, nors ir jieško naujų kelių būties paslapčiai nušviesti.

Autcnomizmas, pripažįstąs individui neribotą laisvę apie viską spręsti ir viską daryti, nesivaržant jokiomis formomis, yra naujųjų laikų padaras: senove ir viduramžiai tvirtai tikėjo, kad individo laisvė turi būti atremta į antindividualinę tikrovę. Graikams tokia tikrovė buvo kos-mas su savo nekintamais dėsniais, o viduramžiams Dievas su prigimtuoju ir amžinuoju įstatymu. Tik individualistas Nietzsche ir kolektyvis-tas Marksas paneigė antindividualinę tikrovę, vienas pripažindamas neribotą laisvę individui, antras — kolektyvui, šių dviejų srovių susikryžiavime, atsistojusių anapus gėrio ir blogio, išsivystė mūsų dienų anarchinis liberalizmas ir kolektyvinė priespauda.

4. Laisvės problema — etinė problema
Aptaręs laisvę apskritai, iškėlęs jos turinį ir to turinio iškrypimus — autonominę laisvę — paskutiniame skyriuje autorius dar grįžta prie laisvės sampratos, iškeldamas laisvės ribas įvairiose mokslo, meno, religinio ir etinio gyvenimo srityse, parodydamas autonominės laisvės sampratos klaidingumą ir dar labiau pabrėždamas tikrosios laisvės esmę ir kelius į ją. Pirmoji knygos dalis daugiau teoretinė, antroji istorinė ir trečioji — praktinė.

Savo praktine dalimi, kaip jau minėta, laisvės problema virsta etine problema, žinojimas laisvės ribų ir klystkelių, laisvės siekiant, šios problemos dar neišsprendžia. Ji savo pagrindais susiliečia su žmogaus asmenybe, virsdama žmogaus problema, geriau sakant, žmogaus tobulumo problema, šį dalyką gerai žinojo senovės filosofai, todėl visos jų pastangos buvo nukreiptos į "žvėries" suvaldymą žmoguje. Platonas ir stoikai buvo išdirbę ištisas metodų sistemas žmogui išlaisvinti iš jo instinktų vergijos ir apsaugoti jo laisvei. Tuo pat keliu ėjo ir krikščionybė, visą dėmesį sutelkusi į vidujinį žmogaus tobulinimą, jo blogų įpročių slopinimą ir gerųjų ugdymą. Liberalizmo likiminė klaida, kaip matyti iš prof. Ylos knygos, ir buvo toji, kad jis paneigė šią senąją išmintį ir, atsirėmęs į naiviąją Rousseau ir kitų šviečiamojo laikotarpio filosofų filosofiją, laikė žmogų visiškai geru ir tikėjo, kad, pašalinus isoriu.us varžtus, žmogaus laisve savaime išsiskleis ir ves žmogų į tobulumą. Mūsų dienų patyrimai rodo, kad toks tikėjimas visai nepasitvirtino, šiandie matome, kad, duodant laisvę visiems instinktams ir aistroms, galima sugriauti šimtmečiais ugdytą kultūrą ir jos vietoje palikti tik griuvėsius. Šia prasme negalime pritarti ir autoriaus minčiai, kad krikščionybė nekurianti laisvės ir iš savęs jos neapribojanti (176 psl.). Ugdydama žmogaus tobulybę ir nukreipdama jo žvilgsnį į dvasios vertybę, ji tuo pačiu kuria laisvę ir ją apriboja religinėmis normomis, kurios viršija prigimtinę tvarką.

Spręsdamas laisvės problemą, autorius nesiekia stiliaus elegantiškumo ir vaizdumo, bet remiasi faktais ir dalykiškais įrodymais. Todėl jo kalba gali atrodyti sausoka, ypač tiems skaitytojams, kurie pripratę prie beletristikos ar prie ankstybesnių autoriaus kitokio pobūdžio kūrinių. Dalyko supratimą kartais apsunkina autoriaus pamėgimas vartoti naujadarus ten, kur yra jau nusistovėję terminai. Kalba neturi autoriaus, nes ji yra gimusi priešistorinėje nežinioje iš tautos pasąmonės gelmių, o nauji terminai kyla kartu su kultūros lygiu, bet negali būti dirbtinai įvedami Jie turi atitikti tautos dvasią ne tik etimologine, bet ir estetine ir psichologine savo puse.

Nežiūrint dalykų, dėl kurių galima būti kitokios nuomonės, prof. St. Yla parašė labai rimtą knygą, liečiančią laisvės problemą dabartinėje mūsų padėtyje ir nurodančią gaires teisingam šios problemos sprendimui. Galima su St. Yla vietomis nesutikti, tačiau turime pripažinti, kad jis yra rimtas mąstytojas ir vertintojas, ilgą laiką stebėjęs lietuviškąjį gyvenimą ir įvairias jame besireiškiančias sroves, kaip matyti iš knygos priede pridėto sąrašo ir jo trumpo paaiškinimo. Gaila, kad autorius, kalbėdamas apie autonomistines laisves, ne-panagrinėjo jų reiškimosi lietuviškame gyvenime, nes čia be propagandiškai politinių straipsnių mūsų spaudoje nieko rimtesnio neturime.

Tikimės, kad autorius kruopščiai surinktą medžiagą panaudos ateityje, nes šią knygą jis laiko tik įvadu mūsų laisvės problemai spręsti. Sistematiškai palietęs laisvės problemos racionaliai teoretinę pusę, iškeldamas daug išganingų minčių ir pasakydamas daug nesugriaunamų tiesų, kurių mes iki šiol nesame pastebėję, autorius ne tik mus įveda į laisvės problemos svarstymą, bet ir šią problemą išsprendžia jo pasirinktos savivaldinės laisvės srityje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai