Aidai.eu Apžvalga

LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS AKTUALIOS PROBLEMOS

Mūsų draugijos valdyba mano referatui pasiūlė keletą temų, bet drauge leido pasirinkti tokią, kuri man atrodys svarbi ar aktuali. Pasinaudodamas duota laisve, čia nekalbėsiu nei apie literatūros reikšmę tautinei sąmonei išlaikyti, nei apie lietuviškos knygos leidimą išeivijoj, kaip man buvo sugestionuota. Pirmoji tema man atrodo, kaip visiems suprantama aksioma, o antroji, apie knygos padėtį tik netiesiog priklauso nuo rašytojų. Man atrodo, kad svarbiau ir aktualiau yra kalbėti apie tokias problemas, kokias iškelia lietuviams rašytojams išeivijoj jų dabartinė situacija.

Šitą situaciją, man atrodo, apibrėžia trys svarbios aplinkybės. Pirma, lietuvių tautos istorijoj pirmą kartą didelis būrys rašytojų gyvena Vakaruose. Pirmą kartą mūsų rašytojai susiduria veidas į veidą su Vakarų tautų rašytojais ir savaime yra priversti stoti su jais į kūrybines varžybas. Tačiau, antra, Vakaruose gyveną lietuvių rašytojai yra gyvenimo aplinkybių verčiami daugiau ar mažiau degraduotis, nes dažniausiai jie turi dirbti tokius darbus, kurie yra nepalankūs literatūrinei kūrybai. Tačiau, trečia, stovėdami okupuotos tėvynės ir emigravusios tautos dalies akivaizdoje, lietuvių rašytojai turi atlikti tokias pareigas, kokios normaliose aplinkybėse turėtų atitekti pirmiausia rašytojams, likusiems tėvynėje. Normaliose aplinkybėse pirmiausia šie rašytojai turėtų tarti kas kartą naują kūrybinį žodį visiems tautiečiams, tiek gyvenantiems Lietuvoje, tiek išeivijoje. Tačiau sovietinė okupacija rašytojams tėvynėje šitos pareigos atlikti neleidžia, nes jie yra priversti rašyti tik tai ir taip, kaip to reikalauja svetimieji atėjūnai. Šitoji trečioji aplinkybė lietuviams rašytojams, solidariems su visa lietuvių tauta ir gyvenantiems Vakaruose, uždeda dvigubas pareigas: rašyti tai ir taip, ko ir kaip negali atlikti rašytojai tėvynėje, ir drauge savo raštais aptarnauti tą tautos dalį, kuri gyvena laisvuose Vakaruose. Tačiau, norėdami šitas dvigubas pareigas atlikti, lietuvių rašytojai turi stoti į kūrybines varžybas su Vakarų rašytojais, kurių aplinkoje jie gyvena. Tai vėl mus grąžina į pirmąją aplinkybę, o ši vėl nuveda į antrąją.

Iš šitos trumpos aplinkybių analizės matyti, kad lietuvių rašytojų bei poetų situacija Vakaruose dabartiniu momentu yra užburto rato situacija. Ji ir sudaro pagrindinę problemą tiems rašytojams, kurie nori pasilikti ištikimi ir savo pašaukimui ir lietuvių tautai.

Tačiau ši užburto rato situacija nėra neišsprendžiama. Pirmiausia ji lengvai išsisprendžia tiems asmenims, kurie atsisako arba linkę atsisakyti rašytojo pašaukimo. Metę ar mesdami plunksną, jie tampa tokiais pat piliečiais ar emigrantais, kaip daugelis kitų. Jie dirba kasdieninį darbą, jie rūpinasi savo šeima ir jos patogumais, jie deda santaupas "juodai dienai", jie dalyvauja lietuvių organizacijose, ten pasako proginių kalbelių arba parašo straipsnelį Į laikraščius, gyvena prisiminimais iš tėvynės, pasidžiaugia kadaise parašytais kūrinėliais ir padejuoja, kad dabar nebėra laiko rašyti. Šitiems užburto rato problema yra išspręsta. Ir man atrodo, kad nemaža dalis lietuvių rašytojų Vakaruose šitą problemą jau yra panašiai išsprendę. Būtų labai malonu, jei tai būtų mano klaida. Tačiau, kiek galima spręsti iš laikraščių apie lietuvių rašytojų kūrybinius darbus, vis dėlto atrodo, kad žymi dalis rašytojų užburto rato problemą yra išsprendusi arba baigia išspręsti lengviausiu būdu — ji nusilenkia tremties aplinkybėms ir emigracijos pagundoms ir atsisako rašytojo pašaukimo bei kovos dėl jo. Be abejo tai skaudus reiškinys. Todėl jam vaizdžiau įrodyti čia nesinori minėti nei vardų, nei pavardžių.

Tačiau, dėkui Dievui, dar toli gražu ne v'si lietuvių rašytojai nulenkė savo galvas emigracijos aplinkybėmis, nevisi nutekėjo su minia pasroviui ir nevisi nuslydo nuo savo pašaukimo. Yra dar nemaža tokių, kurie tebekovoja, tebekuria ir net neketina nustoti rašę. Jie ir yra rašytojai rezistentai, nors šitokiu vardu jie ir nesivadina. Su jais ir tėra prasmės pasvarstyti vieną antrą problemą, kurią iškelia augščiau charakterizuotas užburtas ratas.

Šitoji situacija, ypač emigracinė aplinkybė ir rašytojo dvigubos pareigos pavergtai tėvynei ir lietuvių tautos daliai išeivijoje, dažnai kelia klausimą: ką rašyti? Į tai atsakant, pirmiausia reikia nurodyti, ko nebereikia.

Pirmiausia nebereikia savęs imitavimo tiems rašytojams ir poetams, kurių tematika kartojasi. Antra, užtenka epigonizmo, kuris reiškiasi žemaitės, Vaižganto, Vinco Krėvės pratęsimais ir nežymiais papildymais. Kitaip sakant, užtenka pasitenkinimo tik lietuviška etnografija ir lietuvišku peisažu bei jo detalėmis. Kad ir kaip brangi mums būtų vaižgantiška ir krėviška Lietuva, tačiau tai yra negrąžinama praeitis. Tik ją vaizduoti ir ja grožėtis reiškia užsidaryti praeity. Tai reiškia dusimą ir netolimą mirtį.

Tačiau šituo nenoriu pasakyti, kad praeities apskritai nereiktų vaizduoti. Ją galima ir net reikia vaizduoti, nes rašytojai okupuotoj Lietuvoj yra priversti ją falsifikuoti. Tačiau, vaizduojant praeitį, reikia žvelgti ne į jos paviršių, bet į apskritai žmogiškas gelmes. Gana užkonservuotų, praeity sustingusių papročių ir tipų, bet reikia praeity rasti dinamiškų žmonių, kurie rašytojų kūriniuose atskleistų savo sielas su tokiais siekimais, problemomis ir rūpesčiais, kurie būtų panašūs į mūsų dienų rūpesčius ir problemas. Kitaip sakant, mūsų rašytojams reikia savo žvilgsnį nukreipti į lietuvių sielas, o tada nebus sunku pastebėti praeity tų pačių rūpesčių ir problemų, kurios kankina mūsų laikų žmones.

Kada rašytojas šliaužioja tik gamtos paviršium, etnografinių papročių ir gyvenimo būdo paviršiumi, kitaip sakant, žmogiškos prigimties paviršiumi, jis negali būti įdomus nei dabarčiai, nei ateičiai, nei išeivijos lietuviškam jaunimui, nei dailiąją literatūrą mėgstančiam svetimtaučiui. Tik gilindamasis į žmonių sielų problemas, jieškodamas jose sunkiai Įžvelgiamų gelmių, nors jos ir būtų susijusios su kai kuriais praeities momentais, rašytojas tegalės patarnauti savo tautos kultūrai ir stoti į varžybas su Vakarų rašytojais.

šitas varžybų žodis neturi būti suprastas, kaip piršimas tuščios ambicijos. Tai yra lietuvių rašytojų nelengva pareiga, kurią jiems diktuoja gyvenamojo momento aplinkybės. Tos varžybos taip pat nėra nė nepasiekiama utopija.

Šitam suprasti reikia priminti, kad Vakarų rašytojai nėra jokie dievai, kurie turėtų talentų ir išminties monopolį. Jie turi plačią visuomenę, jie turi geresnes materialines sąlygas, tačiau taip pat jų dažnas daugiau prigamina literatūrinio šlamšto. Jų dažnas yra labiau paklydęs šių dienų pažiūrose į būtį ir į žmogų. Jų dažnas nemato nei tos lemtingos dilemos, kurioj yra atsidūrusi mūsų dienų žmonija, nei tos didžiulės grėsmės, prieš kurią stovi paskiras žmogus, kaip asmuo. Šitaip pasiklydę yra net kai kurie patys didieji Vakarų rašytojai, jau nekalbant apie komercinius autorius. Tuo tarpu žmogiško asmens problema dar niekada nebuvo taip aštriai gyvenimo iškelta pasauliniu mastu, kaip dabar. Ir niekas šitos problemos negali giliau ir visapusiškiau suvokti ir pergyventi, kaip rašytojas, išblokštas iš savo tėvynės. Tik rašytojas tremtinys gerai težino, kaip kenčia, kaip yra smukdomas ir persekiojamas žmogus už geležinės uždangos. Tik jis gerai temato ir tejaučia, kaip klysta ir nusikalsta laisvasis Vakarų pasaulis žmogaus asmens atžvilgiu.

Tiesa, kiekvienas dailininkas bei rašytojas, kuris jaučia savo augštą pašaukimą, yra daugiau ar mažiau tremtinys tarp savo tautos miniažmogių, ypač tarp standartizuotų šių dienų miniažmogių. Tačiau savo tėvynėje gyvendamas, rašytojas vistiek turi silpnesnį savo tremtininkiško gyvenimo jausmą, nes jį pridengia įvairių patogumų ir smulkmenų tankus tinklas. Tik tikroji tremtis, t. y. priverstinis gyvenimas svetimame krašte nuogai teatskleidžia tiek pašauktojo rašytojo, tiek apskritai žmogaus tremtišką būvį pasauly. Tik tremtinys tegali neapgražintai ir nemeluotai pamatyti bei pajusti, kad žmogaus buvimas pasauly yra amžinojo tremtinio buvimas, kuris baigiasi jo išėjimu iš pasaulio be jokio daikto ir be jokio žmogiško palydovo. Todėl tik iš savo tėvynės išrautas ir svetur neprigijęs žmogus tegali nuogai pajusti, ką reiškia žmogui vienatvė, jo rūpestis rasti atramą, jo meilė ir viltis, tos egzistencinės atramos be j ieškant. Tik tremtinys mato žmogiškų pastangų, darbų ir žygių reliatyvią vertę ir gali geriau nustatyti vertybių gradaciją negu pastovios situacijos žmogus. Tai yra tremtinio pirmenybė ir gal net privilegija.
Todėl gerai jausdamas žmogišką buvimą, pažymėtą tremties ženklu, rašytojas tremtinys gali giliau bei tikriau suvokti ir atskleisti visas žmogiškas problemas, negu rašytojas savo tėvynėje Vakaruose, taigi ir šių dienų žmonių rūpesčius bei nuotaikas. Kad iš šito suvokimo gimtų dideli ir vertingi kūriniai, tereikia tik talento ir darbo.

Tuo tarpu talentų lietuvių tautoj nėra mažiau, proporcingai imant, negu kitose tautose. Jų yra ir lietuvių rašytojuose, gyvenančiuose Vakaruose. Jei jie gerai išmedituotų žmogaus situaciją ir tas grėsmes, prieš kurias stovi asmuo, jie galėtų sukurti reikšmingų kūrinių, įdomių ir lietuviams emigrantams, ir svetimiesiems, ir broliams pavergtoje tėvynėje, nes tie kūriniai vistiek kada nors juos pasieks. Kas be konvencinių prietarų vienu, antru ar trečiu atžvilgiu meniškai atvaizduotų mūsų laikų aspiracijas bei rūpesčius, suvoktus jų giliausioje prasmėje, tas galėtų savo vardą palikti amžiams nemarų. Tai, be abejo, augštas ir sunkus uždavinys. Tačiau jis nėra negalimas tiems rašytojams, kurie literatūrinį darbą laiko savo pašaukimu. Lietuviai rašytojai turi pasistatyti šį augštą uždavinį, jei nori jie pasitarnauti savo tautai anapus ir šiapus geležinės uždangos. Jau pats faktas, kad lietuvių rašytojai už savo tėvynės sienų niekada nebuvo tokie gausūs ir čia gali laisvai rašyti, turi juose pažadinti tikrą ambiciją duoti savo tautai tai, kas būtų įdomu ir vertinga taip pat kitiems. Jei savo geriausius kūrinius sukūrė tremty Dante, Chateaubriand ir A. Mickevičius, tai kodėl to negalėtų atlikti lietuviai rašytojai?

Literatūros sekcijos posėdžio prezidiumas. Iš kaires: J. Cicėnas, L. Andriekus, Alė Rūta-Nakaitė, E. Skujeniekas, Bern. Brazdžionis. Kalba LRD pirm. B. Babrauskas.

Literatūros sekcijos posėdžio dalyviai

Tačiau, prisiminus šituos vardus, reikia dar kartą pasakyti, kad anie vyrai nebuvo užsidarę nei savo etnografinėse smulkmenose, nei vienuose savo krašto rūpesčiuose, nei savo individualiose tremtinio nuotaikose. Nors anie vyrai nekartą pergyveno desperatiškas nuotaikas, panašiai, kaip nevienas mūsų, tačiau nė vienas jų neužsisklendė savo individualioj tremty ir nė vienas jų savo kūriniuose apie ją nerašė. Jie buvo atviri savo laiko idėjoms bei problemoms ir savo dvasioj bendravo su visais žmonėmis. Jie, turbūt, gerai suprato, kad jų tremtis tėra tik vienas momentas amžinojoje žmogaus tremty, nes jie savo kūriniuose kalbėjo apie rūpesčius, kovas, klaidas, kentėjimus, viltis ir džiaugsmus, suprantamus visiems žmonėms, šita jų kūrybinė kalba nereikalavo iš jų nei atsisakyti savo gimtosios kalbos, nei etnografinių smulkmenų, nei savo tėvynės specialių rūpesčių. Juos mokėjo jie suderinti su savo laiko kitų žmonių problemomis, nes jie nebuvo užsisklendę savo kiautuose.

Pasisakant prieš užsidarymą praeity, etnografijoj, tautinėse problemose, tremties rūpesčiuose, dar nereiškia, kad šituos dalykus reikia atmesti ar niekinti. Ne. Ir jie gali būti naudingi. Atmestinas tik pasitenkinimas jais ir užsidarymas juose, nes tai veda į sustingimą ir mirtį. Tačiau, antra, reikalaudami atvirumo ir plataus bei gilaus žvilgsnio į šių dienų pasaulį bei žmogų, taip pat nesiūlome Vakarų literatūrinių madų. Maža mums tegali padėti Kafka, Sartre, Anouilh, Faulkner, Hemingway, Steinbeck ar kuris kitas madingas rašytojas. Nors reikia stengtis pažinti viską, kas vertinga Vakaruose, nors galima iš Vakarų rašytojų pasimokyti taip, kaip iš kiekvieno reiškinio, tačiau tų rašytojų sąmoningas sekimas mus nukreiptų į epigonizmą, kuris dar gali būti pateisintas normaliame gyvenime, bet ne užburto rato situacijoj, ši mūsų rašytojams stato sunkesnius ir reikšmingesnius reikalavimus. Pasėkimas paskui žymius ar madingus svetimuosius neduotų to, ko iš mūsų laukia tautiečiai abiejose geležinės uždangos pusėse ir ko turi teisės laukti net svetimieji.

Tačiau, antra vertus, nenormalus tremtinio būvis taip pat saugo mūsų rašytojus nuo perdidelio susižavėjimo svetimais madingaisiais rašytojais. Juk rašytojas tremtinys, kuris jaučia savo pašaukimą, taip stipriai pergyvena savo individualią tremtį ir drauge taip intensyviai sielojasi savo tautos likimu, kad svetimų rašytojų problemos jam atrodo silpnu atspindžiu to, kuo jis pats gyvena. Jis netiki ar nenori tikėti, kad svetimas rašytojas žmogiškas problemas suvoktų tikriau už jį. Rašytojui tremtiniui dažnai atrodo, kad užtenka stebėti gyvenimą aplink save ir gyventi savo tautos problemomis, kad jis pasiektų žmogiškos būties gelmes ir suvoktų jų prasmę. Jeigu jis iš tikro šitas gelmes yra suvokęs ir jų vieną antrą aspektą yra supratęs ir juo užsidegęs, daugelis dalykų jam tampa nebepavojingi. Tada nebepaglemš jo nei svetimos įtakos, nebeužsklęs jo nei praeitis, nei tautinės politikos specifinės problemos, nepavergs jo nei etnografinės retenybės. Visa tai jam tebus medžiaga išryškinti tam žmogiškos būties aspektui, kurį jis bus suvokęs ir kuriuo bus užsidegęs.

Neketindamas mūsų rašytojams siūlyti konkrečių temų, vis dėlto iliustracijai norėčiau sustoti prie trijų lietuviško gyvenimo aspektų. Pirma, prie dabartinio gyvenimo okupuotoje Lietuvoje. Kodėl ligi šiol jis nėra susilaukęs nei vienos žymios apysakos, nei romano? Ar jis neturi savy labai gilių problemų, kurios būtų įdomios tiek lietuviams, tiek svetimiesiems? Iš paviršiaus, daugiau ar mažiau į jį žiūrint politiškai, jis gali atrodyti monotoniškas, daugiau ar mažiau uniformizuotas. Tačiau žvelgiant giliau į žmonių sielas, į jų konfliktus bei dramas, neišskiriant nei komunistų ar prokomunistų dramų, gjn e-nimas okupuotoje Lietuvoje pasirodys toks turtingas ir gilus, atskleidžiąs tiek svarbių problemų, kad nė dešimty tomų jų visų neatvaizduosi. Tiesa, tą gyvenimą mėgina pavaizduoti lietuvių sovietiniai rašytojai. Tačiau jie vaizduoja jį socialistinio realizmo atžvilgiu, t. y. partiniu komunistiniu atžvilgiu. Kitaip sakant, jie vaizduoja gyvenimą suschemintą ir paviršutinišką, nes jie tiki arba apsimeta tikį, kad žmonių sielų gyvenimą nulemia ekonomiškai socialiniai interesai ir reikalai. Todėl rašytojai okupuotoje Lietuvoje negali nei į žmonių sielas pažvelgti nesuinteresuotai, nei jų gelmių tinkamai atskleisti, nei estetinių lietuvių poreikių patenkinti. Bet tai gali ir tai turėtų atlikti lietuvių rašytojai Vakaruose.

Žiūrėdami giliu ir plačiu žvilgsniu į žmonių gyvenimą okupuotoje Lietuvoje, jie taip pat pastebėtų, kad daugelis etnografiškai charakteringų apraiškų dar tebėra gyvų. Nei gandonešės moterys, nei "davatkos", nei kaimo išminčiai, nei padaužiški bernai, nei vakaruškos, nei dainos dar nėra tėvynėje išnykę. Nors šiek tiek pasikeitė, bet dar neišnyko nei Lietuvos peisažas — tebėra kalneliai, miškeliai, lygumos, raistai, tebėra dobilėliai, kačpėdėlės, smilgos, saulėleidžiai, vėjai ir lietūs. Dar ne visai išnyko kryžiai ir kaimų kapinėlės. Tik į šituos peisažinius ir etnografinius dalykus Lietuvos žmonės dažnai kitaip reaguoja negu seniau — daugiau dramatiškai negu lyriškai — nes jų visas gyvenimas yra tapęs sudėtinga nesibaigiančia drama, iš paviršiaus vienokia, iš vidaus kitokia. Gilindamasis į šitos sudėtingos dramos vidaus aspektus, lietuvis rašytojas pamatys, kad dramoj yra neprasminga rodyti tik peisažinį scenovaizdį ir veikėjų sustingusius siluetus, bet kad reikia atskleisti vidaus1 gyvenimą ir jo kovas, nors tų kovų vieni dalyviai ramiai vaikščiotų galvas nuleidę, o antri lengvai ar ironiškai šypsotųsi. Kiek charakteriams pavaizduoti ir jų sieloms atskleisti reikalinga sovietinės tikrovės elementų, to laisvieji lietuvių rašytojai gali pasisemti iš sovietinių lietuvių rašytojų, iš sovietinių laikraščių, iš knygų apie sovietiją ir iš komunistų teorijos. Be abejo, šitam viskam reikia laiko ir pasiruošimo. Tačiau be šito nėra jokių reikšmingų darbų.

Tačiau kam žmonių sielų gyvenimas ir jų sudėtingos dramos pavergtoje tėvynėje būtų sunkiai įžvelgiamos meniniam atvaizdavimui, tam lieka nepriklausomos Lietuvos gyvenimas, į kurį taip pat smelkėsi svetimos įtakos, geros ir piktos, neišskiriant nė komunistinių, šitas gyvenimas taip pat buvo gana turtingas įvairiomis problemomis bei dramomis. Eidamas nuo kaimo iki akademinių ir meninių sferų, rašytojas gali pasirinkti įvairių aspektų, tik jis į tą gyvenimą turi žiūrėti be prietarų, be politinių schemų, be padailinamųjų tendencijų. Šitaip, iš perspektyvos žvelgiant į nepriklausomo gyvenimo laikotarpį ir jį atvaizduojant, gal jis neatrodys toks šviesus, kokio dabar daugumas mūsų norėtų, tačiau meniniam uždaviniui tiesa patarnauja labiau negu nenoras ją matyti. Pavyzdžiui, yra faktas, kad kai kurie universiteto lietuviai profesoriai, atlikdami savo pareigas 1932-38 metais savųjų valdžioje, kartais turėjo sunkesnes vidaus dramas pakelti negu 1941-42 metais nacių okupacijoj. Šituo pavyzdžiu nenoriu ra-sakyti, kad reiktų vaizduoti tolaikinio režimo klaidas. Ne. To nereikia, nes tai duotų kažin kokį demokratinį realizmą, apie kurį kadaise kalbėjo J. Kardelis.

Šį lietuvio šviesuolio dramos pavyzdį suminėjau svarbiausia tam, kad mūsų rašytojai labiau susidomėtų lietuvių šviesuolių gyvenimu nepriklausomybės laikais. Nors ir lietuviško kaimo kūrybinės galimybės tebėra neišsemtos, tačiau lietuvių šviesuolių gyvenimas, ypač jų vidaus problemos tebėra menkai meniškai paliestos. Jas vaizduodamas plačiu ir giliu žmogišku (ne politiniu) žvilgsniu, lietuvis rašytojas gali pasidaryti įdomus ir saviesiems ir svetimiesiems. Gilindamasis į vidaus gyvenimą, rašytojas pats nustebs, pamatęs, kad lietuvis šviesuolis nepriklausomybės laikais jau sirgo kai kuriomis problemomis, kurios jam ypač aktualios pasidarė, gyvenant svetur.

Pagaliau emigracinis ir tremtinis gyvenimas taip pat gali atskleisti vertingų problemų, turinčių apskritai žmogišką prasmę. N. Mazalaitės "Negestis" tai įrodė, nors autorė į savo problemą tepažiūrėjo šiek tiek persiauru žvilgsniu ir ją apipavidalino su meniškomis ydomis.

Tačiau kaip minėtus augštus uždavinius įvykdyti, kad mums laiko nėra? — gali pasakyti man nevienas lietuvių rašytojas Vakaruose. Be abejo, tai viena svarbių mūsų charakterizuoto užburto rato problemų. Bet ji nėra neišsprendžiama tam, kuris jaučia, kad rašytojo pašaukimas yra ne tik privilegija, bet taip pat pareiga.

Kokia kryptimi šita problema spręstina, paaiškėja prisiminus, kad jokiam rašytojui, bent jo darbo pradžioje, jo pašaukimas nesutampa su jo profesija ar dirbamu darbu. Pašaukimas ir profesija tesu tampa tik didelių tautų pagarsėjusiems rašytojams, kai jie gali atsidėti tik kūrybos darbui. Tačiau, kol jie šito pasiekia, jie turi dažniausiai pragyvenimą pelnytis kitu darbu, šitokioje padėty lietuvių rašytojai buvo savo laisvoje tėvynėje, tokioj jie tebėra ir tremtyje. Nevienam dabartinė tremties padėtis atrodo tik dramatiškesnė dėl dviejų priežasčių. Viena, lietuviai rašytojai yra veikiami materialinio gerbūvio tvaiko, kuris yra apnikęs emigrantinę lietuvių visuomenę, ypač miniažmogius šiaurės Amerikos kontinente. Antra, sąmoningai ar nesąmoningai, daugiau ar mažiau pasiduodami materialinio gerbūvio ir komforto įtakai, lietuvių rašytojai neorganizuoja savo gyvenimo pagal savo pasukimą.

Čia reikia priminti, kad rašytojo pašaukimas yra aiškiai individualinis. Todėl jam gyvenimo pagal pašaukimą niekas nesuorganizuos, jei šito jis nedarys pats ir jo šeima. Be abejo, visuomenė galėtų rašytojui gyvenimą palengvinti. Tačiau reikia atminti, kad kiekviena visuomenė yra kolektyvas, o lietuviškoji — dargi beveik neorganizuotas kolektyvas, šitoks kolektyvas niekada nebuvo jautrus individui. Jis visada ir yra nedėkingas, nejaučiąs savo atsakomybės ir beveik nusikaltėliškas kūrybinio asmens atžvilgiu. Todėl ir sakėme, kad net savo tėvynėje rašytojas yra daugiau ar mažiau tremtinys tarp savųjų. Tik išsiskirdamas iš savo tautiečių minios, ne savo išvaizda, bet savo sielos struktūra, savo dvasiniais siekimais ir darbais, rašytojas tegali šį tą naujo pasakyti savo tautiečiams ir svetimtaučiams. Nusileidimas iki inertinės ir savanaudiškos minios interesų yra pražūtingas kiekvienam asmeniui, ypač kūrėjui. Kad šito neįvyktų, rašytojas ne tik savo asmenine kultūra turi stovėti augščiau minios, bet ir savo gyvenimą suorganizuoti kitaip negu minia, kurioj jis gyvena ir kurią nori paskui save patraukti. Trumpai tariant, jis savo gyvenimą turi taip sutvarkyti, kad galėtų kurti, šis reikalavimas tinka kiekvienam rašytojui, tiek gyvenančiam tėvynėje, tiek svetimame krašte.

Skirtumas tik tas, kad svetimame krašte rašytojas turi padėti daugiau pastangų apsiginti nuo gresiančios degradacijos, nes jam dažniausiai priseina dirbti nepalankų darbą kūrybai. Be to, ir materialiniams interesams išeivijoj jis yra jautresnis. Tačiau šitas nepalankias aplinkybes rašytojas vistiek turi nugalėti, jei nori pasilikti ištikimas savo pašaukimui.

Rašytojas jas gali ir turi nugalėti, atsisakydamas pirmiausia eilės materialinių patogumų, kokių ypatingai geidžia minia. Jis turi atsisakyti mašinų ir aparatų, kurie nėra būtini rašytojo darbui. Jis turi trumpinti ir retinti lengvo pobūdžio pramogas ir įsivesti tam tikrą askezę savo gomuriui tiek valgyme, tiek gėrime. Rašytojas ir savo uždarbio santaupas pirmiausia turi skirti savo kūrybinėms atostogoms.

šitą kūrybinių atostogų reikalą čia norisi ypatingai pabrėžti. Kas šitokių atostogų nesusiorganizuos, tas nieko didelio ir reikšmingo neparašys. Poetas lyrikas dar gali parašyti eilėraščių kasdieninio darbo pertraukose, bet šitų pertraukų neužtenka tam rašytojui, kuris nori sukurti romaną, apysaką, dramą ar komediją. Tuo tarpu šitokių kūrinių, reikalingų ilgesnio sutelkto darbo, kaip tik šiandien mums labiausiai reikia. Jų reikalauja mūsų rašytojų atsidūrimas veidas į veidą su Vakarų rašytojais. To taip pat reikalauja lietuviai šiapus ir anapus geležinės uždangos. Todėl tų didesnių kūrinių turėtų imtis tiek rašytojai prozaikai, tiek tie poetai, kurie pradeda kartotis. Tačiau be kūrybinių atostogų šitie didesni kūriniai yra neįmanomi.

Kad ilgesnės ar trumpesnės kūrybinės atostogos yra praktiškai įmanomos, tai mums parodo eilė lietuvių dailininkų. Padirbėjęs ne savo pašaukimo darbą keletą metų, jau ne vienas dailininkas savo santaupas yra panaudojęs savo atostogoms nuvykti į Europos meno centrus ir ten dvasiškai atsigaivinti. Amerikos kontinento rašytojams vykti į Europą nėra būtina, tačiau jiems taip pat reikia susiorganizuoti atostogas, per kurias jie galėtų atsidėti tik savo pašaukimo darbams.

Kai mūsų rašytojai pradės tvarkyti savo gyvenimą periodinių kūrybinių atostogų kryptimi, jie pastebės, kad net sunkus darbas fabrike ir kitur jiems pasidarys prasmingesnis ir lengvesnis. Tada sumažės skundai dėl tremties aplinkybių, kad jos žlugdančios rašytojus. Iš tikrųjų jos yra nemalonios ir trukdančios, bet jos nėra žlugdančios tiems, kurie jaučia savo pašaukimą. Kaip sakyta, šitos aplinkybės net duoda tam tikrų pirmenybių, kokių sunku turėti Vakarų rašytojams savo tėvynėse, tik reikia jas išnaudoti kūrybiškai. Be abejo, organizavimas savo gyvenimo pagal rašytojo pašaukimą, įsi vedimas savo gyvenime tam tikros askezės, kuri sunkiai suprantama aplinkinei miniai, reikalauja ryžto ir tam tikrų aukų. Tačiau be to nėra jokio didelio prasmingo darbo ir kūrinio.

Sukurta: Kretingos pranciškonai