Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTINIO MENO ESMĖ IR JO REIKALINGUMAS TREMTYJE PDF Spausdinti El. paštas
Į keletą punktų padalinau šią temą, norėdamas atskirais klausimais išryškinti tautinio meno sąvoką ir pati meną.

*

Tarptautinis ar tautinis menas buvo pirma? Manyčiau, kad tautinis. Bet čia svarbiausia tik vienas klausimas: yra menas, ar nėra meno? Tai jo visuotinė prasmė ir vertė. Toje savo prasmėje menas yra žmogaus pojūčių gemalas, per technikines priemones duodąs konkretų vaisių — meno kūrinį.

Formalioji meno pusė susideda iš šių pagrindinių elementų: pajutimo ir jautrumo. Pajutimas išsidalo į pajutimo įgimtą kultūrinį lygį, arba inteligenciją, plius intelektas; jautrumas — į sąskambį tarp inteligencijos ir techniškųjų pasiekimų, plius medžiagos kokybė ir jos pažinimas. Tai jo sintetinė formulė.

Analizuojant šią formulę, yra keliolika galimybių, kurios leidžia meną laipsniuoti, einant nuo jo iki rankdarbio, o nuo rankdarbio — iki diletantizmo. Todėl jo tarptautinėje formoje gaunasi du griežti terminai — yra, nėra.

Bendrinėje tautinėje sąvokoje labai dažnu atveju menas neklasifikuojamas. Dažnai menu vadinami visi rankdarbiai, kurie tarptautiniu mastu yra visai mažaverčiai arba nereikšmingi. Paprastai sakoma, kad yra tos ar anos tautos menas, ir tuo nuplaunamos rankos.

*

Pasitaiko, kad kritikas, kartais negalėdamas išvengti kai kurių nepatogumų, rašo: olandas toks ir toks, lietuvis toks ir toks, tokioje ir tokioje galerijoje surengė savo kūrinių parodą. Dailininkas gerai žinomas savo krašte...

Ką tai reiškia? O tai, kad kažkuris kritikas, gal negalėdamas kitaip apsiginti, nusiplovė rankas, atliko Piloto darbą ir išvengė tarptautinio skandalo.

Tik šitokia prasme tarptautinis forumas tokią kritiką ir tepriima.  Bet tuo pačiu pasakoma, kad tautinės mokyklos lygis gali būti žemesnis, o tarptautinis forumas nuo to nenukenčia. Dažnai ir visai menkavertį kurios nors nors tautos primityvų ar kultivuotą meną (tos tautos vardu) šiuo atveju menu pavadina.

*

Kalbant apie tautinį meną, tenka pažymėti, kad jis buvo pirmiau negu tarptautinis, nes žmonijos išsivystymo istorija rodo pirma buvus šeimas, gentis, o iš jų išsivysčius tautas, kurios jau turėjo savo meną: dažnu atveju labai skirtingą nuo kitos tautos meno. Tarptautinė bendruomenė yra pati vėliausioji sąvoka.

Tik menas pačioje savo augštumoje yra, buvo ir liks tarptautinis, nežiūrint kurios tautos genijus tą jo augščiausiąją lygį pasieks. Tai jau yra laikoma žmonijos laimėjimu, o ne atskiro individo, ar kurios tautos, nors ta garbė nei iš jo, nei iš jo tautos neatimama, nekonfiskuojama.

Taigi čia, sakyčiau, jautriai susiglaudžiančia paralele tautinis menas ir atsiriboja nuo tarptautinio.

čia turime vėl sustoti prie kito jautraus klausimo — meno mokykla ir tautinio meno mokykla, taip pat individo svarba.

Impresionizmą sukūrė prancūzai, tai jų tautos išradimas, kuris pagal gabių individų surastus ir sutartus naujus principus, pakeitusius spalvinę harmoniją tapyboje, davė pamatus visai naujai mokyklai, skirtingai nuo senosios pačiais jos esminiais pagrindais.

Taigi mokyklą sudaro tam tikri sutarti dėsniai tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje epochoje. Ji gali būti natūraliai išaugusi arba diktatoriaus padiktuota (Napoleonas, Hitleris, Stalinas). Natūralioje mokykloje individas yra laisvas, padiktuotoje dažnai yra verčiamas meną daryti, o ne kurti.

Kaip atskiras individas bet kurioje mokykloje suranda savo atskirą charakterį, taip ir kiekviena tauta gali surasti ir suranda savo atskirą charakterį, nes savo dvasioje jį turi. šis tautinių charakterių, papročių ir socialinių sąlygų skirtumas ir duoda tautinę mokyklą.

*

Mokykla ir stilius yra dvi skirtingos sąvokos. Gali keli stiliai ir kelios kryptys tilpti toje pačioje mokykloje arba visos tautinės mokyklos sugyventi tame pačiame stiliuje.

Renesansas yra ir stilius ir mokykla, kai tuo tarpu bizantika ir gotika yra tik stiliai, priklausą senajai mokyklai. Arba impresionizmas yra ir stilius ir mokykla, kai tuo tarpu modernistinei arba naujajai mokyklai priklauso keli stiliai ir daug krypčių: impresionizmas, kubizmas, surrealizmas, abstraktizmas ir visa eilė kitų.

*

Bet trumpai aptarus mokyklas, iškyla pats kiečiausias klausimas, kur yra riba tarp meno ir rankdarbio.

Visuotinė mokykla arba tarptautinis forumas turi pakankamai išlavintų žmonių atskirti meną nuo rankdarbio ir juos abu nuo diletantizmo. Kaip yra su mumis? Kur pas mus autoritetai? Pažymėtina, kad kai kurie veteranai per pigiai pardavinėjo savo autoritetą. Dėl to buvo atsispausdintos labai abejotinos vertės knygos ir kai kurie straipsniai.

O mūsų spauda be atodairos ir be rezervų tas visas autoritetų nuomones paskelbia ir tuo būdu plačiausiai visuomenę klaidina, štai, kas kaltas, kad mūsų visuomenė dar vis negali nustatyti normų savajam menui nei jomis bazuotis.

Artistą — dailininkas, artisano — meistras, deletante — dailidė. Bet... Kas pas mus autoritetas?
Ir taip visi šie reikalai, terminai ir įvykiai maišomi iš vieno, kaip Babelio bokšto statyboje. Bet Ba-belė griuvo susimaišyme ir nesusikalbėjime. Kaip ilgai ir mes maišysime įvykius, dalykus ir terminus? Kaip ilgai nerasime išminties prisipažinti, ką mokame ir ko nemokame? Babilonas žuvo didybėje ir nesusikalbėjime ...

Vyresniosios ir jauniausioji mūsų dailininkų kartos jau pasiekė tarptautinio lygio. Jau yra iš mūsų krašto išėjusių dailininkų įregistruotų į visuotinę meno istoriją (Soutine, Lipszitz). Manau, jau atėjo laikas ir mums priimti tarptautines normas ir jomis pradėti atskirti meną nuo rankdarbio ir rankdarbį nuo meno.

1954 m. gegužės 22 d. "Drauge" rašiau, kad kryžių ir bakūžių piešimas gali ir nieko neturėti nei su tikruoju menu, nei su lietuviškuoju stiliumi...

Rankdarbį šiuo atveju rekomenduoju — tautinį rankdarbį!

Rankdarbio apibrėžtis galėtų būti tokia: plastiniai arba ornamentiniai elementai, perkartojami iš jau žinomų kanonų ar rinkinių, nebereikalaują jokios kūrybinės minties ar nuovokos, nebetarnaują niekam kitam kaip tik puošiamajai gamybai! Tai yra rankdarbis arba gamyba. Todėl tarptautinėje terminologijoje randami du terminai: kurti paveikslą ir daryti paveikslą. Tuo būdu tūlas paveikslas ir prie rankdarbio gali priartėti, nors jis būtų ir "itališkas"...

Ir priešingu atveju: viskas, kas eina iš tikros širdies, lietuviško proto ir talento, yra mūsų tėvų žemės vaisius, sava duona užaugintas kraujas — savas ir autentiškas menas! Nesvarbu, ar tai būtų nupieštas pats bjauriausias Čikagos kampas, ar rašytais raštais išaustas rankšluostis.
Rankdarbis yra gamyba, menas yra kūryba!

*

Lietuvių menui ir lietuvių rankdarbiui taikomi tie patys terminai. Stilius yra kultivuoto žmogaus ir kultivuotų tautų kūrinys. Joks folkloras ar liaudies menas niekada ir niekur nebuvo vadinami stiliumi! Tarptautinė bendruomenė tai vadina primityvu arba kultūromis, o iš primityvo jau kultivuotą stilių primityvizmu vadina. (Primityvizmas modernioje mokykloje turi didelį vaidmenį).

Vienas asmuo stiliaus nesukuria. Dažniausiu atveju jis sukuria tik manierą. Tai jau menas su tam tikru defektu, kuris manierizmu vadinamas. Vienas asmuo gali sukurti tik savo individualų charakterį.

Kad pavienis žmogus paliktų stilių, jis turi būti labai didelis genijus. Bet ir tuo atveju jis bus tiktai pradininkas to stiliaus, teisingiau pasakius, mokyklos, paskui kurį nueis visa eilė kitų kūrėjų.

Lietuviško stiliaus mes dar neturime, nes dar neturėjome ir neturime lietuviškos meno mokyklos.
Mes turime tik labai gražų, vertingą ir turtingą primityvą ir... vieną antrą gotikos, baroko ir pseudoklasikos kultivuotą paminklą, kaip visai skirtingą refleksą nuo kitų europinių tautų.

Manau, kad ant šito pagrindo galėtume (ir reikėtų) pastatyti savą mokyklą, iš kurios ir lietuviškieji stiliai išsivystytų, žinoma, juokinga būtų imituoti tai, kas buvo.

Kūrybos ir jėgos reikalauju. Ir savo keliu parodau, kur yra šaltinių refleksai.

Imitacija yra dar skaudesnis meno nukrypimas nuo stiliaus, kaip manierizmas. Imitacijos riba yra meno išvirtimas į rankdarbį.

Yra manančių, ir praeityje taip yra buvę, kad, jeigu paimsi iš vieno kūrinio, kas ten geriausio, ir iš kito, kas ten geriausio, ir iš trečio, ir iš viso to padarysi naują "gerą" kūrinį — ergo jis turėtų būti geras...

Eklekticizmu buvo vadinama ši kompiliacijos priemonė. Pats eklekticizmas davė vieną kitą kūrėją, kaip Carpaccio ar Caravagio, bet šiandien ši meno (kompiliavimo) rūšis yra pasmerkta ir kompiliacija vadinama.

Kompiliacijos silpnumas yra tas, kad kūrėjas nesąmoningai suvaržo savo fantazijos polėkius ir žaloja šitą veržlųjį kūrybingumą. Beveik nežinomas atsitikimas, kad kompiliacija duotų ištisą, gaivalingą, veržlų ir monolitinį kūrinį. Visada ji stokoja to, ką mes vadiname vientisumu. O labai dažnu atveju išeina viena kertė nuo Panevėžio, kita nuo Pakruojaus, o trečia iš Grinkiškio.

Detalės šiuo atveju (tinkamai ar netinkamai parinktos) nieko teigiamo nebepadaro.

Persilauždamas į kitą pusę ir bandydamas eiti į baigmę, dar priminsiu, kokią naudą arba žalą neša menui suminėti devyni pirmieji punktai.

*

Pirmoje eilėje noriu pagirti ir paskatinti visus tuos, kurie studijuoja nuosavo tautinio meno problemas ir daro pirmuosius bandymus, nežiūrint, jeigu ir visos čia suminėtos klaidos būtų daromos.

Norėčiau tik, kad tie bandymai nebūtų atsilikę nuo mūsų laiko dvasios, nes to reikalauja ir skirtingomis aplinkybėmis išaugęs žmogaus jausmų ir protinis pasaulis, ir skirtingas gyvenimo standartas, ir jau skirtinga medžiaga.

*

Kada žmonės pajėgia suprasti, kas tinkamo ir kas netinkamo daroma jų adresu, koks menas kuriamas jų vardu, kada pajėgia savus kūrėjus įvertinti pagal jų (kad ir apytikrę) vertę, tada kūrėjas gauna moralinį pagrindą ir paskatinimą.

O priešingu atveju, viršuj suminėtų normų maišymas apsunkina kūrėjo visokiariopą būklę ir duoda galimybę į paviršių išplaukti pataikūnams ir visokeriopo plauko pirkliams, kurie nesiskaito nei su estetinėmis, nei su etinėmis priemonėmis. Didesnės inteligencijos kūrėjas tuo atveju skursta, o kartais ir palūžta, nes jam gėda kovoti abejotinos moralės varžybose, nebeturinčiose sveiko pagrindo tikrajai konkurencijai, kuri bazuojasi talentu ir menu.

Tokia sumaištim pasinaudoję, išeina grafomanai ir snobai vadovauti bendruomenėms. Vietoje paveikslo daromi paveiksliukai, o vietoje architektūros statomos arklidės ir vištininkai. Ir taip pirmieji skursta, neturėdami nei tikrosios satisfakcijos, nei moralinės atramos, o antrieji niekada nepajėgs pakilti iki tos auksinės raidės, nes nei jų prigimties inteligencija, nei intelektas, o dažniausiai moralė, tam lygiui neparuošti.

Naivu ir klaidinga būtų manyti, kad genijus gimsta jau užbaigtas, galutinis ir susiformavęs ir kad jokia aplinka jo nebeveikia, kad kovoms ir laimėjimams jis nesužalojamas.

Genijus dažnai yra jautrus daigas ir trapus medis. Todėl įvairios bendruomenės, o juo labiau joms vadovaujantieji privalėtų:

1.    Turėti nors minimumą intelekto išmanymui ir sprendimui.

2.    Spauda privalėtų turėti tiems reikalams eruditus (autentiškus ir nepolitinius).

3.    Spaudai turėtų rūpėti ir pedagoginis darbas, išvengiant visuomenę klaidinančių rašliavų.

Neužmirškime vieno, ir tai paties svarbiausiojo daikto, kad menas yra įvairiausių kultūrų binominis rodiklis — kaip tautinių taip tarptautinių.

Iš vienos pusės jis parodo, kokio lygio menas išsivystė toje tautoje ar toje žmonijos kultūroje, o iš kitos pusės pasako, kiek kultūringa ir morali buvo šita tauta ar šita tarptautinė bendruomenė.

Įvairių žuvusių kultūrų dydis labai dažnu atveju nustatomas ir pagal jų meno palikimą. Nedaug gerų dalykų žinome apie tautas, kuriose menas neišsivystė.

šitokią savo moralinę galią turėdamas, menas, aišku, yra tautos auklėtojas, moralinių ir patriotinių jausmų koordinatorius, prižiūrėtojas ir ugdytojas. Iš kitos pusės ir tauta tam, sakyčiau, kilniam gimdymui turi būti nėščia ir pasiruošusi.

Menininkas ir tauta — tai moralinis medžiagų pasikeitimas. Jis išeina iš savo tautos kaip jos dvasinių galių vaisius ir savo keliu savo kūrybos jėga vėl pasidaro savo gimdytojos penėtojas, naujų jėgų šaltinis ir teikėjas. Tai moralinis perpetuum mobile. Ir todėl jam reikalinga bazė, tikras ir moralinis ramstis.

čia sakau: nesistebėkime, jeigu didesnis talentas, negalėdamas pakelti suminėtų trūkumų, daž nai palieka savo tautinę bendruomenę ir nueina pas svetimus, jei ten yra jo moralinei jėgai ramstis ir pritarimas.

Ir menas ir rankdarbis yra reikalingi tautos egzistencijai (ypač tremtyje) ir abu individualiai svarbūs, jeigu jie atlieka jiems skirtas funkcijas ir savu vardu vadinasi.

Kada palikome vieni tarp svetimųjų, nežinomi ir nepažįstami, ko pirmiausia griebėmės savo pažinimui patikrinti ir savo vertei nusakyti?

Meno! Visokiausių šakų meno griebėmės sau pateisinti ir savo egzistencijai garantuoti. Ar kitos tautos nepamatė, kad mes verti tiek pat, kiek ir jos?

Argi tai nebuvo mūsų nelaimėje menas mūsų ramstis, prlebėga ir ugnelė, šita nematoma jėga, kuri mūsų dvasią globojo ir maitino — židinys, apie kurį susėdome? Ar ne juo ir dabar savo vaikus maitiname ir penime, kaip savo krašto žemės išsivežta duona? Ar ne jį svetimiems parodome ir savo tautos vertę nusakome?

Kad tik nepristigtume išminties ir išmanymo!

*
Gaila man sakyti — kada pavartau istorijos lapus, randu, jog lietuvis inteligentas (vadeivos ir ponija) neparodė nei pagarbos, nei intereso savajam menui bei rankdarbiui (amatams). Tai, ką sukūrė vargo spaudžiamas dievdirbis, artojas, ką jis išdainavo, ar ką sesutė, rūtas ravėdama, išaudė - buvo liaudies menas. Šiaipgi amatininkas ir menininkas buvo gabenamas "iš užsienio"...

Ir kai aš į visa tai pažiūriu iš tam tikro (gal kiek augštesnio) tautinio taško, man (labai atsiprašau) gaunasi įspūdis, kad mes niekada neturėjome savos inteligentijos.

O kaip yra dabar, kada jau yra visa eilė gerų dailininkų, skulptorių ir architektų? Dar negalėčiau pasakyti, kad jau viskas tvarkoje—gerai!

Dar daug pastatų, kuriuos galėtų suprojektuoti savi architektai, nueina svetimiems, dar daug skulptūrų, paveikslų, mozaikų ir vitražų, kuriuos puikiausiai galėtų sukurti savi menininkai — nueina svetimiems.

Gaila sakyti, bet dar vis yra galvojančių, kad "svetur geriau, negu pas mus", o rezultate gaunasi, kad skriaudžiamas savas menininkas, iš svetur gi vietoje meno, dažnu atveju, perkamas diletantizmas.

Argi aš turėčiau dėl to minėti faktus ir vardus?
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai