Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EGZOTIŠKA VOLERTO IŠVYKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kęstutis Keblys   
Romanistai, net ir rimtieji, ne kartą griebiasi egzotiškos tematikos. Įželdindami savo herojus neįprastose aplinkybėse, rašytojai, be abejo, tikisi surinkti didesnį skaitytojų būrį, o iš kritikų susilaukti paplojimo už originalumą. Nenuostabu tad nugirsti egzotiškų gaidų ir mūsų išeivijos prozoje.

Egzotika yra priešingybė skaitytojo, o kartais net ir autoriaus patirtinei aplinkai. Tai dažniausiai tolimi kraštai, neapgyventos dykumos, džiunglės, okeanų gelmės, o šiais laikais dar ir mėnulis su visa tolimąja erdve. Ar tai reiškia, kad mūsų beletristai jau išrašė savo herojams bilietą iš Marąuette parko smuklių į Marsą ar bent į Bolivijos džiungles? Bent kol kas — ne. Bet egzotiškos tendencijos vienok ryškėja, net pradeda formuotis savotiškon tradicijon.
Tik ta mūsuose egzotika kitokia. Gal kai kas ir sakytų, jog tai egzotikos perversija. Ne Pakistane ir ne Biafros pilietiniame kare grumiasi naujieji mūsų romanų herojai, o kolūkyje. Paprastame so-vietinamos Lietuvos kolūkyje.

Kolūkis — egzotika? Na, gal ir per drąsu taip tarti. Bet iš kitos pusės žvelgiant, kolūkis tikrai nėra kasdieninė aplinka, kurią pažintų išeivijos lietuvis skaitytojas. Kolūkis Rusijoj ar Kinijoj — mums nieko nuostabaus. Bet kolūkis Lietuvoj — tai sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Mums dar labai sunku priimti faktą, kad tokio Lietuvos kaimo, kurį pažinojome ir prieš trisdešimt metų palikome, jau nebėra. Yra tik kolūkis, toji košmariška painiava su brigadininkais, melžėjomis, pirmininkais, traktoriais ir partijos komitetais, žinome, kad yra, bet emociškai to negalime priimti. Juk negali nebūti lietuviško kaimo ir lietuviško ūkininko. Juk kaimo žmonės negali gyventi tokioj neįmanomoj aplinkoj. Bet vis dėlto gyvena. O gyvenimas neįsivaizduo-jamoj situacijoj žadina neeilinį smalsumą. Kolūkiais nusėta Lietuva tampa nauja, nepažįstama, tad ir egzotiška žeme.

Nėra ko stebėtis, jog ta nauja, kad ir kažin kaip nemaloni ir nepriimtina teritorija masina išeivijos rašytoją. Pirmasis mūsiškai pažvelgti į kolūkio gyvenimą ėmėsi Jurgis Gliaudą (Liepsnos ir apmaudo ąsočiai, 1969). O šių metų "Draugo" romano konkurso premija pažymėtas Vytauto Volerto romanas Pragaro vyresnysis (Čikaga 1971, p. 273) irgi rieda tais pačiais tematikos bėgiais.

Nežiūrint to, kad abu šie romanai paviršium daug kuo panašūs (abiejuose figūruoja kolūkyje užsimaskavęs kunigas), negalėtume Volerto kaltinti, jog jis mėgdžioja Gliaudą. Tačiau kaip mokslinėj, taip ir literatūrinėj spaudoj galioja šaltas ir neatlaidus formalizmas: inovatoriaus laurus skina ne tas, kuris pirma pradėjb ar pirma baigė rašyti, bet tas, kuris pirma atspausdino. Volerto nelaimei, likimas šiose "kas pirmas su kolūkiu" lenktynėse jį suporavo su neįveikiamu bėgiku. Glaudą pralenkti neįmanoma. Ir romaną apie lietuvį astronautą jis parašytų, išleistų ir laimėtų premiją greičiau, negu raketa spėtų grįžti iš mėnulio ir pūkštelti į Ramųjį Vandenyną.

Jei pasirinkęs neįprastą tematiką Volertas ir nesurinko lauktų originalumo kreditų, tai jo investavimas kolūkinėn egzotikon vis tiek atnešė palūkanų — skaitytojo dėmesį. "Pragaro vyresnysis", ypač pradžioj, įdomus. Pirmą romano trečdalį skaitant atrodo, kad ši knyga žymiai tvirčiau sumontuota už autoriaus ankstesnį veikalą "Sąmokslas". Ir kai vėliau šiame naujame pastate pradedi pastebėti tuos pačius plyšius, vis dėlto jie neatrodo tokie platūs ir taip siaubą keliantys kaip "Sąmoksle".

Atlaidumą naujo romano spragoms, be abejo, skatina ne kas kita, kaip toji intriguojanti kolūkinė tematika. Kad ir be didesnės įtampos, romano įvykių tėkmė pajėgia išlaikyti skaitytojo dėmesį iki galo, o nekasdieninė vaizduojamų įvykių aplinka neleidžia sakyti, kad viskas netikra ir išgalvota.

"Pragaro vyresnysis" sprendžia palūžusio, baime persunkto žmogaus problemą. Tasai žmogus — tai kolūkietis Rukšys, buvęs kunigas Miliūnas. Antrosios sovietų okupacijos sunkmečiu jis tampa alkoholiku, o vėliau meta kunigo pareigas ir pasitraukia į kolūkį. Kunigystės jis neatsižada, neiškei-čia jos į gyvenimo malonumus. Priešingai — Rukšys gyvena asketiškai, atsisako net jį mylinčios moteries. Bet kunigu jis lieka tik viduje. Kasdienybėje jis tik paprastas kolūkio darbininkas, pilkas, tylus, nekompromituojąs savo kaukės net dažnu bažnyčios lankymu. Rukšys nėra paklydęs kunigas — jis tik sugniužęs ir pasislėpęs.

Kodėl Miliūnas virto Rukšiu? Kodėl jis pasitraukė iš kovos lau-jo ir slapstosi? Jis atsisako gyventi kunigu todėl, kad nenori kompromituoti savo luomo ir Bažnyčios. Alkoholikas kunigas būtų dar vienas konkretus pavyzdys komunistų varomai antireliginei propagandai. Kovoj už religiją reikalingi tik tobuli kovotojai, kariai be dėmės. Kunigai su viešom žmogiškom silpnybėm tokiai kovai tik kenktų. Tokių pareiga pasitraukti, užmaskuoti savo kunigystę, pasinėrus bespalvių žmonių minioj.

Taip racionalizuoja Rukšys. Bet ar taip iš tikrųjų? Ar nėra kitų, ne taip kilnių motyvų? Sakykim, ar kartais alkoholiku jis netapo vien dėl to, kad reikėjo gražiai skambančio pasiteisinimo pabėgimui? Ar kartais į kolūkį jo ne-nuvijo paprasta baimė, nenoras būti nuolat ujamu ir persekiojamu? Ar jo įsipareigojimas savo pašaukimui nesugriuvo dėl to, kad naujose sąlygose dingo visi socialiniai atpildai — vieša žmonių pagarba kunigui, garantuota pastoracinė" sėkmė, lengvas ir patogus gyvenimas? Ar nepabėgo kaip tik tuomet, kai iš jo pirmą kartą pareikalavo didesnės aukos?

Gal būt. Tokios abejonės kartais apninka ir patį Rukšį. Jis dažnai suabejoja savo motyvų grynumu ir praktiška jų nauda. Bereikalingos išpažinties metu kunigas jį ragina grįžti "tarnauti Dievui ir žmonėms" ir griauna Rudžio argumentus: "Kas šiandien tiki, tiki ne kunigą, bet Dievą. Tikėjimą, broli, pats Dievas sėja, o mes vis-tiek purvais nutaškyti" (p. 83).

Tų žodžių tiesos Rukšys negali lengvai nupūsti užmirštin. Bet grįžti irgi nesiryžta — per daug pavojų, per daug nemalonumų laukia. Ir tuomet jis save teisina nauju išvedžiojimu: paprastos, žmonių nematomos aukos neužtenka. Reikia didelės aukos, heroizmo, nuskambančio per visą kraštą. Kitaip jokios naudos Bažnyčiai, o tyliai pasiaukojančiam — jokio asmeninio atpildo. Gi tapti didvyriu ar kankiniu Rukšys yra per silpnas. Todėl jis nesiryžta grįžti •Dievo ir žmonių" tarnybai, o lieka toliau tarnauti "liaudžiai" po kolūkiečio kauke.

Pareigos - baimės konflikto problematika įdomi. Tik nelaimė, kad romane ji nepilnai sulydoma su tąjį konfliktą išgyvenančiu žmogumi. Tiesa, visos Rukšio vidinės bėdos yra asmeninės — autorius nesvarsto jų atitrauktai nuo pagrindinio personažo. Tačiau Rukšį sunku priimti kaip asmenį. Jis atsiveria ne kaip betarpiai pažintas individas, o daugiau kaip įdomus pavyzdys sociologo ar psichologo moksliniame darbe. Rukšys ne tiek žmogus, kiek atvejis. Mus įtikina jo vargai ir pergyvenimai, bet visiškai nesujaudina. Rukšio istorija lieka įdomiu pasakojimu, išklausytu tarsi patogiai alų gurkšnojant. Palinguojame galvą — taip, tragiškas atvejis, vargšas kunigas, pikti komunistai — užsisa-kom dar po bokalą kanadiško, ir Rukšys dingsta. Nes tai istorija žmogaus, kurio mes nepažįstam, kurio likimas tėra šaltas faktas, skriejantis toli už mūsų jausmų orbitos.

Ir tai ne dėl to, kad autorius pasakotų apie Rukšį senoviškai, "kaip prie alaus". Priešingai — Rukšys pristatomas literatūriškai, gan tiesiogiai, beveik be oficialaus "trečio asmens" įsiterpimo. Kartais jo abejonės ir diskusijos su savim priartėja prie vidinio monologo formos. Nežiūrint to, Rukšys neįsirėžia skaitytojo sąmonėn kaip betarpiškai pažintas žmogus.

Kodėl taip atsitinka? Pirmiausia dėl to, kad autorius Rukšio bylą atskleidžia daugeliu šalutinių istorijų, žmonių ir įvykių, kurie su jo problema turi tik silpną, paviršutinį ryšį. Jei "Pragaro vyresnysis" iš pradžių atrodo kaip vieno žmogaus istorija, tai vėliau išsisklaido į kolūkio aplinkos vaizdavimą, pailiustruotą pirmininko Sartužio, senio komunisto Baleikos, batų pardavėjos Stasės Dinas asmeninėm problemom. Tuo būdu slapuko kunigo pergyvenimai nuslysta iš dėmesio centro ir tampa paprasta iliustracine medžiaga.

Rukšys lieka tolimu ir nesvarbiu dar ir dėl to, kad jo konfliktas beveik neatsispindi santykiuose su kitais žmonėmis. Viskas verda Rukšio viduj. Tik trumpam momentui jį baksteli kunigas -sandėlio sargas ir Dimšaitė. Bet abiem atvejais Rukšys atsikerta sauja žodžių ir vėl bėga, traukiasi į savo kiautą. Jo santykiai su Stase, taip turtingi galimybe Rukšio konfliktui įpūsti žmogiškos šilumos, lieka visai neišieškoti. Meilės ir šeimos užuovėjos pavėluotai ieškančios Dimšaitės problema vystoma atskirai. Gi jos paskutinis pasirodymas Rukšio bėdų arenoje nėra dėsninga žmogiškų santykių pasekmė, o tik dirbtinis atsitiktinumas, reikalingas Rukšio demaskavimui.

žinoma, yra literatūroj daug pavyzdžių, kur ne tik konfliktas, bet ir visas veiksmas vyksta žmogaus viduje. Tačiau toks vaizdavimo būdas sėkmingas tik tuomet, kai rašytojas pajėgia ne dalį, o visą romano medžiagą persunkti per pagrindinio personažo dvasios filtrą. Tai sunkus vaizdavimo būdas. Jis reikalauja ne tik tamprios, išradingos kompozicijos, bet ir neeilinio sugebėjimo minties srautą, vidinę kančią išreikšti įtikimu žodžiu.
"Pragaro vyresnysis" šių reikalavimų šviesoj gerokai svyruoja. Peršasi įspūdis, kad autorius, įlindęs savo protagonisto vidun, greitai išsisemia. Tuomet sprunka laukan, palieka jį ir šoka prie šalutinių personažų, kuriuos vaizduoti jau galima paprasčiau pasakojant, stebint iš šalies. Tas kompozicinis nelygumas ypač rėžia akį todėl, kad "Pragaro vyresnysis" pretenduoja ne į buitini, o į psichologinį romaną. Ir nors kai kurie šalutiniai epizodai bei personažai, atskirai paėmus ir įdomūs (pvz., vargšas senis Baleika, partijos jauniklių ujamas senas komunistas, atskleistas daug autentiškiau už Rukšį), dėmesio išsklaidymas romano visumai meta ilgą ir platų šešėlį.

"Pragaro vyresnyvis" kad ir ne atlikimu, tai bent užsimojimu yra vieno žmogaus vidinio konflikto istorija. Nei ryškių tezių, nei atvirai skelbiamų idėjinių išvadų romane nėra. Labai ieškodami, gal ir užtiktume plona požemio srovele tekančią veikalo potekstę. Autorius lyg ir mena, kad net iš atviros kovos pasitraukęs žmogus gali likti savo idėjai naudingu, jei viduje jos neatsisako ir neišduoda. Bet išplaukus paviršiun, toji srovelė vėl neįtikina. Tautodailės istoriko Meiliaus suabejojimas ateizmu, be abejo, yra krikščioniškos pasaulėžiūros mažutis laimėjimas. Bet kad Rukšys 'būtų kuo nors paskatinęs Meiliaus dvasinę kaitą, romane neparodyta. Tuo Rukšio, kaip idėjinio knygos veiksnio, rolė labai skiriasi nuo ano garsaus Graham Greene "šnapsinio kunigėlio", nors šiaip "Pragaro vyresniojo" ir "The Power and the Glory" romanų situacijos turi daug išviršinių panašumų.

Nuo "Sąmokslo" iki romano "Pragaro vyresnysis" — nemažas žingsnis ir žingsnis teisinga kryptimi. Už paskaitomą romaną autoriui tenka dėkoti. Tačiau būtų nesąžininga nepriminti, jog pirmas žingsnis iš deficitinių pozicijų visuomet atrodo didelis. O romano takas į meninės tiesos kalvas — ilgas ir status.
Kęstutis Keblys


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai