Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
PILNOJI SĄMONĖ
TU neši mane, pilnoji sąmone, geidžiantis Dieve,
po visą pasaulį.
beveik girdžiu tavo balsą, tavo vėjinį balsą,
kurs užlieja visą judėjimą,
visas spalvas ir šviesas
amžinas ir jūrines.

Tavo baltaugnis balsas
vandens visumoj, laivas, dangus
smagiai linvuoja kelius,
raižydamas savo šviesa mano juodo kūno
tikrąją orbitą
su žibančiu deimantu savo viduj.

VISI DEBESYS DEGA
VISI debesys dega,
nes aš tave radau,
geidžiantis ir geidžiamas Dieve;
šviesos triukšmo pakilusiam šauksme
augšti tamsūs violetiniai degalai
(skarlatiniai, mėlyni, raudoni, geltoni).
Nuo apskrito horizonto visi jie ateina
liepsnojančiu sambūriu
apglėbti vilties ratu
mano atliepianti tikėjimą.

(Jūra—tyrai su Dievu,
kurs apvalioj sąmonėj
kalba man ir dainuoja man,
kurs pasitiki manim ir duoda man tikrumo;
dėl tavęs einu aš žingsniu
budriu į save atsirėmęs
ir žinau, jog mano kelionė
veda mane prie žmogaus manęs laukiančio
pakartotinio susitikimo uoste).

Visi debesys, kurie buvo,
kurie yra ir kurie bus,
mane supa aiškumo ženklais;
jie man
augštas užtikrinimas tos gilios
oro gelmės, kurioj aš gyvenu,
tikras pakilimo pakilimas,
pakilimas atlyginimo gilioj augštumoj.

SU PIETŲ KRYŽIUM
PIETŲ kryžius paniro debesy
ir žiūri deimantinėm akim
į mano akis gilesnes negu meilė,
su visad žinoma meile.

Jis buvo, jis buvo, jis buvo
visame mano vidaus žydram danguje;
jo keturios akys buvo tyra
sąmonė, nenutrūkstąs grožybės sprendimas,
kurs manęs laukė kometoj,
kurią aš balnodavau būdamas vaikas.

Ir priėjau, priėjau
mano priešpaskutinę iliuzijos dieną
prie Dievo manęs sąmoningo ir mano,
idant bučiuočiau jo akis, jo žvaigždes,
keturiais gyvos meilės pabučiavimais;
pirmas j jo kaktos akis;
antras, trečias, į jo rankų akis
ir ketvirtas j tą jo augštasirenišką kojos akį.

Pietų kryžius mane saugo
paskutinėj mano nekaltybėj,
grįžimo kelyje prie dievakūdikio, kuriuo aš
buvau vieną dieną
Ispanijoj, manam Moguere.

IT žemai, labai žemai po manimi, kalnuotoj
žemėj,
kuri siekia mano tiksliausiąjį gilyn skendimą,
viena tylinti motina mane priglaudžia
taip, kaip priglausdavo prie gyvo savo rūbo,
kai aš baltom kometom jodinėjau;
ir jaučia ji draug su manim visas žvaigždes
amžinybėje pilnos ir apvalios nakties.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai