Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Prof. V. Marijošius PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jeronimas Kačinskas   
Šiame krašte jau nemažai lietuvių aukštai iškilo savo profesijose ir įsiliejo į JAV kultūrinį gyvenimą. Kai kurie jų užima vadovaujančias pozicijas įvairiose įstaigose ir meno institucijose. Vienas tokių pasižymėjusių asmenų yra dirigentas ir pedagogas prof. Vytautas Marijošius, Hartfordo universiteto dėstytojas (1962 m. pakeltas pilnu profesoriumi) ir simfoninio orkestro vadovas.
Lietuvos muzikinės kultūros, ypač operos, srityje prof. V. Marijošius yra išvaręs plačią vagą.

Gimęs (1911 liepos 10 Panevėžyje) gabaus vargonininko ir muzikos mokytojo Antano Marijošiaus šeimoje, jau nuo jaunystės jis rodė palinkimą į muziką ir jos techniškų aspektų greitą pasisavinimą. Tai ir buvo jaunojo V. Marijošiaus šuoliais besivystančio muzikos talento pagrindinis laidas. 1924 m. (taigi — vos 13 metų) atvykęs studijuoti į Klaipėdos konservatoriją, jis turėjo lakią fortepijono techniką ir prigimtą muzikos jausmą. Jam lygiai gerai sekėsi kiekviena muzikos sritis. Jau Klaipėdoje V. Marijošius buvo puikus chorvedys ir gabus akomp anuoto -jas. Tada jis pamilo operos meną ir sėkmingai dir'bo su Klaipėdos konservatorijos dainavimo klasės studentais, ruošiant Gounod operos "Fausto" pastatymą. Nuo to laiko V. Marijošiaus karjera aiškiai pakrypo į operos meną.

1928 m. jis buvo pakviestas į Kauno valstybinę operą akompanuotoju-koncert-meisteriu, kitaip tariant, solistų muzikinio paruošimo pareigoms. Per trumpą laiką įsigijo dirigentų ir solistų pasitikėjimą, įnešdamas daugiau dramatinės išraiškos ir muzikinės disciplinos solistų dainavime, čia ir išryškėjo V. Marijošiaus gabumai operos srityje.

1933 m. operos vadovybė paskyrė V. Marijošių dirigentu. Pirmuosius žingsnius pradėjo su Rimskio-Korsakovo opera "Caras Šaitanas", su kuria debiutavo pirmame savo operos spektaklyje Kauno teatre. Vėliau dirigavo "Toscą", "Rigolet-to", "Bohemą", "Kitežą", "Lohen-griną" ir kt. operas. Tai vis buvo kitų dirigentų anksčiau paruoštos ir diriguotos operos, bet V. Marijo-šiaus perimtos. Tuoj pat buvo pastebėta jo tvirtai ansamblį valdanti ranka, žodžio ir muzikos ryšys buvo daugiau išieškotas, chorai preciziškesni, orkestro akompanimento vaidmuo ryškiau iškeltas-Dramatinių nuotaikų kaita V. Mari j ošiaus vadovybėje pagyvėjo ir įgavo reikiamos įtampos. Ypatingo pasisekimo jis susilaukė Verdi operos "Otelio" pastatyme, čia jis įdėjo visą savo kad ir neilgo, bet vaisingo operinio darbo patirtį Kauno operoje. Jo spontaniškas priėjimas tiko tai didelės dramatinės įtampos operai. Pažymėtinas jo orkestre išgautas įvairių jausmo išraiškų pavaizdavimas, čia buvo girdimi desperatiški meilės atodūsiai, keršto bei pagiežos šauksmai ir mirties smūgiai.

1936 m. V. Marijošius gavo švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko į Prahą (čekoslovakijon). Dirigavimo studijas gilino pas žymų čekų dirigentą prof. Talichą, baigė Prahos valstybinę konservatoriją laureatu, dirigavo keletą lietuviškos muzikos koncertų. Grįžęs į Lietuvą, 1938 m. V. Marijošius buvo paskirtas vyriausiu Kauno valstybinės operos dirigentu ir meno vadovu.

Šalia operų dirigavimo, kurių atliko per 20, V. Marijošius buvo aktyvus simfoninių koncertų organizatorius ir dirigentas. Karo metais su Kauno operos orkestru dirigavo eilę simfoninių koncertų, kuriuose įtraukdavo ir lietuviškos simfoninės kūrybos.

Pokarinis laikotarpis Austrijoje, kaip ir kitiems lietuvių muzikams, V. Marijošiui praėjo nevaisingai. Svetimas ir karo nuniokotas kraštas nežadėjo nieko gero jo muzikinei karjerai, šiuo metu savo energiją jis panaudojo visuomeninei veiklai: nuo 1945 m. vadovavo Aukštutinės Austrijos lietuvių komitetui, buvo lietuvių įgaliotiniu prie JAV karinės valdžios Linze, vadovavo DP stovyklai Riede.

Tik į JAV atvykus (1948) ir užėmus New Britaine lietuvių parapijoje vargonininko tarnybą, atsitiktinai buvo atidengti jo muzikiniai gabumai. 1950 m. Hartt muzikos kolegijos direktorius M. Pa-ranovas pakvietė V. Marijošių dėstyti dirigavimą ir partitūros skaitymą, o taip pat būti Hartt Youth orkestro dirigentu. Jo darbas ir patirtis tuoj užimponavo kolegijos vadovybei. Per trumpą laiką jis išvystė plačią muzikinę veiklą Hartforde ir apylinkėse, daugelį kartų vadovavo orkestrams Hartford String Orchestra, New Britain Symphony, Manchester Civic Orchestra ir Hartford Festival Orchestra. Jo diriguojami koncertai palydimi palankiais, o kartais ir entuziastiškais amerikiečių spaudos atsiliepimais, čia pateikiu keletą ištraukų iš tokių recenzijų:

'The first number, the famous Beethoven Fifth Symphony, brought the audience to a spon-taneous standing ovation, and was called by some listeners "a per-formance equal to that of the Philadelphia Orchestra".

"Marijošius kept everything un-der tight rein and the solos were handled with more than ordinary skili" (The Hartford Times).

"Technically his performances are always full of vitality, and the music he makes is both elo-quent and sensitive" (The Hartford Courant).

"His influence over the Festival was profound, and went far beyond his many creative contributions as a conductor.".

"Marijošius knows the cristalline structure of the music and spark-ling nature of the opera... the combined result on everyone's part was entirely beguiling" (The Hartford Courant).

Kituose spaudos vertinimuose iškeltas V. Marij ošiaus visapusiškas įvairių muzikos stilių pažinimas Seniau, interpretuodamas veikalus, jis daugiau vadovavosi savo ugningu temperamentu ir spontaniškais jausmo prasiveržimais. Hartt muzikos kolegijoj susidūręs su akademiniais mokymo aspektais, išvystė subtilų jausmo, stiliaus ir meninio saiko derinį, neprarasdamas individualumo, prigimto sugestyvumo ir gilaus jausmingumo. Taip pat nekartą teko girdėti apie jo sėkmingą darbo metodą ir taiklias pastabas repeticijų metu, kurios orkestro dalyviuose (ar jie būtų studentai, profesionalai ar mėgėjai) sukelia pasitikėjimą ir entuziazmą savo dirigentu. Būdamas sumanių ir vaizdžių, humoru nuspalvintų posakių autorius, V. Marijošius palaiko gyvą ir šviesią nuotaiką orkestrantų tarpe.

Kiek V. Marijošius yra kruopštus ir sąžiningas savo profesijoje, tiek kartu jis yra neatlaidus nemokšiškumui ir diletantizmui. Jis nebijo tarti savo kritišką žodį vienu ar kitu muzikos aktualiu klausimu. Nekartą ir lietuvių kompozitoriams tenka pajusti jo bekompro-misinę laikyseną jų kūrybos atžvilgiu. Tačiau reikia pripažinti, jog laisvai išreikšta nuomonė mūsų kultūrinio gyvenimo klausimais ir yra tikras meno pažangos variklis.
V. Marijošiaus veikla lietuvių išeivijoje yra plačiai išsišakojusi. Retai kuris nors aukštesnio lygio meno įvykis apsieina be jo pagalbos. Nemaža dalis lietuvių organizacijų ruošiamų simfoninių koncertų, kuriuose didžiąją programos dalį sudarydavo lietuvių kompozitorių simfoniniai kūriniai, buvo V. Marijošiaus diriguojami. Dar neseniai jis paskatino kai kuriuos kultūrinio judėjimo asmenis sudaryti mūsų kompozitoriams sąlygas jų naujiems simfoniniams veikalams atlikti. Tuo būdu buvo atlikti Gaidelio, Jakubėno ir Kačinsko kūriniai PLB seime New Yorke, ateitininkų kongrese, "Margučio" metiniuose parengimuose ir kt. Didelės išlaidos samdant orkestrantus, dažnai neleidžia išbaigtai paruošti naują, pirmą kartą grojamą muziką, tačiau V. Marijošius ir nepalankiomis sąlygomis sugeba pasiekti gerų rezultatų, šiuo metu jo pastangų dėka Lietuvių Fondas yra užsakęs keturias lietuvių operas, kurios bus pastatytos dviejų metų laikotarpyje.

Čikagos lietuvių operai V. Marijošius pasitarnavo, pereitais metais pastatydamas ir diriguodamas Verdi operą "Likimo galia". Jo vadovybėje ši opera, VI. Jakubėno žodžiais, praėjo "išskirtiniu menišku lygiu" ir Čikagos lietuvių operos istorijoje yra "aukščiausias meniško iškilimo taškas ir artimiausias priartėjimas prie profesionalinio teatro" (Aidai, 1971 nr. 6, p. 263 ir 265).

Nors prof. Vytautas Marijošius dirba amerikiečių mokslo ir meno institucijoj, jo gyvenimas ir veikla yra neatskiriamai susiję su lietuvių gyvenimu, mintimis ir troškimais. Jo asmenyje mūsų išeivija turi didelį menininką ir lietuvių kultūrinės pažangos judintoją. Linkėtina jam, kad dar ilgus metus sėkmingai purentų aukštojo muzikos meno dirvonus ir skeltų to meno žiežirbas nuo savo tėvynės atskirtų išeivių širdyse.
Jeronimas Kačinskas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai