Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠV. IGNACAS LOJOLA PDF Spausdinti El. paštas
KETURI ŠIMTAI METŲ NUO JO MIRTIES (1556—1956)

Anų laikų panorama
XV šimtmečio pabaigoje, kada gimė šv. Ignacas, Europoje vyko dideli dalykai. Jau baigėsi viduramžiai, kada buvo viskas viena: vienas popiežius, viena Bažnyčia, vienas tikėjimas, vienas imperatorius, viena kalba — lotynų, kurią visi suprato — kunigai, vienuoliai ir vienuolės, universitetų profesoriai ir valsčių viršaičiai. Visi iš vieno statė tas gražias ir žavingas gotikos katedras, kūrė universitetus, ligonines, filosofiją, teologiją. Vienuolynai klestėjo su savo dideliais šventaisiais ir mistikais. Uolūs vienuoliai kruopščiai perrašinėjo graikų, lotynų rankraščius, Šventą Raštą, mišiolus ir pan.

Jau viduramžiams besibaigiant, prasidėjo nauji sąjūdžiai: vienas vadinosi humanizmas, kuris atgimdė senąsias klasines kalbas, graikų, lotynų klasikus. Žmonės pradėjo geriau pažinti Olimpo ir Romos dievus, negu krikščionių religiją. Kitas sąjūdis vadinosi renesansas, kuris reiškia atgimimą.

Kartą buvo paklaustas Petrarka, kodėl jis renkąs visas tas graikiškas ir lotyniškas iškasenas. Jis labai būdingai ir reikšmingai atsakė, kad norįs mirusiuosius prikelti. Tai ir yra renesanso trumpas apibūdinimas. O tie mirusieji priklausė pagonijos laikams.

Be to, kas galėjo manyti, kad 1492 m. rugpjūčio mėnesio 3 dieną išplaukusių drąsuolių saujelė iš Palos de la Frontera, Ispanijoje, po dviejų mėnesių nuvyks laimingai į Guanahani, šiandien San Salvadorą. Tų drąsuolių vadas ir kapitonas buvo Colón arba Kolumbas. Tuo būdu atsivėrė Naujasis Pasaulis ir prasidėjo nauji laikai.

Ignacas Lojolą
Šių laikų sąvartoje, 1492 metais, ir gimė Ignacas Lojolą. Jo krikšto vardas buvo Iñigo. Tas vardas Ispanijoje buvo labai paplitęs. Šv. Iñigo, benediktinas, abatas, gyveno vienuolyne, kurio vardas ir vieta vadinasi Oña, netoli Burgoso. Kadangi nežinome šv. Ignaco gimimo dienos, todėl manoma, kad jis gimė to šventojo išvakarėse. Šv. Iñigo šventė yra birželio 1 d. Oficialus šv. Ignaco vardas Azpeitijoje buvo žinomas kaip Iñigo Lopez de Loyola. Pradžioje visados vadinosi Iñigo, paskui, mokslus eidamas, vadinosi jau lotynišku vardu Enecus, vietoje ispaniško Iñigo. Kodėl vėliau pakeitė savo vardą į Ignacą? Manoma, jog todėl, kad Ignacas Antiokietis, šventasis, kankinys, mirė už Bažnyčią, už tikėjimą, o tai mūsų Iñigui tą šventąjį darė labai patrauklų. Antra, Ignaco vardas yra visoje Bažnyčioje žinomas, visuotinesnis. Nuo 1543 metų jau galutinai nusistato vardas Ignacio de Loyola (su viena tik išimtimi). Lojolą yra vietos vardas, kuris baskiškai reiškia pelkės.

Šv. Ignacas buvo paskutinis vaikas iš 13. Abu tėvai anksti mirė. Visa šeima ir visa aplinkuma buvo labai religinga, nors moralė ir toje šeimoje, kaip ir kitose, buvo gerokai pašlijusi. Visi, ir medikai, ir moralistai, ir pamokslininkai labai nusiskundžia, kad moralė, dorovė, nekaltybė tada buvo gerokai puolusi. Šv. Ignaco tolimesnės šeimos nariuose jei ir randama nukrypimų, bet taip pat kronikose skaitome, kad daug išmaldos duodavo, keliones atlikdavo į Santiago de Compostela, Dievo Motina buvo labai garbinama.

Ignacas anksti paliko savo tėvų namus ir išvyko į Arévalo (Avila) ir auklėjosi don Juan Velazquez de Cuellar namuose. Jis buvo giminė iš Iñigo motinos pusės ir augštas karalių valdininkas. Apie Iñigo jaunystę žinome, kad jis labai daue skaitė "libros de Caballería", ypatingai "Amadį". Tai nieko ypatingo, nes tada visi tas knygas skaitė, neišskiriant nė šv. Teresės Avilietės. Mums čia nėra reikalo leistis į to veikalo vertę, tos rūšies literatūros kilmę. Žinome, kad per vieną šimtmetį pasirodė 22 "Amadžio" laidos. Tai liudija, kad žmonės anais laikais daug skaitydavo. Amadis nėra ispaniškos kilmės, nevaizduoja tautinių didvyrių, riterių, kurie kovojo prieš maurus, prieš okupantus. Amadis yra "el caballero andante", keliaujantis riterius, didvyris, didelis individualistas, kuris kariauja, kame nori. kame jam patinka, vienas pats nugali ištisas kariuomenes, kuriam padeda visokios paslaptingos žemiškos ir dangiškos galybės.  Už tai jis gauna visų padėką, didžiūnų garbę ir gražiausių moterų meilę.

Vienas Iñigo biografų — R. García-Vlloslada — sako, kad mūsų jaunas riteris turėjo "todo el entendimiento lleno", visą savo galvą pripildytą Amadžio nuotykiais, kaip Don Kichois. Kaip tikras riteris, jis turėjo "savo širdies damą", kurią pats Ignacas savo autobiografijoje vadina "señora no de vulgar nobleza". Vadinasi, turėjo būti karališkos kilmės. Istorikai norėjo sužinoti, kaip ji vadinosi, ta jo širdies karalaitė ar princesė. Vardas čia nesvarbu, tik svarbu pastebėti Iñigo būdo bruožą: jis nepasitenkino paprastais dalykais — ginklų kovose jieško pačios didžiausios pergalės, ką parodo mūšyje prie Pamplonos, o meilėje — princesės ar karalaitės. Kad ta meilė buvo didelė, žinome iš vėlyvesnių jo gyvenimo įvykių. Kada pamatė, kad jo koja prastai sugijo, sutiko pasiduoti kitai operacijai — tik pagalvokime, ką tai reiškia duoti laužti kaulą be anestezijos! — kad nepasirodžius savo princesei deformuotu.

Po Pamplonos, po to nelaimingo mūšio, kur jis buvo sužeistas 1521 m. gegužės 20 dieną, įvyko daug dalykų, kurie visiškai pakeitė Iñigo gyvenimą: jis sveiko ilgai, visus likusius tų metų mėnesius, kuriuos jis praleido savo tėviškėje, Lojoloje. Tai yra nepaprastai gražus slėnis, per kurį teka Urolos upelis. Aplinkui slėnį ir pilį yra gražūs, įspūdingi kalnai ir miškeliai. Mūsų ligonis dažnai turėjo žiūrėti pro langą į tuos tarytum mąstančius kalnus. Iš nuobodumo jis skaitė visas knygas, kurios jam pateko į rankas. Pirmiausia jam rūpėjo riterių avantiūros, paskui jau pradėjo vartyti ir pamaldesnes knygas. Jis rado "Flos Sanctorum", Šventųjų Gyvenimus, parašytus Jacobo de Varazze (de Vorágine). Jis susipažino su gyvenimais tokių didžių šventųjų, kaip šv. Benedikto, šv. Pranciškaus Asyžiečio, šv. Domininko ir kt. Jam ateidavo mintis: jeigu jie galėjo didelius dalykus padaryti dėl Kristaus, tai kodėl jis negalėtų?

Kita knyga, kuri turėjo lemiančios reikšmės Iñigo gyvenime, vadinosi "Vita Christi", parašyta Ludolfo De Sajonia arba Cartujano, išversta Ambrosio Montesino iš vokiečių kalbos. Ta knyga pasirodė pirmą kartą Strasburge 1474 metais. Ji buvo labai paplitusi. Iñigo skaitė tas knygas labai nuodugniai ir dažnai mąstydamas. Tai buvo Iñigo gyvenimo kryžkelė. Jam nelengva buvo palikti savo praeitį, karišką gyvenimą, meilę. Jam gaila buvo palikti praeitį, kuriai jau 30 savo amžiaus metų buvo pašventęs. Iñigo, visokių dvasiškų pergyvenimų sūkuryje, vieną naktį šoko iš lovos ir puolė ant kelių po Dievo Motinos kojų. Tai buvo pats svarbiausias ir reikšmingiausis Iñigo gyvenimo momentas. Kardo žmogus nusiginkluoja, iš turtingo pasidaro elgeta, iš puikuolio pasidaro paniekintas, iš garsiosios Karolio V kariuomenės kapitono pasidaro Romos ir Jeruzalės maldininku, ignorantas atsisėda su pradžios mokyklos mokiniais į vieną suolą ir eina per garsiausias anų laikų Alkalos, Salamankos ir Sorbonos universitetų katedras maldauti mokslo ir išminties.

Iñigo pabaigė vieną savo gyvenimo periodą. Pats Ignacas tą savo gyvenimo laikotarpį labai nupeikia, save vadina dideliu nusidėjėliu. Be abejo, jeigu Ignacas ir likusį gyvenimą būtų tokioje pat dvasioje praleidęs, apie jį šiandien niekas nekalbėtų. Kas eina nuo 1521 metų, yra nepaprastai gražūs įvykiai. Ar juos vertinsime vien grynai žmogišku atžvilgiu — natūralinės psichologijos, arba atsivertimo naujam gyvenimui mastu — šventumo akimis, pamatysime, kad Ignacas turi vieną pagrindinę ypatybę — heroizmą. Herojus etimologiškai reiškia žmonių ir dievų sūnus.

Lydėkime Ignacą į Monserratą, prie Barcelonos, kur jis 1522 m. iš kovo 24 į 25 visą naktį praleidžia su ginklu prie Dievo Motinos, nes, pagal "Amadį", naujas "caballero andante" turėjo atsilikti išpažintį, prieiti prie komunijos, apsivilkti nauju baltu rūbu, kuris simbolizuoja dvasišką grynumą, ir prisiekti riteriškai ginti savo damos garbę. Ignaco dama nuo šio laiko visados bus ne kas kita kaip "Santísima Virgen". 1522 m. kovo 25 d. naujas riteris atvyko į Man-resą, kur tarp uolų vienoje grotoje praleido beveik visus metus. Jis ten daug meldėsi, daug pasninkavo, daug plakėsi, pergyveno didelius sielos sukrėtimus. Iš tų patyrimų ir pergyvenimų kilo vadinamosios "Rekolekcijos", ispaniškai "Exercicios Espirituales". 1523 m. vasario mėn. jis iškeliavo k,?ip maldininkas per Romą į Šventąją Žemę, į Jeruzalę. Rugsėjo 4 d. jau buvo Jeruzalėje, kur lankė šventas vietas. Iñigo būtų mielai visados pasilikęs Šventojoje Žemėje, bet pranciškonų komisaras jam patarė nepasilikti. Iñigo tai ir padaro. 1524 m. sausio mėn. sugrįžo į Barcelona ir pradėjo mokytis lotynų kalbos. Po dvejų pasiruošimo metų įstojo į Alkalos universitetą (15^6 m ). Po vienų metų nusikėlė į Salaman-kos universitetą. Kadangi šalia studijų jis norėjo apaštalauti, — Inkvizicija, bijodama protestantiškų erezijų, jam tai draudė, nes Iñigo nebuvo nei teologijos baigęs, nei į kunigus įšventintas,— Iñigo buvo net į kalėjimą patekęs. Kokia gyvenimo ironija!

1528 m. vasario 2 d. Iñigo atvyko į Paryžių tęsti mokslų. Ir ten jis prabuvo 7 metus, kol 1534 m. baigė filosofijos mokslus. Teologijos nesuspėjo baigti, nes labai susirgo.

RUBENS - ŠV. IGNACAS

1534 m. rugpjūčio 15 d. Ignacas, Fabro, Lainez, Ksaveras, Salmerón, Rodríguez, Bobadilla, Groet lipo Paryžiuje į kalną, kuris buvo aplaistytas kankinių krauju, kada Paryžius dar vadinosi imperatorių Lutetia. Ta vieta šiandien vadinasi Montmartru. Tie kilnūs vyrai padarė tris įžadus: nekaltybės, neturto ir klusnybės. Tai buvo tas pats momentas, kada Vokietijoje tiek daug vienuolių, Liuterio ir kitų jo sekėjų suvedžioti, metė vienuolynus. Liuteris rašė savo liūdno atminimo veikalą "De Votis Monasticis". Jis nebepasitenkino savo 95 tezėmis, bet jau neigė mišias, sakramentus, popiežių, šv. Tomą, — visų šitų dalykų Liuteris liguistai neapkentė. Liepos 5 d., t. y. beveik pusantro mėnesio prieš tų kelių idealistų, vyrų, įžadus, žuvo nuo budelio kardo palaimintas Tomas Morus už katalikų Bažnyčios reformą ir jos šventumą.  Tai buvo Henriko VIII auka. Ignacas savo studijų metu buvo pėsčias apkeliavęs Prancūziją, Olandiją, Angliją prašydamas išmaldos, kad galėtų pats tęsti savo studijas ir dar kitiems padėti. Bet šį kartą, 1535 m., padovanotu arkliu jis jojo į Azpeitiją, į savo gimtinę, nes sveikata visiškai pašlijo. Savo tėviškėje pabuvo apie porą mėnesių, paskui jį vėl sutinkame Venecijoje, kur baigė teologiją. Italijoje pradėjo rinktis jo visi draugai. 1537 m. birželio 24 d. Ignacas buvo įšventintas į kunigus.

Daugiau smulkesnių datų neduosime, tik pažymėsime, kad jėzuitų ordinas buvo aprobuotas 1540 m. rugsėjo 27 d. Ignacas galutinai apsistojo Romoje ir 1541 pradėjo rašyti ordino konstituciją. Visi istorikai pripažįsta, kad retas vienuolių ordinas taip ilgai, taip rūpestingai ir taip kruopščiai buvo kuriamas, kaip jėzuitų.

Jėzaus Draugija
Šv. Ignacas savo draugiją pavadino La Compañía de Jesús. Compañía Ignacui buvo kariškas vienetas, todėl savaime daugiau reiškia negu draugija, arba lotyniškai societas. Jis tą kompaniją pavadino Jėzaus vardu. Tai buvo visiškai naujas dalykas; daugiausia ordinai vadinosi savo steigėjų vardais. Šv. Ignacas nuostabiai tą vardą gynė prieš visus priešus ir prieš visus draugus. Atrodė, jog Ignacas ir visas jo ordinas turėjo perdaug pretensijų, kad tokį kilnų ir augštą vardą sau pasirinko. Manoma, kad pats Kristus apreiškimu jam tą vardą pateikė.

Dabar tarsime žodį apie ordinų esmę arba metafiziką. Jei kas paklaustų, kuo savo esmėje jėzuitai skiriasi nuo pranciškonų, nuo domininkonų, nuo benediktinų, ką tektų atsakyti? Kiekvienas sutinka, kad nepakanka abito skirtumų. Jau iš anksto reikia pasakyti, kad negali būti skirtumų dogmų atžvilgiu. Visi turime pripažinti Kristaus mokslą, tą pačią Bažnyčią, tą pačią moralę. Čia nėra nė jokių skirtumų ir jų negali būti nei tarp vienuolijų, nei tarp visų katalikų.

Antra, negalima ordinų, arba vienuolijų, vienų statyti augščiau už kitas. Kiekviena vienuolija yra Šventosios Dvasios kūrinys. Kad taip yra, rodo Bažnyčios patvirtinimas. Vienuolija yra įsteigta kokiam nors Dievo Karalystės ar Bažnyčios tikslui. Jeigu vienuolija vykdo tuos tikslus, kuriems buvo įsteigta, ji yra gera. Kiekviena vienuolija savo konstitucijomis yra gera. Ji galėtų būti tik vienu atveju prasta: jeigu daugumas jos narių nutoltų nuo konstitucijos dvasios, vienuoliškai tariant, jeigu observancija būtų prasta. Paimkim benediktinus. Jie savo dvasią išreiškia žodžiais: "Dominici schola servitij", t. y. Dievo adoracija per liturgiją, taip kad jie sako: "Nihil Operi Dei praeponatur". Domininkonai savo esmę mato žodžiuose "Officium Verbi". O Verbum yra Kristus, Verbum Dei, tai yra — Veritas, Tiesa. Kaip benediktinai savo paskyrimą gerai atlieka, Dievo kultą gražindami liturgija, ceremonijomis, gregorionišku giedojimu, taip ir domininkonai atlieka savo paskyrimą, užimdami universitetų katedras, dėstydami filosofiją ir teologiją pagal dieviškąją Veritas. Pranciškonai, be abejo, neapleidžia nei Dievo kulto, nei Veritas, bet jie turi savo ypatingą dvasią, kurią vadina serafiškąja. Jie nori prilygti Kristui meilėje ir nusižeminime, mylėdami Kristaus žmogišką šventumą ir jo neturtą. Taigi išeina, kad pranciškonų idealas yra paminti žemiškus dalykus ir pasišvęsti meilėje ir nusižeminime Kristui, kuris dėl mūsų tapo neturtingas ir nusižeminęs.   Vienuoliška dvasia gali būti taip gili, kad gali sudaryti net tam tikras teologines mokyklas, kurios Bažnyčioje yra leistinos. Pvz. pranciškonui dangaus laimė yra meilėje, o domininkonui — Dievo pažinime. Kame yra karmelitų ordino esmė? Jie seka Kristumi, kuris naktimis su savo dangiškuoju Tėvu kalbėjo. Karmelitams yra brangūs dalykai ilgos maldos, meditacijos, kontempliacijos, didelės atgailos, kūno marinimai. Atsiminkime šv. Joną nuo Kryžiaus.

Kame yra jėzuitų ordino ypatybė, esmė ar metafizika? Reikia pripažinti, kad šv. Ignacas daug vėliau gyveno, negu kiti dideli ordinų steigėjai. Jis daug pasimokė iš naujų dalykų. Ignacas yra humanistų laikų žmogus. Daugelis humanistų buvo prasti krikščionys. Net ir toks Erazmas, kuris be abejo priklauso prie pačių didžiausių humanistų, buvo vienuolis, bet vėliau paprašė popiežiaus, kad jį atleistų nuo įžadų, kas ir buvo padaryta. Šv. Ignacas buvo skaitęs Erazmo raštus, vėliau metė skaitęs, nes pastebėjo, kad šaldo pamaldumą. Liuteris labai norėjo pelnyti Erazmą, bet nepasisekė. Erazmas ištarė šituos gražius žodžius: "Numquam ero magister erroris neque dux tumultus. — Aš nebūsiu klaidų mokytojas, nei triukšmadarių vadas". Tomas Morus buvo humanistas. Jis buvo geras krikščionis, mirė kankiniu už savo tikėjimą ir nepasidavė Henrikui VIII. Šv. Ignacas padarė didelį ir drąsų žingsnį: jis įvedė į savo ordiną humanizmą ir norėjo jį sukrikščioninti. Jėzuitai visados labai kultyvavo senąsias kalbas, graikų, lotynų, hebrajų ir kt. Jie savo mokyklomis daug pasitarnavo humanizmui. Šv. Ignacas buvo renesanso žmogus. Pasibaigė viduramžiai, prasidėjo nauji amžiai, su visais naujais išradimais. Kaip tik tais laikais žmonės pradėjo kalbėti, kad žemė yra apvali, o ne plokščia. Net jo "Rekolekcijų" knygoje pastebimi naujoviškumai. Vienoje vietoje jis žemę vadina planicie, pagal seną paprotį, o kitoje — redondez, apvali. Šv. Ignacas reoarodo nė jokio noro grąžinti senus laikus ir priešintis naujiesiems.

Jis gyveno protestantizmo pradžioje. Bažnyčios nelaimė buvo gerų kunigų stokoje. Vienuolynai buvo pripildyti, bet vienuoliškos dvasios mažai bebuvo. Karaliai, kunigaikščiai visus savo nelegalius vaikus siųsdavo į vienuolynus ir į kunigus. Protestantai labai daug kalbėjo apie Bažnyčios reformą. Dogmatiškai galvojant, negalima kalbėti apie Bažnyčios reformą. Tai yra Kristaus institucija. Tik apie vieną reformą tegalima kalbėti — apie savęs reformą. Reikia viską daryti, kad būtume šitos šventos Bažnyčios verti. Kiekviena reforma turi prasidėti nuo savęs. Šv. Ignacas taip pats padarė. Jis nekritikavo kitų, tik pats save negailestingai kritikavo.

Jis norėjo duoti Bažnyčiai daug geresnių pasaulinių kunigų, kurie Bažnyčiai nepaprastai reikalingi ir kuriuos žmonės taip brangina.

Dabar klausimas: kokia buvo pagrindinė Ignaco idėja? Yra keletas atsakymų, kurie nebūtinai turi prieštarauti vienas kitam, o gali pasipildyti. Joseph de Guibert, S. J. (La Spiritualité de la Compagnie de Jésus, Roma, 1953, psl. 56) sako, kad šv. Ignacui svarbiausia buvo tarnauti Kristui ir Jo Bažnyčiai su dideliu užsidegimu ir gilia meile.

Hugo Rahner, S. J. (Saint Ignace de Loyola et la Genėse des Exercices. Toulouse, 1948. Vertimas iš vokiečių kalbos) mato jėzuitų ordino esmę "Caritas discreta".

Gal giliausiai klausimą nagrinėja Louis Lillement, S. J. (La Doctrine Spirituelle. 1924). Pagal jj šv. Ignacas paėmė Kristų kaip Išganytoją, Salvator Mundi. Kristus norėjo išganyti žmones tokius, kokie jie yra — geri, prasti, šventi, nusidėjėliai, mokyti, nemokyti. Kristus mokė žmones tokius, kokie jie yra tam tikrame krašte ir tam tikrais laikais. Kristus savo mokslo skelbimą labai gražiai taiko prie klausytojų. Jis labai gerai pažįsta ir tuos, kurie Jam trukdo. Be to, Šv. Trejybės antrasis asmuo, Verbum Dei, gryna dvasia, priima žmogišką prigimtį, sveiką, tinkamą, kuri būtų geras įrankis, atliekant dieviškai žmogišką misiją — žmonijos išganymą. Kristus pvz. atsisakė šv. Jono Krikštytojo gyvenimo būdo, jo atgailų, jo didelių pasninkų. Šv. Jonas bėga nuo žmonių, kad jo nesugadintų. Kristus priešingai — j ieško žmonių. Taigi atrodo, kad šv. Jonas daugiau atgailavo, negu pats Kristus. Kristaus gyvenimas buvo mesianiškas gyvenimas. Visos Kristaus priemonės buvo taip parinktos, kad geriau pasiektų savo tikslą — žmonių išganymą. Taigi nejučiomis prieiname prie šv. Ignaco "Rekolekcijų" minčių ir jo konstitucijų: "Id quod volo, media ad finem, considerando maius servitium divinum". Šv. Ignacas žinojo ir pats tai sako, kad jis pakęs, jeigu kiti vienuolynai pralenks jėzuitus budėjimais naktimis, visokiomis atgailomis. Bet jis norėjo, kad kai kuriuose dalykuose jėzuitai pasižymėtų ir kad jų niekas čia nepralenktų. Šv. Ignacas kalba apie klusnybę, kas apaštalaujančiam ordinui su greitu judėjimu ir kariška disciplina yra esminės svarbos. Be to, kaip Verbum Dei priėmė žmogišką prigimtį ir pradėjo vaikščioti po Palestinos miestelius ir laukus, taip ir jėzuitas turi vaikščioti po pasaulį, kur ir kada galima daugiau pelnyti Kristui sielų. Paimkim pavyzdį. Jeigu nori gero koncerto, reikia turėti pianiną ir gerą pianistą. Pagal šv. Ignacą, jėzuitas turi būti tas geras pianas, o skambintojas yra pats Dievas. Jeigu imsi Kristų kaip Išganytoją, Jo žmogiška prigimtis yra pianinas, o antrasis Šv. Trejybės asmuo yra pianistas. Jėzuitas, pagal šv. Ignacą, turi būti ta Kristaus žmogiškoji prigimtis, per kurią Kristus pasirodo žmonijai, veikia žmonių tarpe, moko žmones, skelbia Evangeliją, eina į universitetus, į kolegijas, į observatorijas. Pats šv. Ignacas girdėjo priekaištą, kad jėzuitai, girdi, lenkia kelius ar "klaupiasi prieš Baalą". Baalas buvo toks pagonų dievaitis, kuriam žmonių kraują aukodavo ir prieš kurį klaupdavosi. Kitiems atrodė, kad šv. Ignacas perdaug pabrėždavo natūralines priemones. Jis mėgdavo sakyti: stenkis taip atlikti savo darbą, lyg viskas nuo tavęs priklausytų, ir prašyk Dievą taip, lyg tarytum viską Dievas turėtų padaryti. Taip žiūrint į šv. Ignaco mintis, lengvai suprantama, kodėl Institutas taip uoliai kalba apie naujų narių parinkimą: jie turi būti gabūs, turi būti sveiki, net ir išorinė jų išvaizda nepamiršta. Paskui isako viešai ordino hierarchijai, kaip turi pagal visas išgales tuos narius ruošti gyvenimui. Jėzuitui visi mokslai, visos mokslo šakos yra brangios. Tai yra Dievo dalykai. Kas sugeba studijuoti žvaigždes, tegul būna astronomas. Kas turi galvą matematikai, tegul studijuoja tą šaką. Visi šitie da-lvkai iki šiol dar nieko švento neturi. Tai yra tik instrumento tobulinimas. Bet štai ateina Dievas, tas artistas, kuris pavartos tą instrumentą. Tiesa, yra žmonių, kurie sako, kad Dievas ir ant pagalio gali smuikuoti, kad ir asilą gali panaudoti dideliems dalykams. Pas prakartėlę asilas ir jautis prisidėjo prie pasaulio išganymo, šildydami savo kvėpavimu Kristų Kūdikėlį aną šaltą naktį. Čia ir buvo šv. Ignaco originali mintis. Ir jau daugiau kaip 400 metų egzistavimas parodė, kad jėzuitų ordinas galėjo Bažnyčiai pasitarnauti. Šv. Ignacas žinojo tų dviejų elementų — žmogiško, natūralaus ir dieviško — lipdymo pavojus. Visados esama pavojaus, kad kitas ordino narys gali pasitikėti perdaug žemiškomis nriemonėmis, pvz. mokslu, pažanga, turtu, garbe, o per mažai tesijungti su Dievu, arba kitas cali labai atsiduoti kontempliacijai, kuri nėra dalykas savyje prastas, bet kuri neatitinka ordino tikslą.

Kas įvykdo vienybę tarp skambintojo ir instrumento? Čia šv. Ignacas turėjo labai sveiką mintį. Tai klusnybė, ir net dvejopa klusnybė: viena savo ordino viršininkams, o antra tiesioginė Šventam Tėvui. Dievas per teisėtus viršininkus naudojasi tinkamais instrumentais. Žmonės kartais turi apie jėzuitų klusnybę klaidingų minčių, daugiausia protestantai, ją vadindami oboediencia cadavérica, arba elgetos lazdos klusnybe. Lavoną gali padėti ir nukelti, kur nori, arba elgeta savo lazdą gali sukinėti, kaip nori. Skirtumas yra tas, kad lavonas nežino, kad jį kilnoja, o jėzuitas žino, kas jį kilnoja ir kodėl jį kilnoja. Pats šventas Ignacas aiškiai kalba apie savo draugijos tikslą: instrumento tobulybė kiekvienu atžvilgiu ir sielų išganymas (Sum. 2). Taigi išeina, kad ordino idealas yra Kristus, kaip Išganytojas, kuris, panaudodamas visas priemones, gamtines ir antgamtines, nori visus patraukti prie Dievo.

ŠV. IGNACAS LIETUVIŲ TAUTODAILĖJE
Vidury šv. Juozapas, žemai dešinėje šv. Ignacas,  kairėje šv. Jonas Nepomucietis; viršuje dešinėje šv. Apolonija, kairėje įv. Barbora.

Jėzuitų persekiojimai
Jėzuitų ordinas jau nuo pat steigėjo šv. Ignaco iki mūsų dienų buvo visados persekiojamas. Kiekvienas persekiojimas turi savo tikslą, savo būdą. Bet jeigu imsime visus persekiojimus, gal grlima atrasti kokią bendrą mintį.

Pabandysime sugrupuoti. Pirmoj eilėj stovi protestantai.

"Iš visų labiausiai mums priešingi yra jėzuitai, todėl reikia juos išžudyti. Jeigu to negalima padaryti, reikia juos išvaryti. Kiekvienu atveju reikia juos persekioti melu ir šmeižtu". (Becon, opuse. 17, aphor. 15).

Šmeižtai yra stačiai netikėtini, fantastiški. Štai keli pavyzdžiai. Breslave (net ir vieta žinoma) velnias vieną jėzuitą iš sakyklos išmetęs. Krokuvoje jėzuitai nužudę vieną moterį. Graze jie užnuodiję visus miesto šulinius. Koelne jėzuitai, gavę viršų, pasisavino pinigus ir auksą, kuriais samdę žmones, kad dalyvautų procesijoje. Per 30 metų jėzuitų tiek priaugę, kad jų skaičius siekęs vieną milijoną du šimtus tūkstančių, o 1595 metais jų buvę tiek daug, kad ruošę bendras vokiečių skerdynes ir visų protestantų kunigaikščių žudynes. (Duhr: Geschichte der Jesuiten, vol. I. pp. 822 ir t.t.). Protestantai visur mato jėzuitus, kur jiems sutrukdo visą pasisekimą. Gal išaiškinti galima taip: istoriškai teisinga, kad jėzuitai nuo pat pradžios pasirodė dideli popiežiaus gynėjai. Jau nuo pat pradžios jėzuitų galima buvo visose tautose atrasti, kad išgelbėtų jas nuo protestantizmo. Toks Posse-vino (1533-1611) daro pastangas Stokholme pelnyti Bažnyčiai švedų karalių. Tai ir pasiekia atversdamas Joną III. Kaip popiežiaus atstovas, jis tarpininkauja sudaryti taiką tarp Lenkijos ir Rusijos, Maskvoje, Kremliuje, drąsiai gindamas katalikų tikėjimą prieš Joną Žiaurųjį. Jėzuitai su dideliu pasišventimu gynė tuos katalikus, kurie buvo protestantų persekiojami, ypatingai Vokietijoje ir Anglijoje. (L. Pastor: Historia de los Papas, vol. XVII, p. 30).

Jansenistai
Jėzuitų teologai greitai pastebėjo jansenizmo pavojus ir pradėjo kovą. Protestantai buvo tokie priešai, kurie jau nebepriklausė prie Bažnyčios. Jansenistai buvo dar Bažnyčios širdyje. Jie atrodė labai susirūpinę Bažnyčios mokslo grynumu, griežta krikščionių morale. Jėzuitai pasirodė liberalesni. Jansenistai labai augštino Dievo malonę, jos galią, taip kad nebeliko vietos laisvai valiai. Jansenistams reikėjo turėti įsitikinimą, kad yra labai gerai pasiruošę priimti sakramentus. Jėzuitai priešingai — labai ragino prie šventų sakramentų. Taigi atrodė, kad jėzuitai turi mažiau pagarbos šventiems dalykams. Jansenistai labai jėzuitus šmeižė, tai darydami sistemingai (Palyg. Pastor, ibid, vol. XXVIII, p. 381).

Kolonijos
Jėzuitai nuo pat pradžios pasirodė dideli misijonieriai. Kai atsidarė naujas kontinentas, Amerika, jėzuitai visais laivais, kurie skrodė Atlanto okeaną, vyko ten ir atgal, jieškodami naujų darbų, naujų lėšų. Dažnai europiečiai, norėdami pigiai pasipelnyti, prisiplėšti aukso, skriaudė indėnus. Jėzuitai pasirodė dideli indėnų gynėjai ir užtarėjai. Už tai jėzuitai turėjo gerokai kentėti ne tik dar nuo nesusipratusių indėnų, bet ir nuo savo tautiečių. Dažnai, jėzuitams kalbant apie dangų, indėnai sakydavo, kad jie nenorį eiti į dangų. Paklausus kodėl, atsakydavo: "Todėl, kad, kaip sakoma, ir danguje būsią ispanų".

Šviečiamasis laikotarpis
Su šituo vardu eina daug visokių filosofinių ir teologinių klaidų: anglų deizmas, prancūzų enciklopedistai, vokiečių Aufklaerung, visoje Europoje masonerija, liberalizmas. Visi šitie sąjūdžiai turi vieną bendrą ypatybę, kad nusistatę prieš Bažnyčią, prieš katalikų tikėjimą, prieš popiežių. Savaime aišku, kad jie visi turėjo susidurti, susikirsti su jėzuitais, kurie visose srityse pasirodė kovos lauke: jie savo knygomis, rekolekcijomis, mokyklomis, pamokslais stengėsi sulaikyti tą nukrikščioninimo bangą. Dievo ir Bažnyčios priešai pradėjo didelę kovą prieš jėzuitus, prieš ordiną. Burbonų dinastija suorganizavo visų kraštų ir šalių monarchijas. Ir štai 1759 m. Portugalija išvarė jėzuitus iš savo šalies ir iš savo kolonijų. Prancūzija panaikino ordiną 1764 m., Ispanijos karalius Karolis III išvarė jėzuitus iš Ispanijos 1767 m., o iš savo dominijų, iš Neapolio — 1767, iš Parmos — 1768, iš Maltos — 1768. Roda, pats didžiausias jėzuitų priešas, sakė savo draugui Choiseul: "Nužudėme sūnų, dabar mums tik belieka tą patį padaryti su motina, su mūsų šventa Romos Bažnyčia". (Weiss: Historia Universal, vol. XIII, pag. 93).

Be abejo,- Bažnyčios priešininkams tai buvo didelis pasisekimas: tuo jie uždarė Ispanijoje 120 jėzuitų kolegijų, Amerikoje irgi apie tiek pat. Apie pusė milijono indėnų Ispanijos kolonijose paliko be mokytojų, be savo dvasinių vadovų, be savo gynėjų prieš niekšingus išnaudotojus.
Kristaus priešams to dar nepakako. Jie norėjo visiškai sunaikinti jėzuitų ordiną, kuris 1762 m. turėjo 22,847 narius su 61 naujokynu, 669 kolegijas, 171 seminariją, 364 rezidencijas, 271 misiją ir 1,542 bažnyčias. (Villoslada S. J.: Manual de Historia de la Compañía de Jesús, psl. 558). Visi Burbonų dinastijos karaliai spaudė popiežių, kad jis panaikintų jėzuitų ordiną. Popiežius teisinosi, kad ne visi nori panaikinti jėzuitus, pvz. Austrijos imperatorienė Marija Teresė to nenori. Tada visi susitarė ją paspausti. Ji neatsilaikė. Karaliai grasė popiežiui, kad, jeigu nepanaikins jėzuitų ordino, kils schizma. Klemensas XIV nusileido ir nuo 1773 m. liepos 21 d. jėzuitų ordiną panaikino visame pasaulyje. Mes, lietuviai, žinome, kad tai buvo tuojau po pirmo Lenkijos ir Lietuvos padalinimo. Kotryna II, painformuota, kad popiežius nori panaikinti ir jos imperijoje jėzuitus bei uždaryti jų mokyklas, griežtai pasipriešino. Taigi jėzuitų saujelė išsiliko per jų gyvenimo sunkiausią laikotarpį. Nebuvo nuostabu, kad Bažnyčios priešai jėzuitus persekiojo. Bet šiuo atveju pati Bažnyčia jėzuitų ordiną panaikino, — ta Bažnyčia, kurią jėzuitai tiek buvo gynę. Jėzuitų ordinas priėmė tą auką, kaip ir turėjo padaryti pagal savo principus, su dideliu nusižeminimu, paklusnumu ir be murmėjimų. Pastor (Hist. de los Papas, vol XXXVII, p. 248) aiškiai sako, kad tai buvo švietimo gadynės triumfas ne tik prieš jėzuitus, bet prieš Bažnyčią ir jos galvą. Jėzuitus šmeižė, niekino ir pagaliau panaikino ne todėl, kad ordinas būtų klaidų padaręs, arba būtų nukrypęs nuo savo tikslų, bet todėl, jog buvo įsitikinę, kad jėzuitų ordinas yra pati stipriausia Bažnyčios pilis, — sako Pastor.

1814 m. rugpjūčio 7 d. Pijus VII jėzuitų ordiną vėl atstatė visame pasaulyje. Priešai vėl nesigailėjo jėzuitų ordiną persekioję. Montalem-bert (Oeuvres: Discours I, p. 293) sako: "Nenoriu tvirtinti, kad visi jėzuitų priešai irgi yra Bažnyčios priešai, bet nė kiek neabejoju sakydamas, kad Bažnyčios priešai yra patys didžiausi jėzuitų priešai. Jėzuitams kliūva pirmiausi smūgiai ..."

Ir naujausiais laikais jėzuitai buvo išvaryti ir ištremti: iš Rusijos — 1820, iš Portugalijos — 1834 ir 1910 m., iš Šveicarijos — 1847 m., iš Austrijos — 1848. iš Ispanijos,—iš ordino steigėjo tėvynės — 1820, 1835, 1854, 1868, 1932 m. Iš Neapolio. Sicilijos ir iš Vidurinės Italijos — 1859, iš Venecijos — 1866, iš Vokietijos — 1872, iš Romos — 1873.

Nekalbėsiu apie jėzuitų vargus komunistų kraštuose. Jie ne vieni ten kenčia: ten visų kunigų ir vienuolių tokia dalia, toks likimas. Ne tik kunigų, bet ir gerų katalikų.

Pabaiga
Praėjo 400 metų nuo mirties to žmogaus, kurio gyvenimas, kovos, mintys, raštai, darbai ne mažėja, bet, šimtmečiams bėgant, vis didėja. Pernai visas kultūringas pasaulis paminėjo šv. Ignaco įnašą į pasaulio kultūrinį lobyną. Kokią tik gyvenimo sritį paimsi, kur pasireiškė žmogaus protas, jo meilė, visur atrasi švento Ignaco pėdsakus ir jo sūnų darbus. Keturių šimtų metų istorija rodo, kad šv. Ignacas gerą kelią parinko, o jo sūnums padidėja įsitikinimas, kad ir šitais sunkiais komunizmo laikais geriausiai ir sėkmingiausiai galima kovoti su tamsybės jėgomis "po kryžiaus vėliava, esant Kristaus kareiviu, tarnauti Dieviškajam Majestotui ir jo šventai Sužieduotinei Bažnyčiai, vadovaujant Romos popiežiui, Kristaus vietininkui čia ant žemės ... ginant ir platinant tikėjimą ir dirbant sielų naudai". (Formula Instituti, Juliaus III patvirtinta).

Baigdami šį straipsnį, kreipiamės ir į tuos, kurie šalip šv. Ignaco pasiekė didelio šventumo laipsnį, kuriems šventoji Bažnyčia suteikė šventųjų aureolę ir altoriaus garbę: šventaisiais paskelbtų jėzuitų yra 27. Kai kurie yra labai populiarūs, kaip šv. Pranciškus Ksaveras, didelis misionierius, šv. Aloyzas, jaunuomenės globėjas, šv. Petras Klaveras, Stanislovas Kostka. Be tų šventųjų, yra dar palaimintųjų, kurių skaičius niekia 145. Šventieji ir palaimintieji įrodo Bažnyčios šventumą. Bet jie taip pat rodo ir vienuoliško ordino vaisingumą, dinamiką ir paties Instituto išmintį, nes tie šventieji gyveno regulos išmintimi, drausme ir jos pildymu. Visas tas nuopelnas priklauso ordino steigėjui šv. Ignacui, kuris ir po 400 metų pasilieka Bažnyčiai brangus, savo sūnums mylimas, o krikščionių pasauliui artimas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai