Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ MITOLOGINIAI VARDAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. SKARDŽIUS   
Apie lietuvių mitologinius vardus daugiausia lig šiol yra rašę kitataučiai, pvz. A. Brueckne-ris, A. Mierzyhskis, W. Mannhardtas, H. Useneris ir kt. Patys lietuviai tuo nedaug tėra rūpinęsi. K. Būga, iš pradžios būdamas K. Jauniaus įtakoj, kaikuriuos iš šių vardų yra nuaiškinęs nekaip reikiant, o vėliau, kada jau sugebėjo savarankiškai moksliškai dirbti, dėl daugybės kitų darbų ir ankstyvos mirties nebespėjo ką nors daugiau šioj srity nuveikti. Z. Ivinskis paskutiniaisiais nepriklausomybės metais savo instruktyvioj studijoj "Medžių kultas lietuvių religijoje" buvo pasiryžęs ne tik kritiškai panagrinėti ligšiolinius mitologinius darbus ir bendrą senovės lietuvių religijos pobūdį, bet ir senuosius lietuvių dievus pakedenti, tačiau dėl karo šio didžiai svarbaus darbo nebegalėjo baigti. Dabar daugiausia tautosakos dalykais rūpinasi J. Balys, bet jis dėl savotiško nusistatymo perdaug sau nelaužo galvos dėl mitologinių vardų; plg. jo straipsni "Mitologijos vardai ir sąvokos" (Dirva, 1952, Nr. 38). Tai aiškiai rodo ir jo "Lietuvių tautosakos skaitymai": čia jo vartojamas pekolas (II 7) ir veidulutis (II 72); jam Strykovskio Pušaitis yra žemės (gal medžių) dievas, gyvenąs bezdų (alyvų) krūme (II 15); be jokios kritikos minimas Praetoriaus Gyrotys, Brodovskio Girristis, Ruigio (Ruhigo) Girsystis ir tariamas nebuvėlis miško dievas Giraitis arba Girytis (II 56); nurodomos "sudavų knygelės" Puškaitis, kuris po šeivamedžių krūmais gyvenąs, ir maži žmogeliai Parstukai, minėtojo dievaičio tarnai (II 62t), taip pat Praetoriaus Bezdukai, kurie irgi gyvenę po šeivamedžio, prūsų bezdu vadinamo, krūmu (II 63); prisimenami net du "gyvačių dievo" sosto pretendentai: Aušautas ir Patrimpas ir su pastaruoju lyginami "patrimpiški" vietovardžiai Po-trimkai, Potremšiai (II 70t.); Laimos kilmė esanti visai neaiški (II 76) ir t.t. Taigi lietuvių mitologinių vardų klausimas tebėr aktualus ir svarstytinas atsidėjus.

Visų pirma tenka pastebėti, kad atskirų mitologinių vardų svarstymas nemaža yra susijęs su jų visų vartosena senesniuose šaltiniuose ir apskritai su visa senovės lietuvių religija. "Religinės sąvokos, — rašo H. Useneris, — yra sudėtinė žmogaus sąvokų pasaulio dalis; dalis neturi kitokių dėsnių, kaip visybė. Tik toks religinių sąvokų darybos mokslas gali pretenduoti Į tikrumą, kuris visiškai sutinka su bendraisiais sąvokų bei žodžių lobyno dėsniais ir į visumą įsijungia be ypatingo pritaikymo" (Goetterna-men, 3. leid., 1948, 317 psl.). Vadinas, svarstant atskirus mitologinius vardus, labai svarbus dalykas yra jų autentiškumas ir darybos pagrįstumas. Ir čia kaip tik susiduriame su didžiausiomis sunkenybėmis: iš vienos pusės, turime, palyginti, visai nedaug patikimai užrašytų senovinių mitologinių vardų, — jų dalis yra didžiai sudarkyti arba aiškiai pramanyti; iš kitos pusės, nedaug iš jų terandame tokių, kuriuos galėtume paremti šių laikų kalbos duomenimis.

Mat, senuosiuose istoriniuose šaltiniuose apie senovės lietuvių ir kitų baltų religiją buvo daugiausia rašoma bendrais bruožais, ir daug kur mitologiniai vardai visai neminimi. Pvz. Petras Dusburgas, rašydamas "De ydolatria et ritu et moribus Pruthenorum", sako, kad prūsai garbino "visą sutvėrimą . . . , būtent — saulę, mėnulį ir žvaigždes, perkūną, paukščius, net keturkojus iki rupūžės. Taip pat jie turėjo šventų miškų, laukų ir vandenų. Juose neišdrįso malkų kirsti, žemės dirbti ir žvejoti" (. . . omnem crea-turam. . . coluerunt, scilicet solem, lunam et stellas, tonitrua, volatilia, quadrupedia eciam, usque ad bufonem. Habuerunt eciam lucos, cam-pos et aquas sacras, sic quod secare aut agros colere vel piscari aussi non fuerant in eisdem (Script, rerum pruss. I 53). Bet, prūsų tikėjimą apibūdindamas kaip gamtos jėgų garbinimą, jis nemini jokio asmeninio dievo nei kokios nors suasmenintos dvasios vardo.

Viena kita senovės lietuvių dievybė pasitaiko tik kaikuriuose, ir tai iš dalies vėlyvesniuose, šaltiniuose. Pvz. XIII a. Volynijos kronikoj tarp kitų dievų, lig šiol dar kaip reikiant neišaiškintų, minima Medeinė (rašoma Medeina, Meideina, Mendeina ir Mindeina), o gudiškame Malalos "Pasaulio kronikos" prieraše minimas ir Perkūnas: prinositi žrtvu skvernym bogam Andaevi i Perkunovi rekše gromu (Mh 51, 58). Perkūną taip pat sutinkame ir eiliuotinėj Livonijos kronikoj (apie 1261 m.): daz ist genant daz Oster-hap, als ez Perkūne ir afgot gap, daz nimmer so hart gevros (Mh 71).

Ištisi dievybių sąrašai atsiranda žymiai vėliau, jau prasidėjus reformacijai. Pirmąjį autentiškesni prūsų dievų sąrašą randame 1530 m. Prūsų sinodo nuostatuose (Constitutiones Synodales): Occopirmus, Suaixtix, Ausschauts, Au-trimpus, Potrympus, Bardoaytis, Piluuytus, Pareiitis, Pecols atąue Pocols, qui Dei, si eorum numina secundum illorum opinionem pensites, erunt: Saturnus, Sol, Aesculapius, Neptūnus, Cas-tor et Pollux, Ceres, Juppiter, Pluto, Furiae (Mh 233). Tas pats sąrašas, tik kiek papildytas ir su aiškiau nusakytomis reikšmėmis, duodamas ir vadinamojoj "Sūduvių knygelėj" (das Sudauer-buechlein): Occopirmus "pirmasis dangaus ir žvaigždynų dievas", Swayxtix "šviesos dievas", Auschauts "luošųjų, ligonių ir sveikųjų dievas, der Gott der Gebrechen, Kranken und Sunden, (kitam nuoraše) der Gott der gebrechlichen, kranken und Gesunden", Autrimpus "jūros ir didžiųjų ežerų dievas", Potrimpus "tekančiųjų vandenų dievas", Bardoayts "laivų dievas", Pergrubrius "der lest wachsen laub und gras", Pilnitis "gausos ir derliaus dievas (der Gott macht reich und fuellet die Scheuern)", Parcuns "griausmo, žaibų ir lietaus dievas", Peckols "pragaro ir tamsybių dievas", Pockols "skraidančiosios dvasios arba velniai", Puschkayts "žemės dievas po šventu šeivmedžio medžiu (unter dem heiligen holtz des Holunders)", Barstucke "nykštukai (die kleinen Mennichen)"; Markopole "žemės žmonės, žemininkai (die Erdleuthe) (Mh 245t.).

Jono Maletijaus J. Sabinui rašytame laiške, pirmą kartą išspausdintame 1551 ir antrą kartą jo sūnams Jeronimo 1563 m. išleistame (Libellus. De Sacrificiis et Idolatria veterum Borussorum, Livonum, aliarumque uicinarum gentium...), minimi tie patys dievų vardai, kaip ir "Sūduvių knygelėj", tik kitaip sutvarkyti, be Swayxtix, su kaikurių dievų kiek kitaip nusakytomis reikšmėmis ir su daugybe rašybos klaidų; pvz. Occopir-num rašoma užuot Occopirmum, Antrimpum užuot Autrimpum, Pargnum užuot Parkunum ir kt. (Mh 294 tt.). Kadangi šis sąrašas beveik nieko naujo neduoda, tad jo čia nei nebeminėsime.

Visai kitokių dievų randame J. Lasickio knygelėj "De Diis Samagitarum", apie 1580 m. parašytoj pagal Žemaičiuose dirbusio revizoriaus J. Laskovskio pasakojimus ir 1615 m. J. Grasse-rio išspausdintoj Bazely. Čia randame bent 80 tariamų Įvairiausių dievybių, pvz.: Aitvvaras, est ineubus, qui post sepes habitat; Algis angelus est summorum deorum; Auxtheias Vissagis-tis, Deus omnipotens atque summus; Bezlea dea vespertina, Brėkšta tenebrarum; Datanus dona-tor est bonorum seu largitor; Ligiczus is Deus esse putatur, qui concordiae inter homones et suetor est et conservator; Modeina et Ragaina silvestres sunt dii; Percunos Deus tonitrus; Tav-vals Deus auctor facultatum; Žemina dea terres-tris ir kt. (Mh 356tt.).

Taip pat ir M. Strykovskis savo 1582 m. Ka-raliaučij išspausdintoj kronikoj (Kronika pols-ka, litevvska, žmudska ir wszystkiej Rusi kijows-kiej...) duoda visą eilę lietuvių dievų, pvz.: Pro-korimas (t. y. Prakūrimas) "dievas kūrėjas", Ru-guczis "rūgščių ir rūgusių valgių dievas", Litu-wanis "lietaus dievas", Sotivaros "galvijų dievas", Seimi Dewos, Upinis Dewos, Bubilos "medaus ir bičių dievas", Gulbi Dzieivos, Goniglis Dzieivos "miškų ir piemenų dievas", Kielu Dzieivos, Puschaitis "žemės dievas, kuris tarp šeiv-medžių gyvena" ir kt. (Mh 330t.).
Pagaliau apsčiai liet. dievų vardų, iš ankstyvesnių šaltinių paimtų, savaip perdirbtų ir naujai surinktų, duoda M. Praetorius, buvęs Ny-budžių klebonas, savo rankraštiniame veikale "Deliciae Prussicae oder Preussische Schau-buehne", galutinai baigtame rašyti 1703 m., pvz.: dangaus dievai: Occopirnus, Layme, Perkūnas; žemės dievai: Zemepattys, Žemyne, Žemele, Ze-meluksztis, Pusszaitis; vandens dievai: Antrim-pus, lszivambratis, Bezdukkei, Iivullis; žmonių dievai: Auszaitis, Gurcho, Pilivittus; darbo dievai: Per gūbrius, Gabjaugis; laimes dievai; Kau-kucziai, Barzdukkai, Markopete; pykčio ir nelaimės dievai: Pykulis, Giltyne, Magyla (Mh 531t.). Kitoj vietoj nurodo ir atskirų dievų reikšmes, pvz.: Gabjauja "javų dievas", Laumele (t. y. Laimele)" gimdymo deivė", Giltine "mirties deivė", Skalsa "Cornu Copiae", Baubis "kaimenes dievas", Gotha "veisimos deivė", Biczbirbius "bičių dievas", Kiauliu-Krukei "kiaulių dievas", Gy-rotys "miškų dievas", Maletette "spalvų dievas", Srutis "žalios spalvos dievas", Dreb-kullis "Pi kūlio tarnas, kuriam priskiriama galybe žemę judinti", Bangputtys "audros dievas" ir kt. (Mh 544t.).

Be augščiau minėtųjų dievų sąrašų, vienas kitas senovinis lietuvių dievų vardas dar minimas mūsų senoviniuose raštuose ir kt. Pvz. M. Mažvydas savo katekizmo prakalboj rašo: "Kaukus, Szemepątis ir laukasargus pameskiet"( G. Gerullis, Mosvid, 1923, 9 psl.). 1573 m. Wolfen-buettelio Postiles rankrašty skaitome: "Welnas ira etwaras, teip besąs ira szemepątis, taipag czertas ira Apideme, teieg Pikuliai ira kaukai" (MLLG 1899, IV 418). M. Daukša savo katekizmo vertime sako: "Szitie... garbina ugnį, žeminą, giwatęs, žalczius, perkūną, medžūs, alkūs, Medeinės, kaulus ir kitus biėssus (E. Sittig, Der poln. Katechismus des Ledezma..., 1929, 73 psl.). Panašiai sako ir 1605 m. anoniminis Ledesmos katekizmo vertėjts: "męldąia vgnį, Kiwatės žalkcius, žeminas, Deywes, Perkūnus, medžius, elkus..." (E. Sittig. I.e. 73 psl.). Toliau žr. MK49tt.

Lygindami vienus su kitais įvairių šaltinių minimus sen. lietuvių dievų vardus, mes tuojau galime pastebėti, kad tik nedidelė dalis jų yra geriau pažįstama, o kiti yra arba visai nesuprantami, arba aiškiai dirbtiniai, arba vieniši, kurie niekur kitur nepasitaiko ir kurių nepatvirtina jokie kiti šaltiniai. Tad ką su tokiais vardais daryti? Numoti į juos ranka ir nei nemėginti jų aiškinti, jau iš anksto nusprendus, jog tai yra niekam verti dalykai arba tuščias prasimanymas? Ne, tai nebūtų racionalus, mokslinis žygis. Kiekvienas mokslas, kalbotyra, tautosaka ir kt., yra tol mokslas, kol jis stengiasi nepažįstama sužinoti, surasti, kas yra tikra ir netikra, patirti įvykių raidos priežastis ir kelius ir t.t. Todėl ir mitologinių vardų potyriuose mokslininkai nuo pat pradžios yra kovoję su kliūtimis ir nuolat j ieškoję tinkamesnės išeities. Ir jie be-jieškodami yra daug ką s uradę. Tas pat A. Brueckneris, A. Mierzynskis, W. Mannhardtas ir kt. jau daug painių liet. mitologijos klausimų yra aiškinę ir nemaža jų, palyginti, neblogai išaiškinę. Taip pat ir V. Jaskevičius (Walter Charles Jaskiewicz) savo neseniai Philadelphijos universitete parašytoj stambioj, bent 525 puslapių, disertacijoj "A study in Lithuanian mithology": Jan Lasicki's treatise on the Samogitian gods", — jos pagrindinė dalis, gerokai sutrumpinta, yra jau išspausdinta paskutiniame "Studi Baltici" tome (1952, IX 65-106 psl.), — kad ir nedau-giausia ką naujo pateikdamas, visdėlto gerokai visą tyrinėjimą yra pirmyn pavaręs, ypač mitologinius vardus aiškindamas. Pasirinkęs filologinės analizės metodą ir A. Salio padedamas, jis tuo savo darbu daugiau, kaip kurie kiti ligšioliniai tyrinėtojai, yra įnešęs šviesos į šią didelę painiavą. Išnagrinėjęs visą J. Lasickio tariamų (iš viso 80) dievų sąrašą, jis rado tik du visai patikimus — Perkūną ir Žemyną. Toliau tam tikras skaičius dievybių pasirodė besančios tik dvasios, pvz. Aitvaras, Gabija, Kaukas, *hauk-tys (Lauksargai), "Žemėpatys, Ragana, "Medeinė ir kt. Kokios yra dar tos kitos dvasios, autorius nepasako. Tik kitoj vietoj pastebi, kad nesą aišku, ar buvusi tariamoji vyriška Žemynos priešybė, Žemininkas. Visos kitos J. Lasickio minimos dievybės esančios paremtos J. Laskovskio nesupratimu.

Galimas daiktas, kad, toliau tiriant lietuvių mitologinius vardus ir panaudojant daugiau šaltinių, kaikurios V. Jaskevičiaus išvados bus pakeistos arba papildytos, bet visas jo darbas, nežiūrint tam tikrų trūkumų, atsiradusių dėl reikiamų šaltinių stokos ar dėl kitų priežasčių, yra didžiai naudingas ir pamokomas. Visų pirma tai yra geras įspėjimas visiems lietuvių ir kitų baltų mitologijos tyrinėtojams, kad nereikia lengvai pasitikėti įvairiuose žodynuose ar šiaip kituose šaltiniuose randamais dievų pavadinimais ar kitokiomis panašiomis žiniomis. Pvz. J. Lasickis savo darbe rašo: "Prigirstitis hic est, qui murmurantes exaudiré putatur. Jubent igitur ut quis summisso murmure vel illud lo-quatur, ne clamantem Prigirstitis audiant" (Mh 356). Iš to aiškiai matyti, kad Prigirstitis tėra sietinas su girsti, prigirsti, girdėti. Galbūt šis žodis su priesaga -ytis buvo sudarytas ne tiesiogiai iš bendraties, o iš kurios kitos veiksmažodinės lyties, pvz. prigirstas... Bet Prigirstytis vis-vien atrodo labai neįprastas darinys, ir todėl vėliau aiškintojams jis sudarė nemaža galvosūkio. Pvz. W. Mannhardtas (Goetterlehre 369) manė, kad šis žodis esąs kilęs iš Prigirsdytojis ar Prigirsdintojis. Kiti vėl kitaip galvojo. O M. Praetorius, gerai nesuprasdamas šaknies girst-reikšmės, iš J. Lasickio Prigirstitis dirbtinai susidarė Girstis arba Girstys "miško dievas" (Mh 532, 541), iš kurio vėliau J. Brodovskio žodyne atsirado Girristis, t. y. Girystis "t. p."; iš čia šis žodis savo ruožtu toliau pateko į Ruigio (jo Gir-systis yra spaudos klaida užuot Girrystis), Miel-ckės ir Kuršaičio žodynus. Plg. dar StBIX 94 t. Jeigu kas dabar imtųsi etimologizuoti Girystį, nežinodamas jo tikrosios kilmes, galėtų kažinko prisigalvoti. Todėl W. Mannhardtas (Goetterlehre 523) savo laiku buvo linkęs M. Praetoriaus Girstis (šalia Gyrotys "miško dievas") taisyti į Gi-ratis (t. y. Giraitis) nuo giria, o dabar J. Balys, viską draugėn sudėjęs, net ir aiškiai klaidingą Ruigio Girsystį, šalia Giraičio dar taria galėjus būti ir Girytį!

Arba štai vėl to paties J. Lasickio darbe sakoma: "Vielona Deus animarum, cui turn ob-latio offertur, cum mortui pascuntur" (Mh 357), o kitoj vietoj net duodamas ištisas lietuviškas sakinys: Vielona velos atteik musmup (t. y. mu-sump) vnd stalą (Mh 359). Bet iš sakinio "Sikies Vielonia pemixlos, t. y. sikės (paplotėliai, pla-centulae) — velionio peniukšlas" aiškiai matyti, kad J. Lasickio Vielonia, kaip jau yra pastebėjęs W. Mannhardtas (Goetterlehre 371), yra ne kas kita kaip vs. kilmininkas velionio nuo velionis "velys, numirėlis". Tai patvirtina ir pats J. Lasickis sakydamas: "Dari autem illi soient prixae placentulae, quatuor locis sibi oppositis, paullulum discissae". Atrrodo, kad J. Laskov-skis, nemokėdamas lietuviškai, bus nesąmoningai sumaišęs velioni su mirties dievu, ir tuo būdu per nesupratimą yra atsiradusi J. Lasickio Vielona ar Vielonia "deus animarum". kuri ne-
 

P. PUZINAS MALŪNAS
 
daug ką bendro teturi su dabartine Veliuona; žr. dar StB IX 101.

Taigi, norint žinoti, kokie iš tikrųjų yra buvę senovės lietuvių dievai, visų pirma reikia gerai ištirti Įvairiuose šaltiniuose vartojamų dievų vardų metriką — autentišką jų atsiradimą, nudarymą ir jų tolimesnę vartoseną. Čia labai svarbu yra susekti, ar tie vardai natūraliai įsijungia į struktūrinius visos kalbos rėmus ir ar jie gali būti kuriais nors kitais duomenimis pateisinti. Tuo būdu pvz. J. Lasickio Modeina "miško dievybė" negali būti laikoma tikrąja lytimi: šaknis mod-, kalbant apie mišką, visai nepažįstama, tėra tik med-: medžias "forest, tree", žem. medė "miškas", medžionė "medžioklė", asv. Medvaišas ir kt., taigi vienintelė pateisinama lytis yra M. Daukšos Medeinė "miškų deivė"; dėl priesagos -einė plg. buveinė "būtoji vieta" ir kt. Čia J. La-sickis yra sumaišęs o su e tuo pat būdu, kaip ir žodžiuose Apidome "mutati domicilii deus" ir Po-iengabia (diva est, cui foci lucentis administratio creditur) užuot Apideme ) (t. y. apideme arba apydėmė;.. pig. dar Wolfenbuettelio Postilės czert'ts ira Apideme ir Palengabia, t. y. 'peleno gabija; tcl'au žr. StB IX 72t. ir 94.

Kitas šiuo atveju įdomus pavyzdys yra jau minėtasis "Sūduvių knygelės" Peckols "pragaro ir tamsybių dievas" šalia toj pačioj knygelėj vartojamo Pecols "velnias": Begeyte, Begeyte Pe-colle "bėkite, bėkite, jūs velniai" (taip šaukia numirėlės lavoną lydint palydovai, jodinėdami apie ratus ir peiliais mosikuodami ore), žr. Mh 257. Kituose tos pat knygelės nuorašuose variantais dar vartojamas Pickollus, Picullus ir kt., todėl nėra jokios abejonės, kad čia turima reikalo su vienu ir tuo pačiu žodžiu. Kadangi prūsų kalbos paminkluose raidė i dažnai maišoma su e, o u su o (plg. vtv. Nodemste: Nodimste, sen. liet. dimstis "kiemas"; Gulbiten: Go\biten, liet. prūs. gulbis; prūs. dessimpts: dessempts, liet. dešimtas; prūs. druwe: drovoe "tikiu" ir kt., žr. Ge-rullis, Altpreus. Ortsnamen 215, Endzelins, Senpr. Valoda 25, 26), tai atrodo, kad lytis Picullus yra seniausia, o Peckols, Pickollus vėlesnės išriedėjusios iš "Pukulas: prūs. pickūls (vs. gl. pickullan) "velnias", Wolfenbuettelio Postilės pi-kulas (: pikuliai ira kaukai) ir latvių pikuls "piktasis, velnias". Taigi vienintelė ir seniausia, bent trijose baltų kalbose pažįstama, lytis yra pikulas, su priesaga -ulas sudaryta iš šaknies pik- : piktas, peįkti, paĮkas ir kt.; dėl darybos plb. ritulas "ritinys, rietimas", vytulas "šiaudų, karnų ryšulys", taip pat žem. mūtulas "greitumas, smarkumas" ir kt., ir dėl reikšmės pikčius "piktas žmogus, velnias" (ir Pikčius "žmogaus pavardė"), pikčiū-kas "piktoji dvasia" ir kt., žr. ŽD 79, 137, 184t. Toliau pikulas etimologiškai yra susijęs su sen. lenk. pkiel (vs. km. piekla) "velnias, (vėliau) pragaras" iš slav. pikulo- (K. Būga KS 25 plkulo giminėmis dar laiko ir sen. islandiečių įeigr "mirčiai artimas, sunykęs", sen. švedų faikian "mirčiai patekęs, numiręs", iš kur esąs pasiskolintas suomių peikko "piktoji dvasia, vaidalas; piktas žmogus, grobuonis; atskaluonis, bėglys" (iš progerm. "paikjo-) M. Praetoriaus iš vieno nadruvio pasakojimo minimas Pikulis (jis rašo Pykullis Mh 535) gali taip santykiauti su pikulas kaip pvz. geidulys su geįdulas, ritulys "ritinys, kamuolys" su ritulas ir kt. Tuo būdu J. Balio pekolas (: Jis yra didžiausias piktų dvasių, pe-kolų ir velnių priešininkas TS II 7) yra ne kas kita kaip beatodairinis perdirbinys iš Peckol, o Z. Ivinskio Pykuolis MK 4 Pikulo vietoj susidarytas iš analogijos pagal drąsuolis, gudruolis ir kt.
------------
1)Bet Liet. Enciklopedijoj (I 216) J. Lasickio klaidingai užrašyta Apidome be jokios kalbines kritikos rašoma Apidome, ir manoma, kad ji veikiau galėjusi per nesusipratimą atsirasti. Kad Wolfenbuettelio Postilėj Apideme (Apidėmė ar Apydėmė) čertu vadinama, nei žodžiu neprisimenama. Panašiai, o vietomis net prasčiau, elgiamasi ir su kitais lietuvių mitologiniais vardais. Pvz. rašant apie to paties J. Lasiskio Austheia (I 446), kaip ir kitais atvejais, vengiama net prisiminti, ką apie tai yra V. Jaskevičius pasakęs savo disertacijoj, kurios pagrindinė dalis yra jau išspausdinta Studi Baltici IX tome!

Visai panašiai kaip pikulas aiškintinas ir ugnies vardas gabija, kuri pirmą kartą pasirodo tik J. Lasickio rašte: jis mini dievaitę Gabiją, į kurią žmonės kreipdavęsi prireikus džiovinti javus prieš kuliant: Gabie deuaite pokielki garunuleis-ki kirbixtu "Gabija dievaite, pakeiki garą, ne-leiski kibirkštų" (Mh 359). Šalia to jo dar vartojama Polengabia, t. y. *peleno gabija (Polen-gabia diva est, cui foci lucentis administratio creditur) ir Matergabia, t. y. 'moterų gabija (Ma-tergabia deae offertur a foemina ea placenta, quae prima e mactra sumta digitoque notata in furno coquitur). Bet daugiau Gabija "ugnies deivė" niekur kitur nebesutinkama. Gyvojoj žmonių kalboj vartojama gabija, kaip jau ir M. Akelaitis yra pastebėjęs (žr. Mh 372), veikiausiai yra ne kas kita kaip iškilmingas ugnies pavadinimas: šventa gabija, būk rami ant vietos  (P. Kriaučiūno užrašyta iš Suvalkijos ir paskelbta "Živaja starina", 1907, 254, 255 psl.); gyvenk su mumis ramybėje, šventa gabija (Plungė). Panašiai vartojama ir gabėta: šventa gabėta, linksmai gyvenk su mumis (M. Akielewicz, Glosow-nia 122); šventa gabėta, sugobta gobėk, sužiebta žibėk (Kaltinėnai). Dėl kitų šios rūšies pavyzdžių žr. TS II 27t. Šiuo atveju gabija arba gabėta (plg. dar pavardę Gabėta) savo reikšme bei vartosena niekuo nesiskiria nuo prūsų vs. šm. panike "ugnele": Ohow mey myle swente panike! "o mano mieloji šventoji ugnele!" Mh 254). Tai yra mažybinė lytis "panika- šalia panno "ugnis" iš "panu: panu-stacklan "skiltuvas (iš čia pasiskolintas ir suomių panu "ugnis"); dėl mažybinės priesagos -ikas plg. puodikas "mažutis puodas", tarnikas "tarnelis", žandikas "žandelis" ir kt., žr. ŽD 127. M. Praetoriaus szwenta Ponike "die heilige Herrin (Frau)" rodo, kad prūsų vs. šm. swenta panike "šventoji ugnele" jam jau buvo nebepažįstama. Taip pat vėlesnės reikšmės yra ir šių dienų gabija "švęsta naminė žvakė". Tiek gabija (ir gobija), tiek gabėta "ugnis", kaip K. Būga jau 1911 m. yra teisingai pastebėjęs (Apie liet. asmens vardus 8t.), savo pavadinimą bus gavusi  nuo  "gaubimo,  dengimo":  gdbana "glėbys, kuokštą", gobti "gaubti, dengti" ir kt. Toliau plg. dar Būga KS 257, Trautmann Wb. 74, Jaskiewicz StB IX 81t. Bet kitas klausimas yra: kaip turėtų būti suprantama gabijos priesaga -ija? Juk paprastai ši priesaga daugiausia vartojama   kolektyvine   reikšme,   pvz.:   ąžuolija "ąžuolynas", kalnija "kalnynas", ponija "ponai, ponybė", vilkija "vilkų gauja", vyrija "vyrų sueiga" ir kt., žr. ŽD 80t. Tačiau gabijos mes taip negalime išaiškinti, nes, viena, nežinomas pagrindinis žodis, iš kurio būtų galėjęs atsirasti šis kuopinės reikšmės daiktavardis (pl. kalnija: kalnas ir kt.); antra, gabija "ugnis" ir iš viso nelengva suprasti kolektyviai. Todėl, man rodos, gabija iš pradžios tėra buvusi ne kas kita, kaip mot. giminės būdvardis, būtent —"gabija (t. y. gobtinė, gobiamoji) ugnis; plg. Galija "Tauragės apylinkės pieva", iš pradžios "galija (t. y. galinė) pieva, taip pat Dubijd "Varėnos apyl. pieva", iš pradžios "dubija (t. y. dubioji, dubinę, įdubusi) pieva ir 1.1. Kaip kitose ide. kalbose, taip ir mūsų kalboj seniau yra buvusių priklausomy-binių būdvardžių su priesaga -ijas,-ija, pvz. "ga-lijas, -a, "galinis" ir kt. Ilgainiui jie pasidarė nebegajūs ir viena ar kita forma sudaiktavardė-jo arba išnyko. Plg. dėl to dar J. Endzelyno Latviešu valodas gramatika (1951) 271t.

Daug lengviau, suprantama, aiškinti tokius dievybių vardus, kurie yra ir geriau paliudyti, ir kurių daryba jmanomesnė. Viena iš tokių dievybių yra Žemyna "žemės deivė". Visų pirma ją sutinkame J. Lasickio dievų sąraše: Žemina "dea terrestris" (Mh 357). Toliau ją mini M. Daukša ir 1605 m. anoniminis katekizmo vertėjas. D. Kleinas savo gramatikoj (Grammatica Litvanica, 1653, 61 psl.) duoda Žemyne "dea ter-rae, Ceres". Šią pastarąją lytį, Žemyne, šalia Žemyna ir Žemynėlė (Žemelė) taip pat dažnai vartoja ir M. Praetorius (Mh 532, 541, 544). Jo tvirtinimu, dažnos iškilmės būdavusios pradedamos šios deivės pagarbinimu: "Žemynėle, žied-kelėja, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais, būkie linksma, dievel' ant mūsų...". Nuo to atsirado ir žemynėliauti "Žemynėlei tarnauti, jai aukoti, ją garbinti" (Mh 561tt.). Vėliau Žemynėlė dar sutinkama vienoj L. Rėzos pa-skelbtoj liaudies dainoj: Žemynėle, žiedeklėle, kur sodinsiu rožių šakelę? (Dainos od. Lit. Volk-slieder, 1843, 226 psl). Vietomis Žemynėlė dar ir dabar tebepažįstama; pvz. Švenčionių apylinkėj ji dažnai vartojama užkalbėjimuose: Motinėle Žemynėle, perlo upė, an perlo upės aniolas stovi... (TS II 17). Sudarymo Žemyna iš pradžios yra buvusi priklausomybinis būdvardis, būtent — "Žemyna "žeminė, žemės (sc. deivė); dėl darybos plg. dar Galyna (t. y. galinė) "Batakių vis. pieva", laumynas "laumės vaikas", latvių darvi:-na "skalos, skalinė malka" ir kt., žr. ŽD 289t.

Taip pat apygeriai pažįstamas ir Žemynos kaimynas Žemėpatis. Seniausią šio vardo lytį vartoja M. Mažvydas savo katekizmo prakalboj: Kaukus, Szemepatis ir laukasargus pameskiet (Gerullis, Mosvid, 9 psl.); plg. pusnaktis, -ies, žardkartis, -ies ir kt., žr. ŽD 433. Wolfenbuette-lio Postilėj Žemėpatis yra jau ja-kamieno: vs. vd. szemepatis, ds. vd. szemepatei (t. y.-čiaij, ds. gl. szemepaczius (MLLG V 150). Tas pat yra ir J. Bretkūno Postilėj: Lietuwa pirm schu metu meldessi Szemepaczus (II 180). M. Praetorius pakaitais vartoja Žemėpatis, -čio ir Žempatis, -čio: Zemepattys, Zempattys, Zemepattei (Mh 532, 541, 544, 578). J. Lasickio ds. gl. permultos Zemopacios (ib. 356), kaip rodo lot. permultos, veikiausiai yra klaida užuot Žemėpačius. Taigi iš senesnių laikų tėra paliudyti du kamienai: Žemėpatis, -ies ir Žemėpatis, -čio. Pirmykštė Žemė-paties (-čio) reikšmė yra buvusi "žemės viešpats, (vėliau) žemės dievas". J. Lasickis Žemėpačiu vadina visas žemės dievybes: permultos Zemopacios, it est, terrestres ii venerantur. M. Praetorius iš pradžios jį irgi laikė tokiu pat žemės dievu kaip Žemyne, Žemelę, Žemeliūkštį ir kt. (Mh 531t.), bet toliau jis juo vadino tik sodybų dievą (ib. 544, 578). Pagaliau J. Brodovskio žodyne (597 psl.) Žemėpatis yra jau pavirtęs net "vėjų dievu". Dėl antrosios sudaromosios dalies plg. dar "Laukpatis "laukų viešpats, dievas" (J. Lasickio Lawkpatimo veikiausiai yra parašytas užuot "Laukpatims, plg. StB IX 88), taip pat Dimstipa-tis "dimsties, kiemo, namų dievas" (pažįstamas iš 1618 m. jėzuitų analų: unum enim Deum do-mesticum habent, quem ipsi lingua sua Dimsti-patis vocant, Mh 432) ir kt.

Daug vėliau kaip Žemyna su Žemėpačiu šaltiniuose pasirodo Laima, arba Ldimė... Vienas iš pirmųjų, minįs šį vardą, yra W. Martinis, kuris D. Kleino giesmyno (1666 m.) įvadui atsiųstame eilėrašty "Ad plebem Lituanicam" tarp kitko sako: Quid Laimele tibi praestabit? (Mh 513). M. Praetorius Laimę vartoja kelis kartus: vieną kartą jis ją pažymi dangaus dievų tarpe šalia Perkūno (Mh 531), o kitą kartą ją (čia rašo Leu-mele užuot Laimele) jau laiko gimdymo deive (die Goettin der Geburt); kartais jai (Laimei kaip gimdymo deivei) kaikas ir meldžiąsis (t. p. 514, 599). J. Brodovskio žodyne Laimė yra "laimės deivė, fortūna", o Laimelė "dea partus", Ruigio (Ruhigo) žodyne vartojama Laima yra "gimdymo, laimės' gyvybės deivė", šalia kurios dar duodamas sakinys: taip Zaima lėmė. Panašiai sakoma ir vienoje L. Rėzos liaudies dainoje: Laimė lėmė saulužės dienatę (t. y. dienaitę) "Laima schenkte einen Tag der Sonne" (Dainos od. Lit. Volkslieder, 1843, 40 psl.). Arba: "Tai Dievo duota, Laimužės lemta, kad per laukelį bernužis augo" (A. Juškevičiaus Liet. svod. dainos, Nr. 1085). Kitoj vietoj užuot "lemta" sakoma "skirta": Neverki, mergele, raminki širdelę, rasi būsi Laimos skirta, būsi mano miela (t. p. Nr. 14). Taigi Laima arba Laimė, kaip aiškiai matyti iš šių ir kitų tautosakinių pavyzdžių (žr. TS II 76t.), yra ne kas kita kaip likimo deivė, pats likimas, dalia. Artimos reikšmės yra ir latvių Laima arba Laime, žmogaus gyvenimo lėmėja ir rikiuotoja, o gyvojoj žmonių kalboj laima
 

ZENONAS KOLBA MALDA   UŽ  TĖVYNĘ
(Vitražas Pranciškonų koplyčioje Kennebunk Porte)
 
arba laime, be to, yra dar ne tik "fortūna", bet ir "palaima", pvz.: dievins pats laimi šk'ir' "dievulis pats laimę skiria", guovju laime "laimė, palaima galvijus veisiant" ir kt. Todėl J. Endzelynas, remdamasis pagrindine laimos (laimės) reikšme "likimas", ir tarė žodį laima (laimė) galint būti su priesaga -ma (-mė) sudarytą iš šaknies laid-: latvių laižu, laist "leisti", liet. leidžiu, leisti, laidti, pa-laidas, laisvė (iš "aid-svė) ir kt., žr. Muelenbacho-Endzelyno Latviešu valo-das vardni II 409. Formaliai laima (laimė) gali būti kilusi iš *laid-ma Claid-mė) tuo pat būdu, kaip pvz. sen. liet. dųomi, ėmi iš *uod-mie, "ėd-m''e arba raumuo iš "raud-muo: raudas, raudonas ir kt. Taip pat gali būti pateisinta ir reikšmė; plg. latvių dievą laists "von Gott geschert";

liet. Dievas leido (sutvėrė žmogų, pasaulį ir kt. Ypač aiškiai iškyla reikšminis laimos (laimės) ir kitų šaknies laid- darinių santykis latvių liaudies dainose, pvz.: pal'dis devu Laimenai, ka l'usteigu mani laide (K. Baroną un H. Wissendorffa Lat-vju dainas, 5288); vainacinu darinaju, kadu pate gribėdama, augumina nevarėju pa Laiminąs laidumam (t. p. 331 var.), žr. E. Hausenberga-Šturms, Filologu Biedribas Raksti XX 133. Iš dalies šią Laimos reikšmę gali dar paremti ir lot. fortūna "atsitiktinybė, lemtis, dalia, laimė, nelaimė", fors (km. įortis) "akla atsitiktinybė, blinder Zufall, Ungefahr" ir Fors Fortūna "mažų žmorelių laimės deivė", žr. Walde-Hofmann, Lat. etym. Wb I 534. Taigi laima iš tikrųjų gali gali būti tai, kas leista, t. y. lemta, paskirta, arba, suasmeninta prasme, "leidėja, lėmėja, sky-rėja". Bet jos nieku būdu tiesiogiai negalima sieti su lemti: laim- neįmanoma kildinti iš lem-, nes toks šaknies balsių kaitos laipsnis visai nepažįstamas. Antra vertus, lemti reiškia ne ką kita kaip "laužti", plg. įimti "lūžti" (prūsų limt-voei "laužti"), lamdyti "glamžyti, maigyti" rusų lomit' "laužti, laužyti" ir kt., žr. Trautmann Wb. 162, Vasmer, Rus. etym. Wb. II 56. Tuo būdu posakis taip laima lėmė bus reiškęs, taip laima laužė, t. y. atlaužusi davė, skyrė".

Daug keblesnis dalykas su tais mitologiniais vardais, kurie senesniuose šaltiniuose įvairiai vartojami, o iš šių laikų kalbos arba tautosakinės medžiagos nepatvirtinami. Pvz. "Sūduvių knygelėj" minimas Puschkayts "žemės dievas po šventu šeivmedžio medžiu" šalia Barstucke "mažyčiai žmogeliai, žmogėnai, nykštukai (die klei-nen Mennichen)". Tas medis (Holunderbaum), po kuriuo turįs savo būstinę Puschkaytus, esąs laikomas didingu ir šventu. Po juo atnešama duonos, alaus bei kitokių valgių, ir žemės dievas esąs maldaujamas apšviesti savo Markopole (žemės žmones) ir savo Parstucke (mažučius žmogelius) nusiųsti į jų kluonus, kad jie į juos suneštų javus ir, kas sunešta, apsaugotų (Mh 251t.). J. Maletijus rašo, kad lietuviai garbiną "Putscaetum, deum qui sacros lucos tuetur", ir "Barstuccas, quos Germani Erdmenlen, hoc est, subterrareos uocant" (Mh 295). Ir kitoj vietoj dar taip sako: "Sarmatiae... colunt Putscaetum, qui saeris arboribus et lucis preest. Is sub ar-bore Sambucco domicilium habere creditur. Huic passim homines superstitiosi litant pane, cereuisia, alijsque cibis sub arbore Sambuco po-sitis, praecantes a Putscaeto, at placatum effi-ciat Marcoppolum, deum magnatum et nobilium, ne grauiore seruitute a dominis ipsi prematur; utque sibi mittantur Barstuccae, qui (ut supra dictum est) subterrenei vocant" (t. p.). Taigi J. Maletijus beveik viską pakartoja, kas "Sūduvių knygelėj" pasakyta, tik vieną kitą dalyką yra pakeitęs; pvz. užuot Markopole "žemės žmonės" čia rašoma Marcoppolus "deus magnatum et nobilium". Visą tą istoriją kartoja ir M. Strykov-skis, tik užuot Puschkayts jis rašo Puschaitis ir uluot Barstucke — Parstucke. Toliau jis sakosi pats matęs, kaip tam tikromis šventėmis būdavęs garbinamas tas velnias Puschait, ir kaip pagarboj buvę laikomi jo padėjėjai bei angelai Parstucke (žemės žmonės) ir tam tikru metu per šventes jie būdavę vaišinami (Mh 332).

Taip pat apie Pusszaitį bei Barzdukus, dra^.-áe su Kaukučiais, priskiriamais prie laimes cue-.-ų, rašo ir M. Praetorius, tik iš viso jo aprašymo atrodo, kad jis tų dievybių nepažinojo. s>cai ±s.ą jis samprotauja apie Barsdukus: "Was son-sten das Wort Barsdukkas betriff, so mit den oesduckis von den Historiéis coníunairet wiru, ist zu bemerken, das die Bezdukkai oder Barse-dukkai sein sollen die kleinen und ihrer Meinung naen vergoetterte Erdleute. Denn noch der ein-feltige Nadrawer davor haelt, dass sie unter der Erden unterm Hollunder sich noch finden lassen. Dieselben beschreiben sie, aas sie gar Kieyne Maennlein sein, denen der Bart bis an die Knigehen solle, die gantze Persohn seil etwa eines Fingers lang seyn... Diese kleine Erdleute moegen auch wohl einige wegen inres langen Bartes Barsdukkas genennet haben, Denn barzaa theist ein Bart und der einen grossen Bart hat nennen die Nadrawer auch noch Barzdukkas" (Mh 542t.). Ir toliau, rašydamas apie Aitvarus su Barzdukais, tam pačiam dalykui žymėti vieną kartą vartoja Barsduką, kitą kartą Bezduką (t. p. 543).

Taigi iš visa, kas augščiau sakyta, atrodo, kad Puschkayts, Puschaitis iš vienos pusės ir Barstucke, Parstucke, Barzdukas, Bezdukas iš kitos pusės yra tie patys dalykai. Neabejotina, kad kaikurie iš jų gali būti savaip išetimologi-zuoti. Pvz. M. Praetorius vienur, kaip jau minėta, Barzduką jungia su barzda, o kitur Bezduką sieja su prūsų bezdas "Holunder" (Mh 526), nors iš tikrųjų sen. prūsų kalbos paminkluose bezdo visai nėra, o liet. bezdas yra paskolintas iš lenk. bez (plg. abrozdas iš abrozas, lenk. gud. obraz), kuriam atliepia rus. ukr. boz "Holunder, Sambucus", serbų baz ir kt., žr. M. Vasmer, Rus. etvm. Wb I 100. Tuo pat būdu iš Auschauts (prūsų priešdėlis au-, "nu-, nuo" ir šaknis šaut-, plg. ds. gl. auschautinis "kaltes", ir kt.) yra atsiradęs Ausziitis, iš J. Lasickio Waizganthos (vs. km. nuo "'Vaišganta, žr. StB IX 102) buvo susidarytas Waisgautis "vaisingumo dievas" (vaisius ir gati-ti) ir kt., žr. Mh 521, 532. Todėl galimas daiktas, kad ir M. Strykovskio Puschaitis pagal pušį yra perdirbtas iš Puschkayts, kurį K. Buga (Liet. k. žodynas LXXVII) kildino iš *Pūskait(a)s arba "Pūskaitis.

Kitas toks apypainis dalykas yra "Sūduvių knygelės" ir kitų šaltinių gana įvairiai minimi prūsų dievai Auschauts, Autrimpus ir Potrim-pus. Pirmasis iš jų yra sudarytas iš priešdėlio au-ir šaknies schau-; plg. aulaut "mirti" (t. y. paliauti), vs. gl. aumūsnan "numazgojimą", au-skiendlai "tenuskęsta" ir aushauditwei "pasitikėti", ds. gl. auschautins "kaltes", auschauteni-kamans "nusikaltėliams". Šaknis schau- lietuvių kalboj atlieptų šiau-, plg. prūsų schuwikis "batsiuvys": liet. siuvikas, schumeno "batsiuvio siūlas, viela": liet. "siūmena, tavoischan "artimą" iš "tavisjan ir kt., žr. Endzelyno Senprūšu valoda 34 psl. Taigi Auschauts lietuviškai skambėtų. 'Aušiautas (plg. šidutuvas "audžiamoji šaudyklė"), ne Aušautas, kaip kad Liet. Enc-joj I 464 rašoma. Be to, čia nesupratingai prūsų Auschauts laikomas tik 'sveikatos dievu" ir be jokios kritikos pritariama A. Mierzynskio nuomonei, kad šis dievo vardas esąs ne kas kita, kaip "tik prūsiškas žodis aušauteniks — kaltininkas, aušautis — kaltė". Bet iš tikrųjų tai yra trys įvairių priesagų, bet tos pat šaknies dariniai. Toliau pastebėtina, kad kaip Auschauts, tą patį priešdėlį au-turi ir Au-trimpus, o šis savo ruožtu turi tą pačią šaknį trimp, kaip ir Po-trimpus; dėl šio pastarojo vardo priešdėlio plg. prūsų potuirps "laisvas" (liet. pdvirpas "vargingas žmogus") ir kt. Pagaliau K. Būga KS 24 buvo linkęs manyti, kad šaknies trimp- giminaičiais dar gali būti kitas, 1419 m. memorandume minimas prūsų dievas Natrimpe (: sunt gentes servientes demoni-bus, colentes patollum, Natrimpe et alia igncmi-niosa fantasmata, Mh 154), jų vietovardis Trim-pow (Gerullis, Altpreuss. Ortsnamen 186), liet. keiksminis žodis Trimpa (: eik po Trimvų. Plg. eik po velnių arba giltinių!), liet. vtv. Trempai "Ožkabalių km. pieva" ir trempti "aufstampfen". Taigi kalbiškai gali būti pateisintas tiek Auschauts, tiek Autrimpus, tiek Potrimpus, tik nieku būdu iš kalbos negali būti išvesta, kad Autrimpus su Potrimpus galėtų būti susiję su būdvardžiu trumpas ar kad Potrimpus iš pradžios būtų buvęs kažkokia "gyvatiška vandens dievystė", kaip kad J. Balys LT II 71 rašo, tariamai kartodamas Welsdorfo nuomonę iš Hastings Enciklopedijos.

Nebenarpliojant daugelio kitų mitologinių vartosenos painiavų, — tai nėra šio straipsnio tikslas, — tenka pastebėti, kad nemaža dalis tų vardų yra nepatikimi, dirbtinai sudaryti, sugalvoti arba gerokai sudarkyti; pvz. ką reiškia M. Strykovskio Chaurirari "arklių dievas", šiandien sveiku protu turbūt jau niekas nebegalės išspręsti. Bet šalia nepatikimųjų visdėlto keliolika randame ir tokių vardų, kurių autentiškumu beveik negalime abejoti, pvz.: Bangpūtys (ne tik M. Praetoriaus, bet ir kitų šaltinių pažįstamas, pvz.: Tegul terita Bangpūtys valtį ant aukso inko-rėlio, L. Rėzos Dainos 108), Dimstipatis (savo daryba ir reikšme lygintinas su Viešpatis, viešpats "viešės, t. y. kiemo, valdovas, vėliau ponas" ir kt.), Gabija, Giltinė, Laima (Laimė), Laukasar-gas (plg. Lauksargiai "Pagėgių aps. kaimas". Nes-selmanas rašo Lauksargai), Laukpatis, Medeinė, Perkūnas, Pikulas, Žemyna (Žemyne), Žemėpatis, taip pat Aitvaras, Kaukas, latvių kauks "kaukas", prūsų cawx "velnias": sen. isl. haugr "pil-tinis kapas, Grabhuegel", liet. kaukuras "kalva", lat. kukurs "kupra"... ir kt. Kas šiais vardais buvo vadinama, kokia dievybė ar tik dvasia, čia nebesvarstome, nes tai yra jau kitas dalykas, išeinąs iš šio straipsnio ribų.

Dažniau vartojamų šaltinių santrumpos:
KS=K. Būga, Kalba ir senovė. Kaunas, 1922.
Mh=W. Mannhardt, Letto - Preussische Goetterlehre. Riga, 1936.
MK=Z. Ivinskis, Medžių kultas lietuvių religijoje (1938-39 m. "Soter" atspaudas).
StB=Studi Baltici. IXt. Firenze, 1952.
TS=J. Balys, Lietuvių tautosakos skaitymai. Tuebingen, 1948.
ŽD=Pr. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius, 1943.
MLLG=Mitteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft. Heidelberg, 1880-1911.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai