| |
|
|
I
T. S. ELIOT šiandien yra vienas įtakingiausių poetų šiapus ir anapus Atlanto. Gimė 1888 m. rugsėjo 26 d. St. Louis, Mo.; buvo septintas ir jauniausias feimos narys. Jau iš mažumes labiau mėgo nuošalumą ir upę negu savo amžiaus vaikų žaidimus. Literatūros studijas pradėjęs Harvarde, jas toliau tęsė ir užbaigė Sorbonoj ir Oksforde. Vienerius metus dirbo mokytojo darbą, po to tarnavo banke. Būdamas preciziškas ir nuosaikus, po dienos darbo vakarais studijuodavo, rašydavo. 1923-1935 m. redagavo literatūros žurnalą "Criterion", dirbo knygų leidykloj. Dar 1927 m. Eliot tapo britų piliečiu, o po metų perėjo j katalikus, 1948 m. Eliotui suteikta Nobelio literatūros premija kaip "naujų literatūros kelių skynėjui".
Pirminiu ssvo kūrybos pobūdžiu T. S. Eliot priklauso vadinamajai !ost génération grupei, pasireiškusiai tuoj po pirmr.Jo pasaulinio karo, kuriai toną davė Hemingway, Ezra Pound. Tačiau greitai nuo tos grupes nusigręžė, kūrybos pagrindų imdamas jieškoti krikščioniškojoj tradicijoj, žymų kritikos ir visuomenes dėmesį sukėlė "Nuteriota žemė" 1922 m., kur vaizduoja gyvenimo be tikėjimo beprasmiškumą pc pirmojo pasaulinio karo. "Pelenų diena" 1930 m. jau rodo pabudimą iš nusiminimo agonijos įtikėjimo realybes pergyvenimą. "Keturiuose kvartetuose" 1948 m. kelia laiko ir amžinybes bei grįžimo į gimtuosius namus problemas.
Krikščioniškąja tradicija pagrįsti ir Elioto literatūriniai etiudai, pradedant 1928 m. šiuo atžvilgiu jis nagrinėja Dantę, Paskalį, Baudelaire ir kitus meno bei mokslo žmones, jo kūrybai turėjusius žymios įtakos.
Šalia tų darbų Eliot dar prgarsėjo savo draminiais veikalais iš istorijos ir dabarties: "Nužudymas katedroj" 1935 m., "šeimos susijungimas" 1934 m., "Kokteilio partija" 1950 m.
T. S. Eliot yra veikiau intelektualinis kaip emocinis poetas. Jo raštams suprasti skaitytojas turi būti ne tik gerai apsipažinęs su literatūra ir filosofija, bet ir įvairiomis kalbomis. Ne tik svetimų kalbų žodžius, bet ir ištisus didžiųjų poetų kūrybos pavyzdžius Eliot inkrustuoja į savo veikalus. Be to, jis bene pirmasis anglų literatūroj aplenkė konvencines eilių formas, kalbą panaudodamas laisvai idėjoms reikšti. Nekonvencinėmis poezijos formomis jis siekiąs didesnio poetiškumo.
PELENŲ DIENĄ sudaro grupė eilėraščių, kurie įvairiopai sukasi apie vieną temą. būtent apie krikščioniškąją būties prasmę, kaip ji dantiška vizija pasirodo konversinio poeto Aš, {žiūrinčiam atgailos reikalą išdidusiai mūsų laikų kultūrai. Poemos turinį sudaro kilimas j dvasinę būklę, j kurią kelią rodo vizijos (sapnai) ir palaimintos, nusižeminusios sielos tipai (Ponia, sesuo vualy). J poemą įpinta ištraukų iš Ave Maria, Salve Regina, Mišių kanono, Dantės, Šekspyro. Nusižeminimas minėtai kultūrai gelbėti čia suprantamas šv. Jono nuo Kryžiaus prasmė: nėra dieviško susijungimo tol, kol siela neišvilkta iš sukurtų daiktų meilės. Iš katalikybės esmės išplaukianti Išmintis (Gen. 3) įgauna Marijos pavidalą. Poemoj įžiūrima augštesnė moralinė ištrėmimo vertė: nors grįžti ir nebegalima, bet lieka augštesnė jėga, kuri tolimesnėj kelionėj vadovauja, duoda prasmės ir ištvermės kantriai sulaukti mirties, kurios, šv. Pranciškaus Asyžiečio Saulės himno žodžiais, joks gyvas sutvėrimas neišvengs.
Atskiros poemos dalys paskelbtos ne vienu laiku: I d. 1928, II d. 1927, III d. 1929 m., o visa poema 1930 m. Paskutiniosiose trijose dalyse jaučiama daugiau vieningumo, kaip pirmosiose.
Pirmoji poemos dalis sukasi apie apgailestavimą ir atgailą, apie abejingumą pasauliui ir atsisakymą nuó jo. Poeto Aš mato savo sielos būklę, jos nuostolius, jieško balanso tarp apkartimo ir nusiraminimo. Tik valia apsaugo nuo beviltiško apgailestavimo ir kančios ironijos.
"Kadangi nėr vilties sugrįžti" yra modifikuota forma Cavalcanti soneto "Perch io non spero", parašyto poetui mirštant tremty ir nebegalint sugrįžti į save gimtąją Toskaniją ir pas savo ponią. Senas aras minimas psalmėj (103, 5) arba Izaijo pranašystėj (40, 31). Net atmetus apgaulius gyvenimo smagumus, siela negali atgimti pilnutiniam dvasiniam gyvenimui. Prarandama viltis, nes siekimus riboja vieta ir laikas. Abejonės išdžovina šaltinius — nėr - kelio nei į pasaulį nei j išganymą. Kadangi nėra įmanoma grįžti, pradedama nuo pat gilumos, nuo mirties, nors be vilties, bet su pasigailėjimo malda, kad kantriai išlauktume mirties (plg. VI d.), kad išmoktume rūpintis daugiau amžinaisiais kaip laikinaisiais dalykais.
Antrąją poemos dalį sudaro vizija, kuri kiek primena Dantės Purgatorio (24, 53-54). Esmėj tai yra balansas tarp apkartimo ir abejingumo ("kad išmoktume rūpintis ir nesirūpint"). Pagrindinė šios dalies tema: kūno sunaikinimas ir iš to išplaukianti dvasinė vizija. Trys balti leopardai savo mistiškumu primena sunaikinimo ramybę (plg. Dantės Inferno, I). Juos sotina svarbiausi žmogaus kūno organai. Po kadugio krūmu jie primena Eliją (Kar. 19), kurs, karaliaus Jezabelio grasinamas, norėjo mirti po kadugiu. Slėnys, pilnas kaulų, kurie buvo "labai sausi" ir "be vilties" (Ezek. 37), Izaijo vizijoj virsta tyrais, "kurie žydės, kaip rožės". Tai pakopa į sekančią garbės litaniją (plg. Dantės Paradiso, 33, 7-9). Apie sulaužytų kaulų atgaivinimą kalba psalmė (51, 8).
Už mirtį pozityvesnė yra meilė (plg. Dantės Vita nuova, XIX). Tarpininkė tarp mirties ir meilės mirties grėsmę švelnina. Litanijos Ponia jau yra Mūaų Ponia arba Marija, kaip Mater gloriosa ir Mater dolorosa, kuri pažįsta gyvenimo kelią nuo lopšio iki kryžiaus, turi karūną ant galvos ir kalavijus širdyje (paradoksj suderinimas). Be jos tarpininkavimo gyvenimo džiaugsmas ir grožis bejėgis ir nyksta. Marija yra Rožė, kurioj Dieviškasis žodis įsikūnijo (plg. Dantės Paradiso 23, 70-71).
Trečioji poemos dalis yra trijų gundymų alegorija. Kova dabar nukreipiama į pasaulio gundytojus. Pakylama augščiau vilties ir nevilties, dėl ko buvo skųstasi pirmojoj poemos daly (plg. Mat. 8, 8). Nors kopimas laiptais primena Dantę (plg. Purgatorio 26, 146), bet iš tikrųjų jis artimas šv. Jono nuo Kryžiaus kopimui į Karmelio kalną trim žygiais — nuoširdumu, širdies sutrynimu ir meile, kas atitinka gailesčiui išpažinimui, atsiteisimui Kristaus krauju. Kartu čia galima įžiūrėti psichologinį, moralinį ir dvasinį poemos lygį. Po vidinių kovų, nugalėjus abejones, pasirodo naujas pasaulis. Graikų gamtos dievo Pano arba Fauno mėlyną žalią spalvą vėliau pakeičia mėlyna balta Marijos spalva—žemiškumą papildo dvasiškumas.
Ketvirtojoj poemos daly įtempimai atslūgsta: Sesuo vualy, kaip nusižeminusios sielos tipas, kad ir žodžio netardama, daros palankesnė, tartum laimina. Ji rodo Mūši Ponią arba Mariją, ypač Apreiškimo Mariją, kuri pagimdė Amžinąjį žodį (Logos), išpirko laiką.
Prisimenamas pavasario grožis, kai jaunystė ir meilė nešama laidoti auksiniuose moruose (nes vienragiai gali reikšti ir legendą apie Kristų, traukiantį žmonijos vežimą). Kai visos meilės baigiasi Ponios Sode, t. y. Marijoj, kaip augščiausiame meilės simboly, Sovegna vos (Atmink mus) primena Arnaulto prašymą Dantės Purgatorio (26, 146): Atmink mano skausmą, kai būsi augštai. Ji tyli, bet žino jo skausmą, atpirkimo reikalą. Savo tylėjimu ji išperka laiką, laikydama tuos dalykus ir svarstydama juos savo širdy. Kai viltis ir neviltis nugalėta, tikėjimu kylama iki atgimimo, kurj laiduoja Marijos vaisius — Kristus. Visa eina j savo pabaigą, bet už šių lyg neatbaigtų ir beprasmių pastangų stovi Dievo kantrybė ir šventumo grožis. Tisas eina simboliu amžino skausmo dėl žmonijos likimo.
Penktoji poemos dalis nagrinėja žodžio apreiškimą pasauliui. ŽODIS yra Dievo manifestaciją, o žodis — Dievo reveliacija. žodis duotas pasauliui, bet pasaulis eina prieš ŽODĮ (plg. Micah 6, 3). Dievo žodis poemoj nekartą pasigirsta, bet jo agentase Marija) tyli. Nors pasaulis išsižada žodžio, bet jis vėl gręžiasi į jj (tyrai Sode, Sodas tyruose). Valia padėjo iškepti iš abejonių, bet valia yra persilpna suprasti tikėjimui; tam reikia malonės, arba augščiausios meilės, įgyjamos tik nusižeminimu, įgalinančiu suprasti tikėjimo paslapčų gilumą.
Šeštoji poemos dalis, nusižeminimo ženklan, akcentuoja natūralinį žmogaus silpnumą. Bet atgaivintos jusnys parodo lyrinį pasaulio grožį, apgailestavimo nedrumsčiamą širdies troškimą. Valia nusistojusi. Gyvenimas siūbuoja tarp dviejų tisų, kurių vienas šnabžda apie mirtį, kitas apie gyvenimą. Svyravimas tarp nuostolio ir naudos čia reiškia svyravimą tarp tikėjimo ir netikėjimo. Laikas tarp gimimo ir mirimo yra įtempimas vienišume, bet tarp to vienišumo uolų susikryžiuoja trys vizijos (Ponia, Mergelė, Kristus). Tos vizijos jau ne tuščios Virgilijaus formos (plg. Eneida, VI), Marija prašoma padėti išpirkti laiką ne tuščiom formom, nes ramybės nėra mirty, bet tik "Jo valioj". Plg. Dantės Paradiso (3, 79-81):
Nes tai priklauso mūs palaimos formai
Mokėti Dievo valiai pasiduoti,
Kad mūs valia Jo valioje ištirptų.
Fiziškai jaučiamas poeto grįžimas į jo jaunystėj gyventas vietas (plg. augalų vardus Naujojoj Anglijoj).
I
Kadangi nėr vilties sugrįžti vėl,
Kadangi nėr vilties,
Kadangi vėl sugrįžti negaliu,
Nei trokšt kitų gabumo, išminties,
Daugiau aš nebesieksiu tų daiktų
(Kaip senas aras nebeties sparnų),
Kodėl turiu,
Jei jėgos įprastai valdyti dings, liūdėt?
Kadangi negaliu patirti vėl
Silpnos garbės pozityviosios valandos,
Kadangi nemanau,
Kadangi žinau, kad nepatirsiu
Vienos tikros praeinamos jėgos,
Kadangi gerti negavau,
Kur medžiai žydi, versmės teka, nes nieko nėr čia vėl.
Kadangi laikas visad liks, žinau, laiku
Ir kad vieta liks tik vieta, matau,
Ir kas aktualu, tebus aktualu tik šiuo laiku,
Šiai vietai, nedaugiau.
Džiaugiuos aš, kad daiktai yra, kokie yra ir
Švento veido atsisakau,
Nuo balso taip pat gręžiuos,
Nes negaliu sugrįžti vėl,
Dėl to džiaugiuos, turėdamas ką nors sukurti,
Kas džiaugsmo duos.
Ir Dievą mus pasigailėti aš prašau,
Prašau, kad leistų man užmiršti
Tuos dalykus, kuriuos aš pats perdaug svarstau
Ir aiškinu,
Nes grįžti vėl nesitikiu,
Tegul šie žodžiai atsakys
Už padaryta ir ko padaryt nebegaliu,
Tesie mums duota teismą pernešti lengviau.
Kadangi jau nebe skridimui šie sparnai,
Tik plunksnos orui mušti,
Tam orui, kurs toks mažas, sausas visiškai,
Mažesnis ir sausesnis nei valia,
Išmokyk rūpintis ir nesirūpint,
Išmokyk mus sėdėt tyliai.
Melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūs mirties valandoj.
Melsk už mus dabar ir mūs mirties valandoj.
II
Ponia, po kadugiu trys balti leopardai sėdėjo
Dienos vėsoj, jie buvo sočiai priėdę
Mano kulšių, širdies, kepenų ir to, kas sudėta
Mano kiaušo kiaurymij. Ir Dievas tarė:
Ar tie kaulai gyvens? ar gyvens
Šitie kaulai? Ir tai, kas buvo sudėta
Į kaulus (jie buvo sausi jau), ėmė čirpsėti:
Déliai Ponios šios gerumo
Ir dėl jos malonumo ir kadangi
Ji apmąstymais gerbia Mergelę
Mes šviečiam baltai. Ir aš, kurs išmėtytas šičia,
Užmiršimui skiriu savo darbus, ir savo meilę
Tyrų ir sėklos arbūzo ainijai.
Nes tatai atgaivina
Mano vidurius, mano akių raiščius ir kas nesuvirškinama,
Ko leopardai neėda. Ponia pasitraukė
Drabužy baltam kontempliacijai, drabužy baltam.
Lai kaulų baltumas atpirks užmiršimą.
Juose nėr gyvybės. Kaip užmirštas aš
Ir norėčiau būt užmirštas, taip norėčiau užmiršti,
Giliai pasišventęs šiam tikslui. Ir Dievas tarė:
Būk pranašu vėjui, vėjui tiktai, nes tiktai
Vėjas klausys. Ir čirpsėdami kaulai giedojo,
Ir žiogo taktu jie šitaip kalbėjo:
Ponia tylėjimų,
Rami ir nusiminus,
Sužeista ir sveikiausia,
Rožė atminimo,
Rožė užmiršimo,
Išsemta, gyvastinga,
Sukrėsta, ramybės pilna,
Vienintelė Rožė
Sodas dabar,
Kur visos meilės baigias,
Užbaigdamos kančią
Meilės nepasotintos,
Didesnę kančią
Meilės pasotintos.
Pabaiga begalinės
Kelionės be galo.
Užbaiga viso to,
Kas neužbaigiama.
Kalba be žodžio ir
Žodis be kalbos.
Ačiū Motinai
Už tą Sodą,
Kur visos meilės baigias.
Po kadugio krūmu kaulai giedojo, išmėtyti, šviesūs:
Mums smagu išblaškytiems, mes kits kitam maža gero padarėm
Po krūmu, dienos šviesoj ir smėlio palaimoj
Užmiršę save ir kits kitą, suvienyti
Tyrų ramybėj. Štai toji žemė, kurią jūs
Dalysitės burtais. Ir nei dalybos ir nei vienybė
Nieko nereiškia. Štai žemė. Tai mūs palikimas.
III
Antrųjų laiptų pirmame pasukime
Apsigręžiau ir pamačiau
Tą pačią povyzą turėkluose žemai,
Ore tirštų garų pripiltame,
Kovojančią su laiptų velniu, kuriame
Klastingai mainės viltis su neviltimi.
Antrųjų laiptų antrame pasukime
Žemai besiritančius palikau;
Nebuvo čia veidų, tik laiptai tamsoje,
Drėgni, išgverę, lyg senio nepataisoma burna
Ar dantys seno ryklio žiotyse.
Trečiųjų laiptų pirmame pasukime
Mačiau, lyg fygos vaisius, pūpsančiam lange,
Kaip už ganyklos, gudobelės žiedų
Figūra mėlyna žalia, plačių pečių
Pavasarį žavėjo fleita antikine.
TELESFORAS VALIUS MOTERYS (tipograflja)
Mieli plaukai padrikę, kaštaniniai plaukė lūpom,
Alyvos ir plaukai rudi;
Užsimirsimas ir fleita, kilimas ir klupimas dvasios trečiame pakilime
Silpnėja ir silpnėja; už vilties ir nevilties jėga
Trečiam pakilime.
Viešpatie, esu nevertas,
Viešpatie, esu nevertas,
bet žodį tark tiktai.
IV
Kas ėjo tarp žibuoklių ir žibuoklių,
Kas ėjo įvairiame
Visokių laipsnių žalume,
Spalvas Marijos, baltą mėlyną, dėvėjo
Ir lietė daiktus kasdienius
Ir kančią amžiną užmiršo ir minėjo,
Kas ėjo su kitais, kai ėjo jie,
Kas šviežino versmes ir stiprino šaltinius,
Vėsino sausą uolą ir lydė smėlį,
Ir pentinėliais, Marijos spalvomis, švytėjo,
Sovegna vos.
Štai metai į tarpus įeina, padėdami
Fleitas ir smuikus, parodę
Tą, kuri juda laike tarp miego, budėjimo, dėvėdama
Baltą šviesą klostėmis, aplink save, klostėmis.
Nauji metai eina, parodo
Pro šviesų ašarų debesį, neša, parodo
Antikos rimą naujom eilėm. Išgelbėk
Laiką. Išgelbėk
Tai, kas neregėta sapne augštesniam,
Kai vienragiai, brangenybėm išpuošti, traukia aukso morus:
Tylinti sesė baltam ir mėlynam vualy
Tarp tisų ir už sodo dievo,
Kurio fleita nutilo, galvą palenkė ir ženklą davė, žodžio tik netardama.
Bet šaltinis ėmė trykšti, paukštis sugiedojo:
Išgelbėk laiką, išgelbėk sapną,
Ženklą žodžio negirdėto, nekartoto,
Kol iš tiso ėmė kristi tūkstantinis šnabždesys:
Ir po šito mūsų ištrėmimo.
V
Jei dingęs žodis dingo, jei sunaudotas sunaudotas,
Jei negirdėtas, nesakytas
Žodis nesakytas, negirdėtas,
Tačiau tai nesakytas, negirdėtas,
Žodis tas be žodžio, Žodis pačiame
Pasaulyje ir dėl pasaulio;
Ir šviesa švietė tamsoje ir
J Pasaulį neramus pasaulis riedėjo
Aplinkui tylintįjį Žodį.
O mano tauta, ką aš tau padariau?
Kur bus rastas žodis, kur jis suskambės,
Pasigirs? Ne čia, negana čia tylos,
Nei jūroj ir nei salose, nei
Žemyne, nei tyruos, nei žemėj lietaus,
Nes tiems, kurie vaikšto tamsoj,
Dienos metu ir nakties metu,
Tikras laikas ir tikra vieta ne čia,
Nėr vietos malonei tiems, kurie nuo veido tolinas,
Nėr laiko džiaugtis tiems, kurie vaikšto triukšme ir balso neklauso.
Ar sesė vualy melsis už tuos,
Kurie vaikšto tamsoj, ir renkas tave ir vengia tavęs,
Už tuos, kuriuos ragas sudrasko tarp meto ir meto, laiko ir laiko, tarp
Valandos ir valandos, žodžio ir žodžio, jėgos ir jėgos, už tuos, kurie laukia
Tamsoj? Ar melsis sesė vualy
Už vaikus pas vartus,
Kurie nenueina ir melsti negali:
Melsk už tuos, kurie renkas ir vengia.
O mano tauta, ką aš tau vadariau?
Ar sesuo vualy tarp liekno tiso medžių
Mels ir už tuos, kurie įžeidžia
Ją, kai baimė pasiduoti jiems neleidžia,
Kai jie teigia prieš pasaulį, neigia tarp uolų,
Paskutiniuos tyruos tarp paskutinių mėlynų uolų
Ir sodo dykumoj ir dykumos sausros sode,
Obuolio suvytusiąją sėklą išspjovę iš burnos.
O mano tauta.
VI
Nors nėr vilties sugrįžti vėl,
Nors grįžti nėr vilties,
Nors grįžti jau nebegaliu
Svyruodamas tarp nuostolio, naudos
Trumpoj kelionėj, kur sapnai zigzagais skros
Sapnų suskrostą žarą tarp gimimo ir mirimo
(Palaimink, tėve) nors nerūpi man dalykai tie,
Pro platų langą link krantų granito
Nuplaukia baltos burės jūrom, lėkti ima
Sparnai nepalaužti.
Ir prarasta širdis stiprėja tuo džiaugsmu
Tarp prarastų alyvų, jūros prarastų balsų,
Silpna dvasia stiprėja vėl sukildama
Už auksarykštę palinkusią, už jūros kvapą prarastą,
Stiprėja vėl suprasti
Besūkuriuojantį tilviką, šauksmą bręslės,
Ir akla akis ima kurti
Šešėlo formais tarp dramblio kaulo vartų
Ir smėlio žemėj druskos skonį kvapas atgaivina.
Toks įtempimo metas tarp mirimo ir gimimo,
Vieta vienatvės, kur kryžiuojas trys sapnai
Tarp mėlynų uolų,
Bet kai iš tiso supurtyto balsai iškris,
Lai kitas bus supurtytas ir atsakys:
Pagirta sese, šventa motin, šaltinio dvasia, sodo dvasia,
Neduok mums apsigaut apgaule,
Pamokyk rūpintis ir nesirūpint,
Išmokyk mus sėdėt tyliai
Ir net tarp šių uolų,
Tesie ramybė mūsų Jo valia
Ir net tarp šių uolų,
Sese, motin,
Ir upės dvasia, marių dvasia,
Neleisk man atsiskirti nuo tavęs
Ir mano šauksmui leisk tave surasti.
Vertė A. Tyruolis
 |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
