Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AR IŠ TIKRO KRITIKOS NUSIKALSTAMUMAS ? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Baltinis   
Š. m. Aidų 7 nr. dr. A. Lingaila įdomiai iškelia kai kurias mūsų visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo apraiškas, pavadindamas jas "bendruomeninio gyvenimo drumzlėmis". Tarp šių drumzlių jis randa iš dalies teisingų ir iš dalies klaidingų dalykų ir juos bando įstatyti į "normalesnes vėžes". Kiek šis bandymas yra vykęs, galėtų įvertinti paliestųjų sričių atstovai. Mūsų tikslas yra sustoti prie vienos jo iškeltos "drumzlės" — kritikos nusikalstamumo.

Skaitydami jo iškeltus priekaištus L. L. dėl formalinės literatūros kritikos, susidarėme įspūdžio, kad jo meno samprata atitinka mūsajai. Tačiau teko nustebti, kad ir mūsų sampratą jis priskyrė prie "kraštutinumų" ir apkaltino mus net "kritikos nusikalstamumu" tiek rašytojų, tiek skaitytojų atžvilgiu. Šis apkaltinimas galėjo įvykti tik todėl, kad dr. Lingaila nepanorėjo užtenkamai įsiginti į mūsų mintis ir suprasti tų teigimų, kurie aname straipsnyje iškelti ( Aidai 9 nr. 1951 m.)

I. Ar literatūra priklauso vertybių sričiai?
Nors nerašėme apie kūrybos esmę "pagrindinai", o lietėme ją tiek, kiek buvo reikalinga kūrėjo atsakomybei iškelti, tačiau savo straipsnyje aptarėme, kas yra vertybės ir kokią vietą tarp jų užima literatūra.

Ten nurodėme, kad modernioji filosofija skiria būtį nuo vertės. Būties sričiai priklauso visa, kas realiai būna arba egzistuoja. Vertybių sričiai priklauso visa, kas idealiai būna, kas priklauso prasmens parauliui. Pagal šį skirtumą vieni mokslai yra atremti į būtį, kiti į vertybes. Prie pirmųjų priklauso gamtos, technikos bei kiti — tikslieji mokslai; prie antrų — religija, etika, estetika bei dva.sios mokslai apskritai. Jei, pvz., į medį žiūrės gamtininkas, jam bus svarbu medžio fizinė ar cheminė sudėtis, tuo tarpu menininkui šie dalykai bus visai nesvarbūs, jam rūpės medžio vertė, jo grožis. Moralistui taip pat nerūpi veiksmas kaip toks, bet jam rūpi veiksmo vertė — jo gerumas ar blogumas. Taigi yra būties pasaulis ir yra vertybių pasaulis. Menas, kaip matome, priklauso prie vertybių pasaulio, šia prasme mes ir teigėme, kad literatūra iš esmės yra vertybių sritis. Tačiau ją išskyrėme iš kitų vertybių, aptardami, kad poetinės kūrybos esme yra būtyje glūdinčių estetinių vertybių atskleidime ir jų apipavidalinime žodžių, kad grožio esmė yra tobulame turinio ir formos susijungime.

Šia aptartimi meną išskyrėme iš kitų vertybių (religinių, etinių, mokslinių), o literatūrą iš kitų meno rūšių, pabrėždami, kad literatūra yra estetinių vertybių apipavidalinimas žodžiu. Taigi, mūsų meno sampratoj grožinė literatūra užtenkamai atskirta nuo teodicėjos, filosofijos ar ontologijos, nors mūsų skyrimas gal ir nesutinka su literatūros teorija.

Kadangi, kaip pripažįsta ir mūsų oponentas, vertybės turi daug tarp savęs bendro, jos dažnai yra maišomos ir sukeičiamos. Ypač tai atsitinka su religinėmis, etinėmis ir es'e-tinėmis vertybėmis: jos nuolatos gyvenime maišomos ir sukeičiamos, priskiriant religinių ypatybių menui, kalbant apie estetinę pasaulėžiūrą ar literatūrinę sąžinę bei meno etiką. Kartais šio sukeitimo nepavyksta išvengti ir labai nuosekliai ir giliai galvojantiems žmonėms, stovintiems mūsų intelektualinės kultūros viršūnėse, šio sumaišymo nėra išvengęs nė prof. A. Maceina, todėl aname straipsnyje mums teko parašyti net ištisą skyrių religinėms vertybėms nuo estetinių atskirti. Mes estetines vertybes griežtai skiriame nuo kitų, pripažindami kūrėjui pilną laisvę šių vertybių srityje, ir šios laisvės apribojimo reikalavome tik ten, kui' poetas susiduria su kitomis vertybėmis, ypač etinėmis ir religinėmis.

Todėl dr. A. Lingailos mestas mums kaltinimas, kad mes meną suplakame su filosofija, ontologija ir net geometrinėmis teoremomis, plaukia ne iš mūsų meno kūrinio sampratos, bet iš jo vertybių sampratos. Ką mūsų autorius laiko vertybėmis, neaišku: vienur jis kalba apie moralines ir ideologines vertybes, kitur apie formines bei estetines. Bet jei pagal autorių yra ir estetinės vertybės, kaip tada galima tvirtinti, k~d vien vertybės neapsprendžia litera'ū-ros esmės, kad vertybės yra tik dalinis literatūros kriterijus, kad mes klystame tvirtindami, kad literatūra iš esmės yra vertybių sritis? Jei yra ir estetinės vertybės, tai literatūra iš tikro esmėie priklauso estetinių vertybių sričiai, estetinės vertybės sudaro literatūrinio kūrinio esmę ir jos yra ne dalinis, bet pagrindinis meno kūrinio kriterijus. Autorius eina taip toli, kad net tame pačiame sakinyje vertybių sąvoką ima dviprasmiškai, pvz., jis rašo: "Tačiau vien vertybės (ideologija, moralė) neapsprendžia literatūros esmės". Čia autorius išeina iš pavienių vertybių (ideologinių ir moralinių) ir iš jų daro išvadą, kad visos vertybės neapsprendžia literatūros esmės. Iš tirkrųjų turėtų rašyti: "Tačiau vien ideologinės ir moralinės vertybės neapsprendžia literatūros esmės", šis sąvokų ir jų prasmės maišymas žymus visame straipsnyje ir net ištisų skyrių pavadinimuose. Pvz., autorius rašo: "Mokslas ir vertybės", "vertybės ir literatūra". Šie skirstymai tokios pat vertės kaip "maistas ir duona", "pienas ir gėrimai." Iš tikrųjų turėtų būti: "Mokslas ir kitos vertybės", "literatūra ir kitos vertybės", nes mokslas ir literatūra yra taip pat vertybės.

Jei autorius mums pataria meno kriterijų pajieškoti literatūros teorijos vadovėlyje, mes drįstame jam patarti padalinimo tvarkos pajieškoti logikos vadovėlyje.

2. Kūrėjo atsakomybė ir neigiami tipai.
Kaip dr. A. Lingaila, kalbėdamas apie vertybes, susiaurino jų sritį, išskirdamas literatūrą ir meną, taip kalbėdamas apie kūrėjo atsakomybę, suveda ją į teigiamus ar neigiamus tipus. Tačiau mes kūrėjo atsakomybę išvedėme iš kūrėjo asmenybės ir iš tos įtakos, kurią meno kūriniai daro gyvenimui. Ten aiškiai pabrėžėme, kad kokybės atžvilgiu yra kenksminga visa toji literatūra, kuri griauna žmonijos egzistencijos pamatus; kad šiuos pamatus sudaro etinės normos, kurias griauna tie rašytojai, kurie pataikauja miniai, erzindami žemuosius jos instinktus, nuotykių, karo baisumų, kriminalinių nusikaltimų ir ypač seksualinių išgyvenimų vaizdavimu, neigiamų tipų idealizavimu ir teigiamų tipų išjuokimu.

Taigi, literatūros nusikalstamumas glūdi ne neigiamuose tipuose, bet literatūros kūriny esančioje tendencijoje, kuri yra ne ka.s kita, kaip autoriaus intencija. Jei ši autoriaus intencija bloga, ir jo veikaluose šis blogumas apsireiškia gyvenimui būtinų vertybių griovimu, jų išjuokimu bei niekinimu, autorius moraliai nusikalsta. Jei jis tikrovę vaizduoja tokią, kokia ji yra, su teigiamais ir neigiamais tipais, su dorybėms ir ydomis, jos neiškreipdamas, jis moraliai nenusikalsta, nors neigiami tipai pripuolamai, dėl skaitytojo prigimties silpnumo ar nesubrendimo, gali vesti prie nusikaltimų. Todėl pabrėžėme, kad su neigiamais tipais rašytojas turi būti atsargus, neįvesti jų ten, kur jų būtinai nereikia.

Savo straipsnyje vertinome literatūrą doroviniu atžvilgiu (ne meniniu) ir teigėme, kad šiuo atžvilgiu yra geriau, jei kokioje tautoje yra tik vidutiniai, bet etiškai vertingi rašytojai, negu dideli menininkai, bet ne moralūs. Tarp dviejų blogybių rinkomės  mažesniąja:   blogai  yra,  jei estetiniu atžvilgiu blogas veikalas, bet dar blogiau, jei jis menkas etiniu atžvilgiu. L. L. kritikas Sietynas pavadino šį mūsų teigimą rašytojo akimis žiūrint absurdišku (L. L. 3 nr.), o dr. Lingaila, nors ir pripažįsta, kad tokia pažiūra gali turėti daug pateisinimo tremties sąlygcse, tačiau teigia, kad tokia samprata gali tik smukdyti, o ne ugdyti literatūrą, gi savo keliu — "žlugdyti pačią vertybę".

Sietynas gina "literatūros teritorijos" nepriklausomumą nuo "moralistų" įsiveržimo. Mes jau anksčiau pabrėžėme, kad nesiveržiame į "literatūros teritorijas", kad šių teritorijų ribose pripažįstame menininkams pilną nepriklausomybę, tačiau ginamės, kai menininkai "įsiveržia" j moralines, religines ir kitokias teritorijas ir nori jas sunaikinti. Tačiau Sietynas mums atsako, kad meno kūrinys stovi už tikrovės, taigi ir už moralės ribų.
Griežtai imant, kas stovi už tikrovės ribų, to iš viso nėra. Visa, kas yra, yra tikrovės ribose. Menininkas, kaip ir kiekvienas kūrėjas, atsistoja prieš tikrovę ir turi kokiu nors būdu šią tikrovę "pagauti", "suvokti", "įžvelgti". Yra tai vidujinių išgyveni-nimų tikrovė, jei menininkas yra lyrikas, išorinių ar išvidinių kovų tikrovė, jei jis dramaturgas, arba išorinio pasaulio vyksmo tikrovė, jei jis epikas. Kiekvienu tačiau atveju menas yra tikrovės "pagavimas". Jei kokiame kūrinyje šios tikrovės pagavimo nėra, tai toks kūrinys lieka ne tik už tikrovės ir moralės ribų, bet ir už kūrybos ribų. Visas mūsų gyvenimas ir kūryba vyksta tikrovėje, mes kas akimirksnį už ją apsisprendžiame, ją teigiame ar neigiame, ir šiame apsisprendime, šiame kūrybos procese kaip tik glūdi kūrėjo moralinė atsakomybė. Kiekvienas veiksmas yra esmiškai surištas su morale, o ypač kūrybinis veiksmas. Nekaltas išlieka, kaip teisingai pastebi dr. Girnius, tik neveikimas.

Gaila, kad dr. Lingaila mums re paaiškino, kokiu būdu doros normn respektavimo reikalavimas gali smukdyti literatūrą. Mūsų išmanymu, tai galėtų atsitikti tada, kai gėris būtų nesuderinamas su grožiu, kad meniškai vertingas veikalas etiškai turėtų būti nevertingas. Tačiau pagal visų pažiūrą gėris ne tik nesipriešina grožiui, jo neiškreipia, bet susiderina ir vienas kitą papildo. Gėrio arba doros reikalavimas iš kūrėjo tad gali tik kelti literatūros vertę, o ne ją smukdyti. Gėris taip pat nepadarys literatūros "anemiškos", nes jei tai būtų, visą religinj meną tektų laikyti menkaverčiu ir anemišku, net ir paties gėrio tektų vengti, tačiau tikrumoje visa žmonija vengia blogio, "neigiamų tipų", o ilgisi gėrio tiek šiame gyvenime, tiek Anapus.

3. Literatūros kritikos esme ir uždaviniai.
Nors dr. Lingaila, kalbėdamas apie L. L., teigia, kad menininkai dažniausiai veikalų turiniu apspręs ir formą, ir kaltina L. L., kad jie vertina tik formą, tartum turinio nebebūtų arba jis jokiu būdu nebūtų susijęs su forma, tačiau kai mes vertindami literatūros kūrinį, stengėmės pasekti rašytojo veikėjų filosofiją, idėjas, autorius tai vadina negližavimu kūrinio estetinės vertės ir tokį vertinimą — kritikos nusikalstamumu.
Jei literatūrinio kūrinio turinys ir jame išreikštos idėjos neturėtų jokios reikšmės meninei kūrinio vertei, net ir tada jis galėtų būti vertinamas įvairiais kitais atžvilgiais: teologai jį galėtų vertinti religiniu, moralistai — doroviniu, visuomenininkai — visuomeniniu bei kitais atžvilgiais. Vertindami kūrinį šiais atžvilgiais ir neliesdami jo meninės vertės, jie jokia prasme nenusikalstų nei literatūros kritikai nei pačiai literatūrai.
Tačiau literatūros kūrinio idėjos, filosofija, ideologija ir kitos vertybės turi reikšmės ir meninei kūrinio vertei. Mes jau pabrėžėme, kad menininkas atsistoja prieš tikrovę (psichinę ar dvasinę), kad jis turi šią tikrovę "pagauti". Šis tikrovės "pagavimas" vyksta menine intuicija bei įžvelgimu, kurią kūrėjas išreiškia regimais ženklais bei simboliais, sudarančiais kūrinio formą. Forma yra ne kas kita, kaip menines tikrovės išorinė išraiška.
Tačiau šie regimieji ženklai bei simboliai, sudarantieji formą, atitraukti nuo meninės tikrovės pergyvenimo, esančio kūrėjo sieloje, patys savyje yra tušti, be vertės, nieko nereiškia ir nieko mums nepasako. Literatūros kritiko pirmutinis uždavinys yra nustatyti, ar literatūras kūrinyje yra šis meninis tikrovės pergyvenimas, ar jame yra "pagauta tikrovė". Nors įvairi yra ši tikrovė pagal meno kūrinio rūšis, tačiau kiekvienu atveju meno kūriny yra ši tikrovė, yra mintis, idėja, yra kas nors pasakoma. Kiekvienas tad meno kūrinys perkelta prasme yra filosofija. Kai filosofas šią. tikrovę pagauna sąvokomis, o menininkas vaizdais, principe tai nieko nekeičia. Todėl nustatyti, ar meno kūrinyje yra "pagauta" ši tikrovė, kritikas "didžiojoje   recenzijos   dalyje"   turi pasekti rašytojo veikėjo "filosofiją" — idėjas, veikalo "ontologiją", praskleisti gražiuosius rimus, ritmus, metaforas bei kitas literatūrines priemones ir įžvelgti, ar už jų yra tikrasis meninės tikrovės pergyvenimas, vienkartinis ir originalus, plaukiąs iš pačių kūrėjo sielos gelmių, žodžiu, jis turi žiūrėti, kas pasakyta, kas vadinamomis literatūros priemonėmis išreikšta.

šio kas suvokimas yra kriterijus atskirti kūrėją nuo grafomano, tikrąją kūrybą nuo pamėgdžiojimo, jis yra ir kriterijus formai vertinti. Tik įžvelgęs šį kas, kritikas turi daryti antrą žingsnį, nustatyti kaip pasakyta. Tik suvokęs kas, kritikas gali vertinti, ar forma atitinka kūrybinį tikrovės pergyvenimą, ar tikri yra veikalo personažai, ar atskiri epizodai turi ryšio, ar vietoje ritmai, rimai metaforos bei kitos literatūrinės priemonės.
Vertindama tik pagal kaip, žiūrėdama tik fermas, o nekreipdama dėmesio į kas, formalioji literatūros kritika neturi jokių kriterijų atskirti tikrąją kūrybą nuo pseudokū-rybos, nes formos gali išmokti kiekvienas, ji nepriklauso pačiai kūrybai, bet tik techniškajai kūrybos pusei, ši formalioji kritika atveria plačias duris grafomanijai ir visokios rūšies literatūros amatininkams ir diletantams.

Kad kritikas galėtų nustatyti, kuri yra tikroji kūryba, o kur tik žodžių akrobatika, jam neužtenka žinoti literatūros teoriją bei istoriją. Tų dalykų galima išmokti, kaip ir kiekvieno amato. Tačiau kritika, kaip ir pati literatūros kūryba, nėra amatas, bet pašaukimas. Kritikui, kaip ir literatūros kūrėjui, yra reikalingas in-tuityvinis meninės tikrovės pergyvenimas. Tam jis turi būti gimęs, o negali šių dalykų išmokti. Iš literatūros teorijos jis gali paskolinti tik terminologiją, o literatūros istorija gali jam padėti įjungti veikalą į literatūrinės kūrybos visumą, nustatyti jo vietą ir ryši su literatūrinėmis tradicijomis bei įtakomis, šie mokslai kritikui padeda veikalą aiškinti, tačiau vertinimui jis turi turėti įgimtą galią įžvelgti, kas rašytojo pasakyta. Jei jis šios galios neturi, jam nepadės jokie literatūros teorijos vadovėliai, jokios objektyvios schemos ar visuotiniai estetikos dėsniai.

Taigi, ne jieškojimas kūrinyje veikėjų "filosofijos", jo "idėjų" bei "ontologijos" arba meniškosios tikrovės pergyvenimo, paskiriant šiems dalykams "didžiąją recenzijos dalį", kelia "žemo lygio rašytojo aroganciją" ir "aklina juos bei skaitytojus", bet literatūros kritikos susiaurinimas iki formos analizės, kuri neretai virsta tik literatūrines kalbos analize, atveria duris visiems diletantams ir grafomanams, paversdamas literatūrinę kūrybą amatu, o kritiką literatūros amatininku. Šios rūšies kritika yra tikrasis tiek pačių rašytojų, kiek skaitytojų aklinimas, kūrinio vertės gradacijos sumaišymas, kuris tikrai gali būti pavadintas kritikos nusikalstamumu.
A. Baltinis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai