Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. J. ERETAS 75 METŲ VIRŠŪNĖJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   
Prof. dr. Juozas Eretas pereitą mėnesį atšventė 75 metų amžiaus sukaktį. Platesniu straipsniu mūsų žurnalas jį paminėjo prieš pen-keris metus (Aidai, 1966 nr. 9, p. 391-395). Kadangi šio žurnalo skaitytojai aplamai yra pastovūs, nėra prasmės kartoti, kas jau rašyta apie prof. J. Eretą. Tačiau jo atveju neužtenka tik tokiu būdu nurodyti į ankstesnį paminė j imą,kaip daugeliu kitų atvejų.

Paprastai jubiliejinėse amžiaus sukaktyse keičiasi tik metų skaičius, o darbai lieka tie patys, anksčiau nudirbti, kartais dar gerokai anksčiau prieš jubiliejų pradžią. Nors ir visiems sukaktuvininkams linkime ilgų metų, nevienam jie vis vien lieka tušti. Gal būt, amžiaus sukaktyse galutinai slypi daugiau liūdesio negu džiaugsmo. Nors švenčiame jas kaip savo šventes, iš tikrųjų jos yra laiko pergalės prieš mus datos.

Reikia didelės jėgos su amžiumi nesustingti — ne leisti laiką, o jį naudoti. Prof. J. Eretas tą jėgą liudija, nepaisydamas jubiliejų tėkmės. Ir pastarieji penki metai jam nebuvo tušti. Tad ir dera bent trumpai suminėti paskutinio penkmečio prof. J. Ereto darbus.

Per šiuos penkeris metus prof. J. Eretas parengė stambią 372 puslapių monografiją Kazys Pakštas. Tautinio šauklio odisėja, kurią išleido Lietuvių katalikų mokslo a-kademija (knyga datuota 1970 m., bet skaitytojus pasiekė tik šiemet). Kaip ankstesnėj monografijoj apie prof. St. Šalkauskį (1960), taip pastarojoj monografijoj autorius atkūrė antrą ateitininkijos vadą ir su mokslininko rūpestingumu, ir su menininko vaizdingumu. Gal būt, prof. K. Pakštą jam pavyko dar geriau nupiešti negu prof. St. Šalkauskį, nes abu — Pakštas ir Eretas — tokie giminingi savo entuziastišku dinamizmu.

Sielodamasis lietuviškosios išeivijos tautiniais rūpesčiais, prof. J. Eretas paskelbė tris "šaltinio" Londone atspaustas brošiūras: Tremtis — prakeikimas ar uždavinys? (1964), Tremties lietuvis idėjų sūkuryje (1965) ir Mažosios tautos ir valstybės, kurių pastaroji pasirodė prieš penkeris metus (1966). Malonu pažymėti, kad šiuose leidinukuose keltosios mintys rado gyvo atgarsio mūsų spaudoje. Nesileidžiant į jų nagrinėjimą, norisi bent paskutinio leidinuko baigiamaisiais žodžiais atkreipti dėmesį į tai, kaip prof. J. Eretas derina realizmą su optimizmu, blaivumą su ryžtingumu:

"Toje savo kovoje mes negalime tikėtis greito laimėjimo, nes istorijos įvykiai bręsta tik lėtai. Mes tad neturime nekantraudami įvykių eigą matuoti trumpo savo gyvenimo matu. Svarbu tik aktingai vesti gerą kovą, kuri tarp kitko turi įrodyti, jog mes verti, ko siekiame. .. — Kadangi mes nežinome, kaip ilgai užsitęs toji mūsų kova, svarbu į ją įtraukti ir jaunąją kartą. Mūsų vaikai, ypač mokslus einantieji, turi suprasti, kad ir jie pašaukti istoriškam darbui ir kad negali būti jų paskirtis tręšti tik svetimus laukus. — Taigi, naujoji Aušra ieško naujų aušrininkų. Esame tikri, kad ji juos suras".

Palikęs Lietuvą pirmosios sovietų okupacijos metu, prof. J. Eretas nepailstamai kelia Lietuvos laisvės klausimą ir svetimuosiuose — vokiečių kalbos visuomenėje. Tiek kalbomis (o kalbėtojas jis reto įspūdingumo), tiek straipsniais, tiek atskirais leidinukais (daugiausia žurnalų straipsnių atspaudais). Ir pastaraisiais metais paskelbė naujų tokių leidinukų. 1969 m. Bazelyje jis išleido Luzernos žurnale *;Civitas" įdėto straipsnio 11 puslapių atspaudą Die vergessenen Balten, kuriame primena pasauliui pamirštuosius baltus. 1970 m. taip pat Bazelyje prof. J. Eretas išleido savo mirusios žmonos Onos Jakaitytės - Eretienės atminimui dedikuotą 39 puslapių knygutę Baltisches Schicksal. ši knyga informuoja apie istorinį baltų likimą, baltų tautas bei kalbas ir atskirai supažindina su Lietuva, Latvija ir Estija. Dar šio žurnalo nepasiekė, bet spaudoj jau buvo žinia, kad ir šiais metais prof. J. Eretas išleido panašaus pobūdžio naują ir dar stambėlesnį (46 puslapių) leidinuką Vom Adam der Europaer. Vadindamas lietuvius europiečių Adomu dėl kalbos senumo, autorius nupiešia lietuvių kalbos archainį turtingumą ir atpasakoja baltų tautų istoriją amžių tėkmėje.

Kelia pasigėrėjimo, su kokiu darbštumu prof. J. Eretas naudoja savo prigimtinius talentus. Bet dar labiau džiaugiamės jo ištikimumu lietuviams. Ištisa eilė šveicarų ir kitų buvo įsijungę į Lietuvos universitetą ir suaugę su lietuviais. Lietuvių draugai jie liko ir tada, kai turėjo Lietuvą palikti. Bet, grįžę į savo gimtinius kraštus, lietuviško darbo jie nebe-diroa. To negalime nė norėti. Tačiau prof. J. Eretas, ir grįžęs į gimtinę Šveicariją, gyvena lietuviškaisiais rūpesčiais ir jiems skiria savo laiką. Galėtume sakyti, kad iš Lietuvos jis grįžo savo gimtinėn daugiau lietuviu negu šveicaru. Ta prasme prieš penkeris metus rašytajam prof. J. Ereto paminėjimui ir buvome davę antraštę "Mūsų savasis Eretą";". Iš tiesų, visu savo likimu prof. Juozas Eretas taip sutapo su mumis, kad per maža jį laikyti tik mūsų bičiuliu. Jis taip įaugo į mūsų tautą, kad tikrai tapo savuoju. Nekitaip ir jis pats jaučiasi, kaip dokumentuoja kad ir anksčiau cituotieji jo žodžiai mūsų ateities klausimu.

Linkėdami prof. Juozui Eretui dar ilgų metų, žinome, kad kiek jų bus jam lemta, jis juos pripildys naujais lietuviškais darbais.
Juozas Girnius



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai