Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAUNIMO KONGRESAS MŪSŲ TAUTINIŲ SIEKIMŲ ŠVIESOJE PDF Spausdinti El. paštas


1. Jaunimas skirtingų pažiūrų susikirtime

Į dvi priešingas pažiūras suskyla žmonės savo nuomonėmis apie jaunimą. Labai paplitusi mūsų tarpe yra pažiūra, apsireiškianti jaunystės laikotarpio garbinimu: tai esąs nerūpestingumo, didžių vilčių, šviesių pergyvenimų ir brandžios kūrybos turtingiausias laikotarpis visame žmogaus gyvenime. Šių pažiūrų laikosi pats jaunimas ir, įvairių motyvų vedama, dažnai jam pritaria ir vyresnioji karta. Kita, mažiau mūsų tarpe paplitusi pažiūra tvirtina, kad jaunystės laikotarpis, būdingas dideliu jautrumu ir giliomis emocijomis, yra be galo kritiškas, kankinančių jieškoiimų, trumpų džiaugsmų ir po jų sekančių didelių kančių laikotarpis, turiningas vidujiniais prieštaravimais, klaidomis ir nusivylimais. Ji galėtume pavadinti sekimo iliuzijomis laikotarpiu, kurios vėlesniame gyvenime atsiskleidžia klaidomis.

Jei tokioje padėtyje yra jaunimas normaliais laikais, tai ši padėtis dar pasunkėja dabar, kada jaunimas yra netekęs gimtosios žemės ir atsidūręs skirtingų kultūrų kryžkelėje, kur yra dar didesnis pavogus užsikrėsti moderniųių ]aikų iliuzijomis, o paneigti amžiais kurtas ir ugdyta- gyvenimo vertybes. Todėl uždavinys, prieš kurį stovi mūsų dienų jaunimas, yra dvejopas: pirma, jaunimas turi ištirti, ar mūsų dienomis garbinamosios ir plačiai išreklamuotosios vertybės iš tikro yra vertybės, o gal jos yra nevertybės, vedančios į katastrofą; antra, po netikrųjų vertybių atmaskavimo, reikia iškelti tikrąsias vertybes, tokias, kurių realizavimas padarytų mūsų gyvenimą prasmingą ir žmogiškai vertingą.

Jei žvelgiame j šią vasarą Čikagoje įvykusį jaunimo kongresą su tautinių šokių švente ir meno paroda šių pagrindinių klausimų šviesoje, mums paaiškėja toji padėtis, kurioje yra mūsų jaunoji karta, ir tie klausimai, kurie ją kankina.

2. Jaunimo konnresas — sintezės tarp priešingumų jieškojimas
Jaunimo kongresas parodė, kad mūsų jaunoji karta yra pilna protesto prieš daugelį dalykų, kad ji negali pasitenkinti iš vienos pusės tais idealais ir normomis, kurių laikosi vyresnioji karta, kad ji yra jau kitokia ir turi kitų reikalavimu. Iš antros pusės, ji negali pilnai įsijungti į tą naują aplinką, kurioje jai tenka gyventi ir mokytis, nes toje kartoje dar yra stipri lietuviškoji dvasia, kuria ji skiriasi nuo aplinkos jaunimo tiek savo siekimais ir idealais, tiek savo gyvenimo būdu. Ir šių savo skirtingumų mūsų jaunoji karta negali paneigti, nors to ir norėtų, nes jie glūdi giliai jos sieloje, kaip savo tautos dvasios gelmių paveldėjimas.

Šis paveldėjimas — ankstyvesnieji ryšiai su tėvyne, jos prisiminimai, skausmas dėl jos pavergimo ir viltis ją išlaisvinti — yra gyvas mūsų jaunojoje kartoje. Iš kitos pusės, įsijungimas į naująjį gyvenimą stato šiai kartai naujų reikalavimų, uždeda naujų pareigų ir tampriai suriša su naujuoju kraštu ir jo kultūra. Šis mūsų jaunosios kartos vidujinis suskilimas ryškiai atsispindėjo ir šią vasarą įvykusiame Čikagoje jaunimo kongrese. Iš vienos pusės čia buvo deklaruota meilė lietuviškosios kultūros vertybėms, iš antros—jieškota būdų ir kelių įsijungti į naująjį gyvenimą ir jį suderinti su lietuviškaisiais reikalavimais.

Pagrindinė kongreso paskaita lietė lietuviškąją šeimą. Pirmu žvilgiu atrodo, jog ši tema yra perdaug nudėvėta, kad ją būtų galima parinkti vedamąja mintimi jaunimo kongresui. Kiekvienas juk žino šeimos svarbą lietuvybės išlaikymui. Apie tai esame skaitę daugybę straipsnių ir girdėję galybes kalbų. Gal iš tikro ši tema perdaug nudėvėta mūsų kalbomis, tačiau apie ją per mažai mąstyta ir per mažai dirbta jos reikalavimams įvykdyti. Pagal visų mūsų kultūrininkų pripažinimą šeima yra vienintelė vieta, kur lietuviškoji kultūra gali būti perduota sekančioms kartoms ir kurioje išsivysto tie intymūs santykiai, rišą atskiras šeimas į tautinę visumą. Todėl kongrese iškeltoji mintis, kad mes nuolatos turime apie tai galvoti, ką turime ir galime daryti kiekvienas savo šeimoje, kad ji būtų lietuviškos šeimos vardo verta, yra didžiai vertinga. Šia prasme šeimos klausimas nėra nudėvėtas formalumas, bet mūsų tautos gyvybės išlaikymo pagrindinis klausimas. Tos vertybės, kurios įgyjamos šeimoje, pasidaro pagrindu, ir išeities tašku tolimesniam žmogaus vystymuisi ir jo ryšiams su savo tauta ir jos kultūra. Žmogus nepaklys tarp svetimų žmonių, jei turės tikrus namus—šeimą, kuri bus jam dvasinė tėvynė. Juo daugiau tautinių vertybių žmogaus šeimoje, juo labiau jis bus neprieinamas svetimoms įtakoms. Lietuviškojo jaunimo ugdyme šeima tat yra ir liks galingiausia tvirtovė ir paskutinis postas.

Kitas svarbus mūsų išeivijos gyvenime klausimas yra senosios ir jaunosios kartos priešingumai. Jiems spręsti buvo skirta antroji plenumo paskaita. Normaliose sąlygose šis klausimas nėra svarbus ir jį išsprendžia pats gyvenimas: jaunoji karta kovoja dėl atitinkamos vietos visuomenėje, o vyresnioji stengiasi savo įgytą padėtį kuo ilgiausiai išlaikyti. Iš čia kyla susidūrimai ir prieštaravimai, kurie tačiau savaime išsisprendžia: jaunoji karta pamažu užima vyresniosios vietą pagal natūralią gyvenimo eigą, kurioje senesnioji palaipsniui turi užleisti savo pozicijas jaunosios kartos naudai. Ši abiejų kartų kova dėl atitinkamos vietos gyvenime yra vertinga ir sudaro sąlygas žmonijai tobulėti ir kultūrai kilti.

Tačiau nenormaliose sąlygose, kokias sudaro tremties metas, šie priešingumai sutirštėja iki aštrių prieštaravimų, vedančių į beprasmiškas kovas, į betikslį jėgų eikvojimą ir grasina tautinei vienybei. Šie priešingumai buvo aštriai iškilę ir jaunimo kongrese ir ten pasigirdo balsų, reikalaujančių atsiskirti nuo senosios kartos ir eiti savo keliais Lietuvos laisvinime ir kituose klausimuose. Į tokius prieštaravimus su teisėtu susirūpinimu žiūri vyresnioji karta, stebėdama jaunimo siekimus ir pagrįstai klausdama, ar jaunoji karta bus pajėgi tęsti lietuviškosios kultūros tradiciją. Žiūrint į šiuos prieštaravimus, dažnai atrodo, kad tai, ką vyresnioji karta pripažinusi vertingu, kad tie idealai, kurių ji siekusi, labai mažai arba iš viso nieko nereiškia mūsų jaunimui. Keliai, kuriais yra pradėjusi eiti jaunoji karta, kai kuriais savo bruožais yra skirtingi nuo senosios kartos. Kai kuriuos šių bruožų čia norime iškelti.

Jaunoji karta pradeda prarasti ryšį su vyresniąja karta. Tai, ką vyresnioji karta brangino ir ko ji siekė, jaunoji karta nebrangina ir nenori jos darbų tęsti. Jaunoji karta, kuri čia baigusi mokslą, nesidomi nepriklausomybės kovomis kelyje į laisvą gyvenimą ir nepažįsta tautinės kultūros vertybių ir savo praeities bei Lietuvos istorijos. Jaunoji karta visą savo žvilgį yra sutelkusi į dabartį, ji mato tik šią dieną ir jos sprendimams neturi įtakos nei praeities vertybės nei ateities tikslai.

Ši karta, palyginti su vyresniąja, turi menką kultūros troškulį. Jei vyresniajai kartai buvo būdingas kultūros alkis, tai jaunoji karta, kiek tai liečia akademinį jaunimą, dažnai domisi tik tiesioginiu savo studijų objektu ir domisi tik tiek, kiek tai reikalinga būtinoms profesijos žinioms įsigyti. Profesijos parenkamos daugiausia praktiško pobūdžio ir tokios, kurios teikia geresnės ateities perspektyvas asmeniniame gyvenime. Tikras mokslo troškimas pasitaiko tik retais atsitikimais, o daugiausia atrodo, kad jaunimas mokosi tik lyg amato, bet nestudijuoja.

Jaunoji karta, baigusi augštuosius mokslus, atsiriboja nuo likusios savo tautos dalies ir jos rūpesčių. Šis reiškinys žalingas ir nepateisinamas, nes akademinio jaunimo, kaip vertingiausios jaunimo dalies, kuriai geriau suprantama dabartinė tautos padėtis ir ateities galimumai, didžiausias rūpestis turi būti vadovauti likusiam jaunimui ir ateities kartoms. Jaunoji karta pradeda užmiršti tautos atgimimo laikotarpio kilnią tradiciją — eiti išvien su tauta, kai ji pažeminta ir pavergta, aukojant jai savo darbą ir asmeninę gerovę.


Jaunimo kongresas — Spaudos ir literatūros sekcija V. Valaičio nuotr.

3. Jaunoji karta ir pažanga
Žiūrint objektyviai į šį vyresniosios ir jaunosios kartos skirtingumą, norime čia iškelti keletą klausimų, liečiančių šių kartų santykį. Jaunoji karta turi nugalėti tą jaunimui būdingą iliuziją, pagal kurią manoma, kad jaunimas, vos tik pradėjęs gyvenimą, jau yra suradęs "tikrąją pasaulėžiūrą", "tikruosius atsakymus į visus gyvenimo klausimus". Jaunimas turi atsiminti, kad taip, kaip jis galvoja, prieš jį jau yra galvoję tūkstančiai ir milijonai, ir ne tik prieš šimtus, bet ir prieš tūkstančius metų. Įsivaizdavimas, kad jaunoji karta turi naujesnes, laisvesnes ir tikresnes pažiūras ir sugeba sukurti gražesnį ir tobulesni gyvenimą negu senoji karta, ne visada istorijoje pasiteisina.

Kas gi yra ši vyresnioji karta, kurios pažiūros jaunajai kartai atrodo tokios svetimos ir pasenusios? Ar ji prieš keletą metų nebuvo toji pat jaunoji karta su tomis pačiomis radikaliomis pažiūromis ir įsitikinimu jų neklaidingumu? Kaipgi galėjo tos pažiūros ir įsitikinimai taip greit pasenti? Argi gyvenimas ir patyrimas jų nieko neišmokė? Jei jaunimas būtų visada pažangesnis už vyresniąją kartą, tai išeitų, kad žmogus savo gyvenime nežengia pirmyn, bet eina atgal, kad visas žinojimas ir patyrimas žmogų ne tobulina, bet susiaurina ir užskleidė ia senose pažiūrose. Ar tokiu būdu ir jaunoji karta jau nebūtų pasenusi, ir tikrai modernūs būtų tik paaugliai?

Juo rimčiau žvelgiame į šiuos klausimus, juo labiau mums paaiškėja, kad pasenusių pažiūrų laikosi ne vyresnioji, bet kaip tik jaunesnioji karta. Savo "moderniomis pažiūromis" mūsų jaunimas dar gyvena labai tolimoje praeityje. Visa, kas atrodo taip modernu ir nauja, tikrumoje yra kažkas labai sena, kas dar nėra jame pasiekęs savo pilno išsivystymo ir atbaigimo. Visas tas "visų vertybių pervertinimas, medžiagos ir kūno garbinimas, autoritetų ir idealų neigimas ir kitos modernios pažiūros" savo kilme yra labai senos, siekiančios Heraklito, Demokrito, Protagoro ir kitų senovės mąstytojų laikus, gyvenusių penkiais šimtmečiais prieš Kristų. Jaunoji karta dėl to ir yra jaunoji, kad ji dar nėra priaugusi senosios kartos pažiūrų. Iliuzija apie jos pažiūrų naujumą ir moderniškumą sukelia tik jaunosios kartos nesprendimas ir nekritiškas žvilgis į gyvenimą. Laikui bėgant, jaunosios kartos pažiūros keisis, pasidarys gilesnės, platesnės ir vispusiškesnės ir tuo būdu moderniškesnės. Bet tuo tarpu ši jaunoji karta suspės "pasenti" ir į jos vietą ateis kita jaunoji karta, kuri dėl savo jaunatvės naivumo laikys šias pažiūras "nemoderniomis" ir kovos prieš jas.


LB centro valdybos pirm. St. Barzdukas atidaro tautinių šokių šventę Čikagoje
V. Valaičio nuotr.

Taigi, visas jaunosios kartos įsitikinimas savo pranašumu prieš vyresniąją kartą remiasi logine klaida ir paneigia visokią pažangą. Pagal šią pažiūrą išeitų, kad žmogus augščiausią savo dvasinio išsivystymo laipsnį pasiekia apie dvidešimtuosius savo gyvenimo metus ir po to pradeda žengti atgal. Išeitų, kad juo daugiau patyrimo ir žinių žmogus įsigyja, juo jis labiau "pasensta" ir "atsilieka". Toks galvojimas priešingas ne tik gyvenimo faktams, bet ir sveikam protui. Jei klaidų padaro ir vyresnioji karta, tai todėl, kad ji savo patyrimo ir žinių tinkamai neįvertina. Visumoje gi kiekviena vyresnioji karta yra gyvenusi ir pasimokiusi iš gyvenimo, palaipsniui taisiusi savo nesubrendusias pažiūras, turėtas jaunatvėje, ir tuo būdu progresavusi, pasiekusi didesnio tobulumo ir pilnatvės.

Rimtas ir nešališkas susimąstymas ties šiais klausimais padėtų jaunimui išvengti daugelio klaidų ir paskatintų jį daugiau vertinti ir pasinaudoti vyresniosios kartos išmintimi, patyrimu ir pažiūromis, įgytomis ilgų amžių bėgyje. Ištirti viską pačiam ir visas vertybes pervertinti yra ne tik negalimas, bet ir pavojingas bandymas, kuris vietoje lauktųjų laimėjimų duoda tik karčių ir brangių pamokų. Ar yra tad koks nors reikalas kiekvienam eiti iš naujo kietąją gyvenimo mokyklą, jei galima mokytis iš praeitųjų kartų patyrimo ir išminties, o pavojingų ir nereikalingų bandymų vietoje iš karto pradėti tikresnį, saugesnį ir ilgų amžių patirtimi pagrįstą gyvenimą?

4. Jaunimas jieško principų priešingybėms derinti
Jei jaunimo kongresas pasistatė sau tikslą lietuviškosios kultūros išlaikymą ir Lietuvos išlaisvinimą, tai reiškia, kad lietuviškoji dvasia jame dar gyva ir veiksminga ir kad moderniųjų prietarų grėsmė dar nėra jo įveikusi. Ee to, jaunimas pasiryžo tokiems pozityviems darbams, kaip žurnalo "Lituanus" leidimas, kurį reikia laikyti viena iš sveikiausių apraiškų lietuviškoje veikloje. O minėtai grėsmei išvengti yra būtinas jaunimo tamprus ir visapusiškas ryšys su vyresniąja karta, kurioje dar yra gyva Lietuva. Šis ryšys gali būti gilinamas ir stiprinamas visais tremtyje galimais būdais. Tačiau jį labiau palaiko gyvi žmonės, kurie dega savo tautos idealais bei jos meile. Jaunuoliai, kurie galėtų rasti tokių žmonių, būtų galima laikyti ypatingai Apvaizdos palaimintais. Iš tokio bendradarbiavimo galėtų išsivystyti tie idealūs jaunosios ir vyresniosios kartos santykiai, kurių garbinimas ypač ryškus visuose Platono dialoguose, ir kuriems pradžią davė Sokratas, suburdamas apie save jaunuolių būrius ir jiems perteikdamas savo išmintį. Ši Platono akademija, paremta jaunosios ir vyresniosios kartos bendradarbiavimu, sudaro Vakarų ir kiekvienos kultūros pagrindus.

Kultūra gi yra ne kas kita, kaip tie pėdsakai, kuriuos žmogus, išnykdamas laike, palieka po savęs pasaulyje. Šio palikimo dėka pirma gyvenusios kartos yra pripildžiusios pasaulį nematoma realybe, būtent visu tuo, ką jos savo gyvenime yra mąsčiusios, siekusios ir kūrusios. Jaunųjįj kartų uždavinys yra įsijungti į šią senųjų kartų sukurtą realybę — kultūrą — ir ją toliau tęsti. Reikia domėtis ir ateitimi, ateities gyvenimu ir jo pamatais, tačiau jie nėra suvokiami be sąryšio su praeitimi. Tik kartų bendradarbiavimu kultūra kyla ir žmonija tobulėja.

Jaunimo kongresas parodė, kad mūsų jaunajai kartai dar yra brangūs senųjų kartų kultūriniai laimėjimai. Šie laimėjimai ryškiausiai apsireiškia tautos dvasios turtais, ypač meninėmis vertybėmis. Suruošdama didelę tautinių šokių šventę ir turtingą lietuviškojo meno parodą, jaunoji karta įrodė savo ryšių intymumą ir stiprumą su tautos sielos gelmėmis, nors šiuos ryšius ir nori užtrinti moderniojo gyvenimo tikrovė.

Šio moderniojo ir suskilusio gyvenimo tikrovėje didelis laimėjimas buvo toji vienybės ir bendradarbiavimo dvasia, kuri pirmą kartą buvo įvykdyta jaunimo kongrese: nors ten susirinko įvairių organizacijų ir pažiūrų atstovų, tačiau jie mokėjo sutartinai dirbti. Šio bendradarbiavimo sėkmingumas parodė, kad pagrindiniai principai, kuriais jis buvo remiamas, yra teisingi. Kongresas parodė, kad lietuvių jaunimas gali dirbti bendrą darbą, nepaneigiant savo individualinių ar savo grupės įsitikinimų bei pažiūrų įvairiais gyvenimo klausimais. Čia eita ne pažiūrų suniveliavimo ar paneigimo, bet jų respektavimo ir derinimo keliu. Šiais principais vadovaujantis gali būti suderinti ir tie priešingumai, kurie kyla iš dviejų skirtingų kultūrų susidūrimo, ir surastas tikras kelias vyresniajai ir jaunesniajai kartai bendradarbiauti. Jei tarp " yresniosios ir jaunosios kartos būna priešingumų, tai tas dar nereiškia, kad jos turėtų skirtingus tikslus, bet kad yra tik skirtingi keliai j tuos pačius tikslus. Vyresniosios kartos patyrimas ir jaunosios idealizmas yra tie veiksniai, kurie galėtų suderinti šiuos priešingumus.


Šokis Sadutė tautinių šokių šventėje

Jei mums pavyktų suderinti jaunosios kartos naujų kelių j ieškojimo dvasią su vyresniosios kartos patirtimi ir išmintimi, kelias į lietuvybės išlaikymą ir lietuviškosios kultūros ugdymą būtų užtikrintas. Šį kelią rasti, priešingumus derinti ir suprasti moderniosios kultūros pakitimus ir juos įjungti į lietuviškąją kultūrą yra tiek vyresniosios, tiek jaunosios kartos pagrindinis rūpestis. Jis įgalins kurti tremties sąlygoms atitinkamą kultūrą, kuri remtųsi praeitimi ir d" brrtimi ir ryžtingai galėtų žvelgti į ateitį.


Bendras tautinių šokių šventės vaizdas  V. Valaičio nuotr.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai