Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AGUONOS IR SMĖLIS PDF Spausdinti El. paštas
Mūsų žmones, ar tai norėdami įrodyti posakio apie lietuvių tautos poetinius sugebėjimus teisingumą, o gal tik stengdamiesi bent iš dalies pateisinti anoniminio jo autoriaus naivų entuziazmą, rašė eilėraščius ne tik jaunystėje, bet taip pat ir kai jau nebeturėjo nieko kita veikti. Taigi, nebesant kito naudingesnio darbo, nubusdavo staiga poezijos kirminas, įkyriai raginantis atlikti savo, kaip poetų tautos nario, pareigą ir aukoti poezijos dievams, šio atvejo labai ryški iliustracija buvo tremties metų Vokietijoje intermedija. Eilėraščius tada rašė visi, be amžiaus, lyties ir buvusios profesijos skirtumo, nes iš tiesų nebuvo kas veikti. Emigravus ir atsiradus kas veikti, visi anie septynių sekmadienių savaitės laikų poetai pakabino savo lyras ant vinies ir ėmė veikti kitose srityse; kandidatų į Poezijos Ordiną skaičius gerokai sumažėjo, ir debiutanto sąvoka pamažu ėmė atgauti normalią savo prasmę. Situacijai šitaip neatpažįstamai pasikeitus, pasikeitė ir kritiko, dažnai kaltinto per dideliu neatlaidumu ar net žiaurumu poetiniams ekskursantams pozicija, nes jo tiesioginis uždavinys juk iš tiesų yra ne poetinės erdvės dezinfekcija, bet pačios poezijos vertinimas. Bet tatai įmanoma tik normaliose ar bent apynormaliose sąlygose.

Eugenijaus Gruodžio poetinis debiutas, mūsų nuomone, kaip tik ir yra gana tipingas sąvokų ir iš dalies sąlygų normalėjimo reiškinys. Jo rinkinys "Aguonos ir smėlis" (Aguonos ir smėlis. Eilėraščiai. Lietuviškos Knygos Klubo leidinys. Išleidimo metai nenurodyti) liudija ne tik autoriaus rimtą požiūrį į savo darbą, bet taip pat gana augštą sąmoningumo ir savo uždavinių supratimo laipsnį. Poezija jam nėra sekmadieninis laiko praleidimas, bet likimiškai svarbus ir nepakeičiamas buvimo būdas.

E. Gruodžio poezija, be keleto atskirų eilėraščių, paskelbtų periodinėje spaudoje, iki šiol mažai kam tebuvo žinoma, nors jo literatūrinė veikla yra jau žymiai senesnės datos. Tatai liudija ir "Aguonų ir smėlio" aplanko tekstas, kuriame aiškiai tvirtinama, jog Eugenijus Gruodis esąs "visų mėgiamas dainos 'Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus' autorius" ir kad jo poezija jau esanti "prigijusi visuomenėje". Vadinasi, "Aguonų ir smėlio" autorius nebėra toks jaunas ir į poeziją ateina su tam tikru veidu, nes aplanko tekste minimoji daina iš tiesų buvo plačiai dainuojama Lietuvoje prieš keliolika metų. ši leidėjo reveliacija suteikia tam tikrą perspektyvinio žvilgsnio galimybę, bet taip pat sugriauna visiškai naujo reiškinio iliuziją. Dainavusius jo dainą ši knyga, be abejo, nuvils, ir jie nebenorės nieko daugiau žinoti apie jos autorių, kaip ir iki šiol nežinojo, nes "Aguonų ir smėlio" eilėraščius nuo ano sentimentalaus romanso skiria įvairiaprasmė praraja, šitoks radikalus Gruodžio persilaužimas arba, tiksliau išsireiškiant, bandymas persilaužti iš tiesų gana neįprastas reiškinys, bet jis visiškai derinasi su paskutinio dešimtmečio mūsų poezijos evoliucijos logika: reikėjo persilaužti, t. y. arba ir toliau rašyti savo dainos dainuotojams, arba nutilti. E. Gruodis pasirinko sunkesnio sprendimo kelią. Visos to sprendimo peripetijos ryškiai atsimuša "Aguonų ir smėlio" rinkinyje.

Etiškai, estetiškai ir psichologiškai E. Gruodis šiandien stovi diametra-liškai priešingoje pozicijoje, ir jo poezija yra ar bent norėtų būti kone absoliučiai avangardinė. Praktiškai, žinoma, tatai tėra grynai intelektualinė iliuzija; apsisprendimas, bet ne realybė. Kiekviena intelektualinė revoliucija reikalauja ne vien apsisprendimo, bet ir tam tikros technikos bei ritualo; taip pat aklimatizacijos, pakeičiančios nostalgijos objektą. E. Gruodžio nostalgijos objektas tebėra nepakeistas, tik užmaskuotas moderniosios poezijos štampais. Labai dažnai Gruodžio poezijos formą apsprendžia ne jo paties buvimo  būdas,   bet   apsisprendimas už tam tikrą poetinį metodą, todėl ji yra fatališkai priklausanti nuo temos. Tik tuose eilėraščiuose, kuriuose nemaskuotai kalbama apie senąjį nostalgijos objektą ir kuriuose dar labai ryškiai pastebimas antrojo nepriklausomybės dešimtmečio poezijos poveikis (Įpėdinystė, Trubadūras, žmogus, Pirmosios pavasario naktys etc). E. Gruodis pasiekia didesnio formalinio solidumo ir išreiškia tam tikrą estetinę kultūrą bei pasaulėjautą:

Aš žinau, ko tie—liaudyj—rašė
diminutyvais apie beržus:
jie buvo į mane panašūs,
savo širdies varžės.

Vargų artojai ir audėjos
švelnume savo varžės,
todėl ir į dainas sudėjo
sedulas ir beržus.

Įpėdinystė, 11.

Avangardinėje savo poezijoje, kuri užima du trečdalius "Aguonų ir smėlio" rinkinio ir kuri yra paskutinis autoriaus žodis poezijoje, E. Gruodis stengiasi kiek galint tiksliau išdėstyti savo naujos poetinės religijos pagrindus. Todėl kone kiekvienas eilėraštis yra etinis—estetinis Credo arba Ars poetica. "Ryto valandos", mūsų nuomone, yra raktas į visą naujoviškąją Gruodžio poeziją, kurios būdingiausia žyme — etinis ir estetinis primityvizmas:

Aš nerašau,
Aš tik parduodu kailius.
Akimirkos yra urvai,
Ir aš padėjau spąstus.
Maži, kvaili žvėreliai:
udros, šermonėliai
šoka saulėn,
ir aš parduodu kailius.

Ryto valandos, 16.

Tačiau pastebėtina, kad E. Gruodžio primityvizmas ne visuomet įtikina. Neretais atvejais tatai tėra butaforija arba intelektualinis atavizmas. Jo primityvizmas yra grynai literatūrinis, ne egzistencinis. Noromis nenoromis tenka įsivaizduoti "Aguonų ir smėlio" autorių iškylaujantį melodramatiškai fantastinėje kokio nors paleolito gadynėje, tykantį praeisiančio žvėries ir rašantį eiles nusmailintu akmeniu savo urvo sienoje.

E. Gruodžio estetika, kaip jau sakėme, yra taip pat grynai primityvistinė. Dar tiksliau išsireiškiant, ją būtų galima pavadinti ritualine, nes dažnas  E.  Gruodžio   eilėraštis  turi tam tikro ženklo ar ritualines formules prasmę bei formą. Poezija jam yra savotiškas egzorcizmas, sakralinis ženklas, simbolis, bet ne estetinio idealo forma.

Besirūpindamas tiksliai išdėstyti savo etiką bei poetiką, E. Gruodis dažnai nedovanotinai nesirūpina poezijos forma. Forma, tegu ir ne tradicines estetikos plotmėje, tebėra esminis elementas poezijoje. E. Gruodžio dikcijai trūksta individualines spalvos ir neretais atvejais ji tėra bendriausio modernines poezijos žargono imitacija (tatai ryškiausiai pastebima afirmatyviniuose eilėraščiuose: Nuotykis, šviesos išpažinimas, Naujasis Testamentas, Sfinksas). Viena didžiausių E. Gruodžio poezijos ydų yra nepakankamas rūpestis savo poetine kalba. Jo žodis tebėra sąvokos pavadinimas, oficialaus žodyno etikete, neturinti individualines prasmės. Kalba poezijoje yra ir varžtas, ir galimybių versmė. E. Gruodžiui ji yra varžtas. Kiek daug reikšmės turi laisvas, niuansuotas kalbos vartojimas bei sugebėjimas ją transformuoti ir suindividualinti, puikiai liudija kito vėlyvo debiutanto—J. Blekaičio—eilių rinkinys "Vardai vandenims ir dienoms".

Baigiant recenziją, dar tektų pabrėžti, kad E. Gruodis žymiai stipriau veikia savojo rinkinio visuma, negu atskirais eilėraščiais, kurie, mūsų galva, atrodo paskubomis užfiksuoti škicai. Distancija tarp apsisprendimo ir realybės dar nenugalėta.

E. Gruodis dar tebėra pamiršęs savo žvėries vardą. Paskutinis mūsų žodis šio rinkinio proga būtų: "Aguonos ir smėlis" yra rimtas pasiruošimas poezijai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai