Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NUSIDĖJĖLIO TRAGIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
PAGAL DOSTOJEVSKIO VEIKALĄ "NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ"

1. Nuodėmingos minties pergalė
Nuodėmė yra pasiryžimas grįžti atgal. Ji pertraukia žmogaus buvimą, padalina jį Į dvi esmingai skirtingas dalis ir virsta nauja pia-džia, pradžia ne vieno kurio atskiro nusiteikimo, ne vieno kurio atskiro veiksmo, ne vienos kurios gyvenimo srities, bet iriso buvimo. Nuodėminga būtis pasidaro kitokia, negu nenuodėminga. Nuodėmės išnirimas žmogaus sąmonėje ir jos virtimas jo paties sumanymu darosi savotiškai panašus į kūrybos dieną, kada žmogus pirmą kartą atsistojo pasaulyje ir kada jo akyse pasirodė nuostaba, taip giliaprasmiškai išreikšta Mykolo Angelo "Adomo sukūrime". Iš Dievo piršto, tarsi iš elektrinio būties poliaus, iššokusios buvimo kibirkšties paliestas, Adomas atveria akis ir nustemba, kad jis yra ir kad jis žino, jog jis yra. Būtybių begalybė atsistoja priešais jį. Jis pasijunta esąs drauge su jomis. Kažkoks bendras pagrindas jungia jį su visu tuo ką regi nustebusios jo akys. Jo žvilgis yra dar netvirtas, nes jis nežino, kur sustosiąs. Tačiau jame jauti ir padėkos, ir garbinimo, prasidedančios meilės. Adomas išeina iš savęs, kad būtų drauge su visu pasauliu, kaip jo būties dalininkas   ir  sykiu  kaip   jo   sąmonė.

Paverskime visas šias pirmojo žmogaus nuotaikas priešginybėmis ir gausime nusidėjėlio nuostabą. Nusidėjėlis atitraukia savo ranką nuo ištiesto dieviškojo piršto. Jis atsigręžia į save. Jis paneigia buvimą drauge, paneigia savo dalyvavimą bendrajame būties pagrinde ir nuodėmingu savo žingsniu mėgina susikurti nepriklausomą pagrindą, pagrindą tik sau vienam. Tad ir yra anoji pradžia, anoji pirma jo naujo buvimo diena. Nusidėjėliui ji kelia nuostabos, kaip ir Mykolo Angelo Adomui. Ji supurto jo prigimtį, nes pirmas žingsnis į nebūtį yra nemažiau sukrečiantis, negu į būtį. Sumanymą peržengti save Raskolnikovas nešiojosi jau kuris laikas. "Ši mintis nebuvo vakarykštė". Jis ją buvo išsiugdęs jau senokai. Apie ją jis buvo net kalbėjęs su mirusia savo sužadėtine. Tačiau visa tai dar buvo tik teorija, tik atitrauktas svarstymas apie "augštesnį žmogų" ir apie jo "teisę". Tačiau skaitydamas motinos laišką, kuriame ji aprašo sunkią savo padėtį ir numatomas jos dukters Dunios vedybas su Lužinu, Raskolnikovas pajunta, kad jis turi ką nors daryti, nes šios vedybos jo seserį pražudys, kadangi Luži-nas ją veda ne iš meilės, bet tiktai tam, kad turėtų gražią, visados dėkingą, nusižeminusią ir klusnią vergę, išgelbėtą iš skurdo ir gal net iš gėdos. Ir šią akimirką Raskolnikovas atsimena vakarykštį savo pasikalbėjimą su Marmela-dovu, kuris pasakė: "Kiekvienas žmogus turi galėt kur nors eiti". Tada anas senas sumanymas atsistoja prieš jo akis kaip tasai kelias, kuriuo jis gali eiti. Jis pasisiūlo Raskolnikovui kaip priemonė surizgusiam Dūnios klausimui išspręsti. Iš teorinių svarstymų jis dabar nusileidžia į gyvenimiškas sritis. Teorija virsta jo paties būtimi. Raskolnikovas apsisprendžia griebtis tikrovinio žygio, kuris padarytų jį anuo "augštesniu žmogumi",  anuo  Napoleonu.
 
Šią valandą senoji mintis kaip tik sukrečia visą jo būtybę. Ji pasirodo "jam nebe kaip sapnas", kaip anksčiau, bet apsireiškia "nauju piktu ir visiškai nepažįstamu pavidalu". Ji atsistoja prieš jo dvasią kaip pradžia. Ligi tol ji buvo kažkur anapus jo paties. Ji buvo lyg ir ne jo. Dabar ji atsiduria pačioje jo būtyje, kaip šiosios būsena. Ano sumanymo turinys Raskolnikovui buvo seniai žinomas. Šiuo atžvilgiu jis nepatyrė nieko naujo. Tačiau nauja jam buvo šio turinio sutapimas su jo paties būtimi. Tai, kas pirmiau buvo tik atitraukta idėja, dabar įsikūnijo Raskolnikovo būtyje. Tai ir buvo tasai piktas bei nepažįstamas pavidalas, kurį ši mintis įgijo. Pirmiau ji buvo tik žaismas, todėl nekalta ir nepavojinga, kaip ir anam smuklės studentui, kuris teoriškai taip pat sakėsi galįs senę palūkininke užmušti be jokio sąžinės graužimo, bet kuris čia pat šios teorijos atsisakė, kai tik karininkas pamėgino ją nuleisti į jo paties būtį. Šitaip anksčiau ta pačia mintimi žaidė ir Raskolnikovas. Bet dabar ji virto jo valios apsisprendimu, todėl perkeitė jo būtį, nes valia visados keičia žmogų jos prisiimto dalyko įtakoje. Raskolnikovas pamatė, kad pasiryžimo akimirką jis pasidarė kitoks; kad atsidūrė kitokiame kelyje; kad pradėjo kitaip būti. Ir "jam pasidarė tamsu akyse".

Čia mes susiduriame su pirmu nusidėjėlio pergyvenimu būtent su jo baimės jausmu. Jau pati mintis, kokiu nors būtį ardančiu veiksmu įrodyti sau "augštesniojo žmogaus" galią, kėlė Raskolnikovui nerimo, kuris iš viršaus apsireiškė net kasdieninių dalykų baime. Sakysime, eidamas pas senę užstatyti laikrodžio, jis bijojo susitikti šeimininkę ant laiptų. Tiesa, šis susitikimas jam niekad nebuvo malonus. Raskolnikovas buvo labai neturtingas, neturėjo kuo užsimokėti šeimininkei už kambarį, ir kiekvieną kartą, ją susitikęs, turėjo išklausyti "grasinimų ir skundų", turėjo pats "atsiprašinėti ir meluoti". Tai buvo grasu ir net priklu. Bet nuodėminga mintis šį nemalonumą pavertė žymiai gilesniu pergyvenimu. Dostojevskis pasakoja, kad Raskolnikovas "jau kuris metas buvo pakeltos ir įtemptos nuotaikos"; kad "jis bijojo kiekvieno susitikimo, ne tik susitikimo su šeimininke". Jam atsirado kažkoks kitoks baimės jausmas, žymiai gilesnis, negu paprastas kasdieninis noras vengti nemalonumo. Tai pastebėjo ir pats Raskolnikovas. Laimingai išvengęs šeimininkės ant laiptų, jis gatvėje lengviau atsiduso ir sykiu nustebo, kiek jo baimė buvo didelė. "Aš noriu imtis tokio dalyko, o sykiu bijau tokių mažmožių", prisipažino Raskolnikovas. Ir čia pat iškėlė sau klausimą, kuris atskleidė tikrąjį jo baimės turinį. "Įdomu,—klausė jis pats save,— ko žmonės labiausiai bijo? Naujo žingsnio, naujo žodžio - štai ko jie labiausiai bijo". Šiuo atsakymu Raskolnikovas parodo, kad jo baimė buvo susitelkusi ne aplinkui šeimininkę ir ne aplinkui kurį susidūrimą su žmonėmis, bet aplinkui aną naują žingsnį ir naują žodį, kuriam jis ryžosi ir kurio tikrovinių pavidalų jis pradėjo j ieškoti. Eidamas pas palūkininke užstatyti laikrodžio, jis pajuto, kad šis žingsnis kaip tik virs jo j ieškomu pavidalu anai senai minčiai įkūnyti, kad jis bus kaip tik tasai tikrovinis žygis, kuris turės jį iškelti anapus paprastųjų žmonių, anapus utėlių srities ir pastatyti į napoleonų karalystę. Todėl jis ir sudrebėjo. Todėl jame ir pašoko baimė, gilesnė už kasdieninį nenorą susidurti su šeimininke. Tai buvo baimė naujo žingsnio ir naujo žodžio.

Bet ar pats naujumas jame šią baimę kėlė? Naujas žingsnis būties keliu ir naujas žodis kūrybos srityje yra pats didžiausias džiaugsmas ir potraukis. Baimė atsiranda tik tada, kai š.'tas žingsnis yra naujas žingsnis atgal, ir kai šitas žodis yra naujas garsas nebūties tuštumoje. Tuomet juodu abu atliepia klaikiu aidu ir sukelia žmoguje baimės jausmą. Mūsų dienų egzistencinė filosofija yra nemaža kalbėjusi apie baimę. Pagrindinė jos išvada yra tokia: "Baimė apreiškia nebūtį".1) Ši išvada turi dvejopos prasmės. Visų pirma baimės buvimas žmoguje parodo, kad jis nuolatos būna nebūties akivaizdoje, kad nebūtis įsijungia į jo būtį kaip neišvengiamybė. Iš kitos pusės, baimės atsiradimas, pažadintas kurio nors atskiro veiksmo, parodo, kad šis veiksmas naikina žmogaus būtį ir veda jį keliu atgal. Šia prasme baimė yra tikroji ir neišvengiama nuodėmės palydovė. Savo valia atsisakydamas eiti būties keliu, nusidėjėlis tuo pačiu pasuka atgal į nebūtį ir savaime pajaučia šaltą jos dvelkimą. Tada jame ir kyla baimę. Nuodėmė ir baimė yra susijusios savo esmėje. Baimė yra nuodėmės paregėjimas nebutinio nuodėmės pobūdžio, jos traukos žemyn, jos svorio atgal. Dar daugiau, mes drįstame teigti, kad baimė kaip nebūties apsireiškimas, visa savo pilnatve atsiskleidžia tiktai nuodėmėje. Nuolatinis mūsų buvimas nebūties akivaizdoje yra, be abejo, nuolatinė galimybė nebūti. Tačiau šita galimybė čia yra tik bendroji: ji yra žmogiškosios būties galimybė apskritai. Bet kai nuodėmingu mostu mes paneigiame savą kelią į Absoliutinę Būtį, tuo pačiu pasisprendžiame už šitą galimybę ir bendrąjį jos pobūdį jau paverčiame asmeniniu mūsų reikalu. Nuodėmė yra pasisakymas už galimybę nebūti. Tai nebūties teigimas. Todėl šios nebūties apsireiškimas
 

VYTAUTAS   REMEIKA   ŽEMSEMĖ (aliejus)
 
baimėje čia ir pasidaro ypatingai ryškus. Autentiška baimė atsiskleidžia tik nuodėmėje, nes tik čia atsiskleidžia ir autentiška, tai yra mūsų pačių prisiimta, nebūtis. Žmogus už nebūtį gali apsispręsti tiktai pats. Niekas kitas iš viršaus jam primesti jos negali. Nuodėmė kaip tik ir yra šitoks apsisprendimas, ir baimė - šio apsisprendimo apsireiškimas. Todėl N. Berdiajevas teisingai teigia, kad "baimė yra nuodėmingo gyvenimo pagrindas".2) Ji esanti drebančios ir puolusios kreatūros būsena".3) Pirmasis jausmas, kurį Adomas turėjęs pergyventi po nuodėmės, ir buvęs pasak Berdiajevo, baimė. Iš tikro, tasai nuogumo pajautimas, kurį tsip prasmingai kelia aikštėn Šventraštis, buvo ne kas kita, kaip baimės apraiška. Ir pirmųjų žmonių pastangos pasislėpti buvo ne kas kita, kaip noras jieškoti atramos daiktų pasaulyje. Šitaip įvyko ne tik Adomui. Šitaip įvyko ir Raskolnikovui, nes ir jo pirmas jausmas, žengiant laiptais pas senę, buvo baimė; ir jis paskui, kaip netrukus matysime, stengėsi jieškoti užuovėjos tarp daiktų ir žmonių nuo ano nebūties dvelkimo. Šitaip įvyksta ir kiekvienam nusidėjėliui, nes nuodėmė yra kelias į nebūtį, o baimė yra šio kelio sušvitimas dvasios akims.

Baimė apreiškia nebūtį. Tačiau kokia yra šio apreiškimo prasmė? Kam žmogui yra reikalinga žvelgti į nebūties bedugnę ir sudrebėti jos akivaizdoje?—Atsakymą j šiuos klausimus duoda Raskolnikovo sapnas, kurį jis sapnavo, užsnūdęs po krūmu Petrovo saloje. Sapne jam atrodė kad jis tebėra dar mažas vaikas ir su savo tėvu stovi gimtojo savo miestelio gatvėje. Iš smuklės išsiveržė būrys žmonių, jau gerokai įkaušusių, ir vieno iš jų, Mikolkos, buvo kviečiami sėsti i vežimą, pakinkytą labai liesa ir menka kumelaite. Visiems buvo aišku, kad toks silpnas gyvulėlis pilno žmonių vežimo patraukti negalės. Bet Mikolka nenusileido. Jis kvietė visus sėsti, o pats pasiėmė botagą ir pasiruošė kirsti. Du jauni vyrukai taip pat išsitraukė po botagą, pasiryžę padėti Mikolkai. Kumelaitė įsiręžė ir pradėjo tempti, linkdama po trijų botagų smūgiais. Bet jos jėgos greitai išsibaigė. Tada Mikolka nusviedė šalin botagą ir iš vežimo išsitraukė rungą. "Jis ją užmuš!" — pratarė kažkas. "Mano nuosavybė!" — atšovė Mikolka ir iš visų jėgų smogė kumelaitei per strėnas. Ši susverdėjo, bet vėl pašoko ir dar mėgino vežimą tempti. "Kirviu! Pribaigti ją!" - pradėjo šaukti vienas iš važiuojančiųjų. Mikolka metė rungą, pasilenkė į vežimą, išsitraukė geležinę dalbą ir pradėjo ja kvoti kumelaitę. Ši neišsilaikė ir parvirto. "Už-muškit ją!" - šaukė įdūkęs Mikolka. Keletas jaunuolių griebė, kas pakliuvo, ir pradėjo mušti stimpantį gyvulėlį. Mikolka kirto geležine dalba. Raskolnikovas, kuris jau ir pirmiau buvo savo tėvą klausęs, kodėl žmonės muša šią vargšę kumelaitę, dabar nebeišlaikė. Verkdamas jis puolė''-arkliui ant kaklo, "apkabino jo negyvą, kruviną galvą, bučiavo akis ir lūpas... paskui staiga pašoko ir įdūkęs puolė suspautais kumščiukais Mikolka".

Bet čia Įsikišo tėvas apraminti. "Tėveli,ko-dėl jie užmušė tą vargšą arkliuką? — klausė verkdamas. Tėvas priglaudė jį prie krūtinės, Raskolnikovas pradėjo trokšti, gaudyti oro, sušuko ir atsibudo, visas permirkęs prakaitu. "Ačiū Dievui, kad tai buvo tik sapnas!" — atsiduso ir pakilęs nusvyravo namo.

Ir vis dėlto tai buvo daugiau, negu tik sapnas. Tai buvo žmogiškosios būties atsakymas į Raskolnikovo pasiryžimą. Mikolka, kuris užmuša kumelaitę, yra Raskolnikovas, pasiryžęs užmušti senę. Jis tai supranta ir pats, čia pat po sapno pastebėdamas: "O Viešpatie! Argi iš tikro aš pagriebsiu kirvį ir sutriuškinsiu jos galvą? Ar iš tikro as slidinėsiu po šiltą, lipnų kraują, išlaušiu užraktus, vogsiu ir drebėsiu; susitepęs krauju slėpsiuos; su kirviu... o, Viešpatie, ar iš tikro?" Mikolka yra Raskolnikovo įsikūnijimas. Tai, kas klostėsi šiojo pasąmonėje, sapne įgijo ryškų pavidalą ir atsistojo priešais Raskolnikovo dvasios akis: Mikolkos pavidale jis paregėjo pats save. Bet sykiu čia jam atsivėrė ir antroji jo būties pusė. Dostojevskis labai prasmingai sapne padaro Raskolnikovą dar jaunu berniuku, dar nekaltu vaiku, kuriam gaila viso to, ką žmonės naikina ir kankina. Šis vaikas yra simbolis pirmykštės, jokiomis teorijomis neaptemdintos ir nepaklaidintos žmogiškos būties, kuri savaime žengia Absoliutinės Būties linkui. Ji jaučia aną bendrąjį pagrindą, kuriame visa laikosi: ir kūdikis ir vargšė kumelaitė. Ji tad jaučia gailestį viskam, kam tik tenka pakelti buvimo smūgius. Tuo tarpu Mikolka yra simbolis racionalistinės, persimąsčiusios ir todėl paklydusios būties. Jis jau yra atitrūkęs nuo ano bendrojo pagrindo. Šalia jo stovinčią būtį jis pergyvena nebe kaip dalyvę aname bendrame pagrinde, bet kaip daiktą, kuris yra jo žinioje ir valdžioje. Todėl Mikolka nuolatos ir pabrėžia, kad kumelaitė yra jo nuosavybė, jo turtas, taigi jis galįs su ja elgtis, kaip tinkamas. Šios dvi tos pačios žmogiškosios būties pusės Raskolnikovo sapne kaip tik ir išeina aikštėn. Pats Raskolnikovas čia suskyla ir apsireiškia dviem pavidalais: Mikolkos, kuris nori žudyti ir naikinti, nes būtis esanti jo nuosavybė ir jis esąs augštesnis už būtį; vaikiuko, kuris gailisi ir verkia ir net puola Mikolka, nes jaučia ryšį su būtimi, jaučia savo dalyvavimą joje ir savo atsakingumą už jos likimą. Naivus nekaltumas ir išdidus nusigrįžimas, gailestingumas ir žiaurumas čia prasiveržia iš tos pačios sielos ir sukuria sapną kaip simbolį visos žmogiškosios dramos, vykstančios kiekvienoje prigimtyje. Raskolnikovo sapnas yra visų mūsų sąpnis. Tai išraiška kovos, kuri vyksta mumyse ir kurią mes ypatingai pajaučiame tada, kai mėginame stabtelti būties kelyje arba net pasukti atgal. Tuomet mes suskylame: viena pusė—tasai nekaltas kūdikis mumyse - nustebusi žvalgosi, ką čia mes darome; ji rauda dėl mūsų veiksmų; ji mus puola ir smerkia. Antra pusė - tasai apsvaigęs, išdidus Mikolka mumyse - aklai eina savo apsisprendimo keliu, visa mindžiodama ir žudikiškais savo mostais rodinėdama savo pranašumą. Tarp šių dviejų pusių kyla didelės rungtynės. Nusileisti nenori nei Mikolka mumyse, nes jis yra apsvaigęs, riėi kūdikis mumyse, nes jis savaime suvokia pražūtį, į kurią mus Mikolka traukia. Ir tai visa anaiptol nėra tik sapnas. Tai tikrovinė mūsų prigimties kova. Tai kova už kelią priekin ar už kelią atgal, už būtį ar už nebūtį. Tai Hamleto dilema ant prarajos kranto.

Čia tad glūdi giliausia prasmė baimės, ap-reiškiančios mums nebūti. Baimės prasmė yra pažadinti mūsų vidaus rungtyms; pažadinti nekaltąją būties pusę kovai su apsisprendimu žengti atgal. Baimė, atverdama mūsų akims nebūtį, nori išjudinti bei sukrėsti :ną kūdikį mumyse, kad jis sugniaužtų kumštis ir puhų Mikolka mumyse. Ji nori įkvėpti šiam kūdikiui drąsos ir jėgos. Ji nori, kad jis ištvertų būties kelyje. Apsisprendimas žengti atgal neišvengiamai veda mus į nebūtį. Todėl baimėje savaime atbunda mūsų noras išsilaikyti būtyje, mūsų noras gelbėtis iš nebūties grėsmės. Baimė virsta mūsų įspėjimu. Todėl nors savimi baimė atveria nebūtį, tačiau savo prasme ji yra gilus būties jausmas. Nuodėminga ryžtis sukrečia žmogų ir jame pažadina baimės jausmą tam, kad jis paregėtų nebūties šiurpą ir būtų paskatintas pasitraukti nuo šios bedugnės. Raskolnikovo atodūsis po sapno "O, Viešpatie, ar iš tikro?"—yra kiekvieno žmogaus atodūsis nuodėmės akivaizdoje. Tai atodūsis kūdikio mumyse, atodūsis nekaltosios mūsų būties, reginčios nebūties prarają ir todėl ligi paskutinio akimirksnio netikinčios, kad mes užsimerksime ir į ją krisime. Baimė verčia mus atidaryti akis kuo plačiausiai ir žvelgti į nebūtį kuo giliausiai. Šiuo atžvilgiu ji yra mūsų šviesregystė nebūties akivaizdoje. Ji yra mūsų būties šviesosvaidis į nebūties tamsią gelmę. Čia glūdi jos prasmė. Baimė apreiškia mums nebūtį todėl, kad mes atšoktume nuo jos atgal.

Bet kūdikis mumyse yra nesykį bejėgis. Nesykį jis gali tik raudoti ant Mikolkos darbo griuvėsių. Nesykį jis tik gali prisispausti prie Tėvo krūtinės ir pradėti trokšti. Rungtynės tarp būties ir nebūties dažnai išsisprendžia nebūties naudai. Nuodėminga ryžtis savo jėga traukia mus tarsi krumpliaratis, pagavęs mūsų drabužių skverną. Ir mes einame paskui ją. Mes einame ligi visiško sudužimo. Kas tad įvyksta nusidėjėlio sieloje, kai nuodėminga mintis laimi jame pergalę?

Aprašinėdamas vieną iš krizių, kurias turėjo iškęsti Raskolnikovas užmušęs senę palūkininke, Dostojevskis palygina jį su žmogumi, "kuriam pūliuoja pirštas". Palyginimas yra gilios prasmės. Tai yra nurodymas į centrinę nuodėmės padėtį žmogaus buvime. Virtusi veiksmu, nuodėmė savaime paglemžia po savimi visą žmogaus dėmesį, visus jo pergyvenimus, visas jo mintis, tarsi votis, kuri nuolatos tvinksi, kurią nuolatos skauda ir kurios todėl niekad negalima pamiršti. Pasiryžęs nuodėmingu žygiu statyti savą pasaulį, žmogus savaime visas šiame žygyje susitelkia ir visas jam atsideda. Nuodėmė virsta jo buvimo centru, kuris viską į save traukia ir aplinkui save telkia. Paslėpęs iš senės pagrobtus daiktus svetimame kieme po akmeniu, Raskolnikovas "grįžo išsiblaškęs ir piktai aplinkui save dairydamasis. Visos jo mintys sukosi aplink vieną pagrindinį tašką, ir jis pats jautė, kad tai iš tikro buvo pagrindinis taškas ir kad jis dabar, kaip tik dabar, buvo su šiuo tašku visiškai vienas". Tai ir buvo anoji naujo buvimo pradžia. Nusigrįžęs nuo Absoliutinės Būties, žmogus pasilieka vienų vienas su savo pradiniu tašku, vienų vienas su nebūtimi. Kaip anksčiau Absoliutinė Būtis stovėjo centre ir buvo didžiausias žmogiškosios būties rūpestis, taip dabar jos vietą užima nebūtis. Žmogus yra tokia būtybė, kad jis visados žvelgia tolyn Jis visados turi turėti ką nors priešais save. Jis turi į kur nors eiti, ne3 iis iš esmės būna pakeliui. Neturėdamas Absoliutinės Būties, kaip galinio savo kelionės taško, žmogus žvelgia į nebūtį kaip į pradinį savo kilimo tašką. Atsisakęs žygiuoti priekin, jis eina atgal. Kiekvienu tačiau atveju jis nestovi vietoje: jis eina ir rūpinasi, nes tai yra esminis žmogaus apsisprendimas. Nuodėmės atveju šis rūpestis susitelkia aplinkui ją pačią. Nuodėmė virsta žmogiškosios būties skauduliu, reikalingu nuolatinio puoselėjimo ir nuolatinės atidos.

Nebūties atsistojimas žmogaus buvimo centre apsireiškia visai priešingomis išvadomis, negu Dievo centriškumas. Kol žmogus keliauja Absoliutinės Būties linkui, tol jis yra susijęs su visomis būtybėmis: jis jaučiasi taip, tarsi jas visas neštų savo kelyje į Viešpatį. Jis jaučiasi ne tik kaip pasaulio valdovas, bet sykiu ir kaip jo tėvas, kuris būtybėmis rūpinasi, jas myli ir už jas atsako. Kažkokia gili visuotinė simpatija riša žmogų su pasauliu tada, kai jis pats yra susirišęs su Dievu. Jeigu šv. Pranciškus Asyžietis gamtos daiktus galėjo vadinti savo broliais ir seserimis, tai čia buvo kažkas daugiau, negu tik poetiški žodžiai. Čia buvo žmogiškojo buvimo drauge išplėtimas ir į pasaulinę būtį. Dievas, kaip- visos būties pagrindas, yra pergyvenamas bei pajaučiamas kiekvienoje būtybėje. Žmogus visur randa bendrą plotmę, kuri jį jungia su bet kuriuo kūriniu, būtent: dieviškasis šūksnis, kuris visa iškėlė iš nebūties tamsos. Visi tad mes - ir sesuo saulė ir brolis vilkas - esame pašaukti ir nuolatos šaukiami. Visi esame pašaukti to paties Dievo. Visi jame laikomės, kaip šaknys dirvoje. Todėl visi esame jungiami šių butinių ryšių, šios bendros kūriniškumo žymės į vieną didžiulę Viešpaties Karalystę. Tiesa, žmogus yra pastatytas šios karalystės sargu. Jis yra Dievo atstovas pasaulyje Jo vardas ir Jo paveikslas. Užtat jis dar labiau šia karalyste rūpinasi ir dar labiau ją myli. Ryšys su Dievui virsta ryšiu su kiekvienu net ir menkiausiu padaru. Rūpestis Absoliutine Būtimi apsireiškia bei įsikūnija rūpestyje mažiausiu mūsų broliu.

Visai priešingai žmogus elgiasi tada, kai jis nuo Absoliutinės Būties nusisuka, kai pasiryžta kurti savą pasaulį ir kai šį pasiryžimą pradeda nuodėmingais žygiais vykdyti. Nusigrįžimas nuo Dievo virsta nusigrįžimu ir nuo pasaulio. Nuodėmė ne tik atsistoja žmogaus buvimo centre, bet ji paneigia visa kita. Visa kita pradeda nebeturėti reikšmės. Dar daugiau, visa kita pradeda nusidėjėliui nebebūti. Viskam jis pasidaro abuojas, išskyrus, be abejo, nuodėmę. Aplankęs lovoje gulintį Raskolnikovą ir išgirdęs šioj o žodžius " aš noriu būti vienas, vienas", Zosimo-vas suvokia, kad "kažkas nepajudinamo, kažkas slegiančio" spaudžia Raskolnikovo sąžinę. "Ar tu pastebėjai, — sako Zosimovas Rozumichmui, —koks šaltas jis yra viskam, išskyrus vieną tašką, kurį palietus jis tuoj pašoksta? Ir šitas taškas yra žmogžudystė". Iš tikro, RaskolniKovas visiškai nekreipia dėmesio, kas aplinkui jį darosi. Beeidamas per tiltą, jis pastebėjo, kaip viena moteris perlipo per atramas ir krito į upę. Kilo visuotinis sąmyšis. Buvo pašauktas valtininkas, atsirado policija ir žmonių būrys. Bet "Raskolnikovas stebėjo visa tai nuostabiu abuojumo ir nesidomėjimo jausmu". Kalbėdamasis sykį su motina ir seserimi apie šiosios sužadėtuves su Lužinų, Raskolnikovas priminė, kad kadaise ir jis buvo įsimylėjęs ligūstą mergaitę ir kad tai buvęs "pavasario sapnas". Raskolnikovo sesuo Dūnia mėgino paneigti, kad tai buvęs tik pavasario sapnas. Tačiau Raskolnikovas "neišgirdo jos žodžių arba nesuprato. Paskendęs giliame susimąstyme, jis priėjo prie motinos, pabučiavo ją ir vėl grįžo į savo vietą". "Tu ir dabar ją tebemyli", - pasakė susijaudinusi motina. Bet Raskolnikovas jau buvo pamiršęs, apie ką čia kalbama. "Ją? Dabar? Ak, taip! Jūs kalbate apie ją!"- pradėjo, galop susivokęs. -"Ne! Dabar viskas jau lyg kitame pasaulyje". Ir pasižiūrėjęs dėmesingai į šalia jo sėdinčias moteris, jis pridūrė: "Man rodos, kad aš ir į jus žiūriu iš tūkstančio verstų". Tai yra pats geriausias nusidėjėlio būsenos apibūdinimas. Nusidėjėlis stebi daiktus iš tūkstančio verstų atstumo. Jis vaikšto po pasaulį taip, tarsi šio visiškai nebūtų. Visi ankstesnieji ryšiai, net meilė, nutrūksta ir suirsta. Žmogus pasilieka vienas su savo nuodėme. Ir jis nori būti su ja vienas. Jis nori šią votį kvaršinti ir mygti, todėl pyksta, jeigu jį kas nors nuo šio skaudulio atitraukia. Nuodėmės atsidūrimas žmogaus buvimo centre ir visų būtybių nustūmimas į buvimo pašalį yra pirmas dalykas, kuris išeina aikštėn, nuodėmingai minčiai laimėjus pergalę žmogaus dvasioje.

2. Paneigimas buvimo drauge
Tai, kas kadaise įvyko ties rojaus vartais, yra būdinga kiekvienam nuodėmingam žingsniui. Kai užmušė Kainas savo brolį Abelį, pasirodė Dievas ir paklausė žudiką: "Kur Abelis, tavo brolis?". Tada Kainas atsakė: "Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas? (Gen. 4.9). Kai Raskolnikovas, ugdydamas mintį užmušti senę, padėjo nugirdytai ir išniekintai mergaitei apsiginti nuo ją lydinčio donžuano, staiga jis pajuto kišąsis ne į savo reikalą. "Tegul jis pasilinksmina su ja!" - sušuko jis policininkui, o paskui priekaištavo pats sau: "Kodėl aš čion įsimaišiau? Kam čia man reikėjo padėti? Ar aš turiu tam teisę? Tegul jie gyvi susiryja - kas man rūpi!". Ar šiuose žodžiuose negirdime to paties Kaino? Kainas buvo ne tik pirmas žmonijos piktadaris, bet sykiu ir nusidėjėlio simbolis. Todėl jis yra gyvas per amžius. Jis atgyja kiekviename nusidedančiame žmoguje, ir kiekvienas nusidėjėlis pakartoja nemirštamus jo žodžius: "Argi aš esu savo brolio sargas?". Nė vienas nusidėjėlis nebenori būti savo brolio sargu. M.Heideggeris labai prasmingai vadina žmogų "būties sargu".5) Žmogiškoji egzistencija, pasak jo, esanti " sar-giškumas, vadinasi, rūpestis būtimi".6) Tai yra sena biblijinę idėja, išreikšta pirmuose Šventraščio puslapiuose. Sukūręs žmogų, Dievas apgyvendino jį Edeno sode, "kad jį įdirbtų ir sergėtų" (Gen. 2,15) Būti sargu yra pirmykštis žmogaus paskyrimas. Viešpats pašaukė jį iš nebūties, kad jis būtų drauge su kitomis būtybėmis, bet drauge ne paprasto stovėjimo šalia jų, bet rūpinimosi jomis prasme. Žmogus turi gyventi, jei čia vėl panaudosime Heideggerio posakį, " būties artumoje". Jis turi būti " būties kaimynas".8 Jis turi atsakyti už būtį. Todėl rūpinimasis ja, jos saugojimas ir puoselėjimas yra pirmykščiai žmogiškojo buvimo veiksmai. Būti  drauge  žmogui  reiškia  sergėti  būti.

Bet štai Kainas paneigia šį esminį savo sar-giškumą. Jis ne tik fiziškai nužudo savo brolį, bet iš esmės išsižada sargo pareigų bei paskirties. "Argi aš esu savo brolio sargas?"-į Dievo klausimą jis atsako taip pat klausimu, kuris tačiau reiškia ne prisipažinimą prie savo sargiš-kumo, bet gilų jo paneigimą. Kainas nėra savo brolio sargas. Jis ne tam pasaulyje yra, kad būtį sergėtų. Būtimi jis nesirūpina. Jis jos nepuoselėja ir neprižiūri. Jis nebebūna drauge. Kaino kelu eina ir Raskolnikovas klausdamas pats save "kas man rūpi?" ir taip pat atsakydamas neigiamai. "Tegul jie gyvi susiryja! Tegul jis pasilinksmina su ja!" Tegul nugirdytą ir išniekintą mergaitę dar sykį išniekini ją sekąs donžuanas! Kas Raskolnikovui rūpi. Jis nėra šios mergaitės - sesers sargas. Jis jos negloboja. Jis jos neprižiūri. Jis nebebūna drauge. Tuo pačiu keliu eina kiekvienas nusidėjėlis. Pasišcvęs napoleoniškai peržengti pats save, nusidėjėlis visų pirma nusikrato savo sargiškumu būties atžvilgiu. Nuodėmingu savo veiksmu jis sunaikina tą ar kitą būtybę—gyvybę, nekaltybę, meilę, tiesą - ir į būties klausiantį šauksmą "kur yra...? išdidžiai atsako: "Nežinau! Argi aš esu sargas?". Iš tikro, nusidėjėlis nebėra sargas. Aną pirmykštę pareigą jis paneigia, paneigdams tuo būdu ir buvimą drauge. Nusidėjėlis būna vienas... Jo buvimas nebėra sargiškumas, vadinasi, rūpestis būtimi, bet nusigrįžimas nuo jos, jos išvijimas iš savo dėmesio centro, jai durų užtrenkimas į savo vidų. Nusidėjėlio buvimas yra tiktai buvimas šalia,  bet nebe  buvimas  drauge.

Kokiais ženklais reiškias šis sargiškumo paneigimas? Kokiais tonais nusidėjėlio gyvenime prabyla ši šiurpi melodija: nebūti būties sargu?

Savo sargiškumo paneigimas visų pirma suardo nusidėjėlyje laiko vienybę. Jau minėjome, kad Raskolnikovas savo metu mylėjo nesveiką mergaitę ir norėjo ją vesti, bet ji mirė. Taip pat minėjome, kad kai jo motina sykį paklausė, ar jis ją ir dabar tebemylįs, Raskolnikovas atsakė: "Ne! Dabar viskas jau lyg kitame pasaulyje". Ir šis jo atsakymas yra nepaprastai būdingas. Juo Raskolnikovas nori išreikšti anaiptol ne paprastą praeitį, kurią mirtis nusinešė ir kuri daugiau nebegrįš. Tokią prasmę mes išgirstume iš nekaltų mylėjusio žmogaus lūpų. Tačiau Raskolnikovo lūpose šie žodžici įgyja ypatingos prasmės. Jis reiškia, kad tarp anos kadaise buvusios meilės, ano "pavasario sapno" ir dabarties įsiterpė kaltė, kuri padarė, kad visa praeitis atsidūrė "lyg kitame pasaulyje". Kaltė nutolino praeitį už šios tikrovės ribų. Ji atkirpo ją nuo dabarties. Ji padarė, kad praeitis virto tiktai praeitimi, tiktai buvusia, bet jau nebeesančia. Nors laiką mes ir skirstome į praeitį, dabartį ir ateitį, tačiau šiuo skirstymu anaiptol nepaneigiame jo nuolatinumo. Laikas visados žmoguje yra visas. Ir praeitis ir ateitis glūdi dabartyje. Į tai atsirėmę, mes keičiame praeitį ir patys kintame ateities įtakoje. Mes laikome laiką savose rankose. Tačiau nuodėmės atveju jis kaip tik iš mūsų išsprūsta. Nuodėmėje praeitis pasidaro nebe mūsų. Nuodėmingoje dabartyje nebėra nekaltos praeities. Nuodėmė virsta mūsų buvimo laike cezūra. Tai, kas prisš kaltę buvo dabar, kuo mes nuolatos gyvenome, kas mums buvo brangu ir sava, visa tai kaltė nukelia į gryną praeitį, tarsi į kitą pasaulį, iš kurio nebėra kelio atgal į šią nuodėmingą žemę. Todėl ne mirtis nunešė Raskolnikovo meilę i anapus, bet jo nuodėmė. Ne mirtis ją padarė pavasario sapnu, bet jo kaltė. Tcdėl Raskolnikovo sesuo Dūnia, išgirdus, kad šis savo mirusią meilę vadina pavasario sapnu, sako: "Ne, tai nebuvo tik pavasario sapnas". Dūnia žino, kad tai buvo tikra meilė ir tikras apsisprendimas. Todėl jai atrodo lengvapėdiška visa tai pavadinti pavasario sapnu. Tačiau ii nesupranta tikrosios šio posakio prasmės, nes nežino, kad jos brolis jau yra nusikaltėlis. Pavasario sapnas buvo Raskolnikovo meilė ne tuo atžvilgiu, kad ji būtų buvusi netikra, negili, tik aistros blykstelėjimas, tik kūninis įsižiebimas. Ne! Pavasario sapnas ji pasidarė tik dabar, kada kaltė nustūmė ją į nebegrįžtamą praeitį, kada Raskolnikovas, nebegalėjo ja gyventi ir ją laikyti sava, kada mirusi mylimoji jam galutinai mirė. Raskolnikovo kaltė nužudė jo meilę,  nužudė ją jo dvasios gelmėse. Jo gyvenimas pasidarė perpjautas: dalis, buvusi prieš kaltę, virto nebe jo gyvenimu. Nuodėmė, kaip sakėme, visados yra pradžia. Ji pradeda naują žmogaus istoriją, paneigdama tai, kas buvo. Laiko vienybė tuo būdu suirsta. Kaltė sunkiu šešėliu užliūliuoja praeitį ir ją palaidoja. "Dabar viskas jau lyg kitame pasaulyje!" Šie Raskolnikovo žodžiai yra nusidėjėlio atsisveikinimas su mirusia savo praeitimi. "Ir taip seniai!", nors tai buvo dar tik vakar, tik šiandien, tik prieš valandą. Bet nuodėmė yra buvimo cezūra, ir kas pasilieka anapus šio sustojimo, yra buvę "taip seniai", be galo seniai, nebegrįžtamai. Peržengimas i kitą istoriją yra įvykęs, ir senoji istorija sustoja, nes tilto tarp šių dviejų žmogaus istorijų - prieš nuodėmę ir po nuodėmės - nėra ir negali būti.

Praeities nutrūkimą laike atitinka visokių ryšių nutrūkimas ir su daiktais ir su žmonėmis. Nusidėjėlio buvimas pasidaro solipsistinis. Raskolnikovo pastaba savo motinai ir seseriai, kad Į jas žiūri jis "lyg iš tūkstančio verstų", kaip tik ir išreiškia šią solipsistinę būseną. Daiktai ir žmonės pasitraukia nuo nusidėjėlio, kadangi jis atsisako būti jų sargu. Jie pabėga nuo jo ir palieka jį vieną. Sargiškumas jungia žmogų su būtimi. Jis padaro, kad žmogus gyvena pasaulio gyvenimu ir serga jo rūpesčiais.
Nuodėmė, paneigusi sargiškumą, tuo pačiu paneigia šį vidinį ryšį, padarydama pasaulį žmogui be galo svetimą ir be galo tolimą. Viskas nutolsta nuo žmogaus už tūkstančio verstų. Žmogus pasilieka tuštumoje. Būties dykuma yra erdvė, kurioje nuodėmė jaučiasi karalienė. Nužudęs senę ir klydinėdamas gatvėmis, Raskolnikovas buvo taip išsiblaškęs arba, jei norite, taip susitelkęs, kad negirdėjo, kaip vežikas jam kelis kartus įspėjamai šūktelėjo, ir atsibudo, tik gavęs botagu per nugarą. Bet ir Į smūgį jis nieko neatsakė, tik sugriežė dantimis. Atsišliejęs į tilto atramą, jis pamatė ponią, lydimą mažos mergaitės, stovinčią prie pat jo ir jam sakančią: "Imk dėl Kristaus meilės!". Raskolnikovas paėmė. Tai buvo dvidešimt kapeikų. Suspaudęs pinigą, jis paėjo keletą žingsnių ir tuoj pamiršo, ką turi saujoje. Tik vėliau, mosterėjęs ranka, pajuto, kad saujoje yra kažkoks kietas daiktas". "Atgniaužęs ranką, pažiūrėjo sustingusiu žvilgiu į pinigą, paėmė jį ir nusviedė į vandenį". Tai buvo nusigrįžimo mostas, nusigrįžimo nuo visko, su kuo tik žmogus yra susijęs. Raskolnikovui "atrodė, kad dabar jis nukirpo tarsi žirklėmis bet kokį ryšį, kuris jį jungė su pasauliu; kad jis nuo visko šį akimirksnį atsiskyrė" Tą patį Raskolnikovas pergyveno ir grįžęs iš Sonios, kuriai prisipažino užmušęs senę. Jis sustojo viduryje savo ankšto, į karstą panašaus kambarėlio, apžvelgė pageltusius sienų apmušalus, dulkes ant kanapos; paskui priėjo prie lango, pasistiebė ant galų pirštų ir ilgai bei atidžiai žiūrėjo Į kiemą. Kairėje langai buvo atdari. Ant palangių stovėjo gėlių puodai, kabėjo išdžiaustyti skalbiniai. Visa tai jam buvo gerai žinoma. Bet šiandien šie daiktai atrodė jam svetimi. Ir "niekad dar jis nesijautė taip baisiai vienišas". Vienatvė, "tarsi rūkas", leidosi ant jo ir savimi jį supo. Tuštuma grasė jį praryti. Buvimas drauge buvo suardytas. Tolimesnis Raskolnikovo gyvenimas virto nebe sargo pareigų ėjimu, bet beprasmiu klaidžiojimu šiame už tūkstančio verstų nutolusiame pasaulyje. Savo kūniškumu daiktai buvo čia pat: reikėjo tik ištiesti ranką ir juos paimti, kaip jis paėmė aną dvidešimtį kapeikų. Tačiau pačia savo būtimi jie pasidarė Raskolnikovui svetimi: jie buvo nebe jo. Jie degino jam delnus savo palytėjimu, kaip ir anas ponios jam įspraustas pinigėlis.

Todėl jis bėgo nuo visų šių daiktų, o negalėdamas nuo jų pabėgti kūniškai, stūmė juos nuo savęs priešišku savo žvilgiu ir savo širdies neapykanta. Pasaulis nebebuvo jo tėviškė, jo buveinė, ir jis nebebuvo josios sargas. Pasaulis virto jo kalėjimu, ir kiekvienas akmuo rodė jam savo sunkumą.

Tas pat buvo ir su žmonėmis. Ne tik į motiną ir seserį Raskolnikovas žiūrėjo iš tūkstančio verstų. Ir visi kito jo artimieji bei pažįstamieji pasidarė jam svetimi. Dar daugiau, susidūrimas su žmonėmis žadino jame kažkokią nedrąsą: anas "augštesnis žmogus", anas Napoleonas pasijuto, "kad šią akimirką jis kuo mažiausiai buvo nusiteikęs kam nors pasaulyje, vistiek kam, pažvelgti į akis". Jis mėgino užeiti pas savo draugą Razumichiną, norėdamas tuo parodyti kad viskas pasiliko po senovei. Bet vos spėjęs prabilti, tuoj pastebėjo, kad čia jam nevieta. "Klausyk,—kalbėjo Raskolnikovas savo draugui, aš atėjau pas tave, nes be tavęs nepažįstu nieko, kas man padėtų, pradėti... nes tu esi geresnis, negu kiti, kitaip sakant, išmintingesnis ir gali spręsti. Bet dabar matau, kad nieko nebereikia, visai nieko...jokios pagalbos ir užuojautos... Aš pats vienas... gana! Palikit mane ramybėje!". Senasis draugiškumas buvo nuodėmės nukirptas. Razumichinas nieko negalėjo padėti Raskolnikovui, nes šis jau buvo perėjęs į kitokią istoriją. Juodviejų buvimo plotmės nebebuvo tos pačios. Tas pat pasirodė ir Raskolnikovo pasikalbėjime su atvykusiomis jo aplankyti motina ir seserimi. Motina tuojau norėjo pradėti pasakotis savo vargus. Bet Raskolnikovas ją nutraukė, pastebėdamas: "Gana, mama! Mes juk dar turime laiko išsikalbėti!". Bet čia pat jis suvokė, kaip "baisiai jis pamelavo, nes jis ne tik kad neturės jokios progos išsikalbėti, bet negalės niekad, su nieku ir apie nieką kalbėtis". Ir šitas jausmas jį taip prislėgė, kad "akimirką jis visiškai užsimiršo", kur esąs ir ką darąs. Nusikaltimas įsiterpė tarp jo ir jo artimųjų ir jį nuo jų visiškai atskyrė. Todėl kiek-bienas pokalbis ateityje suvaržytas.. Kiekvieną žodį stebės ir seks nuodėmė iš centrinio savo guolio ir užčiaups jam lūpas, kai tik jai kas nors nepatiks. Širdies atverti nebebus galima. Susidūrimas su žmonėmis bus pažadintas tiktai reikalų, tik kasdienybės, bet ne ano gilaus noro būti drauge cu kitu. Nuodėmė ne tik paverčia pasaulį kalėjimu, bet ji suardo ir socialinį jausmą. Ji pakerta šaknis anos visuotinės meilės, kuri žmones jungia į bendruomenę ir padaro juos vienas kitam artimus bei brolius. Žmonės, kaip ir daiktai, pradeda nusidėjėlį kankinti ir slėgti. Jie pasidaro jam sunkūs pačiu savo buvimo šalia jo. Nusidėjėlis pamato, kad jis nieko iš jų gauti nebegali; kad jų pagalba jam yra nereikalinga." Palikite mane ramybėje!" —šie Raskolnikovo žodžiai gali buti užrašas ant kiekvienos nuodėmingos buveinės.

Nutrūkimas ryšių su daiktais ir su žmonėmis savaime pažadina nusidėjėlyje vienatvės pasiilgimą ir norą nuo visko pabėgti. Paneigęs savo sargiškumą, žmogus palieka būties bendruomenę, nes jon jis buvo pastatytas, kad būtų sargu. Šiuo atžvilgiu kiekvienas nusidėjėlis eina to paties Kaino pėdomis. Atšovęs Viešpačiui, jog nežinąs, kur dingęs Abelis, Kainas buvo Dievo prakeiktas ir pažymėtas ypatingu ženklu, kad sutikęs jo kas nors neužmuštų. Tada išėjo Kainas į pasaulį ir "apsigyveno kaip pabėgėlis į rytus nuo rojaus"(Gen.4,16). Šis pastarasis Šventraščio posakis yra nuostabiai gilus. Kiekvienas nusidėjėlis yra pabėgėlis, ir kiekvienas pabėgimas yra nuodėmė. Žmogaus susijimas su bendruomene - su šeima, su tauta, su žmonija-yra toks gilus, kad jį sunaikinti gali tik nuodėmė. Tik nuodėmė gali išstumti žmogų iš buvimo drauge: iš bendros laimės ar nelaimės, iš bendro vargo ar džiaugsmo, iš bendros kančios ir bendro atsakingumo. Kiekvienas žygis, kuris ardo šį buvimą drauge, yra nuodėmingas. Kiekvienas žmogus, kuris arba kitą iš šio buvimo išplėšia arba pats iš jo išsiplėšia, yra nusidėjėlis, yra pabėgėlis, apsigyvenąs "į rytus nuo rojaus", nuo anos savos tėviškės, kurią dėl kaltės priverstas palikti. Nuodėmė ir pabėgimas nuo buvimo drauge yra esmingai susiję. Štai dėl ko Šventraštis Kainą ir vadina pabėgėliu. Jis užmušė savo brolį, jis suardė savo buvimą drauge, jis išstūmė pats save iš bendruomenės ir virto klajokliu. Erdvinis jo atsiskyrimas Į platų pasaulį buvo tik išraiška vidinio jo atsiskyrimo per nuodėmę. Šituo keliu eina ir kiekvienas nusidėjėlis. Kiekviena nuodėmė yra paneigimas buvimo drauge, kiekviena tad stumia nusidėjėlį tapti pabėgėliu, vadinasi, atsiskirti nuo kitų ir užsisklęsti savo vienatvėje. Kai Raskolnikovui negaluojant ir gulint lovoje, susirenka būrelis jo draugų pabūti sykiu su juo ir paplepėti, Raskolnikovas nebeišlaiko ir pradeda šaukti: "Palikit mane! Ar jūs paliksite mane galų gale vieną! Aš jūsų nebijau! Aš dabar nieko nebijau! Šalin nuo manęs! Aš noriu būti vienas, vienas!" Tas pats pasikartoja, Raskolnikovui kalbantis su motina ir seserimi, kai buvo sprendžiama tolimesnė jų ateitis. Raskolnikovas staiga pajunta nenugalimą norą pasilikti vienas. "Aš norėjau pasakyti..., kad būtų geriau, jegu mes kurį laiką atsiskirtume... Aš apie jus mąstysiu, nes aš jus myliu. Palikit mane! Palikite mane vieną! Aš nutariau vistiek kas su manimi atsitiktų, ar aš žūčiau ar ne, bet aš noriu būti vienas. Pamirškit mane visiškai! Geriau . . . jus pasišauksiu. Bet dabar palikit mane... kitaip... aš pradėsiu jūsų nekęsti; aš tai jaučiu...sudiev!". Net ir nutaręs prisipažinti ir jau eidamas į policiją, Raskolnikovas tebejautė, kad "jam buvo baisiai nemalonu susidurti su žmonėmis"! Žmonių bendruomenė jį slėgė, jis mėgino iš jos pabėgti. Jis mėgino pasilikti vienas su savimi ir su savo pasauliu. Vienatvės troškulys yra apraiška nenoro būti būties sargu. Vienatvė atveria aną tuščią būties dykumą, kurioje karaliauja nuodėmė. Ir nusidėjėlis trokšta šios dykumos, nes joje tikisi galėsiąs pasistatyti naują savo buveinę, kaip Kainas į rytus nuo rojaus "pasistatė miestą" (Gen. 4,17). Amžinas pabėgėlis ir klajoklis žmogus negali būti. Jis turi vėl kur nors prisirišti, jis turi kur nors įaugti, įleisti šaknis. Todėl jis ir statosi naujas buveines anoje vienatviškoje dykumoje. Todėl jis ir bėga nuo žmonių, kad jam nereiktų kęsti jų svetimumo ir nuolatos jausti pabėgėlišką savo būseną. Pabėgėlis užsimiršta tik dykumoje. Dykuma yra antroji pabėgėlio tėvynė. Vienatvės ilgesys yra šios dykumos ilgesys ir sykiu troškimas vėl pasijusti gyventoju. Paneigęs buvimą drauge, nusidėjėlis iškrinta iš bendruomenės, atsiduria tuštumoje ir čia kaip tik mėgina statytis miestą, vadinasi, vėl iš naujo įsikurti, vėl iš naujo grįsti į bendruomeninį savo buvimą. Atsisakęs būti būties sargu, jis tampa nebūties kaimynu, nebūties sargu ir imasi nebūtį sergėti dar pavydžiau, negu būtų sergėjęs būtį. Būti drauge ir būti sargu yra esminis žmogaus apsprendimas, kuris neišnyksta nė nuodėmėje. Nuodėmė tik duoda šiam apsprendimui kitokį turinį ir kitokią prasmę. Užuot sergėjęs būtį ir buvęs su ja drauge, nusidėjėlis turi sergėti nebūtį ir pasilikti vienas su savo nuodėme. Vienatvės troškulys kaip tik ir yra šio perkreipto buvimo drauge prasiveržimas.

Bet kaip tik čia darosi aišku ir kitas nusidėjėlio pergyvenimas, kurį galima pavadinti daiktų ir žmonių troškuliu. Nuodėmę padaręs žmogus pasijunta nuo visko atsiskyręs, išsijungęs iš bendruomenės, bėgąs nuo savo artimųjų ir sykiu—norįs būti tarp daiktų ir tarp žmonių, norįs maišytis minioje, norįs viską matyti, girdėti, lydėti. Tai priešingas jausmas vienatvės troškuliui. Bet jis yra nusidėjėlyje taip lygiai stiprus, kaip ir pirmasis. Vienatvės troškulys stumia nusidėjėlį į būties dykumą. Daiktų ir žmonių troškulys veda jį į būties pilnybę, į aną senąjį pasaulį, kurį jis savo nuodėme paneigė ir paliko. Nuodėmę daro žmogus vienas. Net ir turėdamas bendrininkų, jis vis dėlto jaučia, kad tai yra nepadalinamas jo turtas. Todėl po jos nusidėjėlis ir bėga nuo žmonių ir nori pasilikti pats vienas toli nuo viso pasaulio. Tačiau esminis apsprendimas būti drauge jį grąžina nuolatos atgal. "Žmogus gėdisi, bet grįžta",—šis Ra-zumichino posakis išreiškia iš tikro nuostabų nusidėjėlio svyravimą pasaulio bei žmonių atžvilgiu. Raskolnikovas, nepaprastai trokšdamas vienatvės ir visus vyte vydamas nuo savęs, vis dėlto "brovėsi į minią ir žiūrėjo visiems į akis". Jis net "sustojo prie didelio moterų būrio". Jį domino iš smuklės sklindanti daina, triukšmas, juokavimai. Dostojevskis prasmingai atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad "Raskolnikovas nebuvo prie minios pripratęs". Jis jos vengė ir mielai pasilikdavo vienas savo kambarėlyje. "Bet dabar jį kažkas traukė į žmones. Jame atrodė vyksta kažkas nauja, ir jis juto savyje žmonių troškulį". Jau sakėme, kad eidamas į policiją prisipažinti jis nenorėjo susidurti su žmonėmis. Ir vis dėlto "lyg tyčia jis vis ėjo ten, kur daugiausia žmonių buvo". Čia pat Dostojevskis paaiškina, kad Raskolnikovas "viską būtų atidavęs už tai, kad galėtų būti vienas; bet jis pats jautė, kad nė vieną akimirką jis neturi būti vienas". Jis jautė, kad jam reikia kabintis į visą aplinką, kaip į atsvarą prieš atsivėrusią nebūtį. Todėl Raskolnikovas spraudėsi ne tik per žmonių spūstį rinkoje, kad pajustų jų bent fizinį artumą, bet jis nuėjo dar sykį į nužudytosios senutės kambarį ir viską atidžiai ten apžiūrėjo. Jis matė, kad kambariai yra naujinami. Ir tai jį nustebino nes, jis "tikėjosi visa rasiąs taip, kaip, tada buvo palikęs". Jis tikėjosi, kad nuodėmė bus pakeitusi tik jį patį, bet palikusi pasaulį tokį, koks buvo anksčiau. Tačiau senutės kambaryje jis pajuto, kad nuodėmingas jo žygis prasiveržė ir į aplinką; kad senoji vieta nebebuvo ta pati: "sienos buvo nuogos, jokių baldų, keista!". Tuščio kambario simboliu Dostojevskis kaip tik ir išreiškia tą didį perversmą, kurį nuodėmingas žygis padaro pasaulyje. Nuodėmė būtį apiplėšia. Ji apnuogina ją, ji suskurdina ją, ji suardo aną seną jaukumą, kuris buvo tarp susigyvenusių savyje daiktų ir žmonių. Nusidėjėlis stebisi, matydamas visas šias pakaitas. Jis stebisi iš jo darbo išaugančiu nauju pasauliu ir pradeda jo nebekęsti. Senutės kambario sienos buyo išmušamos iš naujo. Raskolnikovas "žvelgė į išmušalus priešišku žvilgiu, tarsi jam būtų skaudu, kad čia taip viskas pakeista". Jam iš tikro buvo skaudu. Jam buvo skaudu matyti anąžlugusią būtį, kurią suardė jo kirvio smūgis. Jis gailėjosi senojo gyvenimo ir jo jieš-kojo.Jis nuėjo į kitą kambarį, kurio sienų iš-mušalai dar buvo tie patys; apžiūrėjo vietą, kur kabėjo ikonos; grįžęs prie durų patraukė tris kartus varpelį. Varpelis tas pat ir skambėjo tuo pačiu geležiniu balsu. Prarastos būties jieškoji-mas yra priežastis, kodėl nusikaltėlis grįžta į savo nusikaltimo vietą, kodėl jis savaimingai braunasi tarp žmonių, žiūri akiplėšiškai į akis ir juos kalbina; kodėl jam atrodo, kad "jis kabinasi už visko".Žmogaus prigimtis purtosi prieš atsiveriančią nebūtį ir mėgina grįžti atgal - į būtį. Šita tad giliausia būties apspręsta prigimtis ir stumia nusidėjėlį į daiktus ir į žmones. Ji pažadina jame daiktų ir žmonių troškulį. Nebūties pasaulis pradeda žmogų dusinti. Būties dykumoje nusidėjėlis pradeda trokšti. Išmąstęs ligi galo mintį, kokiu būdu žmogus gali peržengti pats save, Raskolnikovas pradėjo nebeišsitekti šiame napoleoniškame buvime. "Jis norėjo bent vieną akimirką pakvėpuoti kitame pasaulyje". Todėl ėjo į smuklę, nežiūrėdamas jos nešvaros; mėgino padėti nugirdytai mergaitei; rūpinosi suvažinė-vu Marmeladovu ir tt. Tai buvo pačios būt?''' iauksmas. Suardytas buvimas drauge buvo iv r-einamas atstatyti bent šitokiais viršiniais veiks nais, bent kūniniu susilietimu su pasauliu. Buvimas drauge nusidėjėlio būsenoj virsta pastanga bent kūniškai susiliesti su būtimi, nes dvasiniai saitai čia yra jau žlugę. Negalėdamas būti drauge su kitais, nusidėjėlis mėgina būti bent šalia kitų.

Čia tad ir yra pagrindas, kodėl nusidėjėlis vienatvės trokšta ir sykiu jos bijo; kodėl jis žmonių nekenčia ir sykiu jų j ieško; kodėl jis pasijunta nuo visko atsiskyręs ir sykiu visko nepaprastai ilgįsis. Noras pakvėpuoti kitame pasaulyje, pasaulyje paliktame ir suardytame, kaip tik ir pažadina šią šiurpią priešginybę nusidėjusio žmogaus dvasioje.

1) M. Heidegger, Was ist Metaphysik?, 29 p. Frankfurt a.M. 1949. -
2) De la destination de l'home, 227 p. Paris 1935.
3) Op. cit. 228 p.
4) Op. cit. ibd.
5) "Der Mensch ist der Hirt des Seins". XJeber den Humanismus, 29p. Frankfurt
6) Op. cit. ibd.
7) Op. cit. 26 p.
8) Op. cit. 29 p.

(Bus daugau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai