Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAIP BUVO RENGIAMAS NAUJOJO TESTAMENTO IR PSALMYNO VERTIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vaclovas Aliulis   
INTERVIU SU NAUJOJO TESTAMNTO  IR PSALMYNO NAUJOJO VERTIMO REDAKTORIUM KUN. VACLOVU ALIULIU JAM LANKANTIS ROMOJE
 

Kokia buvo Naujojo Testamento naujojo vertimo pradžia? Kas buvo jo vertėjas? Kaip buvo tam darbui pasiruošta?
Dalyvaudamas II Vatikano susirinkime, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas, Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos pirmininkas mons. Česlovas Krivaitis parūpino modernių Šv. Rašto vertimų į italų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbas, biblinės graikų kalbos žodyną ir panašios literatūros numatomam Naujojo Testamento vertimui. Jo raginamas, kolegų drąsinamas, 1967 m. pavasarį pradėjo NT versti Kazokiškių parapijos klebonas kun. Česlovas Kavaliauskas, universalių gabumų ir plačios erudicijos vyras. Gilinosi į graikų kalbą, studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, nuo klieriko dienų vartodavo graikiškąjį NT dvasiniam skaitymui. 1965-66 m., talkindamas Liturginei komisijai, jis tikrino ir taisė Šv. Rašto perikopių vertimus "Liturginio maldyno" II-ajam tomui — mišiolėliui, kuris nebuvo išspausdintas. Čia jis parodė didelę meilę Šv. Raštui ir turtingo, lakaus stiliaus talentą. Versti NT jis ėmėsi su dideliu užsidegimu bei atsidėjimu, o bedirbant atėjo ir įgudimas. Darbas su ilgesnėmis pertraukomis truko apie ketverius metus, buvo baigtas 1971 m. Vievyje.

Koks buvo viso to vertimo procesas? Kaip Jūs įsijungėte į tą darbą? Koks buvo Jūsų, kaip naujojo vertimo redaktoriaus, uždavinys? Teko girdėti, kad šiame darbe bendradarbiavote ir su kitų konfesijų krikščionimis.
Vertimo procesas atrodė maždaug taip. Vertėjas skaito originalą (A. Merk leid.), su analitiniais NT žodynais eilutė po eilutės išaiškina žodžius ir gramatines formas, palygina su Vulgata ir vad. Jeruzalės Biblija, paprastai — jos vokiškuoju variantu, Fr. Tilmann vertimu, su anglų "The New Testament from 26 Translations" ir ieško lietuviškos išraiškos originalo minčiai ne tik savo nuojautoje, bet ir moksliniuose lietuvių kalbos žodynuose. Vertėjo siekinys — tiksliai ir skambiai perduoti lietuvių kalba tiesioginę originalo minčių ir posakių reikšmę, neprimetant jiems vienokios ar kitokios teologinės interpretacijos. Išvertęs kurią evangeliją ar kitą knygą, vertėjas taiso savąjį juodraštį, pats perrašinėja mašinėle, dar kartą tikrina ir taiso, paskui mašinėlės perrašytą tekstą duoda kitiems vertinti ir redaguoti.

Kai jau buvo išverstos evangelijos ir Apd? vertimo iniciatorius mons. Krivaitis kartu su vertėju 1969 m. rudenį pakvietė vertimą redaguoti mane, kuris tuo metu buvau Vilniaus Kalvarijos bažnyčios klebonas ir kartu Liturginės komisijos sekretorius. Su graikų kalba buvau pažįstamas iš mokymosi Marijampolės marijonų gimnazijoje, o kunigaudamas keliolika metų, domėjausi dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos dalykais. Redaktoriaus uždavinys buvo ir patikrinti vertimo tikslumą, ir ištobulinti jo kalbą, bendradarbiaujant su kalbininkais pasauliečiais. Dėl paties vertimo tikslumo būtų buvę galima pasitikėti vertėju, kuris tikrai sugebėjo pakankamai įsigilinti, suprasti ir išreikšti, bet objektas toks svarbus, kad, ir labai pasitikint, nebuvo galima dar ir dar kartą netikrinti. Vertėjo stilius gyvas, kalba turtinga ir graži, tačiau turėjo tokių posakių bei konstrukcijų, kuriems kalbininkai nepripažįsta pilietybės literatūrinėje kalboje; be to, atrodė, kad kai ką būtų galima pasakyti truputį glausčiau, nes ir visuma nebuvo daugia-žodė. Norint tobulinti kalbą, visų pirma reikėjo neturėti abejonių dėl turinio reikšmės, o abejonėms pasirodant — tikrinti ir tartis. Vertimo tikslumą redaktorius tikrina daugiausia jį lygindamas su originalu, su prancūzų "Bible de Jerusalem", kiek mažiau su kitais vertimais: Popiežiaus Bibli-nio Instituto parengta itališkąja Biblija, vokiškais Fr. Tilmann ir K. Rosch vertimais, anglų "The Jerusalem Bible", lenkų "Biblia Tysiąclecia" NT II leidimu, rusų pravoslavų oficialiuoju, vad. sino-daliniu, vertimu. Be to, nemaža lygino su lietuvių evangelikų kunigų A. Jurėno (Londonas 1961) ir retkarčiais Fr. Kuršaičio (Halė 1910) vertimais. Savo siūlomas pataisas, samprotavimus, pasiūlymus žymėjo šalia vertėjo teksto.

Redaktoriaus išnagrinėtų Keturių evangelijų vertimo projektą atidžiai skaitė prityręs vyresniosios kartos kalbininkas lituanistas, gerai pažįstąs bažnytinę raštiją. Be kita ko, jis buvo prašytas palyginti naująjį vertimą su tradiciniu arkivysk. J. Skivercko vertimu, kad, kur tik ras, jog senojo ir naujojo posakių prasmė ta pati, bet naujojo
 

Kun. Vaclovas Aliulis sveikinasi su popiežium Jonu Paulium II Vatikane.


išraiška ne geresnė už senojo, pasiūlytų grąžinti Skvirecko vertimo formuluotes. Lituanistas priėmė daugumą redaktoriaus pataisų, kitas atmetęs, arba siūlė grįžti prie vertėjo ar Skvirecko formuluotės, arba teikė savo.

Vertėjo ir arkivysk. Skvirecko formuluotes sugrąžinti buvo nesudėtinga, bet paties lituanisto siūlomus kai kurių sakinių vertimo variantus reikėjo tikrinti pagal originalą ir kitus šaltinius. Kadangi vertėjui rūpėjo toliau versti ir jis nebenorėjo knebinėtis su šiuo tikrinimu, tai jo imtis teko redaktoriui. Tai padarius, vertimo projektas buvo vėl perrašytas ir 1970 m. pavasario - rudens laikotarpiu išsiuntinėtas tikrinti keliems talkininkams įvairiose vyskupijose, taip pat nusiųstas Lietuvos evangelikų liuteronų senjorui, kviečiant jį į ekumeninį bendradarbiavimą.

Iš talkininkų pažymėtinas vienas panevėžietis kunigas ir du telšiečiai. Šimonių klebonas kun. Vytautas Masys labai stropiai peržiūrėjo visų evangelijų vertimus sklandumo bei tinkamumo garsiai skaityti atžvilgiu. Jis davė daug priimtinų pataisų, kurios nekeitė minties, bet tekstą darė lengviau skaitomą. Užvenčio (dabar Telšių Švč. M. Marijos bažnyčios) klebonas kun. Petras Palšis, nuo 1969 m. Liturginės komisijos narys, ir Vaiguvos klebonas kun. Zigmas Šimkus jau anksčiau buvo pasireiškę kaip įžvalgūs (kartais gal ir pernelyg įžvalgūs) liturginių leidinių kritikai, geri literatūrinio stiliaus žinovai. Šiuo kartu jų nuomonės išsiskyrė. Kun. Z. Šimkus smarkiai puolė vertimą, ypač jo įvadą, atsisakė toliau turėti ką nors bendra su būsimaisiais leidiniais. Kun. P. Palšis vertimą priėmė gerai, tik nurodė kai kuriuos bendrus trūkumus, siūlė nemaža konkrečių pataisų pirmiesiems Mato evangelijos skyriams. Abu telšiečiai labiausiai prikišo per gausų asmeninių įvardžių ir dalyvių — padalyvių - pusdalyvių vartojimą, pasitaikančias laikraščių kalbos sustabarėjusias nuotrupas. Talkininkų pastabos toliau nuolat buvo turimos mintyje. Dar keli ar keliolika įvairių vyskupijų kunigų, kurie turėjo progos pamatyti vertimą, teikdavo pastabų ir paskatinimų.

Evangelikų senjoras, Rygos universiteto absolventas teol. lic. Jonas Kalvanas labai mielai atsiliepė į kvietimą, siuntė vertėjui ir redaktoriui naudingų knygų, pats nuoširdžiai peržiūrėjo visą mūsų rengiamąjį NT vertimą pagal graikiškąjį originalą ir davė nemaža tikrai vertingų pastabų. Visos jo pastabos lietė vertimo tikslumą bei sklandumą ir nė vienu žodžiu neprieštaravo katalikiškiems ekleziologinių ir kitų tekstų komentarams.

Suredaguotąjį variantą stropiai peržiūrėjo ir pats vertėjas. Jis nebuvo priekabus dėl stiliaus, bet tvirtai protestavo prieš kai kurių posakių "suteologinimą", nublankinimą ar jų precizijos sumažinimą. Vertėjo protestai buvo rimtai motyvuoti, ir man, kaip redaktoriui, teko juos nedelsiant priimti. Tais atvejais, kai vertėjo ir mano, kaip redaktoriaus, nuomonės nesusiderindavo, — tokių atvejų būta nedaug, — arbitru buvo mūsų abiejų mokytojas kun. prof. dr. Juozas Grigaitis, ilgai dėstęs Kauno Teologijos fakultete dogminę teologiją, kurį laiką ir Naujo Testamento egzegezę, buvęs to fakulteto dekanas, o dabar Jonavos bažnyčios altaristas. Lietuvos Ordinarų Kolegijos pirmininkas vysk. dr. Juozapas Matulaitis-Labukas jam pavedė tikrinti rengiamąjį vertimą ir suteikti "nihil obstat".

Prof. J. Grigaitis nuodugniai tikrino vertimą pagal originalą, Vulgatą bei Neovulgatą, itališkąją "La sacra Bibbia" ir kitus šaltinius. Jis rekomendavo dar paieškoti tikslesnės išraiškos kai kuriems vertimo sakiniams, o tai padarius, rekomendavo ordinarams jį aprobuoti. Tuo būdu Keturių evangelijų vertimas buvo baigtas rengti 1970 m. vėlyvą rudenį ir Ordinarų Kolegijos patvirtintas 1970 m. gruodžio 15 d.

Tuo metu buvau persikėlęs į Kauną, į kunigų seminariją. Per 1971 m. redagavau antrąją NT dalį — Apaštalų raštus, padedamas jau kito kalbininko — stilistikos specialisto, konsultuojamas ir kontroliuojamas prof. Grigaičio. Šis darbas buvo baigtas 1971 m. spalyje, ir tada ordinarai galėjo pradėti oficialiai rūpintis spausdinimu. Kol buvo sprendžiamas išleidimo klausimas, stilistas peržiūrėjo ir evangelijų vertimą, dar patobulindamas jų skambumą. Taip pat ir Apaštalų raštų vertimui per tą laiką buvo gauta naujų patikslinimų, taigi smulkesnis viso NT dailinimas dar ėjo visą 1972 m. žiemą ir pavasarį. Sužinojus, kad jau greit bus galima spausdinti, Ordinarų Kolegija aprobavo visą NT (ir Psalmyno, žr. toliau) vertimą 1972 m. balandžio 26 d. Gegužyje rankraštis nukeliavo į spaustuvę, per vasarą ir pusę rudens ėjo rinkimas bei korektūros taisymas, vėlai rudenį buvo baigtas spausdinti.

Tai imponuojantis bendradarbiavimas. Nors tiek daug asmenų prisidėjo prie šio vertimo, ar vis dėlto gavosi vientisas vertimo tekstas?

Tiesa, plačiau aptariau vertimo tobulinimą, nes jame dalyvavo daugiau žmonių, jis buvo sudėtingesnis. Vis dėlto svarbiausias buvo paties vertėjo   darbas.   Minėtieji   taisymai  bei   dailinimai, atrodo, bus pakeitę maždaug ketvirtį vertėjo parengto teksto, o apie trys ketvirčiai teksto yra tokie, kokie išėjo iš vertėjo plunksnos. Bet ir pačias pataisas buvo stengiamasi darniai įkomponuoti į vertėjo audinį, kad liktų viena dvasia ir vieningas stilius. Dabar jau jokiais būdais nebeišskirsi, kas naujame lietuviškame NT yra vertėjo, kas konsultantų, talkininkų, redaktoriaus, bet galima pasakyti, jog vertėjo darbas bei talentas lėmė ir vertimo tikslumą, ir dvasią, ir polėkį, o visų kitų triūsas jį išbaigė, apvalė, sustiprino.

Ar prie šio didelio darbo bent kuo nors prisidėjo   tautiečiai   išeivijoje?

Taip, malonu, kad šį vertimą yra moraliai parėmę ir mūsų išeiviai. Bene 1969 m. pateko į Romą didesnės NT pusės (nuo Mt iki 1 Kor) vertimo egzempliorius, dar niekieno neredaguotas. Kun. prof. dr. A. Liuima jį labai entuziastingai įvertino, tuo padrąsindamas vertėją ir jo talkininkus. Atrodo, tuo tekstu bus naudojęsi prel. dr. V. Balčiūnas ir kun. V. Zakaras, leisdami šventadienių mišių Proprium sąsiuvinius. Vėliau, 1971 m., buvo gautos kun. B. Liubino pastabos tai pačiai NT vertimo daliai (Mt — 1 Kor.). Tuo laiku evangelijos ir Apd, Rom, 1 Kor jau buvo suredaguota ir kokie 70% kun. Liubino kritikuojamų posakių jau buvo pataisyta labai panašiai ar tiesiog taip, kaip jis siūlė. Galutinai šlifuojant vertimą aprobatai pavasariop 1972 m., dar netoli pusšimčio posakių ar atskirų žodžių buvo pakoreguota pagal kun. Liubino siūlymus, o maždaug kita tiek jo pasiūlymų nebuvo priimta, nes rėmėsi kitokiais kriterijais, negu tie, kurių laikomasi šiame vertime.

Ar buvo kokių svarbių ar mažiau svarbių pakeitimų, sakytume, "paskutinę minutę"?

Vėlokai pasiekė mus ir du Neovulgatos leidiniai — Evangelijos, Laiškai, o trečiojo (Apd ir Apr) visai mums neteko matyti, nežinojome, ar jis išspausdintas. Todėl Neovulgatą pasinaudojome ne tiek, kiek būtume norėję. Su Neovulgatą lyginome jau suredaguotą evangelijų vertimą, teberedaguo-jamus apaštalų laiškus. Konstatavome džiuginantį, drąsinantį atitikimą. Neovulgatą padėjo vietomis dar paryškinti prasmę. Ja vadovavomės, galutinai apsispręsdami dėl praleistinų (ne visuose kodeksuose esančių) eilučių ir dėl kai kurių ginčijamų posakių, pvz. dėl praesens ar futurum Eucharistijos įsteigimo žodžiuose, dėl nubat ar nubant 1 Kor 7,35 ir kt. Kur Neovulgatą atsitraukia nuo senosios Vulgatos, buvo aišku, jog ten ir mes pagrįstai keičiame tradicinę formuluotę. Šiaipjau laikėme, kad verčiame ne iš Neovulgatos, bet iš graikiškojo originalo, todėl iš tiesų turi lemti jis.

Ar šiam naujajam vertimui turėjo kokios įtakos anksčiau arkivysk. J. Skvirecko verstas tekstas?
Ir vertėjas, ir redaktorius, ir kiti bendradarbiai labai gerbia arkivysk. J. Skvirecko Šv. Rašto vertimą iš Vulgatos, kuris pasižymi tikslumu, taisyklinga bei sveikai liaudiška kalba ir apskritai yra stovėjęs priešakinėse savo laiko raštijos gretose. Vis dėlto tiek vertėjas, tiek redaktorius vengė žvalgytis į Skvirecko vertimą. Kodėl? Todėl, kad jų uždavinys buvo ne patobulinti vertimą iš Vulgatos, bet parengti naują vertimą iš originalo kalbos, kuris, be to, skambėtų tikrai šiuolaikiškai.

Mūsų dienomis yra gerokai pasikeitę reikalavimai Šv. Rašto vertimams, lyginant su tais, kurie galiojo prieš 30-60 metų, kada darbavosi a.a. J. Skvireckas. Jis buvo labiau supančiotas pažodinio tikslumo reikalavimų ir neišvengiamai turėjo likti sausokas. Šiandien vertėjams daugiau laisvės, nes reikalaujama ne pažodinio, o prasminio atitikimo. Kartu mūsų dienų vertėjams tenka daugiau atsakomybės, nes daugiau rizikos peržengti leistino laisvumo ribas, imti Šv. Rašto mintis tempti ant savųjų minčių kurpalio. Vertėjas todėl ir pabrėždavo bendradarbiams, kad neturime Šv. Raštui primesti savos filosofinės, teologinės, egzegetinės ar kitokios interpretacijos, nors ji būtų mums patogi ar įprasta.

Taigi į arkivysk. Skvirecko vertimą žvalgytis privengėme, tačiau jo neignoravome. Viena, žinojome, kad jis, metų metais mūsų skaitomas ir girdimas, yra vertai įaugęs mūsų sąmonėje ir pa-sąmonyje ir mus sugestijuoja. Antra, mums talkinusius pasauliečius kalbininkus įsakmiai prašėme lyginti naująjį vertimą su J. Skvirecko vertimu ir, kur tinka, reikalauti grąžinti jo posakius. Kalbininkai tam pritardavo, patys patardavo naudotis biblinės lietuvių kalbos palikimu, bet, prireikus konkrečiai nurodyti grąžintinus tradicinius posakius ar pastraipas, be tų, kurios jau buvo vertimo projekte, tokių surasdavo nedaug. Sakydavo, kad, pridėjus papildomų tradicinių posakių, nukentėtų vertimo stiliaus vieningumas.

Turėjote daug Naujojo Testamento vertimų kitomis kalbomis? Kaip jais pasinaudojote naujai versdami Naująjį Testamentą į lietuvių kalbą?
Modernieji vertimai į užsienio kalbas padėjo mums pasitikrinti savąjį atskirų originalo vietų supratimą, nustatyti leistiną išraiškos laisvumo laipsnį, pažinti kitus šiuolaikiško vertimo reikalavimus. Tikslumo ir laisvumo harmonijos pavyzdžiu laikėme "Jeruzalės Biblijos,, prancūziškąjį originalą ir vokiškąjį variantą, bet tai nereiškia, kad visur būtume jais sekę ar svajoję jiems prilygti. Ne kartą sąmoningai nesilaikėme prancūzų ar vokiečių interpretacijos, kur kitur užtikę įtikinamesnę. Norėjome mūsiškį vertimą galimai išlyginti viduje, bet jis tikriausiai atsilieka nuo minėtųjų savo vidiniu išbaigtumu, nes juk neturėjome tokio mokslinio aparato, nebuvo tokių ir tiek darbininkų. Stengėmės, pavyzdžiui, kad paralelinės vietos vertime sutaptų ten, kur jos sutampa originale, ir nesutaptų ten, kur nesutampa originale, bet nesame tikri, kad mums būtų pavykę tai pilnutinai įvykdyti.

Angliškasis "Jeruzalės Biblijos" variantas mums pasirodė esąs nebe vertimas, o daili parafrazė, kuria sekti neišdrįsome. Itališkasis, Popiežiaus Biblinio Instituto parengtasis, vertimas autoritetingas ir aiškus, bet ir jo mėgdžioti nesiry-žome. Mat jis, kaip iš dalies ir mūsų kaimynų lenkų vertimas, vartoja daugokai teologinės - asketinės raštijos trafaretų, kurie, greičiausiai, labai tinka italo ar lenko ausiai, bet skambėtų dirbtinokai mūsų skaitytojui; taigi mums norėjosi laikytis kuo arčiau originalo kalbėsenos, kuri dažniausiai yra labai konkreti ir nestandartizuota. Brolių pravoslavų "Novyj Zavet" mums rodė, kaip Šventojo Rašto kalba gali būti drauge paprasta, ir iškilni, ir glausta. Šį bendrą priminimą dėjomės į širdį, o konkrečiai "Zavetu" sekti nesiėmėme.

Iš viso kitų tautų modernieji vertimai mums buvo labai naudingi tuo, kad padėjo susirasti savąjį kelią ir įsitikinti juo. Tai buvo svarbiau už konkrečias formules, kurias jie siūlė ar sugesti-javo. Vertėjas net yra pareiškęs, kad įvairūs vertimai jam konkrečiai ne kažin ką duoda, kad viskas jam — originalas, kurį ne tiek sunku suprasti, kiek nelengva sava kalba perduoti.

Jei palygintume su naujausiais mus pasiekusiais lietuvių išeivijos vertimais, tai, atrodo, rastume, kad mūsiškio vertimo kelias eina kažkur apie vidurį tarp jau minėto prof. A. Jurėno vertimo, kuris yra skrupulingesnis už mūsiškį ir nepraleidžia nė vieno originalo žodelyčio, ir tarp 1967 m. "Romos katalikų mišiolo" perikopių, kurios verstos laisviau ir puošniau, negu mūsų.

Kieno ir kaip buvo paruošti vertimo priedai: įvadas, komentarai, dalykinė rodyklė ir kt.?
Belieka šį tą pasakyti apie įvadus, komentarus, priedus.
Bendrą platesnį įvadą į evangelijas ir apskritai Naująjį Testamentą parašė pats vertėjas kun. Č. Kavaliauskas. Pradžioje jis buvo dar platesnis ir lietė daugiau problemų, sukėlė karštų ginčų. Vertėjas, redaktoriaus padedamas, jį kelis kartus perdirbinėjo, sutrumpino, priėmė kai kuriuos prof. Grigaičio ir kitų pasiūlytus pertvarkymus, ir įvadas tapo aiškus, neginčijamas, teikiantis daug aktualios informacijos apie Naująjį Testamentą ir jo tyrinėjimus. Deja, į spausdinamą NT įtilpo tik 4 puslapiai vietoje 13-kos, todėl nukentėjo ir informacija, ir argumentacija. Taip pat vertėjas parašė visus įvadus į atskiras NT knygas bei apaštalų laiškų grupes ir daugumą komentarų. Vietomis komentarus papildė redaktorius, o prof. Grigaitis patikslino. Ir čia stengtasi teikti dalykinės informacijos, reikalingos kuriam faktui ar posakiui suprasti, o vengta ginčų ir moralizavimo.

NT pabaigoje dedamos dalykinė ir liturginė rodyklės, kurias parengė redaktorius. Abėcėlinė dalykinė rodyklė (trumpa realinė NT konkordancija versta iš K. Roesch "Das Neue Testament" (Paderborn 1946) su šiokiais tokiais pakeitimais: sutraukta į vieną vietą visa, kas liečia Jėzaus Kristaus asmenį ir veiklą; papildyta temomis ir citatomis, kurias išryškino II Vatikano susirinkimas, pvz. liečiančiomis žemiškosios kūrybos vertingumą ir pan. Liturginė rodyklė apima NT perikopes, kurios pagal reformuotąją mišių skaitinių tvarką skiriamos sekmadieniams ir privalomosioms šventėms, kai kurioms populiarioms neprivalomoms šventėms, bendrosioms, votyvinėms bei ritualinėms mišioms. Šiokiadieniai neįtraukti todėl, kad ten būtina vardyti Senojo Testamento skaitinius, kurių tekstų šioje knygoje nėra.

O kas vertė Psalmyną? Ir kas prie to vertimo prisidėjo?
Kartu su Naujuoju Testamentu išleista kita labai dažnai vartojama Šv. Rašto dalis — Psalmynas. Jo vertimo istorija tokia. 1965-66 m., kai buvo rengiami Apeigynas ir Maldynas, keli talkininkai vertė toms knygoms reikalingas psalmes. Kun. Kazimieras Vaičionis atsiuntė gražių eiliuotų parafrazių, kurių nepanaudojome, nes tai nebuvo vertimas. Kun. Jonas Juodelis išvertė visą Psalmyną, deja, skubotai ir be poetinio įkvėpimo. Minėtiesiems leidiniams tiko kun. Antano Liesio gražia, vaizdinga, poetiška ir taupia kalba išverstos psalmės, įeinančios į sekmadienių, Švč. M. Marijos švenčių ir Devintinių mišparus, Officium Defunctorum, kai kurias ritualo apeigas. Mano paskatintas, šis vertėjas 1969 — 71 m. pertaisė savo anksčiau verstąsias psalmes ir pamažu išvertė visas kitas pagal 1946 m. Romos brevioriaus Psalterium, Neovulgatą, "Biblie de Jerusalem" tekstą bei komentarų ir kitus šaltinius. Kun. A. Liesis (anksčiau Zarasų bažnyčios altaristas, dabar Daunorių klebonas) puikiai moka lietuvių liaudies ir literatūrinę kalbą, turi originalų stilių, sugeba išsireikšti baltomis (be rimo, bet ritmingomis) eilėmis.

Kun. Č. Kavaliauskas gražiai įvertino jo darbą ir sutiko jį patikrinti bei patikslinti pagal įvairius turimus šaltinius, prireikus prasiskverbiant iki pat hebrajiškojo originalo. Turiningiausiu jis pripažino vokiškąjį Romano Guardini vertimą ir daugiausia lygino su juo. Aš vertimo rankraštį apdorojau techniškai, parengiau įvadą (pagal "Bible de Jeruzalem") ir negausius trumpučius komentarus (pagal "Biblia Tysiąclecia,,). Taigi mus abu tenka laikyti Psalmyno vertimo redaktoriais. Be jų, vertimą skaitė stilistas ir kai kurie kunigai, bet poezija nėra daugelio rankų darbas, ir kun. Liesio vertimas kitų nedaug betaisytas. Psalmynas išspausdintas po Naujojo Testamento, atskiru tomeliu.

Kokių motyvų vedami ir kokių gairių laikydamiesi, šį didelį darbą lietuvių tautai atlikote?

NT ir Psalmyno vertimo rengėjai karštai troško ir nuolat rūpinosi, kad skaitytojai nesunkiai sugautų Šv. Rašto mintis ir pamėgtų tą Dievo žodį. Versdami jie tikėjosi, kad skaitytojai, gal ne be svyravimų, kuriuos keltų naujojo vertimo vietos, neatitinkančios jų lig šiol įsidėmėto aiškinimo, galiausiai nuoširdžiai priimtų šį vertimą ir jis taptų mūsų kunigijos bei tikinčiųjų dvasios savastimi. O argi nebuvo ypatinga dangaus dovana, kad jiems buvo leista keletą metelių taip arti bendrauti su apreikštuoju Dievo žodžiu?!


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai