Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RELIGIJA IR KALBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Maceina   

Religijos ir kalbos santykį valdo dvilypis dėsnis: 1. religija savos kalbos neturi, kadangi Dievas kalba žmogui visados žmogiškai; 2. religija savą kalbą turi, kadangi žmogus kalba Dievui visados kitaip, nei kitiems, net ir patiems artimiausiems.
Krikščioniškasis Dievas yra kalbus. Jis nesislepia ir netyli; jis byloja ir tuo būdu apsireiškia. Apsireiškimas yra pagrindinė krikščioniškojo Dievo santykiausena su žmogumi. Tačiau apsireiškimas jau pačia savo sąvoka nurodo į Dievo nusileidimą mūsojon plotmėn: revelare — atidengti tai, kas paslėpta. Apsireiškimu ne mes pakylame į Dievo būseną, bet Dievas nužengia į mūsų būvį, šiuo atveju į mūsų kalbą ir ja prabyla į mus. Dievas nekalba "dieviškai", nes "dieviškosios" kalbos mes iš viso nesu-prastume. Dievas kalba tik žmogiškai. Dievo žodis visados yra tikra?

žmogaus žodis, todėl palenktas žmogaus žodžio prasmei, sandarai, garsui. Žmogiškosios kalbos dvasia bei jos kultūra tiek įtaigauja dieviškąjį apsireiškimą, jog Dievas tegali apsireikšti tik tiek ir tik taip, kiek ir kaip žmogus pajėgia sava kalba išreikšti Dievo mintį bei jo valią. Kalba yra apsireiškimo vežtuvai, kuriais Viešpats pasiekia žmogų. Sykiu betgi kalba yra ir apsireiškimo kliuvinys, neleidžiąs Viešpačiui atsiverti pilnai ir iš karto. Dievo apsireiškimas virsta istoriniu vyksmu todėl, kad pati žmogaus kalba yra istorinis vyksmas. Šia prasme apsireiškimas yra Dievo kenozė: tai kalbinis Dievo nusižeminimas bei susimenkinimas, jo kantrybė bei auka, kadangi čia "tautų ir žemės Valdovas" (Ps 45,12) prabyla "kaip visi žmonės" (Fil 2,7).

Žiūrint tad Dievo atžvilgiu, religija savos kalbos neturi ir negali turėti. Pradinėje Bažnyčioje besireiškusi kalbų dovana anaiptol nėra buvusi kažkokia "dieviškoji" kalba. Tai buvo tik savaimingi tikinčiųjų šūksniai bei murmesiai, kurių šv. Paulius net nevertino, jei jie nebuvo tariami aiškiais žodžiais: "Jei, kalbėdami kalbomis, netarsite aiškių žodžių..., kalbėsite ant vėjo" (1 Kor 14,9). Kol Šv. Dvasios įkvėpimas nevirsta suprantamu žmogiškuoju žodžiu, tol jis yra tik vidinis dalykas, nekuriąs maldos bendruomenės, kadangi tokiu atveju, kaip pastebi šv. Paulius, "ir aš būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas bus man svetimšalis" (1 Kor 14,11). Užtat Dievas, nebūdamas niekam svetimšalis, taria savo žodį taip, kad žmogus jį suprastų ir jo prasmės būtų apsprendžiamas. Žmogus gi tariamą žodį supranta tik tada, kai šis žodis yra jo žodis — vis tiek ar prigimtas, ar išmoktas. Nuosekliai tad krikščioniškoji religija nė neturi kokių nors slaptų žodžių ar formulių, kaip kad jų turi pirmykštės religijos būrimo ar žyniavimo forma. Krikščioniškasis Dievas yra tiesiakalbis.

Tačiau žmogaus požiūriu religija savą kalbą turi ir privalo turėti. Be abejo, krikščioniškasis Dievas yra žmogaus Tu, ir žmogus yra Dievo Tu, kurį Viešpats myli, kuriuo jis rūpinasi, už kurį jis yra net miręs. Tarp Dievo ir žmogaus esama nuostabiai ankšto vidinio ryšio ne tik ontologine prasme (kūrimas), bet ir egzistencine (malonė). Žmogus jaučiasi esąs Dievo draugas, Dievo vaikas, Dievo mylimasis. Todėl jis kalbasi su šiuo savo draugu, atverdamas jam savo širdį ir išliedamas jam savo graužatį bei rūpesčius. Ir vis dėlto, lietuviškai tariant, "Dievas — ne piemuo". Tai reiškia: Dievas yra mano kūrėjas, todėl jis buvoja viršum manęs, taip kad ir mano kalba su juo negali būti tokia, kaip su tuo, kuris manęs neperžengia, buvodamas su manimi toje pačioje "pirkioje". Vienoje savo autobiografijos vietoje N. Berdiajevas šaiposi iš prancūzų, esą jie vieninteliai gyveną atstu nuo Dievo (a la distan-ce), kadangi jie kreipiasi į jį daugiskaita: "Vous, Dieu — Jūs, Dieve".1 Tačiau Berdiajevas nežinojo, kad kai kuriose lietuvių tarmėse (ir mano paties) vaikai kreipdavosi į tėvus irgi tik antruoju daugiskaitos asmeniu: Jūs, tėte; Jūs, mama. Tai buvo anaiptol ne atstumo, o pagarbos išraiška. Tasai, kuris davė man gyvybę, yra vertas būti kalbinamas pagarbos kreipiniu. Tuo labiau tokios pagarbos bei garbės yra vertas Tasai, kuris mane pašaukė iš nebūties. Be abejo, lietuvis niekad nesikreips į Dievą žodžiu Jūs. Bet tai dar nereiškia, kad ir visą kitą kalbą su savo Viešpačiu jis imtųsi iš pokalbio su savo draugais ar kaimynais. Dievo transcendencija yra šaltinis, iš kurio plaukia kitoks mūsų pačių žodis, kai jį kreipiame Dievo linkui. Šia prasme religija turi savo kalbą.

Be abejo, ši kalba nėra dirbtinė, mistinė ar maginė. Ji yra prigimtoji kalba, išsivysčiusi istorijos eigoje. Tačiau kiekviena kalba turi daugybę sluoksnių, kadangi kiekviena socialinė grupė įtaigauja kalbą vis kitaip, kurdamas i savą gramatiką, o ypač savą semantiką. Esama vaikų kalbos, piemenų kalbos, vagių ir plėšikų kalbos, kaimiečių ir miestiečių, inteligentų ir akademikų kalbos. Esama todėl ir Bažnyčios kaip tikinčiųjų sambūrio kalbos, kuria ji kalbiškai santykiauja su Dievu. Nusakyti tačiau, kas sudaro religinės kalbos pobūdį, yra labai sunku. Gal tiksliausia būtų vadinti šį pobūdį sakraliniu, tai yra, deramu šventyklai, skiriant jį nuo profaninio, esančio užu šventyklos (pro fano; fanum — šventykla) ir tuo pačiu šventyklai netinkamo. O tai, kas šventyklai tinka bei dera, yra pagarba, kilnybė, skaidra. Trumpai tariant, visa tai, kas atveria mūsojo žodžio gelmens matmenį, šventyklai tinka, o tuo pačiu yra sakrališka bei religiška. Gi žodis, neapvalytas nuo kasdienos šiukšlių bei nuodėvų, nepajėgia ano gelmens atverti, todėl lieka profani-nis ir neturėtų būti teikiamas religinei kalbai. Žinoma, ši pastaba yra dar tik labai bendra. Bet jau ir ji turi didžios praktinės reikšmės. Nes nuslysti nuo sakralinės plotmės ir byloti prie altoriaus profaniškai yra gana lengva. Tai patvirtina vienas būdingas mūsų pačių pavyzdys.

Šventraščio tyrinėtojai yra susekę, kad hebrajų kalbos žodis šalom (taika, ramybė) Senajame Testamente turi soteriologinės - išganomosios prasmės.2 Pranašas Izajas, rašydamas, kad Viešpaties pasiuntinys skubąs per kalnus ir skelbiąs Izraelio tautai ramybę (šalom), nusako šiuo žodžiu ne politinę ar socialinę gyventojų taiką, bet paties žmogiškojo būvio gelbėjimą, kai "Dievas bus vėl karalius" (Iz 52,7). Soteriologine prasme šį žodį vartoja ir Kristus paskutinės vakarienės metu, tardamas savo mokiniams: "Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę; ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis" (Jn 14,27). Soteriologinės prasmės ramybė yra įgijusi ir lietuvių kalboje, kai atsisveikiname su mirusiuoju tardami: "Te-ilsisi ramybėje", nes čia ramybė yra pergyvenama kaip galutinis žmogaus išsivadavimas iš žemiškosios skubos; ramybė, esanti jau anapus laiko — "quies ex tempore", kaip ją apibūdina Sv. Augustinas (Conf XIII,27).

Tos pačios soteriologinės prasmės turi šis žodis ir Evangelijos pasakojime apie išgydymą moters, dvylika metų sirgusios kraujoplūdžiu (plg. Lk 8,43-48). Prisilietusi Kristaus drabužio, ši moteris pasveikusi.  "Tuomet Jėzus jai tarė...(Lk. 8,48). Tačiau ką gi jis jai tarė? Ir graikiškasis tekstas, ir senoji vulgata, ir naujoji vulgata perteikia Kristaus žodžius posakiu: "Eikite ramybėje" (gr. poreyou eis eirėnen. lot. vade in pace). Mūsieji gi Šventraščio vertėjai (arkiv. J. Skvireckas, prel. L. Tulaba, kun. Č. Kavaliauskas) deda į Kristaus lūpas visai ką kita: visi jie, tarsi susitarę, verčia "Eik sau rami" (Lk 8,48). Šuolis nuo sakralinės plotmės į profaninę plotmę čia yra tiesiog apčiuopiamas. Juk jei Kristus anai moteriai pastebėjo, kad "tavo tikėjimas išgelbėjo tave" (t.p.), tai ir ramybė, kilusi iš šio gelbstimojo Kristaus veiksmo, yra kur kas  gilesnė, negu paprastas nusiraminimas, kad liga jau praėjusi. Todėl nusakyti soteriologinį Kristaus žygį žodžiais "eik sau rami" reiškia jį suprofaninti. Nes žodis ramus  neturi savyje ramybės gelmens.  O žodelytis sau subanalina visą posakį, kadangi jis, pagal lietuvių kalbos gramatiką, "turi išblukusią įvardinę reikšmę", pvz valgyk sau, gyvenk sau ir džiaukis, kaip sau nori, tegu sau šneka ir t.t. (plg. Liet. Kalbos gram. I, 762). Štai kodėl jau šv. Augustinas rašė, esą filosofai gali  kalbėti laisvai, nebijodami įžeisti religinio tikinčiųjų jausmo. "Mums betgi reikia kalbėti tam tikri būdu (ad certam regulam) kad žodžių laisvė nesudarytų nevykusios pažiūros (impiam opinionem) įjai reiškiamus dalykus" (De civ. Dei X,23).
 
Religinės kalbos sakrališkumas yra esminis: kur jis dingsta, ten digsta ir pati religinė kalba.

Šios pastabos būtų nereikalingos ir net beprasmės, jei II Vatikano Susirinkimas nebūtų įpareigojęs tautų — visų tautų - susikurti religinę kalbą. Įvesdindama į liturginę gimtąją kalbą, Bažnyčia atsisakė lotynų kalbos vyravimo šioje srityje, kartu betgi ji uždavė tautoms sunkų ilgus dešimtmečius truksiantį darbą išskaidrinti liturginius tekstus taip, jog jie ne tik nerėžtų tikinčiųjų ausies, bet kalbine savo sąranga kaip tik reikštų liturgijos rimtį, kilnybę ir gelmę. Kol gimtoji kalba buvojo šventykloje tik kampininkės teisėmis (antraeilės pamaldos šalia šv. Mišių, pridėtinės pamaldos po šv. Mišių, litanijos ir giesmės procesijų metu), tol ir dėmesys sakraliniam jos pobūdžiui nebuvo pirmaeilis mūsų rūpestis, nes beveik visa buvo prie altoriaus atliekama lotyniškai. Paraginus gi II Vatikano Susirinkimui, kad tikintieji liturginiuose veiksmuose "dalyvautų sąmoningai, aktyviai ir vaisingai",3) šių veiksmų kalba savaime pasidarė pagrindinis kiekvieno sąmoningai tikinčiojo reikalas. Nes nė vienam nėra ir negali būti abuoju, kaip prie altoriaus bus kalbama: kilniai ar kasdieniškai, gremėzdiškai ar sklandžiai, pagarbiai ar pusjuokiu. Sakysime, kol psalmes skaitydavome tik patys sau namie ar bažnyčioje, tol lietuviškasis jų tekstas galėjo būti vienoks ar kitoks, kadangi viešai giedamos ar skaitomos psalmės būdavo tik lotyniškos. Bet dabar? Ar galėsime, pavyzdžiui, Viešpaties mums suteiktą pergalę kovoje su jo priešais nusakyti tokiu lietuvišku tekstu:
"Gainiojau priešus ir gaudžiau,
namo negrįžau, kol juos sudorojau.
Sumaliau juos, kad pasikelt
negalėjo"
(Ps 17,38-39).4)

"Buvo mane visi pagonys apsupę,
bet su Dievo vardu juos iškapojau.
Jie mane buvo apgulę, aprietę,
bet su Dievo vardu aš juos
sudorojau'
(ps 117,10-11).

Ar galėsime šauktis Viešpaties pagalbos šitokiais, lietuviui tiek neįprastais vaizdais iš gyvulių pasaulio:
"Apspitęs mane šunų pulkas,
nedorėlių aibė aplink mane zuja...
Iš pražūties mane gelbėk,
iš šunies letenų — mano gyvybę.
Iš liūto žiočių vaduoki,
vargšą mane — iš raguotųjų taurų"
(Ps 21,17,21-22).

Ar nesišypsosime, skaitydami donelaitiškus Dievo žodžius, įspėjančius nusidėjėlį:
"Atsikvošėkit, kurie Dievą esat
užmiršę, kad man nereiktų jūsų griebti
į nagą"
(Ps 49,21-22).

Ar     neprisiminsime     Maironio, guosdamiesi Dievui ir j jį kreipdami savo širdį:
"Ko tu manoji širdie, nusiminus?
Ko taip nerimsti krūtinėj?...
Spaudžia man širdį,
o dėlei apie tave vis svajoju,
bebūdams Jordano, Hermono žemėj,
ant mažo kalnelio"
(Ps 41,6-7).
Ar  pasitenkinsime  šitokiu   psalmių stiliumi, ar gal mums reikės dar  ilgai  ilgai  vargti,  kol  rasime joms tinkamą kalbinę išraišką? Ar ana šv. Augustino bijoma 4 netikusi pažiūra — opinio impia" neapims mūsų, skaitant liaudies dainele virtusį Dievo galybės vaizdą:
"Oi, tvinsta Viešpaties upės,
oi, smarkiai ūžauja upės,
oi, šniokščia upės galingai"

(Ps 92,3).

Sunkenybės religinei kalbai kurtis padidėja ypač dėl to, kad Bažnyčia tiek dieviškąjį apreiškimą, tiek savo liturgiją yra suėmusi į pastovius rašytinius tekstus, kurių keisti ji paprastai nesutinka. "Pašvęstieji ganytojai, sako II Vatikano Susirinkimas, turi žiūrėti, kad liturginis veiksmas būtų teisėtai ir leistinai pagal nuostatus atliekamas (Dok 1,129)... Todėl visiškai niekam, net kunigui, nevalia ko nors sava nuožiūra liturgijoje pridėti, atimti ar pakeisti" Dok. 1, 132. Nes liturginiai veiksmai nėra privatūs (Dok. I, 133), todėl tiek jie patys, tiek jų žodžiai yra palenkti "tik Bažnyčios vyresnybei: Apaštalų Sostui ir pagal teisės nuostatus vyskupams" (Dok 1,132). Tiesa, Susirinkimas leidžia vietos bažnytinei vyresnybei spręsti, "kas iš atskirų tautų tradicijų ir savumų tiktų įimti į Dievo kultą" (t.p.), vis dėlto tik taip, "kad liktų nepaliesta esminė Romos apeigų vienybė" (t.p.). Nepaisant tad net ir gana ryškių bei būdingų vatikaninės liturgijos skirtybių nuo tridentinės liturgijos, pats religinės kalbos kūrimas yra likęs aprėžtas "lotynų teksto" vertimu 'į gimtąją kalbą"; vertimu, kurį turi patvirtinti "vietos bažnytinė vyresnybė" (Dok 1,137). Trumpai sakant, būsimoji religinė mūsų kalba tegali susikurti vertimo keliu.

Tačiau tekstą versti yra visai kas kita, negu jį laisvai kurti. Laisvai sukurtas tekstas yra tik vienas. Gi to paties teksto vertimų gali būti gana įvairių. Pavyzdžiui, Kristaus įspėjimą Petrui, norėjusiam Getse-mano sode apginti savo Mokytoją kardu (plg. Mt 26,52), galima versti: "Kišk atgal savo kalaviją į jo vietą" (arkiv. J. Skvireckas, kun. Č. Kavaliauskas) arba: "Grąžink kalaviją atgal į jo vietą" (prel. L. Tulaba). Gramatiškai abu vertiniai yra be priekaišto. O vis dėlto lietuviškai nusiteikęs vertėjas turėtų jausti bei žinoti, kad lietuviai išsitraukto kalavijo "negrąžina", bet kiša atgal ir ne į kažkokią "jo vietą", bet į makštį. Todėl Kristaus įspėjimas Petrui lietuviškai turėtų skambėti: "Kišk savo kalaviją atgal į makštį, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, žus nuo kalavijo".

Bet kaip tik čia ir prasideda beveik nenugalimos sunkenybės. Kokį tekstą bažnytinė vyresnybė galėtų bei turėtų pripažinti oficialiu ir leisti jį skaityti ar giedoti pamaldų metu? Patys pašvęstieji ganytojai dažniausiai nėra nei kalbininkai, nei stilistai, nei apskritai įpratę rašyti. Kalbinio autoriteto jie neturi. Bažnytinio gi autoriteto kalbai apspręsti nepakanka. O vertėjai? Jie būna senųjų kalbų žinovai, išsilavinę eg-zegetiškai, tačiau nevisados turį pakankamos kalbinės kultūros nei nuojautos, kurių egzegetinės žinios niekad atstoti negali. Jei egzegezės ir klasikinės filologijos pakaktų, tai arkiv. J. Skvireckas, versdamas psalmes, nebūtų taręs: "aš uždėsiu savo burnai brizgilą" (Ps 38,2), arba: "jo veidas švelnesnis už sviestą" (Ps 54,22), arba: Viešpats "priverčia pašokti kaip veršį Libaną" (Ps 28,6). Egzegetas-vertėjas turėtų žinoti, kad lietuviai brizgilą mauna tik arkliui, o patys, norėdami nutilti, užčiaupia burną arba prikanda liežuvį; kad sviestas mums nėra jokia grožybė, su kuria lygintume žmogaus veidą; kad Libano kalnų drebėjimas Viešpaties žodžio galia netenka savos didybės ir darosi net juokingas, palygintas su veršio šoktelėjimu. Se-mantiškai veršis mums yra ne tiek galvijas (šiuo atveju paprastai sakome "veršiukas"), kiek nevykėlis, nevaleiva, dribšas žmogus. Todėl posakis "daug veršių stovi aplink mane" (arkiv. J. Skvireckas, Ps 21, 13). lietuviškai reiškia: daug nerangiųjų bei nevykėlių yra mane apspitę, nuo kurių gintis, šaukiantis Viešpaties pagalbos, kaip tai įtaigauja pati psalmė, nėra nė mažiausio reikalo. Kadangi dribšos yra niekam nepavojingi. Egzegetai-vertėjai per maža kreipia dėmesio į semantiką tos kalbos, į kurią jie verčia. Tai yda visų tiek Šventraščio, tiek liturgijos vertimų.

Net ir sutelktinės pastangos, sukvietus būrį vertėjų, čia maža ką padeda. Tai akivaizdžiai yra parodęs vokiškasis bendrinis Šventraščio vertimas — "Einheitsūberstzung der Bibel", išleistas 1980 metų pabaigoje ir skiriamas visiems vokiškai kalbantiems katalikams ir protestantams. Šio vertimo istorija yra ilgoka, ir jo bendradarbių skaičius gana gausus (per šimtą!). Tačiau jo vertė abejotina: visos ligšiolinės recenzijos (C. Hohoff, W. Jens, Fr. Kemp, O. Knoch) buvo neigiamos: "Bendrinio vertimo kalba, nė nenujausdama, tęsia toliau Šventraščio sekuliarizaciją", tai pagrindinis priekaištas šiam vertimui.5) Tai reiškia: šio vertimo žodis neturi sakralinės gelmės. Jis yra nudėvėtas, laikraštinis, paviršutiniškas, nepaisant, kad čia dirbo hebrajų ir aramajų graikų ir lotynų kalbų žinovai, tarp jų ir Lietuvoj gyvenęs jėzuitas tėv. Fulstas. Tačiau jiems, kaip recenzentai prikaišioja, trūko vokiečių kalbos žodžio syvų, jo rimties, jo gelmės. "Visi didieji vertėjai, pastebi C. Hohoffas, stengėsi Šventraščio kalbą pakelti viršum kasdienos" (op. cit. 272). Bet kaip tik tai anam vertėjų būriui ir nepasisekė. Šios nesėkmės akivaizdoje Hohoffas teigia, kad "kalbai kompetentingi yra ne žodynai, o žmonės, kurie pačiu savo pašaukimu yra jai skirti, būtent rašytojai" (t.p.). Nes Šventraščio kalba "toli gražu peržengia tiek filologiją, tiek teologiją. Jos išraiškos priemonė (Medium) yra ne žodis modernine informacijos prasme, o kalba kaip gyvas organizmas" (t.p.).

Tuo paliečiame ir mūsų pačių užmojus kurti lietuviškąją religinę kalbą. Liturginių tekstų mes beveik dar neturime. Viskas dar tik ruošiama. Pradžia padaryta Lietuvoje, išleidus "Apeigyną" (Vilnius-Kaunas 1966 m., 3 tomeliai), apimantį sakramentų teikimą, įvairius pašventinimus, šv. Mišių giesmes, giesmes švenčių ir procesijų metu, litanijas ir maldas už mirusiuosius. Ar šie tekstai tokie ir liks, šiandien sunku spręsti. Taisytinų vietų juose nemaža. Lotyniškieji tekstai verčiami gana laisvai (plg. vandens šventinimą: t. I, p. 45; sutuoktinių laiminimą: t. I, p. 141; lauko bei sodo šventinimą: t. I, p. 215). Verčiant gi laisvai, lengva keisti prasmę. Sakysime: "Domine..., aąuarum spiri-tualium sanctificator" nėra "Viešpatie..., dvasinis vandens pašventėjau" (1,46); "recta sapere" nėra "kas gera, mylėti" (1,140); "pignus benedictio-nis coelestis" nėra "dangaus palaimos ženklas" (1,143). Visi šie vertiniai keičia prasmę, ją susilpnindami, pvz. pignus reiškia užstatą, laidą-ga-rantiją, o tai daug daugiau, negu ženklas.

Nemaloniausia "Apeigyno" pakaita yra tikinčiųjų atsakymas į kunigo pasveikinimą "Dominus vobis-cum". Užuot tarus "ir su tavo dvasia — et cum spiritu tuo", "Apei-gynas" visur teikia visiškai profani-nį, trumputį, jokios gelmės neturintį atsakymą "ir su tavimi". Šis atsakymas yra dabar jau vartojamas ir tremties šv. Mišiose. Tai šuolis atgal nuo religinės kalbos į pro-faninę, nes čia pražiūrėta tiek pasveikinimo, tiek atsakymo biblijinę kilmė. Senajame Testamente Boazas sveikina javų pjovėjus: "Viešpats su jumis" (Rut 2,4). Naujajame Testamente angelas sveikina Mariją: "Viešpats su tavimi" (Lk 1,28). Iš Šventraščio šis pasveikinimas ir buvo perkeltas į liturgiją. Gi atsakymas "ir su tavo dvasia" yra sudarytas pagal šv. Pauliaus žodžius. Baigdamas antrąjį savo laišką Timotiejui, šv. Paulius atsisveikina su juo žodžiais: "Viešpats su tavo dvasia — gr. "ho Kyrios meta toū pnėuma tos sou", lot. "Dominus cum spiritu tuo" (2 Tim 4,22).6 Kodėl dvasia nepatinka mūsų hierarchams ir Šventraščio vertėjams (pvz. kun. Č Kavaliauskas minėtą šv. Pauliaus atsisveikinimą verčia "Viešpats su tavimi", praleisdamas "su tavo dvasia**), įspėti neįmanoma. Jokio aiškesnio pagrindo — nei gramatinio, nei semantinio — čia neregėti. Juk jei kalbame apie Dievo dvasią, apie Kristaus dvasią, apie tiesos dvasią, kodėl negalėtume kalbėti ir apie kunigo dvasią — tuo labiau, kad žodis dvasia čia reiškia ne psichologiškai suprastą sielą ar širdį, o visą kunigiškai-žmogišką egzistenciją, kurioje ir su kuria Viešpats buvoja. Jei tad kunigas linki tikintiesiems: tebūnie "Viešpats su jumis", kodėl tikintieji negalėtų atsa kyti: tebūnie jis "ir su tavo dvasia"? Kokiu pagrindu reiktų guiti dvasią iš seno liturginio teksto, įvedant kasdienos nuodėvą "ir su tavimi"? Nė vienas liturginis tekstas, nuslydęs į profaninį kasdienybės matmenį, neturėtų būti teikiamas Dievo tautai. Nes plokštėjant liturginei kalbai, plokštėja ir pačios liturgijos pergyvenimas bei supratimas.

Jei betgi lietuviškiems liturginių tekstų kūrėjams senasis atsakymas "ir su tavo dvasia" iš tikro būtų nepriimtinas, argi nebūtų galima pasiieškoti Šventraštyje kito, kuris turėtų sakralinę gelmę? Tiesa, Marija, angelo pasveikinta žodžiais "Viešpats su tavimi", nieko neatsakė, kadangi buvo nustebusi ir net nusigandusi (plg. Lk 1,29). Užtat atsakė javų pjovėjai Boazui. Išgirdę jo pasveikinimą "Viešpats su jumis", jie jam tarė: "Telaimina tave Viešpats" (Rut 2,4). Argi negalima būtų šio atsakymo priimti vietoj siūlomo ir jau vartojamo atkištinio "ir su tavimi"? Jis būtų ir biblinis, ir sakralinis, ir didžiai prasmingas. Tada dialogas tarp kunigo ir tikinčiųjų lietuviškai skambėtų: "Viešpats su jumis! — Telaimina tave Viešpats!" Argi tatai nebūtų gražiau, negu: "Viešpats su jumis! — Ir su tavimi!"? Šis trumputis atsakymas, kilęs suglumus ir nežinant, ką gi čia reikia tarti, yra per grubus ir lietuviškajai širdžiai tiesiog per nemandagus, jog įsipilietintų liturginėje mūsų kalboje.

Tokių liturginių skurdeivų atsiranda todėl, kad jų kūrėjai ar vertėjai per maža paiso lietuviškojo kalbos jausmo ryšium su religiniu peigyve-nimu bei religine išraiška. Liturginės mūsų komisijos dirba paprastai tylomis, neskelbdamos savo užmojų tikinčiųjų bendruomenei, o tik pateikdamos jau gatavus darbus patvirtinti Vatikanui. Tačiau kas gi yra "Vatikanas" kalbos atžvilgiu? Tai tie patys mūsieji: jie patys anas skur-deivas kuria, jie patys jas tvirtina bei skelbia. Ar tad negalėtų liturginių komisijų uždaviniai būti kiek viešesni, kad Dievo tauta bent truputį iš anksto patirtų, kokiais žodžiais bei posakiais jai siūloma melstis? Tuo tarpu tekstai esti staiga primetami, ir kiekviena kritika darosi bevaisė, nes pavėluota. Liturginiai gi tekstai neturėtų būti nei atskirų asmenų, nei uždarų ratelių reikalas. Jie yra visų tikinčiųjų rūpestis, nes visų lūpomis jie yra kalbami. O ką taria lūpos, tam turi pritarti ir širdis. Tačiau ar pritars širdis, sakysime, tokiam lietuviškam Dievo šlovinimo šūksniui: "Lai Viešpats gyvuoja, garbė mano ramsčiui!" (kun. A. Liesis, Ps 17,47)? Manau, kad ne! Pavojus virsti lūpiniais dabar yra liturginiams lietuviškiesiems tekstams pats didžiausias. Į jį tad ir nurodome šiuo trumpu straipsneliu.

Antanas Maceina

Citatų šaltiniai
1. Plg. Nikolai Berdiajeiv, Selbster-kenntnis. Versuch einer philosophischen Autobiographie, Darmstadt 1953, p. 16-17.
2.    Plg. Herbert Haag, Die Buehwer-dung des Wortes Gottes in der Heiligen Schrift, sudėt, veikale "Mysterium salu-tis", Einsiedeln 1965, t. I, p. 443.
3.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, vertė prel. V. Balčiūnas ir A. Tamošaitis SJ, Boston 1967, t. I, p. 129; santrumpa: Dok.
4.    Psalmynas, iš Neovulgatos vertė kun. A. Liesis, Boston 1974 (Lietuvoje išleisto vertimo užsieninė laida). Visi čia cituojami psalmių tekstai yra iš šio vertimo.
5.    Plg. Curt Hohoff, Der junge Esel. Zur Einheitsūbersetzung der Bibel, in: "Internationale katholische Zeitschrift" 1981, nr. 3, p. 264-273.
6.    Plg. Aimė-Georges Martimort, Hand-buch der Liturgiewissenschaft, Freiburg i. Br. 1963, t. I, p. 360.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai