Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VINCO KRĖVES VERTINIMAS DABAR LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Vinco Krėvės septyniasdešimtąjį gimtadienį minėjo spauda ir radijas Lietuvoje, nors klaidinga (spalio 17 dienos) data. Ta proga buvo pažymėta, kad geriausi Vinco Krėvės kūriniai, kaip "Dainavos šalies senų žmonių padavimai", "Šiaudinėje pastogėje", "Raganius", "Skirgaila", "Šarūnas", tvirtai įėjo į lietuvių literatūros klasikinį fondą. Reikšmingi jo nuopelnai, keliant lietuvių literatūros meninį meistriškumą ir ypač literatūrinės kalbos kultūrą.

Tokios mintys buvo reiškiamos vilniškėje "Tiesoje" ir per Vilniaus radiją.

Vinco Krėvės raštai Lietuvoje buvo grąžinti jau 1955 metais, kai Vilniuje buvo išleistas jo rinkinys "Apsakymai ir padavimai", čia įėjo "Daina apie arą," "Gilšė", "Perkūnas, Vaiva ir Straublys", "Skerdžius", "Bedievis", "Antanuko rytas", "Galvažudys", "Bobulės vargai", "Išsibarė", "Dvainiai", "Vis toji Amerika", "Migla", "Draugai", "Tortas". Vincą Krėvę įvedė Kostas Korsakas, žadėdamas jį pasverti "marksistinės metodologijos požiūriu". Tokia metodologija įžangos autoriui nepadėjo įveikti Vinco Krėvės šedevro "Skirgailos" ir "Mindaugo mirties". Tad istorines V. Krėvės dramas praslystama su tam tikru išdidumu ir be reikiamo šių veikalų supratimo. Šiaipgi pro minėto metodo žargoną straipsnyje jaučiamas palankumas ir pagarba didžiajam rašytojui.

Štai ilgesnė ištrauka iš K. Korsako įžangos:

"Savo veikalais V. Krėvė įnešė daug nauja į lietuvių literatūros įdėjinį-tematinį turinį, į atskirų jos žanrų raidą, į literatūrinės kalbos bei stiliaus vystymąsi, nusipelnydamas mūsų literatūros klasiko vardą.

V. Krėvės kūryba, būdama nepaprastai plati ir įvairi tiek tematiniu, tiek žanriniu atžvilgiu, yra ne mažiau sudėtinga ir prieštaringa savo idėjiniu turiniu.

V. Krėvė, ėmęs rašyti po 1905 metų revoliucijos nuslopinimo užstojusiame reakcijos laikotarpyje, kai ir Lietuvos kultūriniame bei literatūriniame gyvenime pasireiškė apolitiškumo, buržuazinio individualizmo, "menas menui" ir kitos panašios tendencijos, neišvengė jų poveikio. Laikotarpio visuomeninės-kultūrinės sąlygos ir ano meto buržuazinėje literatūroje vyravusios nuotaikos bei meninės išraiškos priemonės uždėjo tam tikrą atspalvį ant visos eilės V. Krėvės kūrinių.

Greta raiškaus realistiško vaizdavimo, greta natūralaus tikrovės suvokimo, kai kuriuose V. Krėvės kūriniuose matome stiprų polinkį į pabrėžtiną psichologizmą, į romantinį idealistinį vaizduojamųjų reiškinių traktavimą, į jų meninį atskleidimą įvairių simbolių bei alegorijų pagalba. Greta savito lietuviško liaudiškumo, paremto Dzūkijos kaimo buities ir žmonių giliu pažinimu, mūsų tautosakos panaudojimu, — V. Krėvės kūryboje matome polinkį imtis temų bei motyvų iš rytietiškų legendų, iš biblijinių padavimų, šis orientalistinis polinkis buvo madingas dalykas XX a. pradžioje, lygiai kaip ir "stiprios asmenybės" kultas, pagrįstas ano meto moderniomis buržuazinio individualizmo teorijomis.

"Stiprios asmenybės" tema V. Krėvės kūryboje susilaukė ryškaus ir plataus įkūnijimo. Negalėdamas rasti "stiprių asmenybių" kasdieninėje aplinkoje, buržuazinėje visuomenėje, V. Krėvė nukreipė savo kūrybinį žvilgsnį į žiląją praeitį, į feodalinės Lietuvos senuosius laikus, iškeldamas legendinių Dainavos krašto valdovų — Šarūno, Kunoto, Margio, arba istorinių Lietuvos kunigaikščių — Mindaugo, Skirgailos paveiksluose tokių stiprių, valingų, savaimingų asmenybių ryškius pavyzdžius, atskleisdamas jų psichologijos sudėtingume ir gyvenimo tragizme "herojaus" santykį su artimiaisiais žmonėmis, su liaudies mase.

Taigi, V. Krėvės istorinės tematikos veikalai, užimą žymią vietą jo kūryboje, kad ir duodami kai kurį vaizduojamosios epochos nušvietimą, iš tikrųjų yra autoriaus gyvenamojo meto idėjinių-psichologinių problemų sprendimas, perkeltas j istorinę medžiagą. Tas pat pasakytina ir apie V. Krėvės misteriją "Likimo keliais", kur simbolinėmis scenomis bei alegorinių personažų paveikslais vaizduojamas Lietuvos istorinis kelias autoriaus gyvenamojo meto politinių bei visuomeninių aspiracijų požiūriu.

V. Krėvės kūryba, pažymėta savojo meto idėjinėmis-meninėmis tendencijomis, siejančiomis ją su lietuvių buržuazinės literatūros vystymosi XX amžiuje būdingomis apraiškomis, kartu turi ir tokių vertingų ypatybių, kurios iškelia geriausius V. Krėvės kūrinius augščiau lietuvių buržuazinės literatūros idejinio-klasinio ribotumo, daro juos artimus ir brangius visai mūsų tautai, plačioms liaudies masėms.

Svarbiausioji iš tų ypatybių yra V. Krėvės kūrybos liaudiškumas, savo šaknis imąs jau iš rašytojo jaunystės.

Lietuvių liaudies dainų ir padavimų pasaulis, patarlių ir priežodžių lobynas visam laikui tapo V. Krėvei neišsemiamas šaltinis, teikęs jo kūrybai temų ir motyvų, poetinės išraiškos priemonių, gaivinęs jo veikalų liaudiškumą. Jau savo pirmuoju 1906 m. spaudoje paskelbtu kūriniu — legenda "Gilšė" V. Krėvė parodė, kaip galima meniškai plačiai ir psichologiškai giliai atkurti paprastą liaudies padavimą apie ežero dugnan nugrimzdusią pilį, kokias svarbias etines bei moralines problemas galima atskleisti jo turinyje. "Gilšės" legenda, tapusia klasišku šio žanro pavyzdžiu, V. Krėvė ne tik davė pradžią ištisam panašaus pobūdžio kūrinių ciklui savo kūryboje, bet ir įėjo iš karto į lietuvių literatūrą kaip ryškaus, savaimingo talento subrendęs menininkas.

Kituose, vėliau parašytuose šio pobūdžio kūriniuose, sudariusiuose populiarųjį rinkinį "Dainavos šalies senų žmonių padavimai", V. Krėve, originaliai naudodamasis tautosakine medžiaga, pasireiškė kaip romantinės legendos meistras, iki tol beveik neturėjęs sau pirmtakų mūsų literatūroje. Senovinė Lietuva V. Krėvės legendose vaizduojama idealizuotai kaip nepaprasta šalis, supama plačių, tamsių girių, kur ant augštų kalnų tvirtose pilyse gyvena "narsieji bernužėliai" ir "skaisčios mergelės" — galingi kunigaikščiai ir narsūs bajorai, kurie ruošia nuolatinius karo žygius prieš savo kaimynus ir didvyriškai kovoja prieš nuožmiausius lietuvių tautos priešus — kryžiuočius. Nors V. Krėvės legendose duodamas senovinės — priešfeodalinės ir feodalinės—Lietuvos vaizdas yra romantiškai idealizuotas ir neatitinkąs istorinės tikrovės (autorius nė nesiekė istorinio tikslumo), nors kai kurios tų legendų yra nelaisvos ir nuo "stiprios asmenybės" kulto tendencijų, o vietomis ir nuo nacionalistinės ideologijos elementų, tačiau, aplamai, V. Krėvės "Dainavos šalies padavimų" turinys savo esme yra liaudiškas ir giliai humaniškas, persunktas karšto patriotizmo, neapykantos gimtojo krašto priešams ir išdavikams, laisvės, meilės, pasigėrėjimo didvyriškumu, drąsa ir narsumu, pasiaukojimu tėvynės labui.

Rašydamas savo romantines legendas, V. Krėvė sukūrė savaimingą jų stilių, paremtą lietuvių liaudies dainų poetikos priemonėmis, pasižymin
 
tj gausia palyginimų, paralelizmų, pakartojimų, mažybinių bei meilybi-nių formų vartosena, sakinio ritmiškumu, išplėstiniais periodais. Panašiu stiliumi yra parašyta ir V. Krėvės dramatizuota epinė poema, autoriaus vadinama "senųjų dienų gyvenimo pasaka" — "Šarūnas", kur, be to, dar apstu lyrinių dainų, sukurtų sekant mūsų liaudies dainų poetika bei kompozicija. Šio romantizuoto, tačiau kartu ir lietuviškai liaudiško stiliaus, — vietomis kad ir pereinančio j stilizaciją, — kūriniais V. Krėvė parodė, kaip vaisingai galima panaudoti lietuvių liaudies poetinę kūrybą originaliosios grožinės literatūros tolimesniam vystymui, literatūrinio stiliaus bei kalbos formavimui.

Ne mažiau ryškiai ir savaimingai liaudiškumas pasireiškė ir V. Krėvės realistiniuose apsakymuose, vaizduojančiuose daugiausia lietuviškojo, — tiksliau Dzūkijos — kaimo žmones bei jų buitį.

Jeigu romantinio pobūdžio V. Krėvės kūrinių stilius yra persotintas gausiomis poetinėmis puošmenomis, plačiais stilistiniais paralelizmais, tai jo realistinių apsakymų bei apysakų stilius, priešingai, pasižymi dideliu glaustumu ir santūrumu, kartu būdamas nepaprastai raiškus ir tikslus. Savo romantinėms legendoms bei "Šarūno" epopėjai gausiai imdamas meninės išraiškos priemonių iš liaudies dainų poetikos, savo realistiniuose veikaluose V. Krėvė naudojasi daugiau patarlėmis ir priežodžiais, taikliais liaudies posakiais, organiškai įjungdamas juos į savo grožinės prozos stilistinį audinį. Lietuvių liaudies šnekamoji kalba V. Krėvės beletristikoje yra kūrybiškai perleista per augštos kalbinės ir stilistinės kultūros sietą, išgryninta ir sulydyta į krikštoliškai vaiskią ir ritmiškai skambią frazę, šiuo atžvilgiu V. Krėvė, be abejo, yra vienas žymiausių lietuvių literatūros stilistų, tą augštą savo stilistinį meistriškumą panaudojęs paprastai, kasdienei lietuviško kaimo buičiai, eiliniams jo žmonėms pavaizduoti.

Kaip tik šis stilistinis meistriškumas, susietas su giliu rašytojo psichologiniu įžvalgumu bei gyvenimišku pastabumu, ir sudaro V. Krėvės realistinių apsakymų menįnį žavumą, jų didžiąją meninę vertę.

V. Krėvės — apysakininko realisto — naujoviškumas ir originalumas yra tai, kad jis, va:zduodamas lietuviškojo kaimo buitį ir žmones, bene pirmasis lietuvių literatūroje savo kūrybišką žvilgsnį sutelkė pirmiausia į žmogų, į jo psichologijos detalių atskleidimą, parodydamas lietuvį valstietį ne tiek kaip apibrėžto socialinio sluoksnio atstovą, o daugiau kaip tam tikrą psichologinį charakterį bei tipą. Šiuo atžvilgiu V. Krėvė žymiai pagilino ir išplėtė realistinio vaizdavimo būdą lietuvių literatūroje, ir jo apsakymai yra žingsnis į priekį lietuvių realistinės beletristikos raidoje. V. Krėvės pirmtaku šiuo atžvilgiu galėtų būti laikomas nebent J. Biliūnas su kai kuriais savo apsakymais, taip pat traktuojančiais moralinius bei psichologinius klausimus".

"Lietuvos pionierius", leidžiamas Vilniuje, spalio 20 d. įsidėjo Ant. Vengrio straipsnį apie Vincą Krėvę. Straipsnyje taip rašoma:

"Šių metų spalio 17 dieną sukako 75 metai nuo mūsų literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimimo dienos. O mirė jis 1954 metais.

Klasiku vadiname tokį rašytoją, kuris cavo kūryba yra pavyzdys kitiems, kurio veikalai nepasensta ir išlieka amžiams.

Vincas Krėvė buvo didelių gabumų žmogus. Nors gyvenimo ir mokslo sąlygos  buvo  sunkios, bet jis  rado savyje valios ir ryžto tiems gabumams išugdyti. Iš pat mažens V. Krėvė labai mylėjo Dzūkų krašto gamtą ir paprastus kaimo žmones, iš kurių jis pats buvo kilęs ... Studijuodamas tautosaką, lietuvių tautos istoriją ir stebėdamas tėviškės žmonių gyvenimą, V. Krėvė rado įkvėpimo ir puikiausių temų savo kūrybai. Tautosakos motyvais jis parašė ištisą knygą, pavadintą "Dainavos šalies senų žmonių padavimai". Paskaitykime jo kūrinius "Gilšė", "Perkūnas, Vaiva ir Straublys", "Daina apie arą". Pasigėrėkime rašytojo kalbos grožiu, jo minties lakumu ir gilumu ...

Paimkime iš kasdieninės anų laikų kaimo tikrovės sukurtus V. Krėvės apsakymus . . . įsigilinkime į senių Lapino ir Vainoriaus galvoseną, žinoma, tą jų galvoseną praplėtė ir išryškino pats rašytojas. Lapinas ir Vainorus — tikri minties ir jausmo galiūnai. . .

Gerai perpratę šiuos ir kitus mažesnės apimties kūrinius, mes su laiku galėsime imti skaityti tokius V. Krėvės veikalus kaip "žentas", "Šarūnas", "Skirgaila". Juos skaitydami, mes suprasime, kad V. Krėvei tikrai vertas įžymaus rašytojo, literatūros klasiko vardo".

Žurnalas "Pergalė" šių metų spalio numeryje įsidėjo ilgą J. Lankučio straipsnį apie V. Krėvės kūrybą, kuri tęsianti tautinio romantizmo tradicijas. "Skirgaila" yra žymiausia ne tik V. Krėvės, bet ir visos lietuvių literatūros drama. Gerai įvertinama "šiaudinėj pastogėj", o "Raganius" esąs vienas iš geriausių V. Krėvės kūrinių. Straipsnio pabaigoje sakoma, kad V. Krėvė yra vienas iš stambiausių lietuvių rašytojų, pagrindinį dėmesį skyręs tautinei psichologijai atskleisti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai