Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KATALIKAI IR VISUOMENINĖ VEIKLA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PETRAS DAUGINTIS, S.J.   
Mūsų tarpe yra daug neaiškumų apie katalikų visuomenines pareigas, apie santykius tarp tikėjimo ir politikos. Tai rodo dažnai girdimi tokie ir panašūs tvirtinimai: "Katalikui svarbu tik privačiai praktikuoti savo religiją ir laikytis doros; nėra reikalo kiekvienam katalikui pasauliečiui mestis į visuomeninius darbus; katalikų vyskupai, kunigai ir draugijos neturi kištis į politinius reikalus!"

Bet dažnai tie patys tvirtintojai skundžiasi, kad žmonės blogėja, kad jaunimas eina nedorais keliais, kad gyvenime tiek skriaudų ir politikoje šunybių. O netikintieji prikiša tikintiesiems: "Jie yra katalikai tik iš vardo: jie nei gyvena savo tikėjimu, nei įneša jo į gyvenimą, nei atlieka savo visuomeninių pareigų. Jiems pirmiausia turėtų rūpėti ištraukti žmones iš skurdo, priespaudos ir išnaudojimo!"

Bandysime į tuos priekaištus, neaiškumus ir klausimus atsakyti. Remsimės daugiausia dabartinio popiežiaus Jono Pauliaus II pareiškimais ir nurodymais.

Antgamtinė ir pasaulinė religijos plotmė
Žmogus yra aukščiausia būtybė žemėje. Jis turi protą ir laisvą valią. Iš apreiškimo žinome, kad Dievas sukūrė žmogų į savo paveikslą ir panašumą — su dvasinga, nemirtinga siela, ir padarė jį savo įsūnytu vaiku. Žmogus tad yra transcendentinė būtybė.

Įsikūnijęs Dievo Sūnus dar labiau sukilnino žmogų. "Išganymas, įvykdytas kryžiuje, galutinai atstatė žmogaus vertę ir sugrąžino jam gyvenimo pasaulyje prasmę, kuri didžia dalimi buvo per nuodėmę prarasta... Tuo pačiu Kristuje ir per Kristų žmogus siekia pilną savo orumo sąmonę, aukštą, nelygstamąją savo žmoniškumo vertę ir buvimo prasmę... Dievo Sūnus tam tikru būdu jungiasi su kiekvienu žmogumi" — sako Jonas Paulius II savo enciklikoje "Redemptor hominis".1 Per krikštą jis padaro žmogų savo mistinio kūno nariu, savo broliu, seserimi ir savo Dvasios buveine. Tuo būdu Kristus davė jam savo žmogiškai dievišką vertę. Jis siekia ją suteikti kiekvienam žmogui, padėti jam išlaikyti ir išvystyti ją bei džiaugtis jos pilnatve danguje; kitais žodžiais tariant, Viešpats Kristus vykdo žmonių išganymo darbą.

Pats pradėjęs žemėje Tėvo jam duotą žmonių išganymo pasiuntinybę, pavedė ją toliau vykdyti tikinčiųjų bendrijai, Bažnyčiai. Be abejo, tai antgamtinis uždavinys. Jis pirmiausia ir vykdomas antgamtinėmis priemonėmis: Kristaus mokslo skelbimu, sakramentais, malonių teikimu ir saugojimu nuo klaidų bei vedimu į gera. Tai religijos ir išganomojo Bažnyčios veikimo antgamtinė plotmė arba, kaip popiežius Jonas Paulius ją vadina, dieviškoji plotmė.2

Bet yra ir kita religijos plotmė. "Bažnyčia turi rūpintis padaryti žmogaus gyvenimą labiau žmogišką ir siekti, kad kiekvienas jo gyvenimo elementas, dalykas derintųsi su tikrąja žmogaus verte; žodžiu, ji turi rūpintis ir visu tuo, kas padeda ar kenkia šiam 'žmoniškėjimo' vyksmui. Tai religijos žemiškoji plotmė, tai išganomojo Bažnyčios veikimo pasaulinė, arba žmoniškoji plotmė".3

Užtat tikinčiųjų bendruomenė — Bažnyčia laiko savo išganomosios paskirties esminiu, neatimamu elementu rūpestį žmogumi: jo žmogiškumu, jo ateitimi žemėje ir kiekvieno žmogaus išsivystymu ir pažanga. Jai rūpi, ar ši konkreti pažanga padaro žmogaus gyvenimą žemėje labiau žmogišką visais atžvilgiais, ar žmogus iš tikrųjų tampa labiau žmogumi ir geresniu, t.y. labiau dvasiškai subrendusiu, labiau atsakingu ir atsigręžusiu į kitus, ypač silpnesniuosius, suvargusius, bei linkusiu jiems daugiau duoti ir padėti".4

Taigi katalikų ir Bažnyčios pagrindinis ir vienintelis rūpestis pasaulinėje plotmėje yra konkretus, paskiras žmogus visose jo gyvenimo srityse; yra konkretūs žmonės su savo vargais, su kenčiama priespauda, su teisėmis ir asmens verte, o ne ūkinės sistemos, politinės struktūros; esamos dabar struktūros jai rūpi tik tiek, kiek kenkia ar padeda šiems žmonėms.

Politika ne politinėmis priemonėmis
Ši religijos žemiškoji, arba pasaulinė, žmogiškoji, išganomosios veiklos plotmė yra kiekvieno kataliko ir jų bendrijos, Bažnyčios, politinio ir kitokio visuomeninio veikimo sritis. Jos mastas yra paskiras žmogus, Kristuje tapęs "nauju kūriniu", Kristaus būseną prisiėmęs konkretus žmogus.5 Tad galutinis žmogaus ir jo veikimo kriterijus yra Kristus. Iš jo paaiškėja, kas žmogus yra, ko žmogui reikia ir kas jam pritinka.

Tačiau tais pačiais žemiškais, pasauliniais reikalais rūpinasi ir valstybė ir kitos mažesnės socialinės bendruomenės. Užtat atsiranda tam tikra įtampa tarp tikinčiojo ir piliečio, tarp tikinčiųjų bendrijos, Bažnyčios, ir piliečių bendruomenės, valstybės. Bet, kaip sakyta, Bažnyčia, rūpindamasi antgamtiškais, dieviškais dalykais, rūpinasi žemiškais, pasaulietiškais reikalais tik tiek, kiek jie kliudo ar padeda žmogaus antgamtiniams dalykams. Pasaulinėje plotmėje Bažnyčia veikia ir turi veikti antgamtinės plotmės požvilgiu.

Tai vyksta panašiai, kaip kokioje kolegijoje ar kitoje didelėje mokykloje. Mokytojai rūpinasi jos studentų mokymu ir auklėjimu, o administracijos personalas ekonominiais dalykais. Ir mokytojams rūpi, kad mokiniai ir jie patys būtų gerai aprūpinti. Jie teigiamai ar neigiamai vertina mokyklos administracinio personalo darbą ir tai pareiškia. Tačiau tai nėra kišimasis į administracijos reikalus. Jie nei tuos administracinius reikalus tvarko, nei juos dirba. Tačiau tie administracijos darbai turi tarnauti mokinių ir jų labui. Bet taip pat mokinių ir mokytojų geras elgesys su mokyklos patalpomis ir įvairiomis priemonėmis labai padeda administracijos darbui ir visai mokyklai.

Taip ir piliečio, mažesnių socialinių institucijų ir valstybės veikla teigiamai ar neigiamai veikia religinį žmonių gyvenimą, antgamtinio žmogaus tikslo siekimą. Todėl Bažnyčia gali ir turi pasisakyti, ypač jei jos kliudo ar neatlieka savo pareigų.
Bet tai nėra kišimasis į šeimos, profesinių organizacijų, sindikatų ar valstybės veiklą bei politiką. Tačiau tokia katalikų ir Bažnyčios veikla buvo ir yra apšaukiama politikavimu, ir tie veikėjai dvasiškiai ir pasauliečiai, visaip persekiojami, pvz., dabar Lot. Amerikoje, nekalbant jau apie   komunistines   valstybes.

Juk katalikų sambūrių akcija ir Bažnyčios veikla nesiekia nei politinių tikslų, nei naudojasi politinėmis priemonėmis. Ji nesiekia nuversti ar paimti krašto valdžią į savo rankas ar bent ją dominuoti; ar sukurti, palaikyti, sugriauti kurias politines partijas ar sindikatus, ar dalyvauti jų siekiuose, darbuose ar ginčuose. Ji nenaudoja jėgos, smurto ar prievartos priemonių, neišreikalauja kokių būtinai mokėtinų mokesčių ar atliktinų darbų.

Todėl dabartinis popiežius Jonas Paulius II vis ir vis ragina Bažnyčios vadovus nesimesti į politinę veiklą, nesidėti prie socialinių sąjūdžių ir išsilaisvinti iš politinės ar ekonominės priklausomybės bei laikytis nuošaliai nuo prieštaraujančių sistemų, kad neprarastų laisvės ir galėtų laisvai skelbti pilną, "nesukarpytą" Linksmąją išganymo naujieną visiems bei vis stoti už žmogų.6

Taigi Bažnyčia savo išganomoje pasiuntinybėje žmogui turi atitinkamą veiklą, liečiančią bendrųjų visuomenės reikalų tvarkymą, arba politiką. Tad ji turi politinį pobūdį. Ją galima vadinti politika, pvz., Vatikano politika. Tačiau, kaip sakyta, tai savo rūšies politika — nesiekianti politinių tikslų, nei besinaudojanti politinėmis priemonėmis. Jos tikslas — Kristuje atpirktasis ir išganomasis žmogus. Tai irgi kristocentriška veikla.

Kristocentriškai suvokiant katalikų ir jų bendrijos, Bažnyčios, santykius su politika ir kitokia visuomenine veikla, visai atkrinta Bažnyčios palankumo ar nepalankumo klausimas kuriai partijai ar socialiniam sambūriui, pvz., N.N. sindikatui. Jeigu Katalikų Bažnyčios vadovai iki šiol kartais stojo už kurį jų, nėra ko per daug teisinti tokio jų elgesio. Bažnyčios artumas ar tolumas kuriai partijai ar socialiniam sambūriui ir jų krikščioniškumas galimas nustatyti tik iš jų programos ir praktikos kilusių konkrečių darbų artumo  ar tolumo  Evangelijos  mokymui.

Kitaip pagrįstinas Bažnyčios socialinis mokslas
Kristocentriška Bažnyčios pasaulinės veiklos samprata reikalauja ir kitokio Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos pagrindimo. Dauguma ją iki šiol grindė išvadomis, kylančiomis iš žmogaus prigimties arba iš prigimties įstatymo su pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Taip, pvz., P. Pavan rašo naujoje Amerikos katalikų enciklopedijoje: "Socialinį Bažnyčios mokslą, išplėstą moderniųjų popiežių nuo Leono XIII iki Pauliaus VI laikų, daugelis (ir jis pats, nors negriežtai) laiko metafizika, jį patį ir jo specifinį turinį".7

Panašiai rašė ir žinomasis vokiečių sociologas O. von Nell-Breunning: "Esama 'socialinės teologijos'. Visuomenės mokslas — ir krikščioniškas katalikiškasis — yra ne socialinė teologija, bet socialinė filosofija, socialinė metafizika, būties mokslas... kyląs iš tikros dalykų esmės pažinimo, nors jis ir remiasi teistine pasaulėžiūra".8

Bet iš tikrųjų pagal pop. Joną Paulių II socialinis Katalikų Bažnyčios mokymas turi savo neužginčijamą vertę labiausiai dėl to, kad jį sudaro logiškos išvados iš Evangelijos — iš Evangelijos kylančios žmogaus vizijos ir sampratos jo santykių su kitais Kristuje išganomaisiais žmonėmis ir bendruomene. Ši doktrina susidaro Dievo žodžio šviesoje, akivaizdoje krikščionių, gyvenančių besikeičiančiuose pasaulio santykiuose, ir betarpiniame sąlytyje su ją iššaukiančiais klausimais.9 Todėl ji gali būti daug konkretesnė už krikščioniškąją socialinę filosofiją, besiremenčią gana bendrais visų priimtais prigimties įstatymo nuostatais.

Reikia tikėtis, kad Jonas Paulius II ir katalikai teologai, padedami sociologų, palengva pilniau išvystys tokią Katalikų Bažnyčios socialinę doktriną arba socialinę teologiją ar net teologinę politiką. Jos teologiški argumentai, aiškiai išdėstyti, ir jų pritaikymas konkretiems, tipiškiems įvykiams darytų krikščionims stipresnį įspūdį negu dabartiniai irgi filosofiniai svarstymai.

Žinoma, krikščioniškoji socialinė filosofija dėl to neprarastų savo vertės. Mūsų laikais, gyvenant pluralistinėje visuomenėje ir bendraujant su kitų ideologijų ar netikinčiais žmonėmis, ji pateikia daug tiesų, įžvalgų ir paskatų. Jos iškeliami pagrindinių žmogaus teisių ir įvairių socialinių bendruomenių bendrosios gerovės reikalavimai bei panašūs dalykai pateikia bendrą pagrindą ir siekius. Jais, o ne katalikybės doktrina remdamasis, kalbėjo ir popiežius Jonas Paulius II Jungtinių Tautų asamblėjoje  1979 m.  rudenį.11

Katalikų tiesioginė ir netiesioginė veikla
Paaiškėjus katalikų ir oficialios Katalikų Bažnyčios santykiams su visuomeniniu gyvenimu ir ypač su politine veikla, lengviau galima suvokti ir katalikų veiklą. Galima sakyti, kad ji yra tiesioginė ir netiesioginė.

Netiesioginė įtaka ir veikla visuomeniniame gyvenime kyla iš paskirų katalikų, jų grupių, draugijų ir oficialios Bažnyčios esminių funkcijų — tęsti Kristaus mokytojo-pranašo, kunigo-auko-tojo ir karaliaus-ganytojo darbą. Tai yra vykdymas išganomosios Bažnyčios pasiuntinybės nuolatiniu Kristaus mokslo skelbimu, religinio kulto atlikimu ir broliška tarnyba.

Mat Katalikų Bažnyčios dvasiškių skelbiama ir katalikų pasauliečių gyvenimu ir žodžiu išpažįstama kilni asmens, žmogaus gyvenimo tikslo ir jo darbų samprata teigiamai veikia ir kitus visuomenės narius; iš to kyla ir krikščioniškas gamtos išteklių, įvairių gaminių, šeimos, laisvės, teisių ir pareigų supratimas ir naudojimas. Da-dar taip keliamos žmogaus teisės katalikų buvo seniai skelbiamos ir ginamos, kad ir kitais vardais.

Senovėje žydų tautos pranašai išsakydavo savo karaliams, didikams, kunigams ir liaudžiai visas jų daromas blogybes. Jie Dievo vardu, kartais

Popiežius Jonas Paulius II su okupuotos Lietuvos dvasininkais. Iš kairės: kun. Pranas Vaičekonis, popiežius, vysk. Liudvikas Povilonis, kun. Vaclovas Aliulis.

net grasindami būsimomis bausmėmis, reikalaudavo gręžimosi ir pasitaisymo. Dabar katalikai dvasiškiai ir pasauliečiai sąmoningiau imasi tos pranašiškos   tarnybos   visuomenės   labui.

Neminėsiu plačiau čia tokios jų pranašiškos veiklos ir neišvardinsiu stiprių, pranašiškų pop. Jono Pauliaus II kalbų Meksikoje, JAV-bėse, Brazilijoje, P. Afrikoje ir kitur; taip pat vyskupų ganytojiškų laiškų, pareiškimų, kunigų pamokslų ir pasauliečių katalikų konferencijų, straipsnių ir t.t.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokia profetinė katalikų veikla yra lyg mūro sienos daužymas kumštimis. Bet iš tikrųjų ji veikia, kad ir iš lėto. Viešai smerkdama priespaudą ir konkrečius žmogaus asmens vertės ir teisių pažeidimus, nurodydama pavojus, žmonėms ir bendruomenėms kylančius iš anų ideologinių režimų ar ekonominių sistemų, ji atima jiems teisėtumą, skatina ieškoti kitokių politinių ar socialinių pakaitų ir drąsina žmonių širdis tai įgyvendinti. Veikia ir teisėtumo atšaukimas konkrečioms sistemoms, struktūroms, ar tai būtų liberalinio kapitalizmo, ar į nieką neatsižvelgiančio didžiųjų pramonės kraštų "konsumizmo", ar totalitarinio teroro režimų, ar komunistinės laisvę užgniaužian-čios santvarkos.12

Religinio kulto atlikimas taip pat turi didelės teigiamos reikšmės visuomeniniam gyvenimui. Liturgijoje, kartu su kitais garbindami Dievą, krikščionys vis pasijunta esą ne kokio didžiulio fabriko mašinerijos dalelės ar dirbantieji numeriai, bet Dievo vaikai, tikri asmenys, vertingi žmonės ir broliai, seserys savytarpyje. Jie visi suvokia svarbią savo ir kitų žmonių kasdieninių darbų ir pareigų prasmę bei vertę visuomenės gyvenimui. Sakramentais jie gauna dieviškos pagalbos tai  vykdyti.  Tai  veikia  ir  kitus.

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie katalikų brolišką tarnybą. Broliška meilė yra vykdoma įvairiausiomis formomis tiek paskirų katalikų ir jų grupių, tiek mažų ir didelių labdaros draugijų, tiek parapijų, vyskupijų ir viso krašto Bažnyčios, ne kartą išeinančių už savo šalies ribų, kaip Amerikos katalikų NCWC ar Vokietijos Ad-veniat.

Be to, Bažnyčia ir jos paskiri nariai drįsta tapti balsu tų, kurie mūsų visuomenėje neturi balso. Tai tie, kurie negali susijungti į stiprias organizacijas, kaip našlaičiai, našlės,  neturtingi seni žmonės, ligoniai, pabėgėliai, sezoniniai darbininkai, invalidai, vienišieji, vargingos gausios šeimos, netekėjusios motinos ir pan. Jiems valdžios ir socialinio draudimo įstaigos ar nepadeda, ar per mažai padeda, ar negali padėti. Juos užstoja ir pagalbą jiems teikia tikinčiųjų širdys ir dosnios rankos.

Tiesioginė katalikų veikla irgi būtina visuomeniniame gyvenime. Į ją skatina II Vatikano susirinkimas: "Susirinkimas ragina krikščionis, abiejų (religinės ir pasaulinės) bendruomenių piliečius, stengtis ištikimai atlikti savo žemiškąsias pareigas, vadovaujantis Evangelijos dvasia... Apleisdamas savo laikinojo gyvenimo pareigas, krikščionis apleidžia savo pareigas artimui, netgi pačiam Dievui, ir stato į pavojų savo amžinąjį išganymą".13

Juk krikščionis, apgalvotai ar mažiau sąmoningai atlikdamas Dievo ir artimo meilės dvasioje savo pasauliškus reikalus, vykdo savo religinio gyvenimo tikslą — sielos išganymą. Be to, dėl Kūrėjo ir Išganytojo Dievo duotos žmogui individualiai socialinės prigimties privatūs, egoistiniai reikalai taip jungiasi su bendruomeniniais, altruistiniais darbais, kad vienų atlikimas padeda kitiems. Tokiu būdu susipratęs katalikas neskaldo nei savo asmeninio veikimo nei savo religinio gyvenimo į dvi sritis.

Tačiau, kaip pabrėžia II Vatikano susirinkimas, "pasaulietiniai uždaviniai ir darbai yra iš tikrųjų, nors neišimtinai, pasauliečių veiklos laukas".14 Kodėl? Mat kunigų specifinis uždavinys yra būti tiesioginiais liudininkais ir skelbėjais Kristaus Evangelijos, įgaliotiniais ir Dievo malonių sakramentais išdalintojais bei dvasiniais tėvais visiems, nežiūrint socialinių ir politinių skirtumų. Kunigai, įsitraukdami į politinę ir kitokią pasaulietišką veiklą, nebeturėtų pakankamai laiko, dėmesio ir jėgų bei laisvės skelbti pilnai Evangelijai ir tiesai visiems, nors kitiems ji ir nepatiktų, nors dėl to reikėtų nukentėti... Jie nebegalėtų išlaikyti meilės visiems ir jungti jų į vieną Dievo vaikų šeimą, krikščionių bendruomenę. Be to, jie nėra pasaulietiškos plotmės įvairių sričių žinovai bei profesijų specialistai.

Todėl popiežius Jonas Paulius II Puebla mieste dvasiškiams aiškiai pasakė: "Būkite kunigai ir vienuoliai, o ne politiniai vadai, pasaulinės valdžios tarnautojai!" Jis liepė jau kai kur kunigus atsisakyti deputatų vietos parlamentuose, kitur pasitraukti iš politinės veiklos. Patarė kunigams palengva pasitraukti iš jos net tokioje Nikaragvoje, kur dabar vyksta stiprios grumtynės tarp krikščioniškosios ir komunistinės ideologijos, kur valdanti chunta yra gana kairi.

"Pasauliečiai apaštalauja, savo veikimu siekdami skleisti Evangeliją, pašvęsti žmones ir jos dvasią paskleisti visoje žemiškojo gyvenimo santvarkoje bei ją ištobulinti... Kadangi pasauliečiams yra būdinga gyventi pasaulyje ir rūpintis jc kalais, Dievas juos šaukia, užsidegusius krikščioniškąja dvasia, apaštalauti pasaulyje."15

Ir iš tikrųjų, kaip sako pop. Jonas Paulius II "Bažnyčia pasaulyje yra per pasauliečius... Juk ypatingas pasauliečių pašaukimas ir pasiuntinybė yra duoti savo gyvenimu išraišką Evangelijai ir taip Linksmosios naujienos raugą įmaišyti į tikrovę pasaulio, kuriame gyvena. Kaip tik didieji veiksniai, kurie formuoja mūsų pasaulį, kaip politika, masinio susižinojimo priemonės (spauda, radijas, televizija, kinas), mokslas, technika, kultūra, auklėjimas, pramonė ir darbas, yra barai, kuriuose pasauliečiai yra ypatingu būdu pašaukti atlikti savo pasiuntinybės. Jei tie veiksniai bus rankose žmonių, tikrų Kristaus mokinių ir kartu gerų, pajėgių savo srities specialistų, tai iš tikrųjų pasaulis bus pakeistas iš vidaus išganingąja Kristaus jėga".16 Tai galioja imant dideliu mastu ir mažu masteliu — savo šeimoje, kaimynystėje, įstaigoje, dirbtuvėje, fabriko, sindikato skyriuje...

Apie pasauliečių autonomiją ir pasirinktų kelių skirtingumą II Vatikano susirinkimas nurodo:
"Pasauliečiai lauks šviesos ir dvasinės stiprybės iš kunigų. Tačiau jie tenegalvoja, kad jų ganytojai yra taip prityrę, jog, iškilus bet kuriam, net ir painiam klausimui, galėtų tuoj pateikti konkretų sprendimą arba kad jie tam skirti. Verčiau patys pasauliečiai, apšviesti krikščioniškos išminties ir pagarbiai klausydami mokančios Bažnyčios balso, tesiima sau tenkančios atsakomybės."
"Dažnai pačios krikščioniškosios gyvenimo pažiūros tam tikrose aplinkybėse kreips padaryti bet kurį aiškų sprendimą. Tačiau kiti tikintieji su nemažesniu nuoširdumu, kaip tai gana dažnai visai pagrįstai atsitinka, spręs apie tą patį dalyką kitaip. Ir vienų, ir kitų sprendimą, net prieš jų norą, daugelis veikiai sieja su Evangelija. Visi teatsimena, kad tokiais atvejais niekam nevalia išimtinai tik sau savintis Bažnyčios autoriteto. Visuomet tesistengia nuoširdžiu pokalbiu vieni kitiems atnešti šviesos, išlaikydami tarpusavio meilę ir pirmoje eilėje žiūrėdami bendrosios ge-rovės. 17

Konkretus pavyzdys
Šią pasauliečių atsakomybę ir autonomiją politiniuose ir kituose visuomeniniuose dalykuose labai gerai pailiustruoja autoritetingų asmenų pasisakymai apie Italijos krikščionių demokratų partijos liniją, besiruošiant XVI jos kongresui, įvykusiam 1980 vasario 15-20. Štai Italijos vyskupų konferencijos tikėjimo, katekezės ir kultūros komisijos pasisakymas: "Skirtumas tarp tikėjimo ir ideologijos reiškiasi pripažinimu fakto, kad tam pačiam tikėjimui gali atitikti keletas skirtingų politinių pasirinkimų. Krikščionių vienybė politinėje srityje niekada nėra automatiška. Ne visada ji galima ir, jeigu egzistuoja, tai ji turi būti griežtai skiriama nuo tikėjimo vienybės. Ji turi būti visada pagrįsta netikybiniais, politiniais ir etniniais svarstymais; užtat ir atvira ir netikinčiųjų pritarimui".18

Generalinis krikščionių demokratų partijos sekretorius B. Zaccagnini, kairiojo jos sparno žmogus, dar aiškiau pasisakė: "Krikščioniškoji demokratija nėra katalikų partija. Ji nesiekia atstovauti Bažnyčiai ir katalikų pasauliui politiniame gyvenime. Ji neprašo ir nesiekia pritarimo dėl religinių motyvų... Krikščioniškoji demokratija yra katalikų partija, kuri atstovauja tik piliečiams katalikams ar nepriimantiems jos politinių programos, palaikantiems ją savo balsais. Mes esame ne konfesinė, bet pasaulietinė, ne religinė, bet politinė partija".19

Be abejo, tada krikščionių demokratų partijos vadovams tenka prisiimti atsakomybę ir riziką, kas bus su partija ir Italija. Tai įspėjamai nurodė įtakingas italų jėzuitų žurnalas Civilta cattolica: "Ar krikščioniškoji demokratija nori ir toliau būti pagal duotuosius konciliarinių dokumentų nurodymus krikščionių inspiracijos, dvasios partija su iš jos plaukiančia politine programa ir tikrai sąžiningos bei tarnaujančios elgsenos; ar, priešingai, nori pasidaryti laicistine ir sekuliarizuota partija, pragmatiška ir ne ideologine, daugiau ar mažiau įkvėpta migloto demokratiško Vakarų humanizmo? Ar ji siekia tapti populiaria liaudies partija ir reformuotoja, pasišventusi sukurti, kad ir palaipsniui, teisingesnę ir žmoniškesnę socialinę santvarką: ar tapti traukos poliumi ir konvergensijos, suėjimo tašku nuosaikiųjų ir konservatyvių jėgų?" Bet antruoju atveju joks motyvas jai nebe garantuoja masinio katalikų pritarimo.20 Iki šiol ji gaudavo 50% su viršum praktikuojančių katalikų balsų.

Lietuvių katalikų veiklos galimybės Lietuviams katalikams, gyvenantiems ne Lietuvos valstybėje, o Amerikoje ar Europoje, plačiai dalyvauti visuomeniniame gyvenime galimybės ir sąlygos yra mažiau palankios. Tačiau mes, lietuviai, turime ir keletą teigiamybių, būtent esame išsivežę iš katalikiškos Lietuvos didelį kraitį — iš protėvių ir tėvų paveldėtą katalikišką dvasią bei kultūrą ir didelį patyrimą, patys išgyvenę bedieviško komunizmo bjaurų nežmoniškumą. Tai iš dalies esame perdavę ir savo jaunajai kartai.
Lietuviams pasauliečiams katalikams vis tiek yra daug galimybių tiesiogiai ir netiesiogiai veikti bei turėti krikščioniškos, teigiamos įtakos į savųjų ir amerikiečių visuomenę. Keletą jų išvardinsiu. Tai katalikiškas šeimos gyvenimas ir vaikų auklėjimas. Tai palaikymas sveiko kaimyninio ir draugijinio ("sočiai") gyvenimo — be girtavimo, prabangaus lėbavimo, ištvirkavimo, laikantis malonaus lietuviško vaišingumo, svečių neprievartaujančio, mielos draugystės, gražaus pasišokimo, meniškų, kultūriškų pramogų, sveiko sporto, išvykų, stovyklavimo...

Daug gero teikia patiems ir kitiems dalyvavimas lietuviškose parapijose, draugijose, Bendruomenėje ir kituose sambūriuose. Tai labai daug prisidėjo ir prisideda prie išlaikymo mūsų visuomenėje lietuviškai katalikiškos dvasios ir elgsenos. Taip daug pasiekta.
Bet tai reikia ir toliau išlaikyti, ir išlaikyti prisitaikant prie besikeičiančių mūsų bei amerikiečių gyvenimo sąlygų. Tai reikalauja — ir dar daugiau pareikalaus — didelių pastangų ir aukų. Gi tenka girdėti ir stebėti nuovargio ženklus, norą atsisakyti nuo visuomeniškų pareigų ar darbų: iš vyresniųjų — norą pasitraukti, iš vidurinės ir jaunosios kartos — apatiją ir nusivylimą.

Tačiau vardan Dievo, tėvynės ir artimo meilės ir sveikos savimylos tenepadaro to nė vienas susipratęs lietuvis! Pasitraukimas būtų jam pačiam, saviškiams ir daugeliui kitų didelė grėsmė ir neatitaisomas nuostolis. Juk lietuviška katalikiška visuomeninė veikla padeda jam pačiam ir įgalina šviesti geru pavyzdžiu saviškiams ir amerikiečiams šeimoje, giminėje, kaimynystėje, sambūryje, darbovietėje ir kitur.

Kai mūsų ir dar daugiau amerikiečių visuomenėje įsigali indiferentizmas ir dorinis nusmu-kimas, kilnus pavyzdys sąmoningų, praktikuojančių, gerų katalikų pasauliečių, ypač šviesuolių, labai daug reiškia. Tai ir priekaištas, ir atrama, ir skatinimas nepasiduoti ir veikti prieš vis labiau išsiplečiantį panseksualizmą, palaikomą televizijos, kino, radijo, spaudos, komercinės reklamos; prieš paleistuvavimą (apie 50% gimusių 1979 m. vaikų buvo iš nelegalių moterysčių), abortus (kuriais pralietas nekaltas kūdikių kraujas šaukiasi teisingojo Dievo keršto), skyrybas (abi šios blogybės, daugelyje valstijų oficialiai legalizuotos ir apmokamos valdžios pinigais), prieš tingėjimą įstaigose, dirbtuvėse, fabrikuose; prieš kitų išnaudojimą įvairiomis formomis ir t.t.

Mes, lietuviai, buvome įpratę ir pamėgę gyventi kukliai. Labai svarbu ir dabartinėse sąlygose gyventi kuklų, nors patogų, neprabangų gyvenimą. Svarbu nei patiems siekti, nei girti kitų, labai "poniškai", dažnai be skonio, įsitaisiusių. Taip lieka laiko ir pinigų knygoms, laikraščiams, kultūriniams dalykams, parengimams, sveikoms pramogoms, lietuviškam menui ir parėmimui lietuviškų draugijų, sambūrių, Lietuvos laisvinimo veiksnių, neturtingųjų šelpimui čia, Lietuvoje ir atsilikusiuose kraštuose. Tai įgalina gyventi krikščioniško solidarumo dvasioje arba, kaip pop. Jonas Paulius II kviečia, meilės civilizacijoje.

Tai yra ir tebūnie toliau mūsų krikščioniškas gėrybių naudojimo sampratos parodymas ir svarbus artimo meilės pavyzdys. Juk nemažai mūsiškių ir vis daugiau amerikiečių persiima "konsumizmo" civilizacija: siekia kuo daugiau sunaudoti (angliškai "consume"; iš čia ir "kon-sumizmas") gamtos išteklių, gaminių, prabangos dalykų — vis geresnių, vis naujesnių ir ištaigingesnių. Taip nejučiomis palengva atiduoda tam visą savo dėmesį, širdį, jėgas, lėšas, mažai besirūpindami, nustumdami į šalį ar visai užmiršdami aukštesniuosius dalykus, dvasinius poreikius, čia pat ar toli gyvenančius suvargusius žmones ir net patį Dievą. Taip beveik nejučiomis persiima materializmu, indiferentizmu ir tampa, nors ir nepasisakydami,  praktiškai  materialistais.

Tokie žmonės, tokia amerikiečių "consumer society" — vartotojų visuomenė visai nesirūpina, kad 800 milijonų žmonių pasaulyje gyvena visiškame neturte, kad 1978 m. daugiau kaip 30 milijonų vaikų mirė iš bado, nesulaukę 5 metų amžiaus. Neturtingiems, atsilikusiems kraštams padėti JAV-ės teišleidžia vos 0.8% savo bendrųjų pajamų ir stovi vos 10-oje vietoje tarp jiems padedančių valstybių.
Juk dėl neturto ir kenčiamo išnaudojimo var-gingesnieji visuomenės sluoksniai ir darbininkija bei atsilikę kraštai pasiduoda demagogiškai propagandai ir krinta vienas po kito į komunizmo glėbį. Labiausiai dėl ištaigingo gyvenimo pamėgimo turtingieji nedaro būtinų pagerinimų ir reformų, o pažangieji kraštai nei atsisako jėga ir sutartimis legalizuoto ekonominio ir politinio išnaudojimo, nei gali nusitarti su jais gintis ir pasipriešinti komunizmo ekspansijai. Mes, lietuviai, ištrūkę iš komunizmo laisvąjį žmogų užsmaugiančio glėbio, neturėtume daryti ar kartoti tos klaidos; turėtume uoliai vykdyti didžią mūsų misiją — žodžiu bei kuklaus gyvenimo pavyzdžiu, įgalinančiu brolišką meilę, skelbti visiems tikrąją komunizmo įsigalėjimo priežastį — nevykdymą broliško solidarumo.21

Ir šiaip lietuviams katalikams reikia išeiti į platesnę amerikiečių visuomenę. Juk daug lietuvių jau yra gana gerai įsijungę į Amerikos ūkinį gyvenimą (geros tarnybos, nuosavi namai, titulai ir pinigai bankuose, įvairios apdraudos ir t.t). Jie taip pat uoliai seka madas ir papročius. Tad gali įsijungti ir į įvairias visuomeninio gyvenimo reiškimosi formas, kaip kaimynystės, savo užsiėmimo, profesijos, gyvenamojo miesto, valstijos ir visų JAV-ių, dėka mokyklų, klubų, įvairių komisijų, profesinių organizacijų, sindikatų, partijų ir pan.

Tuo pačiu atsiranda progų ir daugiau galimybių kalbėti amerikiečiams apie Lietuvos laisvės bylą ir bjaurų komunizmo nežmoniškumą, iš jo kylančius pavojus JAV-ėms, jo vykdomas blogybes ir žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Labai teisingai pareiškė JAV-ių valstybės departamente metus dirbęs kun. Jurgis Šarauskas: "Aš drįstu tvirtinti, kad pačios pagrindinės, pačios svarbiausios neišnaudojamos galimybės glūdi politinėje veikloje... Pačiai Lietuvai mažai sutelkiame politinės talkos... Galbūt problema iš esmės yra psichologiška. Galbūt mes tebelaikome save eg-zilais, ne imigrantais. Galbūt mes elgiamės kaip nedrąsus svečias svetimuose namuose, o ne kaip namų savininkai... Tenka atmesti egzilio galvojimą, pripažinti, jog esame Amerikos piliečiai, kad mūsų namai yra čionai, kad šio krašto likimas yra ir mūsų likimas. — Tokia galvosena gyvenąs žmogus prisiima atsakomybę už amerikiečių tautos problemas. Jam šis kraštas tampa reikalingas. Tada jis gali tikėtis, kad šio krašto gyventojai atsižvelgs ir į jo rūpesčius, kurių tarpe yra ir laisvos Lietuvos klausimas... Gi politinei įtakai pasiekti reikia turėti politinį svorį. Politiniam svoriui įgauti reikia dalyvauti politiniame procese... pavieniui ir visai lietuvių visuomenei, įsipareigojant planui ir bendrai veiklos programai".22

Protingam žmogui, tuo labiau lietuviui šviesuoliui katalikui, neverta vien skųstis visuomenėje esančiomis blogybėmis ir dejuoti dėl Lietuvos. Tikra Dievo Kūrėjo ir Išganytojo meilė bei iš jos kylanti brolių ir sesių meilė te skatina, verčia ir įpareigoja pašalinti ar bent sumažinti tas blogybes, prisidėti prie vispusiško žmoniškumo ir bendrosios gerovės pakėlimo bei Lietuvos laisvinimo veikliu, plačiu dalyvavimu lietuvių ir amerikiečių   visuomeniniame   gyvenime.


Išnašos
1    Enciklika Redemptor hominis, Nr. 8, 11.
2    Ten pat, Nr. 9, 11.
3    Ten pat, Nr. 10, 14.
4    Ten pat, Nr. 15.
5    Plg. II Kor. 3,17; Rom. 3,11.
6    Plg. pop. Jono Pauliaus II kalbas, kad ir Meksikoje, Puebla mieste, III P. Amerikos vyskupų konferencijos proga.
7    Sočiai Thought, Papai, Neto Catholic Encyclopedia, New York, McGraw-Hill Book Co., 1967, p. 354.
8    Oswald v. Nell-Breunning, S.J., Zur christlichen Gesell-schaftslehre, Verlag Herder, Freiburg im Brs., 1947, p. 20.
9    Plg. pop. Jono Pauliaus II kalbas Čenstakavoje, Peobla; perduota jo mintys pagal Ernst-Wolfgang Boekenfoerde str. "Das neue politische Engagement der Kirche". Stimmen der Zeit (198). 1980, p. 233.

10    Plg. Erst-Wolfgang Boekenfoerde "Das neue politische Engagement der Kirche", Stimmen der Zeit (198), 1980, p. 222; ir šiaip to straipsnio mintimis kartais mano pasinaudota ar cituoti šaltiniai.
11    Plg. tos Jono Pauliaus II kalbos santrauką ir citatas autoriaus rašinyje "Taika, baisioji grėsmė ir žmogus", Laiškai Lietuviams (XXX), 1979, p. 327-330.
12    Plg. Ernst-Wolfgang Boekenefoerde, t.p., p. 227.
13    Pastoracinė konstitucija "Bažnyčia dabartiniame pasaulyje", // Vatikano dokumentai, 1 tom., Boston, išleido Krikščionis gyvenime 1967, p. 213; plg. ir Mat. 24,41.
14    Ten pat, p. 214.
15    Dekretas "Pasauliečių apaštalavimas", II Vatikano dokumentai, 2 tom., p. 134.
16    Jono Pauliaus II kalba Lemerich, cit. pagal E.-W. Boekenfoerde, ten pat, p. 229.
17    Past. konst. "Bažnyčia dabartiniame pasaulyje", ten pat, p. 214-215. Šitokio Katalikų Bažnyčios mokymo ir plu-
ralistinės visuomenės akivaizdoje bei negalint vykdyti valstybiniu mastu konkrečios politinės veiklos, ar nereikėtų lietuviams krikščionims demokratams ir Fronto bičiuliarps iš naujo pagrindinai persvarstyti tarpusavio santykius ir imtis bendros, suderintos, lietuviams katalikams taip reikalingos, visuomeninės veiklos. Tai būtų šviesus pavyzdys mūsų besiskaldančios ir skaldomos visuomenės grupėms.
18    La comissione episcopale per la doctrina della fede, la catechese et la cultura, "Non di solo pane", II cate-chismo dei giovanni, Roma, Edizioni CEI, 1979, p. 277; cituota pagal G. Bibes "La dėmocratia chrėtienne italienne, d'une congrės a Taure, Etudes (353) 1980, p. 37.
19    Ten pat, p. 37.
20    Quale Democrazia cristiana per gli anni 1980? Civilita cattolica, 2 fevrier 1980, cit. pagal G. Bibes, ten pat, 38 p.
21    Plačiau žr. autoriaus str. "Solidarumas yra atsakymas", Laiškai Lietuviams (XXXI), 1980, p. 128-131.
22    Jurgis Šarauskas, "Neišnaudojamos galimybės Lietuvos laisvinimo veikloje", J Laisvę, 78(115) nr., 1980 balandis, p. 20,
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai