Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VISŲ LAIKŲ NUMYLĖTINIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonardas Andriekus   

1982 metai buvo pažymėti šv. Pranciškaus Asyžiečio gimimo jubiliejumi. Pasaulis, nors draskomas ekonominių ir ideologinių krizių, gana nuoširdžiai prisiminė bei pagerbė tą nuolankios išvaizdos galiūną, gimusį prieš aštuonis šimtmečius. Gyveno jis šioje žemėje labai trumpai — tik 42 metus, tačiau jo dvasinė egzistencija tebesitęsia iki mūsų dienų. Šis jubiliejus vaizdžiai paliudijo, kad Pranciškus tebėra įtakingas net dvidešimtojo amžiaus atomais bei kompiuteriais apstulbintam žmogui. Mūsų civilizacija su savo sudėtinga technologija — labai aukšta. Žmogus ir amžinos dvasinės vertybės kartais atsiduria lyg jos šešėlyje. Bet šv. Pranciškaus Asyžiečio nemarios idėjos vis tiek žiba, kaip auksas pelenuose. Visiems jos patinka, nors ir sunkiai įgyvendinamos.

Pernai, pradedant jubiliejinius metus, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius išleido raštą, skelbiantį Pranciškų Asyžietį tikros taikos šaukliu ir visos žmonijos brangiausiu bičiuliu. Asyžiečio idealai turį įkvėpti bei gaivinti dvidešimtojo amžiaus pasaulį. Jie esą net Jungtinių Tautų chartos pagrindas. Rašte primenama, jog pati charta 1945 m. visų didžiųjų valstybių buvo pasirašyta šv. Pranciškaus vardo mieste — San Francisco, Kalifornijoje. Be to, ir popiežius Paulius VI 1964 m., lankydamas Jungtines Tautas New Yorke, vizitui pasirinko spalio 4 d. — Pranciškaus Asyžiečio šventę. Patrauklus ir JAV žygis. Šis kraštas, kur valstybė atskirta nuo Bažnyčios, jubiliejiniams metams atminti išleido pašto ženklą. Jame Pranciškus laimina paukščius, kuriuos vadino savo broliais.

Asyžiaus vargdienio minėjimuose Europoje ir kitur dalyvavo valstybių prezidentai, ministeriai pirmininkai, intelektualai ir eiliniai žmonės. Niekur nepasitaikė priekaištų ar išmetinėjimų, kad taip šlovinamas religinis asmuo. Įtakingasis dienraštis New York Times 1981 metų spalio 4 d. laidoje teigė, kad "pranciškonų kūrybingumas bei įsipareigojimai, giliai palietę viduramžius, dar tebesą pajėgūs išbudinti ir šio amžiaus žmones, ypač atkritėlius nuo religijos".

Į jubiliejinį entuziazmą, rodomą Pranciškui Asyžiečiui, įsijungė ir išeivijos lietuviai. Žymiausiu jubiliejiniu paminklu, aišku, liks Jeronimo Kačinsko Pranciškaus Asyžiečio sukurtos Saulės (arba kūrinijos) giesmės kompozicija, kurią Bostone ir New Yorke, kompozitoriui diriguojant, atliko Berklee choras ir orkestras ^kiu su soliste Gina Čapkauskiene. Tai labai įspūdingas ir gilus muzikos kūrinys, kuris ateityje tikriausiai bus kartojamas bažnyčiose ir koncertų salėse. Pranciškaus gimimo 800 metų jubiliejus taip pat buvo paminėtas lietuvių parapijose Toronte (Prisikėlime), Rochesteryje (N.Y.) ir Chi-cagoje, Jaunimo centre.

Pranciškaus jubiliejus paminimas ir šiuo Aidų numeriu. Tai irgi, lyg savotiškas paminklas, išliks ilgesnį laiką. Lietuvis po daugelio metų, sklaidydamas Aidų komplektus, matys, kad išeivijos šviesuomenė gerbė šv. Pranciškų Asyžietį. Atsirado mokslo vyrų, kurie nesigailėjo savo triūso ir naujoj šviesoj praskleidė jo asmenį bei pranciškonų žygius vėlesniais šimtmečiais. Šio numerio straipsniai yra moksliniai ir išliekantys.

Istorikas Arnold Toynbee teigia, kad Katalikų Bažnyčia visais laikais buvo šventųjų šiltdaržis ir kad šv. Pranciškus Asyžietis yra didžiausia Vakarų pasaulio siela, (A Study of History, Oxford University Press, 1972, p. 216).

Tai labai svarus šio žymaus istoriko teigimas — istoriko, kuris savo veikaluose į darnią sintezę bandė suvesti įvairių epochų civilizacijas. Beje, Katalikų Bažnyčiai jis ne visuomet randa palankių žodžių. Šis teigimas yra savotiška staigmena.

Katalikų Bažnyčia iš tikro net sunkiausių krizių amžiais buvo gausi šventaisiais, kurie ją stiprino bei gaivino. Ir be Toynbee daug kas mano, kad šv. Pranciškus Asyžietis daug kuo pralenkia kitus šventuosius. Netrūksta balsų, tvirtinančių, jog jis labiau negu kas kitas teigiamai paveikęs Vakarų civilizaciją. Tik lieka klausimas, kuo jis paveikė? Tikriausiai, kaip vienas iš pirmųjų Asyžiečio sekėjų, Br. Maseas, sako, — ne savo išvaizda, ne mokslu, ne garbinga kilme . . . Pranciškus turėjo ir tebeturi daug įtakos pasauliui savo radikaliu neturtu, nuolankumu ir paprastumu. Žinotina, jog tos visos savybės išplaukė iš Evangelijos, kurios laikytis Asyžietis norėjo paraidžiui — be jokių kompromisų ar lengvatų.

Aišku, ir kiti šventieji puoselėjo tas dorybes, tačiau Pranciškaus gyvenimo bei veikimo stilius buvo visiškai naujas. Pirmųjų krikščionybės amžių atsiskyrėliai gal atliko ne menkesnes atgailas, gyvendami vienatvėje tyruose. Jų ir neturtas buvo radikalus, bet, kaip atrodo, jie tas atgailas vilko be džiaugsmo, be kontakto su žmonėmis ir be progų nusižeminti ar kam nors paklusti. Vėliau organizuotieji vienuoliai jau palaikė kontaktą su žmonėmis ir juos švietė. Šv. Benediktas ir jo sekėjai smarkiai veikė, atstatydami barbariškų tautų sujauktą Vakarų civilizaciją. Tai didelis žvgis, tačiau, nepaneigiant nuopelnų, tenka pasakyti, kad ankstyvieji vienuoliai buvo izoliuoti nuo žemosios visuomenės, ypač nuo vargingųjų sluoksnių.

Šv. Pranciškus Asyžietis išeina į ano laiko gyvenimą kaip tikras revoliucionierius. Aišku, jis nedegina prabangių valdovų pilių, nekursto prieš juos masių, nekritikuoja to laiko bažnytinės hierarchijos, labiausiai popiežiaus, nors daug kas tada buvo pasinėręs pasaulietiškoje garbėje, pertekliuje ir didybėje. Pranciškus jų ydoms įveikti pasirenka visai kitokį kelią — radikalią beturtystę, vadindamas ją net sužieduotine; bažnytinei valdžiai reiškia didžiausią pagarbą; tarp visų žmonių laiko save menkiausiu. Šv. Pranciškus savo laiku buvo ne tik talentingas gatvių pamokslininkas, bet autoritetingas vadovas, kuriam pamažu pradėjo lenkti galvas popiežiai, valdovai, šviesuoliai ir paprasti kaimiečiai. Tai Asyžiečio charizma, kuria jis išliko pažymėtas per 800 metų. Jis tebėra visų brolis: žmogaus, gyvulio, paukščio, medžio, gėlės, akmens . . .

Tačiau net per tiek šimtmečių Pranciškus dar nėra pilnai pažintas ir suprastas. Žmonės pasirenka jame tai, kas jiems labiausiai patinka. Vieni aukština Pranciškų dėl jo poetinių polėkių — tai literatai ir intelektualai;
kiti — dėl meilės gamtai ir gyvūnijai — tai gamtos konservatoriai; kiti dėl jo meilės žmogui — tai humanistai; dar kiti dėl jo sekimo Kristumi — tai asketai ir t.t. Bet visą Pranciškų pilnai apimti retai kam tepasiseka. Užtat daug kas net po 800 metų dar klausia, iš kur galima labiausiai pažinti Asyžietį?

Yra keletas pagrindinių versmių. Pirmiausia — tai šv. Pranciškaus raštai. Tiesa, jie negausūs, bet gana kondensuoti. Tai jo sudėstytos regulos savo sekėjams, vienuoliams bei pasauliečiams, laiškai viso pasaulio krikščionims, maldingi samprotavimai ir kt. Jie gražiai atspindi Pranciškaus dvasios paprastumą ir religinį tyrumą. Mūsų šventajam pažinti daug padeda ir jį mačiusių žmonių pasakojimai, sutelkti į vadinamą "Fioretti", arba "Žiedelių" rinkinį. Nors ten netrūksta legendinio elemento, tačiau jis nenustelbia tiesos. Be to, šv. Pranciškaus vaizdui atkurti patikimas šaltinis yra Giotto freskos jo garbei pastatytoje bazilikoje Asyžiuje, kuriomis iliustruojamas šis Aidų numeris. Giotto di Bondone gyveno 1267 - 1337 m., taigi jis gimė, praėjus tik 41 metams po šv. Pranciškaus mirties. Atminimai žmonėse apie Asyžietį dar tebebuvo gyvi. Žinoma, Giotto tapybos elegancija mažai ką turi bendra su grubiu pirmųjų pranciškonų gyvenimo stiliumi, bet šis dailininkas tobulai išskliedžia jo poetinę pusę, kurioje telkiasi džiaugsmas, meilė ir pagarba gyvajai bei negy-vajai Dievo kūrinijai. Taip pat Asyžiečio asmenį bei ideologiją autentiškai perteikia Tomas iš Celano ir šv. Bonaventūra savo raštais.

Pagaliau žmogus, pasinešęs labiau pažinti šv. Pranciškų bei jo pasaulį, turėtų paklausyti T. Augustino Gemellio patarimo, išreikšto jo veikale "Franciscane-simo", būtent aplankyti vietoves, kuriose gyveno Pranciškus. Tokiam maldininkui labiausiai patartina nukeliauti į Alvernos kalną ir Asyžių. Alvernos kalne jį nukrėstų šiurpas, pamačius tą akmenų urvą, kuriame šv. Pranciškus atgailavo, ir labai šiurkščią kalno gamtą, kuri jam priminė Golgotą. Asyžiuje, alyvmedžių žalsvame fone, jis išvystų vargingiausias bažnytėles, kurias tas šventasis savo rankomis atstatė ir jose meldėsi. Visa tai apžvelgęs, gal ir tas piligrimas pultų ant kelių prieš Krucifiksą, kadaise prabilusį į šv. Pranciškų.

Leonardas Andriekus
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai