Aidai.eu Apžvalga

DVIGUBA MYKOLO BIRŽIŠKOS SUKAKTIS 1882.VII.24 — 1962.VIII.24

Parašė Andrius Mironas

Mūsų literatūros istorikas, tautosakos tyrinėtojas, valstybininkas, profesorius, auklėtojas ir Nepriklausomybės Akto signataras Mykolas Biržiška mirė Los Angeles mieste prieš 20 metų (1962 m. rugpjūčio 24 d.), vos sulaukęs savo 80-ojo gimtadienio. Bet šio didžio patrioto darbai pasiliks ilgiems metams ir ateities mokslininkams bei literatams šaltiniai pažinti tautos raštijai nuo pat jos pradžios. Užaugo jis bejoriškai lenkiškoje aplinkoje, bet, dar jaunas būdamas, pasijuto lietuviu ir skatino savo draugus būti lietuviais bei geriau pažinti gimtąją kalbą.

Šiais metais sukako taip pat lygiai 100 metų nuo Mykolo Biržiškos gimimo Viekšnių mieste, Mažeikių apskrityje, kur jo tėvas vertėsi medicinos gydytojo praktika, o motina — muzika ir mokytojavimu. Biržiškos kildino save iš bajorų, bet nuo pat jaunystės Mykolas jautėsi tik lietuviu ir niekad nesididžiuodavo bajoriška kilme.

Sąmoningas lietuvis

Jau 1901 m., būdamas 19 m. amžiaus, Mykolas Biržiška buvo laikinai pašalintas iš gimnazijos už slapto vakaro organizavimą išvarytiems mokiniams sušelpti. Lankydamas universitete filologijos fakulteto kalbotyros, literatūros ir istorijos paskaitas, susidomėjo lenkų ir rusų literatūros istorija, nors pagrindu buvo pasirinkęs teisę. Baigęs Maskvos universitetą, išsėdėjęs rusų karo tvirtovės kalėjime Maskvoje, po to Vilniaus ir Kauno kalėjimuose, tvirtai nusikalė savo revoliucinį - socialistinį nusistatymą. Kartu ėmė domėtis ir lietuvių literatūra. Pradėjęs ją studijuoti bibliotekose, taip pamėgo, kad jau nebesiekė karjeros teisės srityje.

Pirmuosius savo straipsnius apie lietuvių literatūrą spausdino lenkų žurnaluose "Kraj" ir "Ognivvo" jau 1904 metais. Rusų žurnalas "Osvobož-denije" įdėjo jo straipsnį apie Šiaulių gimnazijos mokytojus. Apie mūsų literatus skaitė referatus ir suorganizavo lietuvių studentų būrelį lietuvių literatūros istorijai tirti. Kartu su broliu Vaclovu pirmasis ėmė iš praeities dulkių kelti senųjų mūsų rašytojų darbus, išryškindamas jų reikšmę ir nuopelnus. Nuo 1904 m. Mykolas Biržiška įsijungė į studentų ir darbininkų demonstracijas. 1905 m. dėl neramumų Rusijoje visose jos mokslo įstaigose buvo nutrauktas mokslas, todėl jaunasis Mykolas persikėlė į Vilnių, kur bendradarbiavo revoliucinėje ir nelegalioje lietuvių bei lenkų socialistų spaudoje, kaip M. Roeme-rio lenkų kalba dienraštyje "Gazeta Wilenska", o vėliau ir oficialiame lietuvių Socialdemokratų partijos laikraštyje "Naujoji Gadynė".

Kova už būvį

Baigęs Vilniaus universitetą 1907 m., jaunas Mykolas vertėsi advokatūra, bet labiau domėjosi visuomeniniu darbu ir ypač literatūros istorijos tyrinėjimais. Bendradarbiavo daugelyje lietuvių, rusų ir lenkų laikraščių, sykiu su Augustinu Janulaičiu redaguodamas "Žariją", lietuvių socialdemokratų savaitraštį (1907 -1908), paskui sekretoriavo "Vilniaus Žinių" redakcijoje ir kartu su tuo pačiu A. Janulaičiu redagavo "Visuomenę" — visuomenės, mokslo ir literatūros mėnraštį. "Visuomenėje" daugiausia buvo jo ir A. Janulaičio straipsnių — pirmasis rašydavo literatūrinėmis, antrasis sociologinėmis temomis. Kartu Mykolas Biržiška dirbo ir LSD partijos centre, vadovaudamas darbininkų kovai, steigiant ligonių kasas.

1908 m. M. Biržiška, išrinktas Lietuvių Mokslo Draugijos valdybon, sutvarkė jos knygyną ir LSD partijos susirinkimuose skaitydavo paskaitas. Įsitraukęs į visuomeninį darbą, veikė ir kitose lietuvių draugijose, kaip "Rūta" Vilniuje (kultūrinė dr-ja vienyti ir kultūrinti Vilniaus apygardos lietuviams; "Daina" Kaune; "Varpas" Šiauliuose (muzikos, literatūros ir dramos d-ja); visose skaitydavo paskaitas iš lietuvių literatūros istorijos. Lenkų enciklopedijai Wielka Encyklopedya paruošė plačios apimties lietuvių literatūros istorijos apžvalgą, kuri 1909 m. buvo išspausdinta atskiru leidiniu.

Gyvenimo dūžiai
1909 m. M. Biržiška bandė pereiti į Vilniaus teismą, nes nemėgo advokatūros, bet nepasisekė. Atsisakęs advokatūros, tarnavo Vilniaus miesto valdyboje referentu, bet netrukus buvo ir iš čia atleistas, gubernatoriui nepatvirtinus jo užimamos vietos. Tada gavo tarnybą Žemės ūkio banke ir ten dirbo su Antanu Smetona ir J. Šauliu. Bankui 1915 m. išsikeliant į Rusiją, M. Biržiška neteko darbo.

Pirmojo pasaulinio karo metu Mykolas Biržiška Lietuvių Draugijoje dėl karo nukentėjusiems teikė teisinę pagalbą, o vokiečių okupacijos metu buvo tos pačios draugijos centro komiteto nariu. Tais pačiais metais (1919) paskirtas įsisteigusios lietuvių gimnazijos Vilniuje direktorium ir tose pareigose išbuvo ligi 1922 m. rudens. Kartu dėstė lietuvių kalbos, literatūros ir istorijos pamokas lenkų gimnazijose, lenkų liaudies universitete ir įvairiuose kursuose. Prieš tai jis buvo paruošęs keletą vadovėlių, kaip "Lietuvių dainos", "Lietuvos geografija", "Donelaičio gyvenimas ir raštai" ir daugelį straipsnių lietuvių literatūros ir kultūros istorijos temomis "Lietuvos Aide", "Mokykloje" ir "Liuosoje valandoje".

Signataras

Nuo pat pirmojo pasaulinio karo pradžios M. Biržiška dalyvavo Vilniaus politiniame gyvenime. Siekiant atstatyti Lietuvos valstybinį nepriklausomumą, dirbo komitete, sušaukusiame Lietuvių Konferenciją Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Kai LSD partijos vadovai gi ėmė M. Biržišką spausti, kad jis iš Tarybos išeitų, tada jis išstojo iš socialistų partijos. Lietuvių Tarybai skelbiant Nepriklausomos Lietuvos atstatymą, vokiečių okupacinė valdžia ją spyrė į Akto tekstą įtraukti ir tai, jog Lietuva turėsianti amžinus ryšius su kaizerio Vokietija. Taip pat vokiečiai nesutiko, kad Aktas būtų papildytas, paminint jame Steigiamąjį Seimą. Protestuodamas dėl tokios prievartos, Mykolas Biržiška su J. Vailokaičiu, S. Kairiu ir S. Narutavičium iš Tarybos pasitraukė, bet visi keturi vėl grįžo Tarybon, sutarus skelbti visišką Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau tų pačių metų liepos mėnesį, Lietuvių Tarybai projektuojant steigti monarchiją ir kviečiant valdovu Vokietijos kunigaikštį Urachą, kaip Mindaugą Antrąjį, tie patys asmenys vėl iš Tarybos pasitraukė. Netrukus likusieji Tarybos nariai suprato savo klaidą, ir Mykolas Biržiška su kitais vėl grįžo į Tarybą. Joje M. Biržiška dalyvavo kaip nepolitinis socialdemokratų srovės veikėjas. Lapkričio viduryje Vokietijai pralaimėjus karą vakaruose, M. Biržiška paskirtas naujosios Lietuvos vyriausybės tarnybon Švietimo ministerio patarėju ir mokyklų vizitatorium.

Po mėnesio gi Mykolas Biržiška pakviestas Lietuvos švietimo minis-teriu Mykolo Sleževičiaus kabinete. Po to, pralaimėjus Vilnių ir Lietuvos vyriausybei pasitraukus į Kauną, Biržiška pasiliko Vilniuje kaip laikinosios Lietuvos vyriausybės ir Valstybės Tarybos generalinis įgaliotinis. Tada jis įteikė lenkų kariuomenės vadui gen. Veitkai griežą protestą dėl mūsų sostinės užėmimo, o gatvėse iškabino atsišaukimus. Bet po 5 dienų Vilnius vėl atiteko bolševikams, ir V. Kapsukas su Z. Angariečiu atsisėdo valdžion. Juodu areštavo M. Biržišką, bet po 2 dienų paleido, ir jis liko tiktai lietuvių gimnazijos direktorium.

Darbai okupuotoje sostinėje 1919 m. balandžio mėnesį lenkų kariuomenė staiga užėmė Vilnių ir Mykolas Biržiška buvo išrinktas Laikinojo lietuvių komiteto pirmininku. Iki 1922 metų jis vadovavo visam sostinės lietuvių politiniam ir tautiniam judėjimui, kiek tai leido lenkų okupacinė valdžia. Biržiška redagavo įvairius lietuvių dienraščius lenkų ir rusų kalbomis, dažnai keisdamas jų pavadinimus dėl lenkų valdžios persekiojimų. Kai lenkų vyriausybė sustabdė lenkų kalba leidžiamus laikraščius, M. Biržiška spausdino lenkų kalba straipsnius jo paties redaguojamame "Vilniuje". Šio dienraščio M. Biržiška suredagavo pirmuosius 217 numerių. Dienraštis griežtai pasisakė prieš gen. Želigovskio Vidurinės Lietuvos (Litwa Srodkovva) įsteigimą. Redaktorius M. Biržiška už lenkų kalba atspausdintus straipsnius, nukreiptus prieš lenkų valdžią, buvo nubaustas didele pinigine bauda (50,000 markių). Prie Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto sudarytas aukų fondas šią baudą ir vėliau keletą baudų apmokėjo — viso 300,000 markių. Pagaliau laikraščio nr. 223 buvo konfiskuotas, o po kelių dienų uždarytas. Jo vieton įsteigtas dienraštis "Vilnietis", kurį taip pat redagavo M. Biržiška iki 1922 m. sausio 24 d.

1909 - 1922 m. Vilniuje M. Biržiška išspausdino šiuos veikalus: J. Jablonskio lietuvių kalbon išverstą "Mūsų raštų istoriją" (1920 m.); monografiją "Antanas Klementas" (1910 m.); "Lietuvių literatūra Vilniaus universiteto metu" (1921 m.); Lietuvių Tautoje išspausdino "Iš Poškos raštų" (1914 m.); Granato enciklopedijoje "Kovenskaja gubernija" ir "Li-tovskaja literatūra" (1914 m.); atskira knyga lietuvių kalba išėjo "Lietuvių literatūros istorijos santrauka" (1919 m.); "Ekonomičeskoje položenije Litvy i Belorusiji" (1918 m.) ir t.t (žr. LE).
Įvairios kliūtys

Tarp 1919 ir 1921 m. M. Biržiška vadovavo Lietuvių Mokslo Draugijos aukštiesiems lietuviškiems mokslo kursams, nors oficialiai vadovu buvo laikomas dr. J. Basanavičius. Pats M. Biržiška dėstė tuose kursuose lietuviškai ir lenkiškai. Kaune 1920 m. gegužės 15 d. kartu su dr. J. Basanavičium ir kitais atstovais, kaip Vilniaus lietuvių delegatas, įteikė Steigiamajam Seimui vilniečių sveikinimus.

Būdamas Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorium (1915 - 1922) pergyveno šios mokslo įstaigos persekiojimus. Gen. Želigovskio valdžios įsakymu 1921 m. spalio 1 d. gimnazija išmesta į gatvę. Tada direktorius organizavo pamokas už Vilniaus miesto miške, bet ir čia lenkų policija pamokas išardė.
Drauge su B. Balučiu, V. Carnec-kiu, gen. M. Katche ir maj. A. Šums-kiu M. Biržiška Lietuvos vyriausybės 1920 m. spalio 7 d. buvo paskirtas pasirašyti sutartį su Lenkija dėl Vilniaus ir jo krašto. Sutartyje Vilnius priskirtas Lietuvai, bet jau po 2 dienų lenkai sutartį sulaužė, užimdami mūsų sostinę. Želigovskiui valdant, Biržiška buvo ištremtas ir gyveno Kaune, redaguodamas dienraštį lenkų kalba, skirtą lietuvių kilmės žmonėms, "Litwa". Į Vilnių jis sugrįžo Tautų Sąjungos komisijos traukiniu ir ėmėsi organizuoti želigovskinio seimo rinkimų boikotą, į kurį įtraukė gudus ir žydus. Mat lenkai bandė per Tautų Sąjungą padaryti Lietuvą politiškai ir ūkiškai priklausomą nuo Lenkijos. M. Biržiškos pastangų dėka šiam manevrui nepavykus, buvo paskelbę Vilnijoje "plebiscitą". Ir šis "plebiscitas" nepavyko, nes jame dalyvavo tiktai vieni lenkai, kurių buvo tik 18% visų gyventojų. Tačiau Lenkija vis tiek klasta prisijungė Vilniaus kraštą. Už šį boikotą M. Biržiška su kitais buvo areštuotas. M. Biržiškai grėsė mirties bausmė, bet įsiterpus Tautų Sąjungai, 1922 m. vasario 5 d. drauge su kitais areštuotais (jų tarpe ir su broliu Viktoru) buvo pristatytas į neutralią zoną ir perduotas Lietuvos kariuomenei.

prof. Mykolas Biržiška su žmona Brone dukters Onos Barauskienės šeimoje, Los Angeles, 1950 m.

Veikla Nepriklausomoje Lietuvoje

Laikinojoje Lietuvos sostinėje Mykolas Biržiška buvo paskirtas redaguoti dienraštį "Lietuvą" ir kartu ordinariniu profesorium Lietuvos universitete, humanitarinių mokslų fakultete, kur išbuvo iki 1925 metų. Apie metus buvo universiteto prorektorium, o nuo 1926 iki 1927 m. — rektorium.

Vykdant 1920 m. žemės reformą, žemėmis buvo apdovanojami savanoriai kūrėjai ir visi Nepriklausomybės Akto signatarai. Tačiau du iš pastarųjų — Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška — dovana nepasinaudojo. S. Kairys visiškai atsisakė žemę imti, o M. Biržiška dovaną priėmė, bet, pardavęs žemę ir pridėjęs savo pinigų, 1938 metais gimtuosiuose Viekšniuose pastatydino savo tėvui dr. Antanui Biržiškai atminti ambulatoriją, kainavusią bene 40,000 litų.

Nuo 1925 m. balandžio 26 d. ėmė veikti Vilniui Vaduoti Sąjunga (iki 1930 m. vidurio buvo vadinama Sąjunga Vilniui Vaduoti), kurios steigėjų ir iniciatorių tarpe svarbiausią vaidmenį atliko M. Biržiška.

Nepriklausomoje Lietuvoje Mykolas Biržiška tęsė savo literatūrinę veiklą. Nuo 1922 iki 1930 m. dėstė literatūrą "Aušros gimnazijoje, eidamas ir gimnazijos direktoriaus pareigas. Su prof. Geruliu 1926 m. išleido perfotografuotą Daukšos "Postilę". 1929 m. su broliu Vaclovu spaudai parengė veikalą "Simano Daukanto darbai senųjų lietuvių". Buvo SSSR tautų kultūrai pažinti, Lietuvių ir žydų kultūrinio bendradarbiavimo ir Lietuvių - ukrainiečių draugijų pirmininkas (iki 1935 m.). Išleido "Lietuvos sukilimas 1794 metais" (1919 m.); "Barono gyvenimas ir raštai", 2 dalys (1924 m.); "Rinktiniai mūsų senovės raštai" (1927 m.); "Vilniaus Golgota" (1930 m.); "Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos" straipsnių rinkinys, 2 knygos (1931 - 1938 m.); "Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose" (1938 m.).

Būdamas Vilniui Vaduoti S-gos centro komiteto pirmininku, Mykolas Biržiška skaitė labai daug paskaitų, viešai propaguodamas sąjungos tikslus; atgauti lenkų pagrobtą sostinę bei Vilniją ir padėti okupuotame krašte tautiečiams. 1931 m. sąjungos reikalais M. Biržiška tris mėnesius keliavo po JAV, ir ta kelionę vėliau aprašė knygoje "Vilniaus reikalu Amerikos Lietuvoje" (1940 m.). Deja, tai buvo pirmutinė knyga, dar spaustuvėje bolševikų sunaikinta.

Vytauto Didžiojo universitetas 1932 m. M, Biržišką paskelbė garbės daktaru, o 1934 m. taip pat ir Rygos universitetas suteikė jam garbės doktoratą. Nuo 1932 m. Biržiška pradėjo redaguoti Lietuviškąją Enciklopediją viceredaktoriaus titulu — sykiu su prof, Pr. Dovydaičiu. Vyriausiu LE redaktorium buvo brolis Vaclovas Biržiška. 1937 - 1939 m. M. Biržiška buvo VDU humanitarinių mokslų fakulteto dekanas.

Ir vėl smūgiai

Lenkija savo ultimatumu (1938 m. kovo 18 d.) siekė užmegzti diplomatinius ryšius su Lietuva. Vengdama ginkluoto susirėmimo su gausesne lenkų kariuomene, Lietuvos vyriausybė nutarė priimti Lenkijos sąlygas. Panaikinta ir Vilniui Vaduoti Sąjunga. Tai buvo skaudus smūgis jos kūrėjui M. Biržiškai.

Po kito ultimatumo, Vilnių atgavus 1939 m. ir dalį VDU iškėlus į bolševikų grąžintą sostinę, M. Biržiška nuo pat 1940 m. pradžios ligi 1944 m. birželio išbuvo Vilniaus universiteto rektorium.

Pavaduotoju Vilniaus universitete M. Biržiška gavo vos baigusį universitetą komunistą Juozą Bulovą, kuris tačiau buvo gana tolerantiškas mūsų kultūros reikalams. Tačiau visos buvusios studentų korporacijos ir organizacijos liko panaikintos, išvaikyta studentų atstovybė ir įsteigtas tik iš komjaunuolių susidedąs komsomolo komitetas, kuris sekė, kad profesorių ir studentų gyvenimas ir veikla nenukryptų nuo kompartijos nustatytos linijos. Profesoriai privalėjo keisti savo dėstymą, pritaikydami kompartijos reikalavimams. Partiniai patarėjai sijojo stojančių studentų kvalifikacijas ir priešinosi lietuvių priėmimui. Rektorius sijojimą nedaug tegalėjo sušvelninti ir pakreipti lietuvių jaunuomenės naudai.

Kelias į išeiviją

Vokiečių okupacijos metu (tarp 1941 m. birželio iki 1944 m, vasaros) marksizmo - leninizmo katedros buvo panaikintos ir jų dėstytojai atleisti, bet M. Biržiška pasiliko rektorium. Jam pavyko atsilaikyti prieš vokiečių represijas, siaurinant universitetą, nors už griežtą lietuvių tautos pasipriešinimą sudaryti SS dalinius ir dėl kitų mobilizacijų nepasisekimo vokiečiai atsikeršijo, 1943 m. kovo 16 d. areštuodami net 46 žymius veikėjus, įskaitant patį švietimo tarėją, ir pasiųsdami į koncentracijos stovyklas.

Patyręs bolševikų režimo terorą jau 1940-41 metais, M. Biržiška ryžosi palikti tėvynę ir svetur išlaukti geresnių laikų. Jis su šeima 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Pabaltijo universitete Hamburge ir Pinneber-ge profesoriavo 1946 - 49 m. Lietuvių Rašytojų Draugija išsirinko jį savo garbės nariu 1947 m. Vokietijoje gyvendamas išleido veikalus — "Senasis Vilniaus Universitetas" (1940 m.), "Vilniaus universitetas 1940-41 m." (1948 m.).

1949 m. M. Biržiška emigravo į Jungtines Amerikos Valstybes ir apsigyveno Los Angeles mieste, Kalifornijoje. Amerikoje gyvendamas, išspausdino "Lietuvių tautos kelias" (1952 - 1953 m.), "Senasis Vilniaus universitetas", II laidą (1955 m.) ir "Dėl mūsų sostinės" — atsiminimus iš savo veiklos Vilniuje 1960 m. (II laida 1962 m.).
Mykolas Biržiška pasirašinėdavo ir slapyvardžiais, ypač okupacijų laikais Vilniuje arba prieškariniais laikais. Dažniausi slapyvardžiai būdavo: Analfabetas, M. Baltasis, M. B-ka, Mikas-Krėtikas, D. Pusgudis, B. Šėmis, Šešėlis, Šilkinis, S. Tėvelis, Ant. Vagurklis, Vilniaus Kelmas ir kt.
Mykolas Biržiška buvo Lietuvos Mokslų Akademijos Vilniuje narys (1941 m.) ir Lituanistikos Instituto Chicagoje narys nuo 1952 m. iki mirties.

Kilnų patriotą prisimenant

Asmeniškai su Mykolu Biržiška man teko susidurti Kauno "Aušros" berniukų gimnazijoje 1925 - 1931 metais, bet kiek arčiau — tik vyresnėse gimnazijos klasėse, kuriose jis dėstė lietuvių literatūrą. Buvo nepaprastai tikslus ir daugiausia pasakodavo iš savo patirties apie senuosius mūsų rašytojus arba nagrinėdavo jų raštus. Jo mėgiamiausias rašytojas buvo Adomas Mickevičius, apie kurį jis labai entuziastiškai kalbėdavo, jį cituodavo lenkų ir lietuvių kalba ir daugiau laiko skirdavo jo raštams nagrinėti.

Bene septintoje klasėje mums kilo idėja pasivadinti kurio nors žymaus mūsų rašytojo klase. Atsimenu, buvau trijų mokinių komisijoje (su Kęstučiu Vokietaičiu ir Aleksiu Churginu), kuri buvo įgaliota nuvykti į Juozo Tumo-Vaižganto butą ir prašyti jo sutikimo pavadinti mūsų klasę jo vardu. Žinoma, gerasis tėvelis mielai sutiko ir komisija grįžo patenkinta. Bet jau kitą dieną turėjome klasei vardą keisti, nes pasirodė, jog kažkuri kita klasė buvo pasivadinusi Tumo - Vaižganto vardu, ir mes turėjome paklusti direktoriaus pageidavimui pasivadinti Adomo Mickevičiaus klase. Vėliau samprotavome, kad gal direktorius tyčia paskubėjo kitai klasei suteikti Vaižganto vardą, o mums siūlė savo mėgia-miausio rašytojo vardą todėl, kad jis mūsų klasę labai mėgo, juoba kad joje rašytojiškais gabumais buvo pasireiškę keli mokiniai.

Gimnaziją baigęs, VDU dar klausiausi profesoriaus M. Biržiškos paskaitų humanitariniame fakultete, bet neilgai, nes pakeičiau profesinį pasirinkimą kariuomeniniu. Tik, apsigyvenus Kalifornijoje, ir vėl teko susitikti su buvusiu mielu direktorium, šį kartą jau ir arčiau pabendraujant, pvz., Dailiųjų Menų klubo susirinkime 1959 metais, o vėliau, jam atsilankant ir į mūsų namus. Jo broliui Viktorui atvykus į Kaliforniją, juodu abu svečiavosi nas mus. Mykolas jau buvo našlys.

Los Angeles visuomenė labai gerbė profesorių, kuris, kaip visada paprastas, nesididžiuodamas dalyvaudavo kiekviename koncerte ar vaidinime ir niekad neatsisakydavo tarti žodį arba šventės tema pasakyti ilgesnę kalbą.

Ir štai jau 20 metų kaip savo tarpe nebematome to rimto ir susikaupusio veido su tvarkinga barzdele.

M. Biržiška buvo nedidelio ūgio, draugiškas, kilnios dvasios vyras. Šiandien jis turėtų 100 metų amžiaus. Gyvenimo našta ir sunkios pareigos tautai palenkė jo žilą galvą, susilpnino sveikatą. Netekęs energijos ir užsidegimo dirbti, įžengė į naują pasaulį, į kurį senatvėje pradėjo tikėti. Kiekvieną sekmadienį jis išklausydavo Šv. Kazimiero bažnyčioje laikomų mišių ir iš kuklios pensininko piniginės duodavo auką. Dar 1917 m. nutraukęs oficialius ryšius su LSD partija, Biržiška pasiliko lyg ir be-partiniu, tačiau neabejotinu patriotu.

Visų brolių — Mykolo, Vaclovo ir Viktoro — mirtimi pasibaigė ir Biržiškų giminės vardas, nes vyriškosios giminės įpėdinių Mykolas nepaliko, Vaclovas buvo bevaikis, o Viktoras iš viso nevedęs. Tačiau visi trys paliko neištrinamus pėdsakus mūsų tautos raštijos ir mokslo srityse.

Laidojant Los Angeles Kalvarijos kapinių mauzoliejuje, Mykolas Biržiška buvo palydėtas didelės šio miesto lietuvių minios. Beliko dvi jo dukterys — našlės be vyriškosios atžalos ir namas, kurį jam nupirko gerbianti Los Angeles visuomenė. Ateinančios kartos skaitys jo parašytas knygas ir stebėsis tuo kruopštumu, meile ir įžvalgumu, kurie jaučiami visuose jo darbuose. O gyvasis paminklas — knyga skaitytojo rankose bus geriausias atpildas į amžinatvę iškeliavusiam autoriui.
Andrius Mironas
Panaudoti šaltiniai
Lietuvių Enciklopedijos atitinkami tomai.
Dr. V. Daugirdaitė - Sruogienė, "Lietuvos istorija"
D. Velička, "Lietuvių literatūra", II t.
Amerikos lietuvių vardynas.
B. Kviklys, "Mūsų Lietuva", IV t.

Sukurta: Kretingos pranciškonai