Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Reguiem Picasso ir Lipchitz'ui . . . PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MINDAUGAS NASVYTIS   
Dr. M. Nasvytis dėstė meno istoriją Clevelando valstybiniame un-te (anksčiau Fenn kolegijoje) nuo 1964, nuo praeitų metų rudens profesoriauja University of South Carolina, Co-lumbia, S.C.


Prieš dvejus metus pasaulis neteko dviejų didžiųjų regimosios dailės atstovų — Picasso ir Lip-chitz'o Picasso, neabejotinai iškiliausias šio šimtmečio dailininkas, paliko ne tik milžinišką įnašą į tapybą, bet taip pat į skulptūrą, grafiką, scenos dekoravimą, keramiką ir net literatūrą. Lipchitz'o įnašas, nors kiek ir kuklesnis, yra taip pat labai svarbus šio šimtmečio skulptūrai.

1.
Picasso buvo gimęs 1881 spalio 25 Malagoje, Ispanijoje. Jo tėvas, Jozė Ruiz Blasco, kilimo iš šiaurinės Ispanijos, turėjo baskų kraujo, o motina buvo malagietė. Jaunasis Pablo, pagal ispanų paprotį, leidžiantį pasirinkti tėvo ar motinos pavardę, iš pradžių savo paveikslus pasirašinėjo "Pablo Ruiz", vėliau "P. Ruiz Picasso", o nuo 1901 m. tik "Picasso" vardu. 1891 m. tėvai persikėlė į Cor-runą, vėliau, Pablo sulaukus penkiolikos metų, į Barceloną, kur jo tėvas profesoriavo meno akademijoje. Jaunasis Pablo gabumus piešti parodė dar šeimai tebesant Corunnoje, kur jis mokėsi vietinėje meno mokykloje. Atvykus šeimai į Barceloną, į-stojamuosius egzaminus akademijon Pablo išlaikė per beveik neįtikėtinai trumpą laiką, o vėliau panašų "rekordą" pakartojo ir Madride. Tačiau nei Madridas, nei Barceloną, kuri tuo metu buvo Ispanijos pažangiosios kultūros centras, jaunojo dailininko nepatenkino, ir jis 1900 m., draugų skatinamas, išvyko į Paryžių. Kelerius metus Picasso praleido, nuolatos važinėdamas tarp Paryžiaus ir Barcelonos, ir tik 1904 m. pastoviai apsigyveno Paryžiuje.
Išskiriant 1917 m. gastroles su Diagilevo rusų baletu Romoje, apsilankymą Londone ir vasaros išvykas į Ispaniją ar Prancūzijos pajūrius, Paryžius liko pastovia Picasso gyvenamąja vieta iki 1948 m., kada jis apsigyveno pietų Prancūzijos keramikos centre, Vallauris miestelyje. Paskutinęs dvi dešimtis gyvenimo metų praleido Cannes miesto apylinkėse, kur ir mirė Mougins vietovėje 1973 balandžio 8. Picasso gyvenimas daugeliu atžvilgių buvo nekonvencialus. Tiek jo šeimyniniai ryšiai (trys iš keturių jo vaikų buvo gimę nelegaliose "vedybose"), tiek jo politinės pažiūros (nuo 1944 m. priklausė komunistų partijai), tiek jo tapyba ir pasisakymai apie meną buvo rakštimi ne tik meno kritikams ir moralės saugotojams, bet taip pat ir komunistų vadams.

Pirmieji Picasso darbai, atlikti dar Corunnoje, daugiausia yra paprastos modelio studijos, kuriose jaučiamos XVII a. ispanų tapytojų Zurbaran ir Ve-lasąuez įtakos. Sios studijos jau parodo jaunuolio nepaprastus gabumus piešti — vaizduojamam žmogui suteikti aiškų charakterį ir stiprią išraišką. Jo darbai, sukurti Barcelonoje ir Madride, prieš išvykstant į Paryžių, yra įtakoje kataloniško Arte Modernistą (ispaniška versija vokiškojo Jugendstil ir prancūziškojo Art Nouveau). Atvykęs į Paryžių, Picasso griebiasi įvairių dailininkų stilių, kaip pvz., Toulouse Lautrec, Gauguin, Van Gogh ir kt. Netrukus betgi nuo 1901 m. galo Picasso darbai įgyja savaimingesnį charakterį ir palinksta į melancholiškai mėlyną tonaciją ir liūdnus, net tragiškus siužetus. Šis "mėlynasis" dailininko laikotarpis tęsiasi iki 1905 m., kada jo paveiksluose pradeda dominuoti rusvos spalvos, o kūrinių temoms jis renkasi linksmesnius siužetus — vaizduoja keliaujančius akrobatus, besišukuojančias moteris, ir pan. "Rusvasis" laikotarpis su įvairiomis atmainomis, kuriose neretai galima įžvelgti iberų skulptūros įtakas, trunka iki maždaug 1907 m., kuomet Picasso darbuose pradeda rodytis naujos tendencijos, vedančios į kubizmą — vieną iš įtakingiausių šio šimtmečio meno srovių. Ankstyvuose kubistiniuose paveiksluose daiktų ir žmonių formos yra suskaldomos į geometrines figūras, bet, nežiūrint to, lieka artimos regimajam pasauliui. Apie 1910 m. dailininko paveikslai pasidaro beveik visiškai abstraktūs: natiurmortų bei figūrų formos vargiai beatpažįstamos. Šiuo metu Picasso, kaip ir
George Braque, su kuriuo jis artimai bendradarbiauja, susiduria su abstrakcijos dilema . . .

Logiškoji kubizmo vystymosi raida neabejotinai vedė į bedaiktį meną. Tačiau tiek Picasso, tiek Braque šio galutinio žingsnio į visišką abstrakciją atsisako ir pradeda ieškoti naujų ryšių su realybe. Netrukus jų paveiksluose tarp visiškai bedaikčių formų pradeda rodytis realios detalės laikraščių antgalvių, lošimo kortų ir kitų lengvai atpažįstamų daiktų. Dar žingsnis, ir susmulkintos formos sujungiamos į didesnius vienetus — analitinis kubizmas tampa sintetiniu. Nuo pat mėlynojo laikotarpio pradžios iki šio momento Picasso buvo atsisakęs ryškių spalvų. Dabar jo paveiksluose vėl sužydi pilna paletė. Toliau sintetinis kubizmas dar pereina per žaismingas "rococo" bei monumentalias fazes ir su įvairiomis atmainomis palieka stiprią įtaką dailininko kūrybai iki pat jo gyvenimo pabaigos.

Neatsisakydamas kubizmo atradimų, tačiau, Picasso 1915 m. staiga vėl pasuka prie daugiau mažiau realistinio piešimo būdo. Bet dabar realybę jis dažnai transformuoja. Vienas iš šitokių transformavimo būdų pasireiškia klasicizmo forma. Jo darbuose galima pastebėti klasikinių XVII ir XIX a. prancūzų dailininkų Poussino ir Ingres įtakas.
Picasso šiuo laikotarpiu pieštos žmonių figūros dažnai yra savotiškai monumentalios ir primena jo paties ankstyvesnius darbus, sukurtus dar Ibe-rijos skulptūrų įtakoje. Kai 1924 m. Picasso draugas Andr Bretonas paskelbė surrealizmo manifestą, Picasso, nors ir palaikydamas artimus santykius su Bretonu bei Paul Eluard'u ir net dalyvaudamas surrealistų rengiamose parodose, oficialiai surrealistu netampa. Tačiau nėra abejonės, kad jo darbuose, atliktuose po 1924 m. iki antrojo pasaulinio karo pradžios, neretai galima pajusti surrealistinio galvojimo pradus.

Po 1934 m. Picasso apsilankymo Barcelonoje jo kūryboje pradeda dominuoti bulių kovų temos, kurios pasiekia kulminacinį tašką milžiniškame paveiksle Guernicoje (įkvėptame žiauraus nacių lėktuvų baskų Guernicos miestelio subombarda-vimo, vykstant ispanų pilietiniam karui). Guernica — tai vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių Picasso darbų, tapytas aliejumi drobėje juodomis, baltomis ir pilkomis spalvomis. Jame dailininkas sukaupė visą savo kūrybinį patyrimą ir sugebėjimus, sėkmingai susiedamas kubistinius ir sur-realistinius išraiškos būdus. Iki Guernicos Picasso menas mažai ką bendro turėjo su politika, o po Guernicos vėl liko daugiau mažiau nepolitiniu. Pagal vėlesnį paties dailininko tvirtinimą, jo darbai išreiškia jo meninį, o ne politinį galvojimą1.

Po Guernicos iki antrojo pasaulinio karo pradžios ir jau karo metais Picasso sukūrė dar visą eilę stiprių ir ekspresyvių paveikslų. Šiam vėlyvajam dailininko laikotarpiui bet gi ypač charjakteringos yra variacijos kitų dailininkų paveikslų temomis, kaip pvz. Delacroix, Poussin, Velasąuez, Courbet ir kt. Šiose laisvose paveikslų "kopijose" Picasso nesistengia imituoti anų dailininkų darbus, bet laisvai improvizuoja jų kompozicijų ir siužetų temomis. Tai yra lyg ir tapybinės analogijos muzikinėms "temoms su variacijomis", pagrindinius motyvus pasiskolinant iš kitų dailininkų. Po antrojo pasaulinio karo, nežiūrint didelio produktyvumo, Picasso darbai aplamai tampa daugiau ar mažiau technikinio virtuoziškumo ir ilgos kūrybinės praktikos demonstravimu. Juose tik retkarčiais tegalima sutikti tą rimtį ir išraiškos stiprumą, kurie taip aiškiai jaučiami jo darbuose, atliktuose tarpkario metais ir antrojo pasaulinio karo pradžioje. Dauguma pokario metų jo darbų — tai tarytum dailininko kūrybinio saulėlydžio atspindžiai . . .

Šalia tapybos, Picasso daugiausia ir pastoviausiai reiškėsi skulptūroje ir grafikoje. Dar savo kūrybos pradžioje 1909 m. jis nulipdė moters galvą, duodamas kryptį kubistinei skulptūrai, kurią pilniau išvystė jau kiti dailininkai, kaip Archipenko ir Lipchitz'as. Sintetinio kubizmo metu sukurtomis skulptūrinėmis konstrukcijomis Picasso taip pat davė pradžią ir vėliau išsivysčiusiai dadaistų ir surrealistų bei kitų srovių asemblažo skulptūrai. Tačiau skulptūroje Picasso reiškėsi su pertraukomis: kitas svarbus šiai kūrybos sričiai dailininko laikotarpis yra jau tik apie 1928-31 m., kada jis, Julio Gonzalez padedamas, įsisavina plieno virinimo technika ir sukuria iš linijinių ir atvirų formų susidedančių darbų. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais jis padaro keletą ekspresyviai realistinių figūrų ir grupių, kaip Ožka, Žmogus su avinu, Babūnas su savo jaunikliu (kurio galva ir snukis yra žaislinio automobilio formos) ir kt. Svarbią vietą Picasso kūryboje užima ir keramika, kurioje jis ypač intensyviai reiškėsi gyvendamas Vallauris miestelyje. Čia, su patyrusių amatininkų pagalba, dailininkas paverčia molį lyg į skulptūrines, lyg į tapybines formas, dažniausiai vaizduojančias žmones, gyvulius, mitologines būtybes, bulių kovas. Šalia tapybos, skulptūros ir keramikos, vieną iš svarbiausių vietų dailininko kūryboje užima grafika. Jau mėlynajame laikotarpyje Picasso padarė nemaža ofortų tomis pačiomis melancholinėmis temomis, kaip ir to meto tapyboje. Grafika betgi pradėjo vaidinti ypač svarbią rolę apie 1935 m., kada jis beveik 20 mėn. netapė. Tuo metu jis sukūrė savo garsųjį ofortą Minotauromachiją, kuriame, nors ir daug realistiškesne forma, sutinkami jau beveik visi Guernicos elementai. Įvairiomis grafikos technikomis Picasso taip pat yra iliustravęs knygų, iš kurių svarbiausios yra Jean Cocteau Le Coq et Varleąuin, Aristo-fano Lysistrata, Ovidijaus Metamorfozės ir kt. Pirmojo pasaulinio karo metais ir tuoj po karo Picasso, bendradarbiaudamas su tokiomis scenos meno asmenybėmis kaip Diagilevu, L. Massine, kompozitoriais Stravinskiu ir Manuel de Falla, sukūrė nemaža dekoracijų, kostiumų ir uždangų įvairiems scenos veikalams, kaip Parade, Le Tri-corne, Pulcinella, Cuadro Flamenco, Le Train bleu ir 1.1.
Bendradarbiavimas su scenos menininkais darė įtaką ir Picasso kūrybai aplamai. Ta įtaka yra pastebima ne tik jo pieštuose kompozitorių Stravinskio ir Erik Satie portretuose, bet taip pat ir paveiksluose bei piešiniuose, vaizduojančiuose šokėjus, komikus ir kitus teatro personažus. Nors Picasso bendradarbiavimo su scenos menininkais laikotarpis buvo palyginti neilgas, jis buvo tačiau labai vaisingas ir, gal būt, paskatino ir patį Picasso vokiečių okupacijos metais parašyti neoda-daistinio pobūdžio dramą Le Dėsir attrapė par la queue.

Picasso kūrybinis įnašas į XX a. meną yra milžiniškas. Jo beveik neįtikėtina energija ir produktyvumas leido jam sukurti tiek skaičiumi, tiek stiliais ir žanrais įvairių darbų, kiek būtų pakakę daugeliui dailininkų keletai žmogaus amžių. Jo kūryba davė XX a. menui nemaža naujovių, ypač jo su George Braque išvystytas kubistinis tapybos būdas. Picasso, gal būt, labiau negu bet kuris kitas dailininkas šiame šimtmetyje visus stebino savo ištikimybe sau pačiam. Jo darbai, nežiūrint to, ar jis būtų naudojęsis barceloniškuoju Arte Modernistą, ar ekspresionizmo ir simbolizmo mišiniu, ar klasikinės Poussino ir Ingres formomis, ar būtų tapęs surrealistiškai fantastines moteris, ar net ir tada, kai jis žaidė kitų dailininkų paveikslų motyvais, yra visuomet lengvai atpažįstami kaip Picasso . . . Tiesa, tie darbai, kuriuos jis pats yra apibūdinęs kaip savo "dienoraštį", toli gražu nevisuomet pasiekia aukščiausią kokybę. Tačiau, geriausieji iš jų yra tikrai įspūdingi. Picasso tiek savo darbais, tiek savo asmenybe liko tarytum simboliu dailininko-genijaus, kuriam viskas yra leistina tiek mene, tiek gyvenime, — kurio kiekvienas rankos prisilietimas paliko ką nors neįprasto ar nuostabaus . . .

2.
Jacąues Lipchitz (Lipšicas), vienas iš svarbiausių šio šimtmečio skulptorių, buvo gimęs Lietuvoje, Druskininkuose, 1891 rugpiūčio 22 žydų šeimoje. Chaimas Jokūbas buvo pirmasis iš šešeto vaikų motinos Rachelės Leios Krinski (Druskininku viešbučio savininko dukters) ir tėvo Abraomo Lip-šico, pasiturinčio statybininko. Vaikystę praleido Druskininkuose, o vidurinį mokslą ėjo komercinėje mokykloje Balstogėje ir gimnazijoje Vilniuje. Nuo mažens jis dirbo skulptūras ir piešė. Tėvas tačiau norėjo, kad sūnus studijuotų inžineriją.

Bet jaunasis Lipšicas, profesoriaus Ginzbergo patariamas ir motinos remiamas (be tėvo žinios), 1909 m. išvyko į Paryžių. Tenai jis studijavo lais-ri klausytoju Ecole des Beaux Arts, taip pat lan-ce Acadėmie Julien, o vakarais Acadėmie Colla-rossi. 1912 m., pašauktas karo tarnybon, grįžo į Rusiją, bet dėl silpnos sveikatos (palinkimo prie džiovos) buvo nuo karinės prievolės atleistas ir vėl išvyko į Paryžių. Ten jis susipažino su daugeliu Avangardistų dailininkų, kaip Picasso, Modigliani, Soutine, ir įsijungė į jų eiles. Maždaug šiuo mete jis pasivadino prancūziškuoju "Jacques" variu. Lipchitz'o darbais pradedama Paryžiuje domėtis. 1924 m. jis vedė Berthe Kitrosser (su kuria jau gyveno nuo 1915 m.). Naujoji pora įsikūrė garsaus architekto Le Corbusier planuotame name m studija Boulogne-sur-Seine, kur gyveno iki 1940 m. vasaros, kada nuo vokiečių kariuomenės jie pasitraukė į Toulouse, o iš ten per Portugalija Laivu pasiekė Jungtines Amerikos Valstybes. Apsigyvenęs New Yorke, Lipchitz'as toliau kuria. Pa karo, 1946 m., trumpam grįžta į Prancūziją, bet Prancūzija jo nebetraukia, ir jis pastoviai įsikuria Amerikoje. 1948 m., pirmajai žmonai pasilikus Prancūzijoje, jis veda Yulla Halberstadt. 1952 m ištiko nelaimė: sudegė jo studija New Yorke, kurioje žuvo ar buvo sužaloti daugelis darbų. Netrukus jis persikelia į naują studiją prie Hudsono upės, kur gyvena ir dirba iki pat amžiaus galo Netikėta mirtis betgi jį užklupo beatostogaujant Capri saloje 1973 gegužės 26. Jo palaikai buvo pervežti į Palestiną ir palaidoti Jeruzalėje.
J. Lipchitz: Žydėjimas (1941-42, bronza). Nuotr. gauta iš Museum of Modern Art, N.Y.
Pirmieji Lipchitz'o darbai Paryžiuje buvo atlikti klasikinėje Maillolio ir Despiau skulptūrų įtakoje. Šitokia dvasia jis sukūrė keliolika figūrų, biustų ir dekoratyvią klasiškai simetrišką Moterį su gazelėmis, kurios kompozicijos lenktose linijose galima įžvelgti Jugendstil ir Art Nouveau įtakas. 1913-14 m. jo kūryboje įvyksta persilaužimas kubizmo kryptin. Tiesa, šio meto darbuose tebejaučiamos įvairios įtakos, kaip klasikinė simetrija, Art Nouveau lenktos linijos ir afrikietiškas formų suprastinimas. Ypač charakteringas šiam laikotarpiui yra taip pat spiralinių formų naudojimas. Netrukus, 1914-15 m., jo kūryboje galutinai įsivyrauja kubistinės formos. Jo darbai pasidaro tarytum skulptūrinė analogija vėlesnei Picasso kubistinei tapybai. Neišeidamos iš kubizmo ribų, Lipchitz'o skulptūros tačiau yra labai įvairios ne tik savo išvaizda, bet taip pat ir technikomis; jis vartoja bronzą, akmenį, sraigtais suvaržytus medžio gabalus ir kt. Pagrindine dailininko technika betgi palieka tradicinė bronza. 1916 m. Žmogus su gitara figūroje Lipchitz'as pragręžia skylę, tuo sukeldamas Paryžiuje sensaciją. O nuo 1927 m. jo kūryboje skylėtos ir atviros formos įgauna lygias teises su skulptūrinėmis masėmis. Maždaug nuo 1928 m. Lipchitz'as pradeda išsivaduoti iš kubistinių formų ir tematikos, nors šios srovės įtaka palieka jaučiama dar kurį laiką jo skulptūroje. Tačiau pamažu ne tik formos, bet ir siužetai tolsta nuo riboto kubistinio repertuaro. Tiesa, kai kurios temos, taip moters ir vaiko, buvo dailininko naudojamos jau jo kūrybos pradžioje. Bet dabar jo skulptūros tampa daug įvairesnės ir kartu humaniškesnės. Keletas variantų arpininkų, moters ir vaiko, vyro ir moters temomis, atliktų 1929-49 m. laikotarpyje, reprezentuoja Lipchitz'ą jau kaip subrendusį savarankišką dailininką. Dar prieš paliekant Prancūziją, jo kūryba pakrypsta į pagoniškai mitologinę tematiką ir kartu savotiškai "barokinį" stilių, kaip pvz. Prometėjuje smaugiančiame erelį. Tokiomis temomis jo skulptūra vystosi ir toliau, jau persikėlus Amerikon. Čia dailininkas pradeda vis labiau palinkti prie religinės-kosminės tematikos ir organinių formų. Tarp svarbiausių Lipchitz'o pokario metų darbų yra ir keletas variantų Nekaltosios Mergelės katalikų bažnyčiai Notre Dame de Liesse. Assy, Prancūzijoje. Dailininkas šį užsakymą priėmė su sąlyga, kad visiems matomoje vietoje būtų įrašyta: "Jokūbas Lipchitz'as, žydas, ištikimas savo tėvų tikėjimui, sukūrė šią Nekaltąją Mergelę tam, kad dvasios viešpatavimui paskatintų sugyvenimą tarp geros valios žmonių žemėje" . Šiuo darbu Lipchitz'o skulptūra savo ekumenine dvasia peržengė atskiros religinės krypties rėmus ir tapo simboliu visai žmonijai.

Lipchitz'o įnašas į XX a. meną yra labai didelis. Be abejo, savo kūrybos pradžioje, kartu su Archipenko ir Laurent, jis buvo vienas iš svarbiausių kubistinės skulptūros atstovų. Tipingiausi tačiau yra jo kryptimis neaprėžti darbai atlikti po 1927 m. Juose, nors naudodamasis tradicinėmis bronzos liejimo technikomis, jis įkūnijo savo forma ir dalinai tematika visai naujus išraiškos būdus, žymiai praturtindamas XX a. skulptūros lobyną. Nors, kaip ir Picasso, Lipchitz'as savo vėlyvajame kūrybos laikotarpyje liko dailininku individualistu, nėra abejonės, kad jo pokario metų darbai galėjo būti svarbia įtaka tokiems abstrakčiai ekspresyviems amerikiečiams skulptoriams, kaip Theodore Roszakui ar Seymour Liptonui.

Lietuviams Lipchitz'as yra svarbus ir tuo, kad jis visuomet pabrėždavo savo lietuvišką (geografine prasme) kilmę. Tokiu būdu jis yra vienas tų iš Lietuvos, nors ir nelietuvių, kilusių dailininkų kurie savo darbais ilgus metus garsino ir tebegarsina Lietuvos vardą.
Lietuva Lipchitz'ui tačiau lebuvo tik vardas, bet buvo susieta su giliais vaitystės įspūdžiais, ypač su Druskininkų miestelio, Nemuno ir apylinkių miškų vaizdais . Tur būt,, neatsitiktinai ši vaikystės atsiminimų ir gamtos meilė traukė dailininką įsikurti Prancūzijoje Bou-logne-sur-Seine, o Amerikoje prie Hudsono upės. Iš Druskininkuose praleistų metų, Lipchitz'as prisiminė ir Čiurlionį, kuris "praeidavęs kaip šešėlis, visuomet giliai susimastęs" ir kurį Chaimo tėvas laikydavo savo sūnui blogu pavyzdžiu . . .

Pablo Picasso ir Jacąues Lipchitz paliko mus kaip du didieji XX a. kūrėjai tiek tarptautine, tiek tautine prasme. Tarptautinėje plotmėje jie kūrė ir atstovavo naujoms srovėms, kartu neprarasdami savo veido ir kaip du aiškūs individai. Tautinėje plotmėje jie liko ištikimi savo etniniam charakteriui: Picasso — ispaniškam, Lipchitz — žydiškam.

1. Alfred H. Barr, Jr., Picasso: Fifty Years of his Art (New
York: The Museum of Modern Art, 1946), p. 246.
2. A. M. Hammacher, jacąues Lipchitz: His Sculpture (New York: Harry N. Abrams, Inc., 1960), p. 63. Jacob Lipchitz juif fidele a la fui ses ancėtres a fait cette Vierge pour la bonne entente des hommes sur la terre afin que Tesprit rėgne".
3. Kitas, iš Lietuvos kilęs ir Lietuvą garsinąs žydų kilmės dailininkas buvo Chaimas Soutine (Sutinąs). 1
Hammacher, op. cit, o. 43.
4. Jacąues Lipchitz, Lituanus, VII (1961 birželis), 58. Ištrauka iš Lipchitz'o laiško Aleksiui Rannitui, rašyto 1961 m.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai