Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AR GALI BŪTI LIETUVIŠKA ARCHITEKTŪRA EMIGRACIJOJE? PDF Spausdinti El. paštas
Atsiradus galimybei pastatyti naujų bažnyčių ir visuomeninių pastatų Amerikos ir Kanados lietuvių kolonijose, išryškėjo statytojų ir visuomenės noras, kad tų pastatų architektūra būtų lietuviška. Kilo diskusijos, kokia toji architektūra iš tikrųjų turėtų būti, nes lietuviško stiliaus monumentalioje mūro statyboje nėra. Vienų manymu, naujieji pastatai turėtų vaizdingai priminti Lietuvoje paliktąją architektūrą. Kitai nuomonei atstovauja moderniosios architektūros šalininkai, kurie norėtų matyti mūsų architektų darbuose naujų formų j ieškojimus pagal XX ar XXI amžiaus dvasią. Kuris kelias tikslingesnis? Aišku, sprendimas priklauso pirmiausia architektui, nes architektūrinis projektas yra individualus kūrinys. Bet pasirinkimas iš dalies priklauso ir nuo užsakytojo, kurį saisto visuomenėje dominuojančios pažiūros. Dėl to verta tuo klausimu padiskutuoti.

Pirmajai pažiūrai pailiustruoti jau turime keletą pavyzdžių. Jau pastatytos inž. arch. J. Muloko bažnyčios Čikagoje ir St. Louis mieste, suprojektuota arch. dr. S. Kudoko bažnyčia Toronte, arch. J. Kovos vienuolyno koplyčia Čikagoje, arch. dr. A. Kulpavičiaus Winnipego bažnyčios modelis. Tos bažnyčios visiškai skirtingai traktuotos, tačiau turi vieną bendrą motyvą: bokštų bei frontonų viršus užbaigiamas lietuviškomis kryžių koplytėlėmis. Tie stoginiai kryžiai čia gerokai padidinti, lyginant su mediniais originalais, ir jų medžiaga jau nebe medis, o betonas ir metalas. Jei architektų Kudoko ir Kovos minėtieji projektai iš pagrindų yra modernios mokyklos kūryba, nesutapdinami su jokiu istoriniu bažnyčių stiliumi, tai arch. Muloko Čikagos lietuvių bažnyčia Marquette Parke yra modernizuotas barokas. Pastarosios bažnyčios fotografija atspausdintuose atvirukuose turi parašą: "Pastatyta 1953-7 metais baroko ir lietuvių liaudies architektūros stiliuje". Tasai kadaise Lietuvoje populiaraus baroko derinimas su medines sodžiaus (liaudies) architektūros elementais mūsų visuomenėje sukėlė abejonių: ar tai yra naujos lietuviškos architektūros kūryba, ar tik praeities kartojimas?

Priimta sakyti, kad architektūra išlaiko savo originalų tautinį charakterį tik savo kilmes krašte.  Kultūros lygis, tradicijos, kraštovaizdis, vietinės statybinės medžiagos saistančios architektūrą. Dėl to jinai nesiduodanti persodinama į kitą kraštą. Tokia prielaida yra teisinga visų pirma tautinės tradicinės architektūros atveju, bet ji nesaisto istorinių stilių, įsigijusių pasaulinės reikšmės. Turime pavyzdžių, kaip tradicinė tautinė architektūra buvo mėgiama perkelti į emigrantų kolonijas. Pvz., Amerikos didmiesčiuose yra kinų kvartalų. Ankštai suglausti standartiniai pigiųjų priemiesčių namai dekoruoti kiniškais ornamentais, kartais dar atitinkamai suformuojamas jų stogas, pridedama ryškių spalvų. Tautinis charakteris sustiprinamas kiniškais užrašais iškabose, na, ir čia pat matomais savo rase išsiskiriančiais kinais. Nežiūrint to viso derinio, kinų kvartalai svetimuose didmiesčiuose neturi jokios reikšmės architektūros istorijoje, nes jie yra ne originalinė kūryba, o pakartojimas, erzacas.

Istoriniai stiliai nėra uždaryti savos kilmės krašte. Originalių gotikos ar renesanso pastatų randame įvairiose šalyse. Tačiau jie yra uždaryti savo laike. Istorinių stilių, kaip gotika, barokas ir kt., pakartojimas naujoje epochoje, kai kultūros srovė jau yra palikusi anų stilių laikus praeityje, stinga originalo autentiškumo ir degraduojasi į kopijos lygį. Pvz., XIX-XX a. pastatytos bažnyčios pagal gotikos pavyzdžius Lietuvos miesteliuose ar Amerikos didmiesčiuose nėra meniškai vertingi architektūros kūriniai, nors jų statytojai turėjo geriausius norus. Pamėgdžiojant praeitį, tik padaugėja erzacų, ir tuo pačiu sulaikoma kūrybinė pažanga.

Lietuvoje palikome vertingą architektūrą, natūraliai išbujojusią per kelis šimtmečius. Mūsų miestų, bažnyčių, dvarų architektūrą daugiausia kūrė svetimtaučiai architektai. Jie sekė savo laiko madingais Europos stiliais, atsižvelgdami į specifiškas Lietuvos sąlygas, tradicijas, vietines medžiagas ir klimatą. Tuo keliu ėjo ir lietuviai, kaip Stuoka-Gucevičius, vėliau Mykolas Songaila, Vladas Dubeneckis ir dar tebegyvenantieji architektai. Dėl to gotika, renesansas, barokas ir pagaliau modernizmas Lietuvoje įgavo savitą lietuvišką charakterį, skirtingą nuo tų pačių stilių pastatų kitur. Neigiamą išimtį sudaro XIX-XX a. pr. bestiliai pastatai, atsiradę rusams valdant Lietuvą, kada buvo be skonio maišomi senosios architektūros elementai su naujais gyvenimo reikalavimais.

Bazilionų varpinė Vilniuje (XV a.), istorinių stilių Lietuvoje pavyzdys.

Kita Lietuvos architektūros dalis yra mūsų sodžiaus medžio architektūra. Jos susiformavimas truko ilgus amžius, kaip natūralus vietinių žmonių produktas, be svetimos civilizacijos tiesioginės įtakos. Tiesa, miestelių bažnyčių ir dvarelių meistrai nusižiūrėdavo į istorinių stilių mūro architektūrą, bet naudodami išimtinai medį statybai, negalėjo nutolti nuo tradicinės sodžiaus architektūros. Ji yra originali lietuviška, nors ir turi daug ką bendra su kaimyninių Šiaurės bei Rytų Europos liaudies architektūra. Lietuviški bruožai matyti visų pirma laisvame sodybų planavime, trobesių masių santykiuose ir saikingoje ornamentikoje. Trobesių matmenys ir dslių proporcijos, saistomos medinės konstrukcijos ypatybėmis, buvo kuklios, be pretenzijos pasirodyti ar išsiskirti iš kitų, kas taip dažnai matoma miestuose. Senojoje lietuvių sodžiaus bei bažnytėlių architektūroje yra sukauptos savybės, natūraliai išplaukusios iš savo laiko bei vietos sąlygų, žemdirbių gyvenimo būdo bei jų pasaulėžiūros. Gyvenimui radikaliai pakitus, senoji sodžiaus architektūra savo epochą atgyveno ir ėmė iš pagrindų kisti, pasiduodama naujai kultūros ir civilizacijos bangai. Nepriklausomosios Lietuvos vienasėdžių statyba ir mūsų modernėjančių miestų architektūra atsistojo į j ieškojimo kelią. Trumpu laiku nespėjo išryškėti tų jieškojimų rezultatai. Yra tikra, kad Lietuvos visuomenėje buvo nemažesnis noras, kaip dabar emigracijoje, turėti savitą lietuvišką architektūrą ir kaime, ir mieste. Neprikl. Lietuvos architektai kūrė, žvelgdami į ateitį ir į praeitį, sėmėsi įkvėpimo užsieniuose ir čia pat Lietuvos kaime. Spaudoje buvo nemažai diskutuojama architektūros klausimais.

A. Šalkauskis - Kauno (Šančių) statybos bažnyčios projektas.

Štai neseniai New Yorke miręs dail. prof. M. Dobužinskis prieš dvidešimt metų "Naujojoje Romuvoje" rašė: "Apgailestauti, kad pas mus nesusidarė savas lietuviškas stilius, yra labai naivu. Stiliaus negalima sukurti nei staiga, nei tyčiomis, nei pagal užsakymą, ir net gera laisva valia, su geriausiais norais. Žinoma, galima surinkti įvairius kokio nors stiliaus elementus vienon vieton ir padaryti labai virtuozišką jų kompiliaciją, bet tai vis dėlto ne tikras stilius, tik jų pamėgdžiojimas, daugiau ar mažiau įtikinąs stiliaus padirbinėjimas, falsifikatas, — niekuomet nelygus ir nelygiavertis tikrajam pavyzdžiui. Stilius tik tada yra kas nors ištisa, gyvenimiška ir tikra, kai jį sukuria tam tikras instinktyvus pareikalavimas, gimstąs bendroje bangoje, stumiančioj ir kuriančioj gyvenimą vienu ar kitu istorijos periodu, kada dėl tūkstanties įvairių priežasčių gimsta visai aiškių palinkimų ir yra keliamos vienos formos vietoje kitų ... Gimimas tikrojo, didelio meno yra paslaptingiausias procesas, apie kurį galima tiktai spėlioti iš galutinių rezultatų — iš architektūros, tapybos, epochos ornamentikos, kur visur yra šiuos elementus jungiąs ryšys — tai, ką mes vadiname stiliumi". ("N. R." 1938, Nr. 33-34).

Duotoji M. Dobužinskio straipsnio ištrauka pailiustruoja nuotaikas Lietuvoje, kada taip pat, kaip ir dabar čia, reiškėsi skirtingos pažiūros į naujos architektūros kūrimą "lietuviškajame stiliuje". Jei emigracijoje galima kurį laiką tęsti lietuvių literatūros, dailės ir muzikos tradicijas, tai architektūra iš karto atsistoja prieš lemtingą klausimą. Jai nebėra natūralios sąlygos klestėti: savojo krašto. Senos architektūrinės kultūros Vakarų Europoje galimybės realizuoti atsivežtinę tautinę architektūrą būtų, turbūt, visiškai neįmanomos. Ką bemėgintume statyti lietuviškai pagal praeities pavyzdžius Italijoje ar Vokietijoje, būtų ne autentiška architektūra, o tik, geriausiu atveju, paminklai praeičiai. Anachronizmas mene netoleruojamas. Kiek geriau atrodo galimybės maišytos kultūros kraštuose Amerikoje ar Kanadoje. Tų kraštų architektūra kelis šimtmečius sekė Europos pavyzdžiais ir tik XX a. pasirodo su originaliais kūriniais.

J. Kudokas — Toronto Prisikėlimo bažnyčios ir vienuolyno projektas.

Grįžtant prie lietuvių eksperimentų panaudoti mūsų senosios sodžiaus architektūros elementus naujoje mūro statyboje, iškyla medžiagos logikos problema. Šimtmečiais naudotas medis iš dalies apsprendė formą. Lietuviškų kryžių ir koplytėlių forma yra tokia, kokia ji turi būti, konstruktyviškai panaudojant medį. Jei tos koplytėlės ir įvairūs lietuviškų trobesių stogai būtų konstruojami iš betono ar plieno, jų formos būtų visiškai kitokios. Iš betono galima išlieti bet kokias formas, iš medžio taip pat galima drožti plastinius vaizdus, bet tai jau bus skulptūra, ne architektūra. Tad lietuviškų koplytėlių ar varpinių bokštų formų pakartojimas betone ar akmenyje jau pasidaro originalo modelis, kopija, nebeišlaikanti logiško ryšio tarp formos ir panaudotos medžiagos. Be to, anksčiau paminėtasis eksperimentas Čikagoje įnešė dar du elementus, nebeatitinkančius lietuvių sodžiaus architektūros originalų: tai pakeistas mastelis (padidinimas) ir pakeista aplinka. Ant žemės statomi lietuviški stoginiai kryžiai yra tam tikro žmogui artimo ir turimų techniškų priemonių apriboto dydžio. Užkėlus juos ant bažnyčios bokšto, tenka juos padidinti ir matyti visiškai kitokioje perspektyvoje. Išimtas iš savo natūralios gimtinės aplinkos, padidintas ir įterptas tarp kitų miesto pastatų, lietuvių sodžiaus meno kūrinys nustoja savo charakterio. Jei toksai bokštas dar gali būti patrauklus ir savas mums, gyvai atsimenantiems Lietuvos sodybų, kapinių bei pakelių kryžius, ką jis sakys čia augančioms kartoms ir svetimtaučiams? Ar neatrodys tasai lietuviškas bokštelis — koplytėlė ant maždaug barokinės ar maždaug romaniškos bažnyčios kaip išgalvotas tų senų ir žinomų stilių priedas?

Šitokiais samprotavimais nenorima nuvertinti lietuvių sodžiaus meno šedevro — kryžių bei koplytėlių, taip nuoširdžiai išreiškiančių lietuvių religinius jausmus. Jau daug kur buvo pastatyti mediniai lietuviški kryžiai tremtyje ir emigracijoje jiems tinkamoje aplinkoje, ant žemės, bažnyčių šventoriuose, kapinėse, sodeliuose ar parkuose. Reiktų daugiau kryžių statyti, kaip didelių įvykių ar mirusiųjų paminklus, kaip kad daroma ir Lietuvoje. Taip pat būtų tikslinga daugiau lietuvių sodžiaus architektūros paminklų padėti į užsienių etnografijos ir liaudies meno muziejus, kur jau yra sutelkti kitų tautų panašūs meno kūriniai. Aprūpinti atitinkamomis mokslinėmis metrikomis, jie praturtintų žmonijos mokslą ir iškeltų lietuvių vardą, kur jis dar mažai žinomas. Jau daug padaryta, įtraukiant į pasaulines enciklopedijas ir meno leidinius informacijų ir iliustracijų apie senąją lietuvių sodžiaus architektūrą, bažnyčias, kryžius. Dar daugiau darytina toje srityje.

Ne tik lietuviams, bet ir kitų tautų architektams nuolat rūpi rasti naujų sprendimų savo kūrybai realizuoti ir savam tautiniam charakteriui moderniojoje kultūroje pareikšti. Amerika neabejotinai užėmė ryškią poziciją naujojoje architektūroje, kai architektai L. H. Sullivan, F. Wright, E. Stone ir kt. sukūrė funkcionalinę architektūrą, atitinkančią naujas statybines medžiagas ir moderniąją techniką. Tai yra nauja banga, atitinkanti pakitusias civilizacijos sąlygas, ir dėl to toji banga yra vertinga meniniu požiūriu. Europoje suomiai ir švedai taip pat turėjo savo seną originalią medinę liaudies architektūrą su puošniomis bažnyčiomis, pilimis, svirneliais. Jie ją išstudijavo, aprašė įvairių kalbų literatūroje, užkonservavo oro muziejuose, kad tasai jų kultūros paminklas būtų išsaugotas ateičiai. Bet gyvųjų ir būsimųjų kartų reikalui jie stato modernius pastatus. Tokioje Suomijoje modernioji mūrinė architektūra jau spėjo įgauti specifišką tautinį charakterį, kitur neužtinkamą, nors jie ir nekartojo senosios liaudies statybos pavyzdžių. Suomiai architektai išsidirbo gerą vardą ir Amerikoje (Aalto, Saarinen). Jie laimėjo nevieną konkursą, varžydamiesi su įvairių tautų amerikiečiais architektais. Jų pastatai skiriasi nuo kitų, nes jie yra suomių kūryba ir tatai neliko nepastebėta amerikiečių spaudoje ir visuomenėje. Panašių pavyzdžių galima rasti ir kitų tautų naujojoje architektūroje.

Kaip žmonių kultūra nestovi vietoje, o kyla ar smunka, taip ir jos atspindys architektūroje nepriklauso nuo visuomenės ar individo noro pagal dienos reikalą. Mūsų architektų pastangos kurti turės ar neturės pasisekimo drauge su lietuvių kultūrinio lygio kilimu ar smukimu. Gausėjančios išmokslintų ir talentingų lietuvių gretos duoda daugiau pagrindo optimizmui dabar, nei jo galėjo būti prieš 50 ar 100 metų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai