Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKI PEILIUKAI" PRIEŠ 550 M. PDF Spausdinti El. paštas
Tie "lietuviški peiliukai" mane suintrigavo dar Lietuvoje, kai 1934-35 m., rašydamas apie "Švitrigailą, Lietuvos Didįjį Kunigaikšti" (išsp. Kaune 1938 m.), pirmą kartą juos užtikau. Be keliasdešimt kitų veikalų, anos studijos reikalui, nuo pradžios iki galo peržiūrėjau du po apie tūkstantį puslapių šaltinių rinkinius: "Das Marienburger, Tresslerbuch" (leidėjas Dr. Joachim, Koenigsberg 1896) ir "Codex Epistolaris Saeculi Decimi Quinti" (Krakow 1891). Pirmasis yra iždo knyga Prūsijos Kryžiuočių centro Marienburgo mieste (pietinėje Prūsijoje, nepertoliausia nuo Vyslos). Ten tarp 1404. IX. 15 pajamų (psl. 318) vokiškai užrašyta: "Littowische messer", atseit, "lietuviški peiliai". Kaip intriguojantį dalyką, aš nusirašiau ir atidėjau į šalį.

Antras rinkinys yra lotyniškas ir išleistas lenkų įstaigų Krokuvoje. Ten (2-rojo tomo Nr. 92, psl. 114) nepažįstamas asmuo siunčia dovanų tūlam žymiam dvasininkui, be kitų daiktų, ir "arma ferrea lorica lignea circumdata cultellos scilicet Littwa-nicos ąuibus illic sevicia crapule ex-pugnatur . . ." Lietuviškai žodis į žodį tai reiškia: "geležinius ginklus, įdėtus į medines makštis, būtent, lietuviškus peiliukus, kuriais tenai išmušama girtybės siautėjimas".

Bet kas tie "lietuviški peiliai arba peiliukai" ? Išvarčiau vidurinių amžių lotynų ir vokiečių kalbų žodynus, — nieko nėra. Paskui Gorbačevskio Lietuvos isterinių dokumentų kalbos žodynus, — irgi nieko. Nieko neradau nei "Encyklopedya Staropolska". Negalčjo padėti nei kolegos profesoriai, kurie šiaip neblogai nusimanė apie Lietuvos senovinę kultūrą ir civilizaciją. Tad dalykas taip ir liko. Savo straipsnių serijoje "Lietuves kultūra senais laikais" ("Liet. Aide", 1939 m. nr. 280-313, "Sakalo" taismet išleista atskira knygele) "lietuviškus peiliukus" suminėjau kaip faktą, visiškai nemėgindamas aiškinti jų prasmes.

Dabar, daugiau, kaip po 20 metų, man kilo tokia mintis: kaip kiekvienos problemos raktas glūdi joje pačioje, taip turi būti ir su tais mįslingais peiliukais. Juk dokumentas aiškiai sako "quibus . .. sevicia crapule expugnatur", būtent, "kuriais... išmušama girtybes siautėjimas". Tai negali būti kas kita, kaip vėmimo sužadinimas. Ši priemone yra primityviškiausia, bet tik ar nebus natūraliausia ir sėkmingiausia girtybes svaigulio palengvinimui ir, gal būt, pašalinimui? Vadinasi, mūsų problema nukrypsta į mediciną bei gydymo praktiką, kurie dalykai viduriniais amžiais (ir kokius porą šimtmečių vėliau) buvo rankose vadinamų chirurgų, barzdaskučių ir maudytojų.

Pasirodo, skrandžio ir su juo susijusių organų išvalymas anais laikais laikyta svarbia gydymo priemone. Anot kompetentingo A. Chéruel (Dictionnaire Historique des Institutions, Moeurs et Coutumes de la France, I, 6-me éd., Paris 1884, p. 66) Prancūzijoje chirurgai-barzdaskučiai nuo 14-to šimtmečio savo pacientams plačiai taikydavo se purger, t. y., "išsivalymą". Apie 15-tą šimt. chirurgai tai laikė savo privilegija, kurią, girdi, neteisėtai savinąsi barzdaskučiai les barbiers).

Tas pat ir Vokietijoje. F. M. Feld-haus aprašo ir atitinkamus mediciniškus instrumentus (Die Technik der Vorzeit etc., Leipzig u. Berlin 1914). "Magenfeger", atseit, "skrandžio šlavikas" (tnp., psl. 671) buvo šepetys iš stirnino plaukų, kiaušinio apvalumo, apie 1 cm ilgio, pritaisytas prie dvigubai suvytos vielos, kurio kotas apvyniotas šilku. Šepetys-šlavikas buvo įkišamas iki skrandžio ir taip sužadinama vėmimas, ši praktika 16-me amžiuje turėjo būti gerai žinoma, jei Hans Sachsio eilėse gydytojas sako:

Du hast forthin her in viel tagen
Gesammelt ein inn deinen Magen,
Das ist dir all darin verlagen,
Des muss ich dir tein Magen fegen.

1711 m. Berlyno centralinė valdžia tą skrandžio šepetį oficialiai rekomendavo. Anksčiau jis plačiai naudota Italijoje, gal būt, iš ten ir pateko į Vokietiją.

Tiesa, Marjorie and C. H. B. Quennell savo veikale "A History of Everyday Things in England" (2nd ed. 1931, London) nemini skrandžio valymo praktikos. Bet tai ne įrodymas, kad to dalyko tenai nebuvo, ypač kad autoriai laikosi, sakytumėm, akademinėje plotmėje, apleisdami daug nereikalingų ir reikalingų smulkmenų.

Vadinasi, skrandžio valymas vidurinių amžių Europoje buvo plačiai prakt'kuojama, kaip lengvinančioji bei gydomoji priemonė. Dar daugiau. Lietuvoje iki pat paskutinių laikų liaudies medicina vėmimui sužadinti naudodavo paprasčiausią priemonę — kišama pirštas giliai į gerklę.

Belieka tik klausimas įrankio bei in trumento tam reiškiniui sužadinti. "Lietuviški peiliukai", aišku, nebuvo vokiečių "skrandžio šepečiai" (Magenfeger). Bet ano meto Europoje medienos tikslams. naudota įvairūs zondai (vok. Sonden), t. y., zonduojami-tyriamieji instrumentai kūno įvairioms gilioms vietoms (ausims ir (cit. ve kalo psl. 22, 1038) būta įvairiausių formų. Prprasčiausias zenda ; buvo plonas metalinis kotelis su buku, drabužių sagos pavidalo galu. Tad "lietuviški peiliukai" bus buvę daugiau ar maž au į juos panašūs. Kadangi ir vokiečių ir lenkų šaltiniai sako "peiliai, peiliukai", tad jie turėjo būti paplokšti ir mažesni už paprastus peilius, žiūrint jų paskirties ir lietuvių frazeologijos, tuos "lietuviškus peiliukus" galėtumėm pavadinti "vemiamaisiais koteliais". Jie galėjo atrodyti panašūs į peilius, kadangi anais laikais šie būdavo nesulenkiami.

"Lietuviški peiliukai" įrodo, kad 15-to š mtm. pačioje pradžioje Lietuvoje būta neblogų gydytojų ir metalo amatininkų. Jų gildės paliudytos tik 16-to šimtm. viduryje. Kadangi draugijai steigti reikia keliasdešimt narių, tad paskirų amatininkų turėjo būti ir anksčiau. Jų čion nemaža pateko iš Rygos, su kuria kultūriniai santykiai prasidėjo ypač Vytenio laikais, atseit, 13-to šimtmeč o pabaigoje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai