Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. BARONO KOVA SU LIETUVIŲ POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Visvydas   
Jau seniai reikėjo lietuvių prozai gero gynėjo, ypač išeivinei. Pastaruoju laiku ji susilaukė karčios ir net pašaipios kritikos. Raštingi žmonės rašo ir beveik kasmet išleidžia knygas, laimi premijas, švenčia garbingus rašytojiš-kus jubiliejus, o kritikai, kad juos bala, — vis nepatenkinti, zirzia, kimba prie kiekvieno mažmožio, vis reikalauja pirmaeilės literatūros.

Neseniai į prozos gynimo žygį stojo vienas produktyviausių išeivijos rašytojų Aloyzas Baronas, visuomet jautrus laikmečio problemoms ir nebijąs tarti atvirą žodį. Straipsnyje "Dviejų recenzijų paraštėje" (Aidai, 1971, Nr. 8) A. Baronas užsistoja vyresnį kolegą V. Alantą, kurio novelių rinkinį "Nemunas teka per Atlantą" negailestingai sukritikavo "Aidų" recenzentas V. A. Jonynas.

Rašytojiškas solidarumas — tai didelė dorybė. Juk, pasitaiko, rašytojai tik džiaugiasi, kai vienas iš jų tarpo atsiduria kritikos ugnyje. A. Baronas nesidžiaugia. Priešingai, jis nepatenkintas dabartinės kritikos sarkastišku tonu ir labai suabejoja V. A. Jonyno recenzijos teisingumu. Jo nuomone, V. Alantas rašąs neblogiau už mirusį amerikiečių rašytoją (kelių lentynų autorių) John O'Hara ir yra paskaitomas beletristas.

Būtų gražu, jei savo argumentus A. Baronas kuo nors paremtų: parodytų bent kelias recenzento klaidas, arba iškeltų V. Alanto novelių literatūrinius pliusus. Žinoma, tokia analizė nelengvai įkandama, juo labiau ieškant sidabrinių skatikų Alanto prozoje. A. Baronas pasirenka paprastesnį, emocinį kelią — nei iš šio, nei iš to prikimba prie lietuvių poezijos, lyg ji būtų kalta dėl antiproziškai nusiteikusių kritikų aršumo. Taip ir puola žygininkas mūsų poeziją su visu smarkumu. Jo manymu, ji nėra lietuvių literatūros karalienė, mes ją perdaug glostome, be pagrindo pervertiname; jos pajėgumas ribotas, ir ji negali lygintis su kitų kraštų poezija.

Dar niekas iki šiol nėra taip smarkiai užpuolęs lietuvių literatūros stipriausio žanro. Kad mūsų poezija tendencingai pervertinama, A. Baronas nurodo į K. Bradūno rinkinį "Donelaičio kapas", apie kurį labai palankiai "Aiduose" atsiliepė tas pats V. A. Jonynas. Taigi — beletristą Alantą peikė, o poetą Bra-dūną — gyrė. A. Baronas, gudriai išsisukinėdamas, rašo: "Jeigu mes dvi minėtas knygas išverstume į kitą kalbą ir paduotume svetimtaučiui vertinti, skirtumas tarp jų gerokai sumažėtų, gal jo visai nebūtų, kai kuriais atvejais gal nusvertų proza". Gal? Deja, su tokiais netikroviškais "gal" kritikoje niekas neoperuoja. Čia reikia tvirto "arba-arba". A. Barono asmeninė nuomonė daug nereiškia. K. Bradūno knyga susilaukė LRD premijos ir kelių recenzentų teigiamo įvertinimo. Iš visko susidaro įspūdis, kad A. Baronas ne faktais, bet asmeniškais spėliojimais mėgina sumenkinti mūsų poeziją.

Pažvelkime kad ir į tokį A. Barono tvirtinimą: "Neturėdami poezijos didesnių pavyzdžių, mes dažnai pervertiname savo poeziją. Mums atrodo ji didelė, nes nėra su kuo jos lyginti". Taip sakydamas, jis nusisuka nuo mūsų tautosakos, kurios gražiais pavyzdžiais žavėjosi didžiausi Europos poetai: Goethe, Mickevičius ir kiti. Jis užmiršta Donelaitį, tą poetinio vaizdo meistrą, kurio "Metais" galėtų didžiuotis kiekviena tauta. Taigi, palyginimui " mes turime ir savų šedevrų.
A. Baronas įsitikinęs, kad prozos skaitytojai yra labiau išprusę už poezijos mėgėjus, nes daug prozos veikalų išversta lietuvių kalbon. Pagal tų veikalų lygį skaitytojai matuoja lietuvių beletristiką ir reikalauja panašaus tobulumo. Kas kita, A. Barono galva, su poezijos mėgėjais. Jie negali lyginti, kadangi "kitų kraštų poetų vertimų pas mus nebuvo, retas kas tepažįsta geruosius ispanų, vokiečių, anglų ir prancūzų poetus, ir mūsų poezija lyginama tik su savo pačių pasiektais laimėjimais".

Kitais žodžiais, mūsų prozaikai turi stiprią konkurenciją, o lyrikai ir jų romantiški draugai, patogiai įsitaisę savame darželyje, jaučiasi kaip mergelių numylėti jurginai ir nenori dairytis pasaulyje. Iš dalies A. Baronas teisus. Turėdama didžiulį tautosakos lobį, gausų religinių bei tautinių simbolių archyvą, o taip pat nuostabų gamtovaizdį, lietuvių poezija tradiciškai neieško svetimos medžiagos. Jai pakanka ir savų motyvų žmogiškoms tiesoms, metaforoms, įvaizdžiams kurti. Jau vien tik šiuolaikinis visokeriopas poezijos suklestėjimas Lietuvoj rodo, kad mums lyrinio įkvėpimo nestinga. J. Degutytė, S. Geda, E. Matuze-vičius, J. Vaičiūnaitė, J. Strielkūnas, M. Martinaitis, Just. Marcinkevičius — tai tik keli nauji stambūs vardai. Jų kūryba galėtų didžiuotis kiekviena literatūra.

Gana teisingai A. Baronas iškelia kitų tautų poezijos vertimų stoką. Gerų vertimų mūsų literatūroje niekad nebuvo daug. Šioje srityje tiek P. Gaučys, tiek A. Churginas Lietuvoje atlieka vertingą darbą. Šiandien atsiranda vis daugiau gerų vertėjų, ypač iš jaunesniųjų poetų tarpo. Gerai verčia T. Venclova, J. Degutytė, V. Bložė, V. Karalius ir kt.

Tačiau ar būtina turėti daug gerų vertimų, kad savo poeziją galima būtų palyginti su svetima? Ar nepakanka žinoti svetimą kalbą ir skaityti kitos tautos poetinį originalą? Juk vertimai lieka vertimais. Retas vertimas bent pusėtinai atitinka originalą. Lyginti išverstą poezijos kūrinį su mūsų poetų eilėraščiais neįmanoma, nežiūrint to, kad vertėjai dažniausiai verčia rinktinius pavyzdžius. Be verčiant daug kas nubyra: melodija, frazės vaiskumas, taupumas, metaforos ar įvaizdžio originalumas. Galima perduoti ritmą, mintį, atmosferą, bet tikroji eilėraščio gyvybė liks nepakartota. Skaitau P. Gaučio kai kada gabius vertimus, bet tik retas jų man imponuoja. Visa ta Lotynų Amerikos tragiškoji retorika prabėga, neužgaudama širdies kamertonų. Kas kita, kai paimu į rankas vokiečių ar anglų, prancūzų ar rusų, ar kaimynų lenkų vertingą originalą — iš karto poezijos jėga sminga širdin, atsiranda noras skaityti balsu, kartoti melodingas frazes, džiaugtis taikliomis metaforomis. Tik tokį poezijos pavyzdį galiu lyginti su lietuvių lyrika. Tik originalą su originalu. Ačiū Dievui, maždaug visi mūsų geresnieji poetai mokėjo ir moka kelias svetimas kalbas. Dažnas jų gyveno ar gyvena svetur. Jie galėjo ir gali mokytis ir iš pasaulinės literatūros lobyno.
Norėdamas mūsų poetus apvilkti provincinio nereikšmingumo rūbais, A.Baronas prisimena truputį naivoka pokalbį su J. Blekaičiu ir H. Radausku. "Pasakiau apie vieną mūsų poetą, kad jei jis rašytų prancūziškai, būtų pirmaeilis poetas. Abu nusišypsoję atsakė, kad būtų kelintaeilis". Šis epizodėlis skamba kaip menkas anekdotas — apie du autoritetus ir naivius klausimus klausiantį žurnalistą. Visų pirma, arie kokį poetą buvo kalbėta? Argi tai karinė paslaptis minėti jo pavardę? O gal nepatogu, nes tas poetas dar tebegyvena mūsų tarpe? Brazdžionis? Aistis? Niliūnas? Aš Manau, jei išvardinti poetai, užuot rašę lietuviškai, pradėtų rašyti prancūziškai, be abejo, jie taptų kelintaeiliais. Bet kadangi jie rašė ir rašo gimtąją kalba, jie, mano kuklia nuomone, yra pirmaeiliai. Juos išversti į svetimą kalbą nėra lengva, lygiai kaip R. M. Rilkę iš vokiečių kalbos ar A. Bloką iš rusų kalbos.
Asmemiškai kelių A. Nykos - Niliūno eilėraščių nekeisčiau į kelis tomus P. Gaučio ar kurio nors kito vertėjo išverstos poezijos.
Toliau, lyg ir norėdamas faktiškai pabrėžti mūsų poezijos tematinį lėkštumą, A. Baronas cituoja du A.Miškinio posmus, nors vienas ("vieni laisvi sugrįžo") dar vis tebespindi patrauklia patetika. A. Baronui atrodo, tie posmai, išversti į svetimą kalbą, "neturėtų jokios reikšmės". Suprantama, kad neturėtų. Jie yra tam tikros epochos ir tam tikros tautos kūdikiai. Šioje srityje visuotinė integracija neįmanoma. Nemanau, jog ir pačiam A. Miškiniui rašant savo poeziją knietėjo šitais posmais pakilti universa-linėn plotmėn. O pasakykite, kiek pasaulinio lygio eilėraščių yra sukūręs kad ir toks išgarsintas E. A. Poe, kurio vardą su pagarba minėdavome gimnazijoje, skaitydami "The Raven"? Vos penkis ar šešis. Tai viskas. Arba tas Naujosios Anglijos žemdirbys Robert Frost, apie kurį, dar jam. gyvam esant, amerikiečių literatūros vadovėliai teigė: R. Frosto tik koks trečdalis eilėraščių priklauso skaitytinai poezijai; į likusią dalį galima nekreipti dėmesio.
Neįmanoma sutikti su A. Barono prielaida, kad mūsų poezijos mylėtojai "retas kas tepažįsta geruosius ispanų, vokiečių, anglų ar prancūzų poetus". Juo labiau sunku neraustant skaityti visiškai klaidingą tvirtinimą: "Lietuvis skaitytojas gerai susipažinęs su pasaulio beletristika, o poezijoj jis beveik nieko nežino". Apie kokius skaitytojus galvojama? Greičiausiai apie tuos, kurie jokių knygų neskaito. Tokiais samprotavimais A. Baronas labai nuvertina mūsų literatūrinę visuomenę, ypač jos svetimų kalbų žinojimą.

Visose tautose poezijos mėgėjų ratelis yra palyginti siauras. Tie, kurie tikrai nuoširdžiai domisi poezija, stengiasi išmokti ir svetimas kalbas, kad galėtų paskaityti pasaulinės poezijos šedevrus originale, išskyrus gal antikines literatūras, nes pastarųjų originalus skaito tik akademiniai žinovai, o vertimais pasitenkina eiliniai mėgėjai. Jau gimnazijoje moksleiviai literatai stengdavosi originalo kalba skaityti Goethę, Novalį, Schillerį, anglų romantikus, rusų Puškiną, Lermontovą, Bloką ir daugelį kitų poetų. Tie, kurie mokėjo lenkiškai, skaitė Mickevičių, Slovackį, Šiandien, komunikacinėms priemonėms plintant, atsiranda daugiau progų susipažinti su pasauline poezija. Daug tekstų (pas anglus, vokiečius, prancūzus) spausdinama dviem kalbom. Žinoma, visko neaprėpsi: ilgainiui gerų poetų visose tautose susibūrė ištisa galerija. Jei kas nėra skaitęs Nelly Sachs ar Umberto Saba eilėraščių, nereiškia, kad jis nenusimano poezijoj. Gali būti, kad tie. kurie yra skaitę Nelly Sachs, nėra net girdėję apie Mandelštamą. Kuzmi-ną, Zabolockį, Chodasievičių. Pastarieji poetai, man atrodo, nėra menkesni už daugelį išgarsintų Lotynų Amerikos poetų.

Geram poezijų palyginimui ypatingų enciklopedinių žinių nereikia. Siuo atveju poetinių formų pažinimas ir estetikos suvokimas yra žymiai vertingesni už erudiciją, t. y. už keliolikos vardų ir keliolikos eilėraščių žinojimą.
Žinoma, ir lietuvių poezija turi savo ribas ir visokias achilo kulnis. Joms atskleisti reikėtų žymiai subtilesnio, gilesnio straipsnio. Kalbant apie mūsų prozą, kažkodėl meniniu lygiu suabejoja ir dažnas mūsų prozininkas. Štai neseniai rašytojas Jonas Mikelinskas, užklaustas "Literatūros ir meno" (1972.1.15), "Kaip jūs vertinate šiuolaikinę lietuvių prozą?", atsakė: "Nors mūsų proza niekad nebuvo itin aukšto lygio, bet šiandien, išskyrus retas išimtis, gana ryškūs joje išsikvėpimo, supanašėjimo simptomai — išsigud-rinome gražiai rašyti ir maža ką pasakyti. Šią išvadą ypač patvirtina pastarųjų metų romanas, kur vis dažniau pasigendi nuosavo požiūrio į vaizduojamus įvykius ir kur vis drąsiau jaučiasi senas mūsų literatūros priešas — iliustravimas".

Taip šneka vienas iš geresnių dabartinės Lietuvos prozininkų. Ir šneka jis apie pavergtos Lietuvos prozą, kuri tiek kalba, tiek stiliumi praneša išeivių raštus, išskyrus retas išimtis.
Jono Mikelinsko pastaba apie iliustravimą gana taikli ir teisinga. Grožinės literatūros dailinimas yra virtęs įkyrėjusiu įpročiu. Pradedant trumpiausiais dviejų puslapių apsakymais ir baigiant ilgais romanais, prozaikai didžia dalimi ne rašo, o "kuria". Ir dar kaip. Savo lyriškomis, gražiomis frazėmis jie nori pralenkti bet kurį poetą. O kalba kalbelė! Vis tas sodrus, retai girdimas liaudiškas žodis, dažnai kišamas be saiko, be reikalo. Vis koks nors sklandus arba labai gudrus posakis. Skaitytojai ryja tuos aforizmus kaip skanėstus, net užmiršdami siužetą. Kai kurios mūsų rinktinės novelės primena velykinius margučius — nuo dailaus margumo raibsta akys. Lukštas gražus, o viduje ta pati trynio ir baltymo sistema.
Iliustravimas nėra vienintelis mūsų prozos priešas. Išeivijoje prisidėjo dar keli: nenuobliuotas stilius, prasta kalba, dirbtiniai personažai, idėjų stoka. Jei kritikai šneka apie tuos negalavimus, prozaikams verta tuo susirūpinti ir mėginti pakelti beletristikos lygį. Šioje srityje turime kelis gerus mokytojus, tarp kurių Vaižgantas yra šviesiausias. Protarpiais naudinga pavartyti jo "Pragiedrulius" ir pasimokyti, kaip reikia įsijausti į aprašomą padėtį bei žmogaus charakterį.
Pr. Visvydas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai