Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IR ŠVIESA IR TIESA PDF Spausdinti El. paštas
DAKTARO VINCO KUDIRKOS IR ŠVIESA IR TIESA

Vinco Kudirkos literatūrinė veikla įdomi tuo, kad jinai apėmė visas tautos gyvenimo sritis. Tiesa, to visuotinumo bruožų randame vyskupo Motiejaus Valančiaus "knygelėse" ir net Simano Daukanto temose, nusidriekusiose nuo "būdo" iki "tabako" ir "ugnies". Kudirka daugiau ta kryptimi pažengė: aprėpė visą gyvenimą. Tas jojo kūrybos ir veiklos bruožas dar laukia kruopštaus išryškinimo ir įvertinimo. Kudirkos asmenybę, mano galva, juoba siaurina tie, kurie jį stato sau srovinio gyvenimo pavyzdžiu ir gaire. Kudirka, nors jis, kaip ir kiekvienas, nestigo žmogiškų silpnybių, jokiu būdu negalima pakaltinti siaurumu (bijau pasakyti — partiškumu), nors jis turėjos aiškias ir konkrečias visuomenines pažiūras.

Nuopelnai ir pati Kudirkos asmenybė ypač gerbtina už tai, kad jis, turėdamas vidutinį talentą, protu ir valia pasiekė tokių mūsų rašto istorijoje laimėjimų, kurie jam užtikrina visiems laikams nemarumą. Nors labai jautrus, bet vis dėlto proto, ne jausmų žmogus. Dėl to ir Lietuvą jis matė ne išsvajotą viziją, bet konkrečią ir realią. Ir atrodo, kad jojo Lietuvos susidarytas vaizdas nebuvo ilgo ir atidaus galvojimo išdava: ne palaipsniui, bet staiga ir vienu žvilgsniu apėmė visų tautos problemų visumą, dėl to ją vieną visą gyvenimą rutulojo ir skelbė. Draugijos "Lietuva" įstatai, tautos giesmė ir viso dešimtmečio literatūra ir publicistika yra vienos ir tos pačios temos variacijos: blaivus ir net gal kritiškas žvilgsnis į tautos praeitį, dabartį ir juoba ateitį. Negana to, jis matė, kad joks žygis, joks didelis darbas neįmanomas vykdyti ir itin tesėti be gerai paruošto plano, be tvarkingo tų planų vykdymo.

Meninį palinkimą ir talento gyslelę jis gimdamas atsinešė į šį pasaulį. Tuo aiškintinas jojo ankstyvas prisirišimas prie muzikos, susižiedavimai su raštu dar mokyklos suole. Bet ir čia gana anksti pradėjo reikštis jojo blaivi galvosena, jojo protas, ne kontempliatyvi prigimtis, kuri jį vedė į veiklą ir organizuotę.

Kudirkos literatūrinė veikla nelygi meniniu požiūriu Bene stipriau — jis publicistas ir satyrikas. Poetas jis daugiur stinga netarpiškumo. Taisykles žinojo, poeziją jautė, bet net tokiuose momentuose, kaip sonetas Valerijai, intelektas užvaldo jausmą. Tai daugiau dorybių išskaičiavimas, išdėstymas, o ne lakus — netarpiškas padėkos jausmas. Bet jojo poezija mūsų rašto istorijoje turėjo savo paskirtį ir tikslą. Reikia atminti, kad "Aušros" poezija, išskyrus Vištelį, yra blanki, primityvi. Kudirka nepalyginamas ir lyg šauklys Maironio talentui ir galiai. Kudirkos eilių geroji savybė yra josios pastanga siekti meistriškumo arba literatūriškumo. Jojo eilės yra pavyzdžiai jojo procodijos vadovėliui: "Tiesos (taisyklės, J. A.) eilėms rašyti". Baranauskas, Vienažindys kūrė eiles įgimtu talentu, Kudirka rašė priešingai, intelektualiai pasiruošęs tam darbui. Tai noriu vertinti teigiama prasme. Dar daugiau, tame jojo literatūros pobūdyje norėčiau įžvelgti jojo tvirtą tikėjimą rašto ateitimi. Raštas, literatūra be normų, be didesnių reikalavimų, be gilesnio profesinio pasiruošimo, sakyčiau, yra pasmerkta klaidžioti tarp liaudies ir rašytinės literatūros. Kudirkos manymu, spėju, ir to dalyko likimo valiai palikti nebuvo galima.

Grynai literatūriniu požiūriu gal ne baudžiavos panaikinimu ir ne "Aušra" reikėtų pradėti naują lietuvių raštijos lapą, o kaip tiktai Kudirka, nes pirmu du įvykiu gal daugiau dera visuomeninei sričiai, o paskutinysis kaip tiktai lietuviškojo rašto raidai. Prieš jį kartais dideli, bet atsitiktiniai talentai, nuo jojo — sąmoningoji literatūra.

Žinoma, kai kas gali kvestionuoti Kudirkos rašto ir "tiesų" įtaką, bet tai reikalų nekeičia: etapas yra gana aiškus ir jis yra grynai literatūrinis.

Šį mano spėjimą patvirtina Kudirkos vertimai. Verstieji veikalai savo dvasia tinka daugiau laisvės idėjai, bet tai tiktai turiniu, o forma tiems laikams dar buvusi per ankstyva. Turiu galvoje Schiilerio tr Byrono eiliuotus veikalus scenai. Eiliuoti vertimai yra milžiniškas darbas. Kudirka, būdamas blaivaus proto realistas, aiškiai žinojo, kad savo gyvenime išverstųjų veikalų neišvys lietuviškojo teatro scenoje. Tada klausimas kyla: kam? Jokiu būdu ne pramogai. Jei ne scenai ir ne asmeniškam malonumui, tai negali būti niekam kitam, kaip tiktai pačiai literatūrai: skonio ir formų auklėjimui. Jei jis žinojo, kad laisvės idėjos kėlimui yra daug sėkmingesni publicistiniai straipsniai, ir vis dėlto nuo to tiesioginio laisvinimo darbo atėmė tokį didelį laiko tarpą, kurio pareikalavo vertimai, tai jis tai darė tik žinodamas, kad laisvės žmonių sąmonėje įtvirtinti negalima be "šviesos": be tikros ir augštos kultūros. Kultūrą (ir literatūrą, aišku) jis suprato plačia, universalia prasme. Ir ne tiktai suprato, bet ir kūrė. Jojo eilės, nors dažnai joms stinga netarpiško jausmo, literatūriniai — užmanymo ir atlikimo atžvilgiais — gali būti labai gerais pavyzdžiais, kaip reikia eiles kurti. Mes turime ne vieną žinią ir pavyzdį, kaip jisai grožėjosi liaudies dainomis, tai yra, jas vertino, bet jis literatūrą skyrė nuo tautosakos gana griežtai. Tasai jojo sąmoningas literatūriškumas ir yra svarbus bei naujas, nes tie reikalavimai tokiu aiškumu iškyla lietuvių literatūroje pirmą kartą.



Kitas bene lygiai svarbus dalykas. Kudirkos ėjimas koja kojon ru savo laiku. Gal tik du autorių taip neatsiejamu su savo laiku (universalia arba pasauline prasme): Donelaitis ir Kudirka. Abu juodu gyveno literatūrinėmis universalinėmis savo laiko idėjomis. Ir šviesa ir tiesa, kurią jis siūlė savo tautai visiems laikams, juoba artima jojo laikams.

Kudirkos asmenybė ir kūryba plati ir šakota. Visuomenininkams jis bene didžiausias jųjų stichijoje. Bet vargu ar tiktai. Jis yra rašytojas pradininkas, ir čia guli didelė jojo garbė. Antroj vietoj eitų gal publicistas. Tada šiaip taurus ir doras lietuvis. Ir galop visuomeninės programos pradininkas. Ne priešingai. Taip elgdamiesi siauriname ir sekliname jo didžią ir garbingą asmenybę.


Varpininkų suvažiavimas Mintaujoje 1894 m. Sedi iš kairės: M. Lozoraitis, G. Landsbergis ir M. Čepas; stovi iš kairės: J. Jablonskis, kun. J. Tumas ir V. Kudirka
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai