Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠV. PRANCIŠKUS PDF Spausdinti El. paštas
Atsisakiau tėvų, garbės, pasaulio turto,
Atsisakiau tuščių linksmybių ir džiaugsmų;
Jiems apakau, ir mano ausys jiems apkurto,
Ir sieloj buvo dangiškai džiugu, ramu ...

Siūbavo, skilo, sviro, bokštai Laterano,
Bet aš juos prilaikiau savais pečiais kukliais.
Patvirtino Jis regulą sekėjų mano,
Ir vėl mes ėjom Jo nuženklintais keliais.

Maitino mus malda, neturtas ir kuklumas,
Ir stiprino atsižadėjimas savęs.
Šventai tikėjome, kad Jis į savo Rūmus
Mus, kaip savuosius mylimus vaikus, nuves.

Prie mano kojų glausdavosi plėšrūs žvėrys,
Ir girių paukščiai tūpdavo man ant pečių.
Man rožėmis žydėjo pilko lauko svėrės,
Kalnų takelis tiesėsi keliu plačiu ...

Sultonai klausės paprasčiausių žodžių mano,
Neįsakydami apleisti jų žemes.
Kariuomenės jau mirštančiajam karavanui
Aš suradau palapines gaivias, ramias.

Aš Klarai nukirpau jos plaukus gyvo šilko,
O ji gyveno jau svajonėmis Dangaus,
Pamėgus buitį šiurkščią, varganą ir pilką,
Ilgėdamosi Sužadėtinio brangaus.

Jo garbei giedro džiaugsmo himnus aš giedojau.
Ir pasirodęs Jis, Gyvenimą žadąs,
Man, kaip žemiausiam savo tarnui, dovanojo
Žmonijos Atpirkimo Kankinio žaizdas ...

Aš tiesdavau rankas į skaisčią saulę,
Aš laiminau kelius padangės debesų ...
Palaimos aš meldžiau Jo sukurtam pasauliui,
Ir mano sieloj dangiškai džiugu, šviesu.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai