Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASIPRIEŠINKIME KULTŪRINIAM NUOSMUKIUI PDF Spausdinti El. paštas
c. 60-ties kreipimosi pasmerkimas moralės vardu. — Dar rūsčiau kolektyvinį pareiškimą pasmerkia Romos autoriai, kun. dr. J. Vaišnora ir dr. Z. Ivinskis, rašę ir "visos eilės kitų" vardu. Jei V. Volertas kalbėjo lyg iš salono (nors tam pašnekesiui iš jo ir pasitraukęs), tai Romos autoriai kalba lyg iš sakyklos, nebe mandagumo, o moralės vardu. Ligi galo logiškai išmąstomi jų priekaištai virsta principiniu klausimu, ar apskritai yra dora imtis bet kokios kritikos, bet kokio kritinio vertinimo.

Romos autoriai kolektyvinio pasisakymo tikslą pripažįsta "gražiu", bet pasirinktąją priemonę laiko "nevykusia". Kokia priemonė būtų "vykusi"? Ne iškelti aikštėn negeroves ir kviesti joms pasipriešinti, o patiems pasižadėti (ką pasižadėti — nebenurodoma). "Jei tai būtų 60 garbingų ir žinomų kultūrininkų deklaracija — mes, pasipriešindami kultūriniam nuosmukiui, pasižadame ir įsipareigojame...—tada būtų buvę galima tik pasidžiaugti". Dabar gi Romos autoriai ne tik nesidžiaugia 60-ties kreipimusi pasipriešinti kultūriniam nuosmukiui, bet yra susirūpinę, ar nebuvo nusikalsta: "mesti akmenį į kitus reikia turėti labai gryną sąžinę ir nebūti niekad padarius to, kuo kaltinami kiti". Romos autoriai taip yra įsijautę į moralės principus, kad, nors skaitė 60-ties pareiškimą, bet nepastebėjo, jog šiuo pareiškimu buvo teisiami ne konkrečiai žmonės, o tam tikros apraiškos (diletantizmo įsipilietinimas, įžūli autoreklama spaudoj, abejingumas kultūriniam gyvenimui, kritikos sunykimas etc). Kadangi moralė kreipiasi į žmones ir santykius tarp jų, tai, imdami klausimą jos žvilgiu, Romos autoriai iš pat pradžių klaidingai suprato 60-ties pasisakymą.

60-ties viešas kreipimasis klausimą kėlė vienoj plotmėj, o Romos autoriai, jo nesuvokę, ėmė jį svarstyti visiškai skirtingoj plotmėj, vietoj keltųjų negerovių dalykiško svarstymo pereidami į asmeninių pareigų ir pažadų klausimą. Todėl pirmiausia reikia aiškiai išskirti dalykus, kurie liko suvelti. Savojoj plotmėj Romos autoriai remiasi teisingais moralės principais, tik neteisingai juos taiko visiškai skirtingoj plotmėj. Moralėj neginčijamai galioja principas, kad nedera žmogui teisti savo artimą. Priešingai, moralė įpareigoja žmogų teisti save patį, nes niekas neturi tokios "labai grynos sąžinės", kad galėtų nesijausti kaltas. Bet tie žmonių santykiuose teisingi moraliniai principai veda į anekdotus, kai pereinama iš santykių su žmonėmis į santykius su objektyvia tikrove: kūriniais, jų kritika, skirtingomis jų sampratomis etc.


ALBINAS ELSKUS   VITRAŽAS MADONA

Paanalizuokime konkrečiau Romos autorių pasisakymą, kad jie būtų džiaugęsi, jei būtų pasirodęs "garbingų ir žinomų kultūrininkų" pareiškimas su rezoliucija "pasižadame ir įsipareigojame". Kaip būtų buvę galima tokį reikalavimą patenkinti? Pirmiausia tektų atsisakyti nuo "garbingumo ir žinomumo" sąlygos, kaip morališkai nepriimtinos (čia ir prasideda paradoksas). Moraliai jautrūs žmonės patys sau neteikia moralinių kvalifikacijų. Žinomumas yra dar paviršutiniškesnis dalykas, reliatyviai galimas konstatuoti ir objektyviais kriterijais, bet garbingumas yra jau tikra moralinė kategorija. Galiu nelaikyti savęs negarbingu, bet neturiu teisės dėl to jau save garbingu viešai deklaruoti. Niekas nėra nenusikaltęs, o nėra kaltės, kuri būtų garbinga. Ir tie, kurie pasirašė kvietimą pasipriešinti kultūriniam nuosmukiui, nedeklaravo savęs nei žinomais, nei garbingais, nors, be abejo, žinojo vieni kitus ir nelaikė vieni antrų negarbingais, sutikdami bendrai pasirašyti.

Jei pirmosios sąlygos teko atsisakyti kaip moraliai neprimtinos (ir pačių autorių neapgalvotai pastatytos), tai su antrąja pažadų sąlyga kiti keblumai atsiranda. 60 pasirašiusiųjų, be kitų negerovių, kreipėsi prieš grafomanų bei kitų manų veržimąsi viešumon. Negi buvo norima pažado: "pasižadame ir įsipareigojame nebūti grafomanai..." Tai juk jau pereiname į anekdotus. Liktų šis pažadas anekdotu ir tuo atveju, jei jį duotų ir patys grafomanai: jei kas neturi kūrybinio talento, tai ir nuoširdžiausiai pasižadėjęs ir įsipareigojęs neliks kitokiu, kokiu gimė. Visi gali ir privalo būti dori, bet ne visi gali ir užtat ne visi privalo būti kūrėjai. Kas galioja moraliniu žvilgiu, liečiančiu dorinį gyvenimą, virsta anekdotu perėjus ten, kur klausimas eina nebe apie moralinį padorumą, o apie kūrybinį pajėgumą. Moraliniu požiūriu visi ir visada turi už ką atgailoti, pasižadėti nebenusidėti. Bet jei kas turi tikrą kūrybinį talentą, tam ir tenka už jį Dievui dėkoti, o ne įsipareiginėti grafomanu nebūti. Dar mažiau ką žadėti ar įsipareigoti gali tie, kurie apskritai niekada nėra šioj srity niekuo nusidėję paprasčiausiai dėl to, kad niekada jų mūzos negundė. Negi ir jie turi pasižadėti nebūti tuo, kuo niekada nėra buvę. Nesiimant anekdotų, nereikia kalčių išpažinimo, atgailos ir pažadų reikalauti, kur tam nėra pagrindo.

60-ties kreipimesi neradę pageidautųjų pažadų, Romos autoriai daro išvadą, kad 60 pasirašiusiųjų pasirinko "neįpareigojantį kelią".

Tai neteisinga išvada. Kad pasirašiusieji nesileido į komiškus pažadus, tai dar neteikia pagrindo juos kaltinti pasirinkus "neįpareigojantį kelią". Neįpareigojantis kelias iš tiesų būtų buvęs abejingumas — "po mūsų nors tvanas", "tesidedie, kaip dedasi", "tegu veiksniai rūpinasi" etc. Jei pasirašiusieji būtų abejingi mūsų kultūrinei gyvybei, tai nebūtų jie ėmęsi nė savo viešo kreipimosi, kuris jiems žadėjo tik tai, ko ir buvo sulaukta. Savuoju kreipimusi pasirašiusieji paliudijo sieloj imasi ir rūpestį mūsų kultūra. To negali neigti nė Romos autoriai. Iš pradžių apibarę už "neįpareigojantį kelią", toliau, lyg užmiršę, daro priešingą priekaištą, klausdami, kokiu pagrindu pasirašiusieji turį "teisę kalbėti lietuvių kultūros vardu". Pasirašiusieji kalbėjo savo pačių vardu, ir tik Romos autoriai jų sieloj imasi mūsų kultūra įsivaizdavo kažkokiu monopoliniu uzurpavimu. Niekas neturi monopolinės teisės kalbėti "lietuvių kultūros vardu", bet visi turi pareigos rūpintis jos gyvybe. Nereikia niekam jokio specialaus įgaliojimo iš vienokių ar kitokių oficialių organų, kad būtų turima teisės pasisakyti. Romos autorių priekaištas atspindi tą nelemtą mūsuose pažiūrą, kad tik formalieji "veiksniai" turi autoritetą skelbti, ko kada "tauta" reikalauja. Pavadinau šią pažiūrą nelemta, nes ji tiek pat pervertina "veiksnių" (dažnai labai neveiklių) vaidmenį, kiek nuvertina kiekvieno asmens pareigą pačiam sielotis. Ši pažiūra yra kalta už sudarymą nuotaikos visko laukti iš "veiksnių", o patiems nesijausti už nieką atsakingiems. Nėra geresnės dirvos klestėti abejingumui, kaip toks "tautos" autoriteto patikėjimas "veiksniams" ir "veiksneliams". Užtat ir klesti ši pelkinė nuotaika taip plačiai, kad net tokie šviesūs žmonės, kaip Romos autoriai, laiko normaliu dalyku klausti, kokia teise "kalbama lietuvių kultūros vardu". Atsakau šį klausimą: ta pačia teise, kuria kiekvieno lietuvio yra pareiga rūpintis savo tauta ir jos kultūra. Ši pareiga yra taip pat visus saistanti, kaip ir lietuvybė. Ji nereikalauja pažadų, nes ir be jų ji yra aiški. Jei pasirašiusieji šią pareigą būtų ėmęsi paversti pažadu, ji būtų nemažiau komiškai skambėjusi, kaip pažadas: "pasižadame būti lietuviai". Ne pasižadame būti, o esame Kettitnai.Todėl lygiai esame ir įsipareigoję lietuviškajai kultūrai, nebūdami reikalingi žodinių pažadų.

Žodinių pažadų viešumai skelbimas (teleidžia Romos autoriai tai įsakmiai paaiškinti ir tuo pačiu pasirašiusiems pasiteisinti) tebūtų buvęs išdidus farizeizmas: štai, va, mes pasižadame, viešai pasižadame, gėrėkitės mūsų patriotizmu ! 60 pasirašiusiųjų kreipėsi prieš kultūrinio gyvenimo nuosmūkines apraiškas (ne asmenis!), o ne ėmėsi prieš kitus "geresni" pasirodyti. Vienas dalykas yra mūsų kultūrinio gyvenimo negerovių iškėlimas, ir kitas dalykas yra visų bendra pareiga sielotis lietuviškąja kultūra. Šioj asmeninių pareigų plotmėj visiškai sutinku su Romos autorių moraliniu žvilgiu: čia jis iš tiesų galioja. Niekas negalime jaustis esą "labai grynos sąžinės". Tik primityvi sąžinė jaučiasi gryna, jei neturi išpažinti žmogžudystės, vagystės ar kurios kitos panašiai "pozityvios" kaltės. Jautresnė sąžinė visada drauge stovi ir prieš "negatyvų" klausimą: kas gero nebuvo padaryta?. Panašiai ir lietuviškųjų pareigų atžvilgiu negalima būti ramiam tik nepadarius "blogo", nes visada tenka save klausti, ar padaryta visa "gero", kas galėjo būti padaryta. Bet šis klausimas nebepriklauso viešumai, o kiekvieno asmeninei sąžinei.

Nesulaukę atgailinės išpažinties ir pažadų žodžiais įsipareigoti, Romos autoriai patys nuteisė tuos, kurie nusikalto viešu kvietimu pasipriešinti kultūriniam nuosmukiui. Būtent, jie insinuoja, kad pasirašiusieji "patys save įkėlė į tikruosius kultūrininkus, o visus kitus paliko už kultūrininkų ribos", o kitoj vietoj visai kategoriškai tą patį teigia: "literatūros ir meno 60 atstovų savuoju pareiškimu patys sau (pabraukta pačių autorių — J.G.) išsirašė literatūros bei meno augšto lygio specialistų (ne mėgėjų) diplomą ir, pasisavinę kitų teisėjų rolę, pastatė save virš kitų, apšaukdami juos kūrybiniais impotentais". Tai labai rimtas moralinis kaltinimas, kuris liečia nebe tik patį pareiškimą, bet ir pačių pasirašiusiųjų moralinį integralumą, jų žmogišką garbingumą. Romos autoriai iš pradžių, palyginti, tik labai švelniai pastebi: "jeigu ir atitinkamą mokslą išėjęs žmogus bando pats sau (tekste pabraukta — J.G.) pasirašyti išeitojo mokslo pažymėjimą ar diplomą, tai tokio dokumento (niekas nepripažįsta ir jo turėtoją nelaiko rimtu mokslininku". Yra pagrindo tokį žmogų dar aštriau pasmerkti. Romos autoriai toliau tai ir atlieka: "save pasiskelbti kultūrininku be priekaišto ir dėmės ne visada yra augštos kultūros pažymys, o dažniausia jos stoka". Čia jau pakankamai pasakyta! Bet ir yra dėl ko pasakyti. Juk 60 pasirašiusiųjų ne tik taip patys išsiaukštino, bet ir "visus kitus paliko už kultūrininkų ribos ir ėmė juos peikti bei mokyti". Romos autoriai toliau teisingai klausia: "ar šalia 60 jau nėra aukštos kultūros žmonių?", sunkiai galėdami patikėti, "kad 60 nuveiktieji ar veikiamieji darbai ir atsiektieji laimėjimai lietuviška kultūra jau būtų tokie dideli ir žymūs, kad visi kiti būtų atleisti nuo patriotinės pareigos imtis kūrybinių uždavinių, kad ir menkesnėmis jėgomis".

Atsiprašau didžiai gerbiamų kun.dr.J.Vaiš-noros ir dr. Z. Ivinskio, kad savo pašnekesy su jais buvau perėjęs į tokią pat ironiją, su kokia anksčiau rekordą vau "Naujienų" slapukus, besityčiojusius iš "genijų". Pasiteisinimui remiuosi paskutiniu cituotu jų sakiniu, kur taip pat iš rimto piktinimosi buvo pereita jau į tyčiojimąsi (tegu ir be naujieninio vulgarumo). Palieku ironiją. Jei kun. dr. J. Vaišnoros ir dr. Z. Ivinskio 60-ties pasisakyme rastieji dalykai iš tiesų jame būtų, Romos autoriai būtų visiškai teisūs smerkdami kolektyvinį pasisakymą ir jį pasirašiusiuosius. Deja, visame pasisakyme nėra nė vienos eilutės, kurioje 60 pasirašiusiųjų save iškeltų į tokius ar kitokius. Nė vienoje eilutėje nekalbama apie save, niekur sau neišrašinėjami joki diplomai. Lygiai visame 60-ties pasisakyme nėra nė vienos eilutės, kurioj visi kiti, nepasirašę ano pasisakymo, būtų paliekami "už kultūrininkų ribos". Abu kaltinimai yra daromi be jokio pagrindo.

Patys Romos autoriai nenurodė, kuo jie grindžia savo anuos kaltinimus. Galimas dalykas, kad ir jie savo kaltinimus remia ta pačia prielaida, kuria įvairūs slapukai buvo sukilę prieš "genijų maištą". Būtent: jei 60 pasirašiusiųjų reikalavo augštesnio kultūrinio lygio ir smerkė jį smukdančias jėgas, tai jie patys vieni įsivaizduoja tam augštesniam lygiui atstovaują! Tiesa, tarp pasirašiusiųjų yra kūrėjų, kurių kūrybos lygis savaime apeliuoja į jį kilti ir mūsų "visų" lygiui. Bet šalia jų kreipimąsi pasirašė ir kiti, nesireiškią tokiose kūrybinėse srityse, kaip literatūra ar dailė. Pagaliau, tokį pat pareiškimą galėjo pasirašyti ir paprasti skaitytojai, besisieloją mūsų tautine kultūra. Ar ir tuo atveju būtų buvę šaukiama apie "genijų maištą" ir išsiaugštinimą į "tikruosius kultūrininkus?".

Abu Romos autoriai yra istorikai. Gi, sakoma, istorikams dažnai tenka skaityti "tarp eilučių". Gal ir šiuo atveju bus buvę naudotasi šiuo metodu. Deja, šį kartą "tarp eilučių" skaitymas nebuvo teisingas. Visas "skaitymas tarp eilučių" šiuo atveju buvo ne kas kita, kaip prielaida, kad kultūrinio nuosmukio klausimu parengtam pareiškimui pasirašyti kviečiamųjų sąrašas buvo sudaromas lyg koks "tikrųjų kultūrininkų" inventorius. Prielaida yra klaidinga, ir jai neleisti savęs suvedžioti būtų pakakę kritiškiau sąrašą "ištirti". Jei būtų buvę norima suinventorizuoti "žinomuosius vardus" ir "tikruosius kultūrininkus", nebūtų buvę kviečiami pasirašyti tie, kurie dar nėra susikrovę "kapitalo" būti visų žinomi (atsiprašau jaunųjų bičiulių, ir už tai, kad jais "operuoju", ir už tai, kad tai atlieku tokiais inventorizaciniais terminais). Iš antros pusės, turint tokį tikslą, negalėjo būti su kvietimu nesikreipta į daugelį tokių vardų, kurių lygis ir laimėjimai nekelia abejonės. Romos istorikai taip pat neabejotinai nebūtų likę išskirti iš kviečiamųjų tarpo. Sakau tai be ironijos, tik dalykui paaiškinti. Nebuvo užsimojimo inventoriškai pasirašymui pakviesti visus "tikruosius kultūrininkus". Tebuvo norima sutelkti žmonių, atstovaujančių įvairias pažiūras, įvairias generacijas ir įvairias sritis, kad būtų pabrėžtas keliamojo klausimo nesiejimas su jokiais partiniais motyvais.

ALBINAS ELSKUS - PIEŠINYS VITRAŽUI PIETA

Visiškai nebuvo kreipiamasi į tuos, kurie gyvena už Šiaurinės Amerikos ribų. Bet ir pačioje Amerikoje nebuvo siekiama "inventorizacijos". Be poros išimčių, nesikreipta į veteraninio amžiaus asmenis, nenorint jų vardų matyti purvinamų (ir tarp pasirašiusiųjų pakankamai yra vyresnio amžiaus ir nuopelningų vyrų, bet ar tai bent kiek tramdė tuos, kurie norėjo pareiškimą užrėkti tyčiojimusi?). Nedaug pasirašymui kviesta ir mokslininkų, ne juos "nurašant", o tik laikant keliamąjį klausimą jiems mažiau aktualų (moksle diletantizmui sunkiau klestėti, kaip tose srityse, kur "visi" jaučiasi specialistais). Pagaliau nebuvo kreiptasi į tuos, kurių adresų nebuvo po ranka, ar kurie gyveno nuošalesnėse vietovėse (daugiau buvo žiūrima didesnių kolonijų, kur kvietimus buvo galima pasiųsti- kolektyviai). Regis, kad ir be šių organizacinių "revaliacijų" kritiškas žvilgis galėjo "įskaityti" pareiškimo iniciatorius nesiėmus nei pilnos inventorizacijos, nei "totalinės mobilizacijos". Kad aklai "genijų maištą" puolė įvairūs slapukai, save atpažinę pareiškimo smerkiamose negerovėse, nesistebiu. Bet tikrai nustebau, kad ir kritiškieji istorikai "į-skaitė", jog visi nepakviestieji pareiškimo pasirašyti yra jo skelbiami diletantais ir impotentais. Romos autoriai persistengė beskai-skaitydami "tarp eilučių": 60-ties pareiškimas nė vienu sakiniu neinsinuavo visus jo nepasirašiusius išskiriąs už "kultūrininkų" ar kurios kitos "ribos". Kaip kviečiant pareiškimą pasirašyti nebuvo imamasi inventorizuoti visus "tikruosius kultūrininkus", taip ir nepakviestieji nebuvo visi paliekami "už ribos". Pareiškimas kreipėsi prieš apraiškas, o ne prieš žmones. Jis konstatavo esant veržlių diletantų ir įžūlių impotentų, bet jų neskaičiavo. Jų yra, nekažin kiek, bet veržlių ir pajėgusių įsigalėti spaudoj. Šie vardai, nors ir nemaloniai skambą, nebuvo vartojami keiksmažodžiais (lyg kokioj asmeninėj polemikoj), o tik įvardinti tam, kam toks vardas žodyne ir yra. Jie liečia tuos ir tiek, kurie ir kiek šias negeroves mūsuose įkūnija. Visiems dėl to įsižeidinėti yra naivu.

Tiesa, kaip pastebi Romos autoriai, pareiškimas "kalbėjo bendrybėmis", nes nesiėmė pereiti į asmeninę polemiką. Todėl nebuvo nurodyta nė konkrečių nuosmukio pavyzdžių. Romos autoriai prikiša, kad "kai imama kalbėti bendrybėmis, tada jau trūksta objektyvumo ir bešališkumo". Bet jei būtų buvę konkrečių duomenų pateikta, jie pirmieji būtų tai pasmerkę. Jau paprasta "gubų" užuomina Romos autoriams pasirodė "stipriai atsiduodanti asmeniškumu', ir jie rūsčiai klausė: "ar čia tikrai išvengta "priešui" įgelti, kas atsišaukime taip smerkiama?". Dėl gubų "asmeniškumo" vėliau pasisakysime. Čia pasitenkiname Romos autoriams atsakydami klausimu: jei x dailininko paveikslai, nors ir su lietuviškomis gubomis, būtų menki, ar nebūtų teisės jam to pasakyti? Tai būtų meno kritiko ne tik teisė, bet ir pareiga. Tai nebūtų joks "priešo" įgėlimas. Apie "priešo įgėlimą" tektų kalbėti visai kitu atveju, būtent tuo atveju, jei pajėgus dailininkas būtų dergiamas iš asmeninio keršto. Blogas dailininkas ar blogas rašytojas kritikui nėra jokie "priešai". Pareiškimas kėlė reikalą mūsų kritiką pakelti į augštesnį lygį, bet nieku būdu nemanė reikalauti kritikos atsisakymo kokio nors pseudomoralizmo ("blogiui nesipriešinimo") vardan. Juk, kaip tik dėl to Romos autoriai ir smerkia 60-ties pareiškimą, kad jis viešai pasisakė prieš mūsų kultūrinio gyvenimo negeroves (ne kokiems tariamiems "priešams" įgelti, o netoleruoti mūsų kultūrinį lygį smukdančių jėgų).

ALBINAS ELSKUS - ESKIZAS VITRAŽUI

60-ties pareiškimas pasirodė Romos autoriams ne tik savy nedoras dėl mūsų padėties kritinio vertinimo, bet ir apskritai kenkiąs lietuviškajam reikalui. Romos autoriai buvo susirūpinę, ar "bereikalingi apsispjaudymai" vėl neduos medžiagos Lietuvos okupantams džiaugtis "tremties lietuvių menkėjimu, nepajėgumu, merdėjimu". Bet, vos padarę šį priekaištą, toliau jie patys rūpinasi, jog daugelis jau visai neberašo ir jog "jei tokiu tempu eis ir toliau tremtinių nutautėjimas, tai greitai nebus nė kas rašo". Nesiimu neigti, kad nebūtų ko rūpintis nutautėjimo sparta. Yra labai daug ko tuo rūpintis. Tačiau: jei nutautėjimas taip sparčiai vyksta, tai viena iš priežasčių yra ir ta, jog buvo laikoma netaktu viešai tuo klausimu rūpintis. Atskiri balsai, iš pat pradžios perspėję nutautėjimo grėsmės aktualumu net ir tiems, kurie emigraciją laikė "tremtimi", spaudoj buvo panašiai apšaukiami, kaip dabar pakėlusieji balsą prieš kultūrinio nuosmukio grėsmę. Motyvai, kuriais buvo reikalaujama tylėti, buvo tie patys, kaip dabar dėstomi Romos autorių ir daugelio kitų: duosime priešui progą pasidžiaugti, įnešime nesantaikos į savo pačių tarpą. Gera būtų, kad tyla gydytų žaizdas. Tačiau paprastai tyla nieko negydo, nes ji sutampa tik su rezignacija, tik su kapituliacija. Kovos vedamos viešai, ne "tyloje".

Nėra ko baimintis Lietuvos okupantų ten, kur baimei pagrindo nėra. Jei 60-ties pareiškimas iš vienos pusės pripažino kultūrinio nuosmukio grėsmę, tai iš antros — jis liudijo ir valią pasipriešinti. Todėl 60-ties pareiškimas netiko sovietų demagoginei propagandai. Tiesa, pats 60-ties pareiškimas buvo užsimintas, bet buvo nutylėta ir pasirašiusiųjų skaičius, ir jų pavardės, ir, svarbiausia, pagrindinės idėjos. Labai suprantama: minėti šias idėjas būtų reiškę akivaizdžiai parodyti, kuo skiriasi vergija ir laisvė. Visų terorinių režimų pagrindinis įstatymas yra oficialus optimizmas. Nėra jame vietos jokiai kritikai, nes viskas jame šviesu — jokių nuosmukių grėsmės, o tik amžinas pokylis, iš metų į metus (tik už šio amžino pokylio klausimas, kam gi bereikia kilti ir kur bekilti, jei jau senai pakilta į pačią augštybę). Todėl tokiame režime laisvės ilgesys visų pirma yra susijęs su "pesimizmo" ilgesiu, su teise nepasitenkinti ir tai viešai pareikšti. Ne kitu kuo "atolydis" reiškėsi ir Sovietuose po Stalino mirties. Laisvėje gi yra vietos ir "pesimizmui", šiuo terminu šį kartą manant ne apatišką rezignaciją, o tą neramų nepasitenkinimą, kuris žadina ryžtį nekapituliuoti, kovoti ir kurti. Ne mes, o sovietai gali baimintis tokio laisvės vėjo dvelksmo. Mums greičiau tenka ko kito baimintis, būtent to, kad, vis su baime besidairydami į sovietus, neimtume laisva valia sovietinių gyvenimo normų daryti savomis. Perdaug jau iš tiesų pas mus buvo džiaugiamasi "laimėjimais", neklausiant jų vertės. Perdaug jau buvo ir tebėra tokio "optimizmo", kuris tedengia kritinės dvasios išblėsimą. Yra laikas prieš tokį sterilų "optimizmą", vedantį mirtin,  pakelti balsą visose  srityse.

d. Moralės įjungimas į nuosmukio tarnybą (pastanga paneigti kritiką moralės vardan). — Nors atskiri 60-ties pareiškimo puolėjai ir skyrėsi savo tarpe leksikonu ir temperamentu, bet visus juos jungė bendra nuotaika prieš kritinę dvasią. Ši nudtaika plačiai įsigalėjusi ir plačiojoj visuomenėj: žinoma, gal būt yra negerovių, bet nereikia jų viešai kelti —jei kelsi jas, turėsi jas išvardyti, ir kas nors dėl to pasijus liečiamas. Tokioj "blogiui nesipriešinimo" nuotaikoj visokios negerovės gali kestėti, kiek tik jos įstengia. Negerovės toleruojamos, bet užtat kiekvieną kartą aistringai sukylama prieš tuos, kurie drįsta jas aikštėn iškelti ir tuo būdu nusikalsti oficialiojo optimizmo įstatymui. Kritinis žvilgis apšaukiamas "vienybės, taikos ir ramybės" ardymu, o negerovės tos pačios trijulės (vienybės, taikos ir ramybės) vardu palaiminamos: tegu kiekvienas neša savo "įnašą" į bendrą lobyną, neklausiant, ko šie "įnašai" verti. Taip savo straipsnį Romos autoriai ir baigė: "Tremtyje visi, kaip kas pajėgia, sugeba ir išmano lygiai gali įnešti savo, tegul ir ne pačią geriausią, dalį į bendrąjį lietuviškos kultūros lobyną". Tai tikra kultūrinio nuosmukio apologija, kuriai viskas yra lobis. Lyg nebūtų jokio skirtumo tarp lobyno ir šiukšlyno!..

Vienybė, taika ir ramybė yra didžios vertybės, nes už jų slypi pati visų moralinių vertybių versmė — artimo meilė. Bet užtat yra juo didesnė perversija, juo ji liečia didesnes vertybes. Todėl pati didžiausia perversija yra ten, kur teisingi moraliniai principai piktnaudojami pateisinimui to, ką greičiau moralės vardu tektų pasmerkti. Tokia perversija laikau ir "vienybe" bei kitomis moralinėmis vertybėmis operavimą teisinti nuosmukiui ir smerkti kritinei dvasiai.

Kritikos smerkimas moralės vardu tėra nesusipratimas, neteisėtas moralinio žvilgio perkėlimas ten, kur jis neturi prasmės. Kaip jau nurodėme polemikoje su Romos autoriais, reikia skirti paties žmogaus vertinimą ir jo kūrinių bei viešojo reiškimosi apskritai vertinimą. Nėra teisės žmogui teisti savo artimą, nes artimą privalu mylėti, o ne "vertinti". Tačiau kritika neturi nieko bendro su artimo meilės stoka, nes ji kreipiasi nebe į žmogų, o į kūrinius. Lygiai nėra jokio pagrindo artimo meilės ar vienybės vardan smerkti ir apskritai kritišką pasisakymą prieš kokias nors negeroves. Žinoma, visada atsiras kas nors, kam šis smerkimas nebus malonus. Bet nekitaip yra ir pačioje moralinėje srityje. Kada pasmerkiamos vienokios ar kitokios nuodėmės, taip pat visada atsiranda tokių, kurie šį smerkimą randa juos liečiantį. Bet iš to nedaroma išvados, kad būtų nedora viešai pakelti balsą prieš vienokius ar kitokius moralinio nuosmukio reiškinius. Kokiu pagrindu norima paneigti teisę viešai pakelti balsą ir prieš kultūrinio nuosmukio apraiškas? Pačioj moralėj pagrindo tokiam paneigimui nėra. Menkystės apologijos nereikia sieti su morale.

Paradoksiškai tariant, nevisada ir nevisur moralizavimas yra moralus. Moralizuoti — tai faktiškai iš dalykinės plotmės pereiti į asmeninę plotmę. Daug kartų 60-ties pareiškimo puolimuose teko susidurti su tokiu moralizavimu, kuris ne patį pareiškimą svarstė, o ėmėsi "šifruoti" jo autorių moralines intencijas. Toks moralizavimas faktiškai yra žemesnis ir už cinišką tyčiojimąsi. Dėl tyčiojimosi nėra ko žmogiškai įsižeisti: nesant ko atsakyti, galima jį su ironija sutikti. Gi moralizavimas ima knistis svetimoj sąžinėj ir su rimtu veidu tariamai iš jos traukti savo pačių brukamą purvą. Toks moralizavimas, kuris dalykinį klausimų svarstymą pakeičia žmogaus sąžinės "šifravimu", virsta pačios moralės smerkiamu žmogaus įžeidimu. Yra moralizmo, kuris labiau atstovauja moralini nuosmukį, negu pačią moralę.

Kad netapčiau iškreiptas, turiu dar pora pastabų savo mintį paryškinti. Kada nurodžiau, jog nėra pagrindo moralinio žvilgio vardan paneigti kritiką ir jog kritika nereiškia artimo meilės paneigimo, neturėjau minty imtis kritiką (žmogų) apskritai iš moralės "išsilaisvinti". Kaip visi žmonės, taip ir kritikas privalo paisyti moralės. Kritika yra kūrinio vertinimas, todėl ji ir turi likti tik kūrinio "teisimu", nevirsdama paties žmogaus už tą kūrinį "teismu". Kitais žodžiais, pati moralė reikalauja kritiką likti objektyviu sprendėju ir nepereiti į "moralistą", besiimantį paties žmogaus teisimo. Kad kritikas galėtų būti objektyvus, jis privalo būti kompetentingai pasiruošęs savo uždaviniui. Tai taip pat yra ir pačios moralės reikalavimas: nedora imtis to, ko neišmanai, kur gali kitus tik klaidinti ir suvedžioti. Tas reikalavimas galioja ir patiems moralistams: neturint išmanymo kurioj nors srity, galima daug blogo padaryti ir su pačiomis doriausiomis intencijomis. Žinoma, moralistas turi teisės savo požiūriu pasisakyti, ar kuris nors veikalas neslepia doriškai neigiamo poveikio grėsmės. Bet yra nesusipratimas, kada moralinį sprendimą norima laikyti literatūrine kritika, nes pasakyti, ar to ar kito romano veikėjai yra dori ar nedori, dar nereiškia atsakyti klausimą, ko vertas pats veikalas. Labai dorų veikėjų romanas gali būti niekam tikęs, ir nedorų veikėjų veikalas gali būti vertingas. Be to, iš netikro moralinio jautrumo labai lengva pereiti ir į tikrą hipokriziją. Jei autorius "svetimas", tai tuojau pat visko užuodžiama. Gi jei autorius yra "savas", tai ir ne taip jau švarūs dalykai nerandami niekuo blogu. Moralė galioja ir patiems moralistams.

Moralė yra žmogui apeliavimas augščiau kilti. Todėl ir nedera jos jungti į nuosmukio tarnybą, norint nuosmukį nuo kritinio žvilgio pridengti šaukimusi į moralę. Kiek buvo pagrindo kvietimą pasipriešinti kultūrinio nuosmukio jėgoms iššifruoti "moraliniu nuosmukiu", specialiai pasisakysiu vėliau.

(bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai