Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEKALTO PRASIDĖJIMO KONGREGACIJOS SUKAKČIAI PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
1. Vienuolynų naikinimas
Caristinë Rusija, po paskutinio padalijimo (1795 m.), pavergusi Lietuvą vare rusinimo akciją, kuri po 1863 metų sukilimo Muravjovo buvo ypatingai sustiprinta. Buvo stengiamasi visai išbraukti iš istorijos lietuvių tautos vardas. Rusinimo akcija ypatingai paliete Kat. Bažnyčią, kaip tvirčiausią lietuvybės atramą. Muravjovas savo laiške carui Aleksandrui II pareikše: " ...kol katalikybe viešpataus krašte, kol valdžia nepadarys jos sau priklausomos... tol čia negalime užtikrinti savo moralines persvaros, nes čia visas politines aistras faktiški uždega Romos katalikai kunigai."

Katalikų tikėjimo skleidimo ir palaikymo tvirtoves buvo vienuolynai. Rusų valdžia juos pavadino "lotyniškos propagandos lizdais ir sukilimo šaknimis". XVII — XVIII amžiuje Lietuvoje vienuolynai buvo gražiai atskleidę savo veiklą: statė bažnyčias, tvarkė parapijas, steigė ir išlaikė mokyklas, laikė spaustuves, rašė ir leido knygas, organizavo labdaros įstaigas. Savo religinę ir kultūrinę veiklą buvo išplėtę visame krašte. Veikė įvairūs vienuolių ordinai bei kongregacijos, pranciškonai, domininkonai, jėzuitai, bernardinai, benediktinai, bazilijonai, karmelitai, pijorai, marijonai benediktines, bernardines, kotrynietės ir kt. Katalikų Bažnyčios persekiojimo metu daugiausia nukentėjo vienuolynai. Nuo 1831 m. iki 1893 m. žemaičių vyskupijoje buvo uždaryti 46 vienuolynai, jų turtas konfiskuotas, bažnyčios paverstos cerkvėmis, ar sugriautos, tik retu atveju buvo paliktos katalikams. Buvo palikta tik keletas vienuolynų, bet ir jie buvo paskirti išmirti, nes 1864 m. Aleksandras II buvo griežtai uždraudęs priimti į vienuolynus naujus kandidatus ir panaikino naujokynus, šito įsakymo caro valdžia laikėsi iki pat savo sugriuvimo. Prieš pirma pasaulio karą baigė išmirti Lietuvoje likę septyni vienuolynai: Kretingoje, žaslavoje ir Gardine —pranciškonai, Kaune ir Vilniuje—benediktines, Marijampolėje — marijonai ir Krakėse — kontrynietės.

2. Pirmoji lietuvaičių kongregacija Lietuvoje
Rusijos caro valdymo metu buvo uždrausta ne tik naujų vienuolynų steigti Lietuvoje, bet ir stoti į vienuolyną. Lenkijoje veikė slaptai vienas kitas vienuolynasLietuviai ar lietuvės, pasiryžę pasišvęsti Dievo garbei ir artimo meilės darbui, keliavo į užsienį ir stojo į vokiečių, prancūzų ar kurios kitos tautos vienuolynus. Būtiną savų vienuolynų Lietuvoje reikalą aiškiai matė lietuviai katalikai ir bandė kuriuo nors būdu taisyti daromą didelę Lietuvos Katalikų bažnyčiai skriaudą. Pirmas iš lietuvių, kuris ėmėsi šio žygio, buvo šviesaus proto, gilios inteligencijos, toli numatąs ateities įvykius, gerai pažįstąs socialinius žmonių santykius ir lietuvių tautos rekalus, didelio pasiaukojimo ir šventumo kun. Jurgis Matulaitis, (Matulevičius), vėliau Vilniaus vyskupas, Apaštališkojo sosto vizitatorius Lietuvoje (dabar vedama byla paskelbti jį šventuoju). Jis pasirinko kuklaus vienuolio gyvenimą ir pradėjo atgaivinti rusų okupuotoje Lietuvoje beišmirštančius vienuolynus. Manoma, kad jis reformavęs   14  vienuolynų.
1909 metų vasarą, slaptai padaręs vienuolio apžadus, jis ėmėsi atnaujinti rusų valdžios pasmerktus išmirti Tėvus Marijonus, kurių buvo likęs tik vienas generolas Vincas Senkus, nesiliovęs melstis ir tikėti, kad nykstanti marijonų vienuolija būsianti atgaivinta. Kun. J. Matulaitis paskyrė didelę savo gyvenimo dalį marijonų organizaciniams reikalams, buvo ir pirmas atnaujintos vienuolijos generolas. Pradžioje atgaivintų marijonų slaptas naujokynas buvo Petrapilio Dvasinėje Akade mijoje, bet iškilus rimtam pavojui, jis buvo perkeltas į Friburgą šveicarijoje.

Su naujokynu į Friburgą persikėlė ir kun. J. Matulaitis. Besirūpindamas marijonų reikalais, galvojo ir apie lietuvaičių vienuolių steigimo reikalą. Jo supratimu lietuvaitės, norinčios stoti į veinuolyną, turinčios vykti į Friburgą, atlikti naujokyną ir grįžti į savo tėvynę slaptai dirbti katalikų tikėjimo ir tautos misijos darbą. 1914 m. pirmosios dvi lietuvaitės — Agota Kudirkaitė ir Marcelė Jurevičiūtė — išvyko į Šveicariją, bet kilęs karas, sutrukdė kun. J. Matulaičio planus.

1918 m. kovo mėn kun. J. Matulaitis grįžo į Lietuvą ir ėmėsi karo audrų pertraukto lietuvaičių vienuolijos organizavimo darbo. Be minėtų dviejų kandidačių, atsirado dar trys lietuvaitės: Petronėlė Uogintaitė, mergaičių namų ruošos kursų vedėja, Petronėlė Staniškytė ir Antanina Augustaitytė. Tų pačių metų spalio 15 d. Marijampolėje Seinų vyskupas Antanas Karosas kanoniškai įsteigė švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo Vargdienių Seserų Kongregaciją ir patvirtino naujos kongregacijos steigėjo parašytas regulas (įstatus).

Kun. J. Matulaitis į jo įsteigtos lietuvaičių kongregacijos įstatus sudėjo visą savo išmintį ir įgytą patirtį. Jis yra pabrėžęs dvejopą kongregac. tikslą: 1. siekti didesnės Dievo garbės, ugdant augščiausios tobulybės asmenybes, persunktas gilia Kristaus dvasia ir 2. tas asmenybes išvesti į gerai organizuotus plačius apaštalavimo barus: "darbuotis savo tautoje, kad čia nepritrūktų darbininkių", bet reikalui esant jos turi būti pasirengusios apleisti savo tėvynę, keliauti į svetimas šalis bei gyventi ten, kur galėtų naudingiau pasidarbuoti didesnei Dievo garbei bei artimo gerovei, ypač kur Bažnyčia sunkesnėse sąlygose, priespaudoje ar pavojuje! Kongregacijos regulos moderniškos, pritaikytos naujų laikų .veikimo sąlygoms: nurodyti pastovūs tvirti dėsniai ir lanksčios veikimo priemonės, derinimasis prie vietos gyvenimo sąlygų, veikimo veržlumas, asmenybių atranka, vertinant jų gabumus, ir geras jų išlavinimas, paruošimas iš šalies pavienių asmenų ir organizacijų, savo išsižadėjimas iki augščiausio laipsnio. Tad Vargdienių Seserų veikimo dirva plati: tarnauti visiems ir visur, lengvinti vargą, nešti šviesą, rodyti Kristaus meilę visiems ir ypatingai tiems, kurie jos reikalingi. Pagal tai vienuolių rūbai kuklūs, vienuolyno klauzūra suprastinta.

1907 metais Čikagoje kun. A. Staniukyno ir Kazimieros Kaupaitės įsteigta šv. Kazimiero Seserų Kongregacija buvo pirmoji lietuvaičių čių vienuolija Lietuvoje.

3. Sunkūs pirmieji Vargdienių Seserų žingsniai
Žinią apie naujai įsteigtą Marijampolėje lietuvaičių kongregaciją, kuri galėsianti laisvai veikti, paplito — ir tuoj atsirado naujų kandidačių. Jau lapkričio 1 d., t.y. tik dviem savaitėm praėjus po kongregacijos įsteigimo, į naujokyną buvo primta 10 postulančių, jų tarpe buvo ir Uršulė Novickaitė, — Sessuo M. Teresė, ilgą laiką buvusi vyriausia kongregacijos vadovė. Ji tas pareigas perėmė iš pirmosios vadovės sesers Marijos Petronėlės Uogintai tės.

Ypatingai buvo sunkios ekonominės kongregacijos kūrimosi sąlygos. Lietuviai, ilgą laiką neturėję vienuolijų, buvo atpratę nuo jų, nesuprato jų veikimo reikšmės ir todėl nematė reikalo jas remti, ypač po karo gyventojai buvo suvargę. Iš valdžios pusės seserys ne tik kad negavo jokios paramos, bet dar iš Marijampolės miesto pareigūnų susilaukė tam tikrų trukdymų.

Pradžioje Nekalto Prasidėjimo Seserys savo pastogės neturėjo, buvo išsinuomojusios P. Kraučiūno gatvėje Nr. 11 vieną augštą, kur vienuolynui buvo sunku tvarkytis ir ankšta, tuo labiau, kad jau veikė mergaičių kursai ir spaustuvė. Seserys jieškojo didesnių ir pastovesnių patalpų. Šalia vienuolyno nuomojamo buto buvo apleistas namas, rusų ir vokiečių laikais buvęs kalėjimas. To namo savininkai karo metu buvo į Rusiją pabėgę ir dar negrįžę. Seserys susitarė su namo savininkų įpėdiniais, išnuomojo namą, sutvarkė, atremontavo ir jame įrengė našlaičių prieglaudą bei spaustuvę. Besikuriančioms nepriklausomos Lietuvos Įstaigoms trūko butų, valdžia turėjo teisę sekvestruoti butus. Taip prie seserų išnuomoto ir atremontuoto namo prikibo Marijampolės apygardos teismas, apskrities valdyba, ligoninės gydytojas ir net karo komendantas. Jie visi norėjo būtinai iškraustyti seseris iš to namo ir jį užimti savo reikalams. Kilo ilgas, dvejus metus užsitęsęs ginčas. Į tą reikalą turėjo įsikišti not Seinų vyskupas. Pagaliau krašto apsaugos ministerija kilusį ginčą išsprendė vienuolyno naudai.

1923 metais vienuolynas minėtą namą nupirko. Tai buvo pirma Vargdienių Seserų nuosavybė, kurioje jos galėjo jau laisvai tvarkytis. Su dideliu vargu įsigytam namui pristatė trečią augštą, nes dėl lėšų stokos seserys galėjo pasisamdyti darbininkus tik paties mūrijimo darbams, o visus kitus darbus (medžiagą paruošė, plytas į trečią augštą sunešiojo ir kt.) atliko pačios seserys. Ir patį pragyvenimą seserys turėjo savo darbu pelnyti.

4. Artimo meilės ir Švietimo darbai
Viena iš kongregacijos pijonierių ir pirmoji jos viršininkė sesuo Marija (Petronėlė Uogintaitė), prieš įstodama į vienuolyną, kaip jau minėjome, laikė mergaičių namų ruošos kursus. Tad pirmasis įsteigtosios kongregacijos darbas ir buvo išlaikyti tuos kursus. Prie jų buvo įsteigta valgykla ir bažnytinių rūbų bei dailės darbų dirbtuvė.

Dar vienuolijos įsteigimo motais seserims teko perimti vokiečių okupacijos metais katalikiškos švietimo ir labdarybės "žiburio" draugijos įsteigtą knygną. Lietuvos atsistatymo metu draugija turėjo daug rūpesčių su naujų mokyklų organizavimu, tad knygyną lengvomis sąlygomis perleido seserims. Knygynas pavadintas "Šešupės" vardu ir perkeltas į kitados buvusią smuklę, žmonės su nusistebėjimu gėrėjosi, kad vietoje girtavimo lindynės išdygo švietimo ir kultūros įstaiga. "Šešupės" knygynas buvo vienas iš didžiausių Marijampolės knygynų ir turėjo didelį žmonių palankumą. Knygynas išplatino daug naudingų knygų, laikraščių, religinės literatūros, paveikslų bei devocionalijų.

Šalia knygyno buvo įsteigta ir spaustuvė. Iš pirmųjų kongregacijos kandidačių dvi seserys — Aloyza Uršulė Martynonytė ir M. Margarita Emilija Burokaitė — su spaustuvės darbais buvo susipažinusios karo metu Petrapilyje. Kun. dr. K. Rėklaičio Šveicarijoje veikusių Šv. Pauliaus Sesorų pavyzdžiu Petrapilyje buvo suorganizuota mergaičių, norinčių būti vienuolėmis, Šv. Pauliaus draugija, nes kaip žinome, Puisijoje viešai vienuolynai negalėjo veikti. Ta draugija laikė spaustuvę. Kai Rusijoje bolševikai paėmė valdžią, šv. Pauliaus draugijos narės grįžo į Lietuvą ir įstojo į Nekalto Prasidėjimo Kongregaciją.

Įsteigta spaustuvė buvo maža, spausdinamoji mašina buvo rankinė, pačių seserų sukama. Po kelerių metų buvo įsigytas elektrinis motoras. Vėliau spaustuvė išaugo į visoje Lietuvoje žinomą modernišką "Šešupės" spaustuvę, kurioje buvo spausdinama Lietuvių Katalikių Moterų S-gos leidžiamas žurnalas "Moteris" — 20,000 egz., mėnesinis žurnalas "Naujoji Vaidilutė' — 3,000 egz., Nekalto Prasidėjimo Seserų leidžiamas dvisavaitinis laikraštis "Liep snos" — 15,000 egz., ir Tėvų Jėzuitų mėnesinis žurnalas "Misijos". Be to, spaustuvė spausdino nemaža lietuviškų knygų.

Nekalto Prasidėjimo Seserys daug pasitarnavo priešmokyklinio amžiaus vaikų auklėjimui ir Lietuvos labdarybei, steigdamos vaikų darželius ir išlaikydamos senelių prieglaudas bei našlaitynus. Labdarybė Lietuvoje beveik išimtinai buvo parapijų rankose. Prie parapijų buvo steigiamos prieglaudos ir klebonai rūpinosi tų prieglaudų išlaikymu. Daugelyje vietų seserys atėjo į pagalbą, apsim-damos globoti ir vesti  prieglaudas.

Pirmoji senelių prieglauda kongregacijos buvo perimta iš Marijampolės parapijos. Šalia prieglaudos tuoj pat buvo įsteigtas mergaičių naš-laitynas. Paėmus globoti našlaites, iškilo jų auklėjimo ir mokymo reikalas, buvo įsteigta pradžios mokykla, o 1921 m. gale mergaičių vidurinė mokykla su mergaičių bendrabučiu. Vėliau dėl patalpų stokos vidurine mokykla uždaryta, mergaičių pensijonatas veikė ir toliau.

1923 metais Telšių vyskupas pakvietė  Vargdienes  Seseris  į  Telšius.

Čia joms buvo pavesta vyskupijos spaustuvė. Įsikūrusios Telšiuose, seserys įsteigė pradžios mokyklą, bažnytinių rūbų dirbtuvę, vedė vaikų darželį ir senelių prieglaudą.

Nuo 1930 metų seserys buvo kviečiamos į įvairias vietoves vesti vaikų darželių ar prieglaudų, kongregacijos skyriai viens po kito plėtėsi po Lietuvos kraštą. Prieš antrą pasaulio karą, be jau minėtų vietų, seserys buvo įsikūrusios šiuose miestuose: Utenoje laikė vaikų darželį, mergaičių moksleivių bendrabutį, vaikų ir senelių prieglaudas, Vilkaviškyje — vaikų darželį, mergaičių moksleivių bendrabutį, vaikų ir senelių prieglaudas, Alytuje — vaikų darželį, vaikų ir senelių prieglaudas, K. Naumiestyje, S. Kalvarijoje ir Šilalėje — vaikų darželį ir senelių prieglaudą, Kybartuose — vaikų darželį ir vasaros vaikų aikšteles, Kazlų Rūdoje — vaikų darželį ir vaikų prieglaudą, Simne — vaikų darželį, Skuode — senelių prieglaudą.

Kai Lietuvos sostinė Vilnius buvo atgautas Lietuviai, Nekalto Prasidėjimo Seserys įsikūrė ir Vilniuje. Jos čia laikė moksleivių bendrabutį, vaikų darželį, vedė vaikų židinį, į kurį po pamokų susirinkdavo neturėję namuose tinkamų sąlygų mokiniai pamokų rengti ir šiaip naudingai laiką praleisti, ir Motinos Globos punktą. Be to, trys seserys lektoriavo Moterų Socialinėje Mokykloje, kuri rengė vaikų darželių, aikštelių, vaikų prieglaudų vedėjas ir įvairių socialinės globos bei labdaringų    įstaigų,    darbininkes.

1929 metais Kaune buvo įsteigti studijų namai, kuriuose gyveno kongregacijos seserys, lankančios įvairias Kauno mokyklas ir universitetą.

Vasaros atostogų metu seserys buvo kviečiamos į parapijas katekizuoti vaikų, jos talkininkavo Angelo Sargo vaikų sąjungai, slaugė ligonius ligoninėse ir namuose, lankė vargšus. Karo pradžioje 12 seserų lankė sanitarinius kursus ir rengės artimo meilės tarnybai.

Plečiantis Katalikų Veikimui Lietuvoje, buvo jaučiamas trūkumas pasišventusių tam reikalui darbininkų — vadų. Didelę spragą užpildė patys kunigai, bet mergaičių ir moterų reikalui teko jieškoti darbininkių tarp moterų. Universiteto studentės atsitiktinai talkino, bet jų talkos neužteko. Mokytojos ir šiaip valstybės įstaigų tarnautojos dėl nepalankių politinių aplinkybių ne visada galėjo dalyvauti Katalikų Veikime. Visų žvilgsnis krypo į Nekalto Prasidėjimo Seseris. Kaip tik tuo metu į kongregaciją buvo įstojusios kelios seserys su nemažu visuomeniniu patyrimu. Taip Mergaičių Pavasarinininkų Sąjungai kurį laiką vadovavo sesuo M. Paulė (Ona Labanauskaitė), vėliau ji sėkmingai redagavo seserų leidžiamą mergaitėms ir jaunesnioms moterims dvisavaitinį laikraštį "Liepsnas". L.K. Moterų Draugijos centro valdybos reikalų vedėja buvo sesuo M. Vincenta (Felicija Rogalskytė), vėliau tas preigas ėjo sesuo M. Augusta (Apolonija Se-reikytė). Minėtų seserų uždavinys buvo instruktuoti skyrius, rengti paskaitas, įvairius kursus, rūpintis draugijų laikomomis mokyklomis, labdaros įstaigomis ir panašiai.

Prieš pat karą visą minėtą švietimo, kultūros ir labdaros darbą dirbo 200 seserų.

5. Pirmosios aukos
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Rusijos kariuomenė užplūdo Lietuvą. Bolševikai atėjo į Lietuvą su dvidešimt trijų metų prieštikybinės kovos patirtimi. Prieštikybinė bolševikų veikla Lietuvoje, šalia kitų Katalikų Bažnyčios persekiojimo žygių, tuoj pat pradėjo naikinti vienuolynus; nusavino jų turtą, o gyvenamus namus užėmė raudonoji armija. Ir Nekalto Prasidėjimo Seserys gavo įsakymą per dvi valandas užleisti kariuomenei motiniškąją namą ir novicijatą. Vyriausioji kongregacijos vadovė Motina M. Teresė su seserimi M. Paule vyko į vyr. kariuomenės štabą Kaunan, bet nieko nelaimėjo. Tik vietos administracija sutiko išsikraustymo laiką pratęsti iki dviejų dienų. Kelios vyresnio amžiaus seserys paliko gyventi motiniškojo namo kieme esančiame mažame namelyje. Jos gavo pažymėjimus, kuriuos turėdavo parodyti rusų kareiviams, išeidamos ir pareidamos. Ki tos seserys ir naujokynas persikėlė į mergaičių bendrabutį, kur pastogėje slaptai buvo įrengta koplytėlė, vaikų darželiai, dvi pradžios mokyklos, mergaičių moksleivių bendrabučiai, ir prieglaudos buvo perimtos komunistinės valdžios. Seserys liko be darbo. Dalis jų per pažįstamus gydytojus įsiprašė dirbti ligoninėse, kai kurios perėjo į kitas įstaigas, daugumas seserų mokytojų, dvasines vyriausybės pageidavimu, paliko dirbti vaikų darželiuose ir mokyklose. Dvasinei vyriausybei leidus, visos vienuolės viešai nebedevėjo vienuoliškų abitų. Silpnesnės sveikatos seserys išvyko pas gimines.

Nors tokiose sunkiose ir liūdnose sąlygose buvo atsidūrusi kongregacija, tačiau naujų pasiryžėlių, pasiaukojusių Dievui, nestokojo. 1940 m. rugpiūčio 15 d. penkiolika vienuolių davė pirmuosius įžadus, septynios seserys padarė amžinuosius įžadus ir keturios postulantes priimtos į naujokyną. Tai gal buvo paskutinė iškilminga kongregacijos šven tė, slaptai atlikta, pavergtoje Lietuvoje.

Tragiški 1941 m. birželio įvykiai, kai visa lietuvių tauta išgyveno nežmonišką nekaltų žmonių, ligonių, senelių ir mažų vaikų deportaciją į Sibirą, palietė ir kongregacijos seseris. Sesuo M. Pankracija — Elzbieta Breivytė, okupacijos metu buvusi Lietuvos Universiteto klinikų gailestingąjį seserimi, drauge su kitais lietuviais buvo ištremta į Sibirą. Jos likimas nežinomas. Prasidėjus bolševiku — vokiečių karui, rusų kariuomenei traukiantis, žuvo sesuo M. Teresila, okupacijos metu dirbusi Rokiškio valstybės banke. Tai pirmosios kongregacijos kankinės, šiandien jų skaičius, žinoma, yra gerokai padidėjęs. Daug seserų buvo ištremta į Sibirą, dalis jų grįžo, dalis likusių lengvina tremtinio lietuvio dalią, nešdamos nors suraminimo ir paguodos žodį, o dalis seserų atsigulė amžinam poilsiui su kankinių vainiku šaltose tundrose. Apvaizda neleido, kad Nekalto Prasidėjimo Kongregacijos Seserų taip gražiai išsiskleidęs Lietuvoje labdaros bei tautos švietimo darbas raudonosios bedievybės būtų buvęs visai sunaikintas. Dalis kongregacijos seserų dar gerokai prieš karą atkeliavo į šią pusę Atlanto ir panašiomis sunkiomis sąlygomis įsteigė kongregacijos filiją, kurios veikimas šiandien emigrantams lietuviams neša didelę palaimą.

6. Kongregacijos filijos išaugimas
Vienas žymiausių Amerikos lietuvių veikėjų ir plačių užsimojimų kun. dr. Jonas Navickas, vėliau buvęs Marijanapolio kolegijos rektorius ir Amerikos Marijonų provinciolas, planavo Nekalto Prasidėjimo Kongregacijos filiją įsteigti Amerikoje. Tam tikslui jis jieškojo mergaičių, turinčių vienuolišką pašaukimą, pasiųsti į Marijampolę atlikti novicijatą ir grąžinti į Ameriką. 1929 m. jam pavyko surasti vieną tokių mergaitę, tai buvo Ona Šaulytė, keturiolikos metų amžiaus iš Shenandoah, Pa. Tai buvo pirmoji ateivių lietuvių pionierė, padariusi pradžią didelei misijai.

1936 m. rugpiūčio 18 d. vyriausio ji kongregacijos vadovė Motina M. Teresė su penkiomis seserimis: M. Aloyza (Ona šaulytė), M. Apolonija, M. Konsulatą, M. Augustina ir M. Tarcizija, kun. J. Navicko pakviestos atvyko į Marijanapolį ir trečioje dienoje pradėjo dirbti kolegijos virtuvėje bei skalbykloje. Po kelių mėnesių buvo paprašytos perimti šeimininkavimą Marijonų kunigų seminarijoje, Marian Hills, Hinsdale, 111. Motina M. Teresė 1937 m. pavasarį grįžo į Lietuvą ir pasiuntė dar keletą seserų į pagalbą likusioms Amerikoje.

Seserys, talkindamos Tėvams Ma rijonams, pamažu rengėsi savarankis kam gyvenimui. Dairėsi kur nors įsigyti bent kokią pastovesnę pastogę. 1939 m. Thompson, Conn., netoli Marijanapolio kolegijos, buvo nupirktas nedidelis namelis, pirmas nuosavas Amerikoje seselių lizdas, pavadintas Villa Maria. Gruodžio 8 d. Villa Maria pašventinta, dalyvaujant daugeliui kunigų ir kitų vienuolynų seserims. Namo viršininke paskirta sesuo M. Aloyza. Tų pačių metų pabaigoje seserys buvo inkorporuotos Connecticut valstijoje ir pripažintos kaip legalios šioje šalyje.

Pradžia ir čia buvo sunki, nes reikėjo pradėti kurtis iš nieko. Įsigytame namelyje buvo tik du daiktai: kryžius ir stalas. Bet seserys, pasitikėdamos Dievo globa ir žmonių pagalba, nepaisydamos nuovargio, įvairių iš šalies kylančių sunkumų ir ateities perspektyvų blankumo, su tvirtu nusistatymu ir heroišku pasiaukojimu kūrėsi ir rikiavosi naujam darbui.

1940 m., bolševikam okupavus Lietuvą, nutrūko ryšiai su kongregacijos  centru.

Kongregacijos vyresnioji, numatydama, kad tai gali užtrukti ilgiau, slapta pasiuntė į Vakarus keletą savo atstovių su įgaliojimais, pavedančiais seseriai M. Aloyzai vadovauti visai kongregacijos filijai Amerikoje. Iškilo novicijato klausimas. Iki šiol kandidatės vykdavo į Lietuvą atlikti novicijato, o dabar ji reikėjo vietoje steigti. Hartfordo vyskupas Maurice F. McAuliffe davė leidimą ir 1941 m. birželio 18 d. priimtos pirmos dvi mergaitės į novicijatą.

Motina M. Aloyza laužė galvą, kaip pradėti Amerikoje kongregacijos veikimą, kuris Lietuvoje okupantų buvo sugriautas. 1942 m. išnuomojo gretimą namą, kurį vėliau seserų geradris Jurgis Rudokas iš Waterburio, Conn., nupirko seserims. Tas namas pavadintas "Šv. Juozapo Namu" ir paskirtas seneliams gyventi, tuo būdu įsteigtas senelių poilsio namas. Tai pirmas žingsnis pratęsti  Lietuvoje nutrukusį  darbą.

1943 m. seserys pirmosios pradėjo organizuoti lietuvėms moterims ir mergaitėms uždaras rekolekcijas. Tais pačiais metais seserys įsigijo prie Putnamo, Conn., miestelio nemažą žemės plotą su trijų augštų namu ir kitais trobesiais. Kongregacijos sidabrinio jubiliejaus proga gruo džio 8 d. buvo pašventintas namas ir jame įrengta koplyčia. Namas pavadintas   Nekalto   Prasidėjimo   Vienuolynu, kuris iki šiol yra kongregacijos motiniškas namas. Kai atsirado daugiau vietos, daugiau patalpų, iškilo ir naujos idėjos ateities veikimui.

Vienas iš didžiausių seserų darbų ir didžiausių lietuvių išeivijoje kultūrinių laimėjimų yra 1944 m. pradėta rengti mergaičių vasaros stovykla, šiemet ta stovykla šventė jau 15 metų sukaktį. 1957 m. įsteigta Manchestreyje, Mich., Katalikų Federacijos jaunimo stovykla pavesta vadovauti taip pat Nekalto Prasidėjimo Seserims, kaip jau gerai patyrusioms šioje srityje.

Nepriklausomoje Lietuvoje seserys vedė keturis mergaičių moksleiviu bendrabučius. Tas jaunimo auklėjimo darbas tęsiamas ir Amerikoje. 1949 m. Nekalto Prasidėjimo vienuolyne įsteigtas lietuvaičių bendrabutis, į kurį suvažiuoja iš tolimiausių šio krašto kampų mergaitės, kad išsiauklėtų ir išliktų tikromis lietuvaitėmis.  Mergaitės gyvena seserų bendrabutyje ir mokosi ar Putnamo katalikų akademijoje ar Annhursto kolegijoje. Bendrabutyje mergaitėms dėstomi lituanistiniai dalykai, už kuriuos, seserų rūpesčiu, akademijoje ir kolegijoje duodami kreditai.

Daug vargo ir darbo seserys įdėjo į savo spaustuvę, šiandien vienuolyno spaustuvė spausdina penkis lietuvių katalikų laikraščius ir nemaža naudingų lietuviškų knygų. Iš vienuolyno sodybos sklinda į visas lietuvių kolonijas JAV ir Kanadoje katalikiška šviesa ir mokslo žinios.

Didžiausias vienuolyno papuošalas ir širdis yra 1955 Marijos metais pašventinta paminklinė Marijos šventovė, visų laisvame pasaulyje gyvenančių lietuvių aukomis pastatyta. Dešimt šventovės langų vitražų vaizduoja devynis stebuklinguosius Liet. bažnyčiose Marijos paveikslus ir Marijos apsireiškimą Šiluvoje. Tai lietuvių maldingumo  Dievo Motinai simbolis. Tos šventovės pastatymas pareikalavo daugiausia seserų pastangų ir atsižadėjimo.

1944 m. iš Lietuvos pabėgusios nuo besiartinančios antros bolševikų okupacijos seserys atsidūrė Vokietijoje, iš kur ne visos galėjo atvykti į JAV. Montrealio kardinolo pakviestos, devynios seserys nuvyko į Kanadą. Pradžioje jos vedė Montrealyje pamestinukų ir našlaičių lopšelį, šiandien jos Montrealyje ir Toronte veda lietuvių vaikų darželius, atlieka vaikų katekizaciją ir dirba šeštadieninėse mokyklose.

švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo Kongregacijos filija Amerikoje, priimdama tik lietuvių kilmės mergaites, skaičiumi auga pamažu. Šiandien JAV-se ir Kanadoje turi tik 47 vienuoles. Joms vadovauja Motina M. Aloyza, padedama seserų tarybos: M. Augustos, M. Felicijos, M. Apolinaros ir M. Anetos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai