Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
KRIKŠTAS

Tą gintarinį jūros pakraštį
Pripildė nerimu dangus,
Ir aš staiga pasijutau
Ant šalto smėlio vienas —
Lyg žydas perkrikštas,
Be artimųjų, be draugų.

Tu pats mane pakrikštijai
Krauju ir ugnimi.
Tai ir nedrausk dabar —
Tegul šiame pajūry
Skausmingai krykštauja
Širdis — žuvėdra nerami.

SROVĖS

Mano gyslom tavo kraujas teka -
Kraujas Dievo ir žmogaus.
Viešpatie, pajutęs tavo pulsą —
Amžiną visatos ritmą —
Savo kūne,
Akmenėlyje ant tako
Ir žvaigždžių giesmėj,
Nekuomet ramiai neužmigau.

Plėšo mano gyslas karštos srovės
Tavo dieviškų versmių.
Jos ateina tiesiai nuo Golgotos,
Griaudamos atšiaurią buitį,
Tartum ledą,
Griaudamos tikrovę —
Jos ateina tiesiai nuo Golgotos
Su mirties tamsa,
Su žmogaus ir akmenio verksmu.

Viešpatie, kol švento ritmo dūžiai
Atsiskamba smilkiniuos,
Artimas yra akmuo ant tako,
Artimos toliausios žvaigždės
Begalybėj,
Ir lig šiol sparnai palūžę
Vėl sugyja man —
Naują galią pajuntu sparnuos.
 
ŽODŽIAI

Neliko nieko kito,
Kaip tik mąstyti
Apie žodžius,
Kadaise pasakytus,
Apie naktis,
Kadaise prakalbėjusias.

Tegul ir buvo skausmo
Visvien tie žodžiai
Lydės mane
Per visą amžinybę,
Atplaukdami
Senų klevų šlamėjime.

Visvien tie žodžiai,
Visvien tos lūpos
Apreiškė man
Giliausią Dievo tiesą,
Ir štai numirt
Einu už ją dainuodamas.

PERLAI
 
Nesykį bangai surinku:
Išmesk tuos perlus, jūroj paslėptus —
Kaip man sunku,
Kaip man sunku
Laikyti, Dieve, tavo paslaptis.

Gal vėl tuoj lūpos atsivers —
Dainoj jieškosiu širdžiai palengvėjimo.
Juk čia be brolio, be sesers,
Be tėvo, motinos
Aštriom bangų briaunom atėjome.

Bus daug tokių, kurie svajos,
Kad perlų tik audringas jūras primeti.
Jie netikės, jog ant vejos,
Po tavo kojomis,
Tie patys perlai spindi rytmetį.
 
VILTIS

Tavo liūdesys man viltį kelia —
Dieve, dar labiau liūdėk, jei tik gali!
Reikia, kad pilnai pajustų kiekviena šakelė,
Lapas ir spyglys
Tavo liūdesį
Dėl išvartytų kryžių,
Dėl paniekintų šventovių,
Dėl kančioj numirusio žmogaus
Be paskutinių sakramentų.

Viešpatie, kuo Tu labiau liūdėsi,
Tuo lengviau numirt man bus —
Aš žinosiu, kad, pridengęs ąžuolo pavėsiu
Kankinių kapus —
Tu išsaugosi
Puošniųjų kryžių saules,
Apleistų šventovių aukurus,
Sielas, apsiplovusias krauju,
Lig visuotinio prisikėlimo.

ALTORIAI

Žinau, kad Tu visur esi —
Ne tik po šiuo mažyčiu stogeliu —
Žinau, kad myli dangų, žemę
Ir kiekvieną vietą,
Bet aš Tavęs taip niekur negaliu,
Kaip čia mylėti.

Žinau, kad Tu visur esi
Vienodai gailestingas, atlaidus,
Ir pragare žmogaus kankinti
Ugnimi nenori,
Bet aš daugiausia pajuntu paguodos
Iš penkių žaizdų
Prie šių altorių.

Prie šių altorių, kur nėra
Nei kieliko, nei žvakės nė vienos,
Aš dangiškajam Tėvui atnašauju
Savo meilės auką,
Prie šių altorių išvadavimo dienos
Parpuolęs laukiu.
 

KALBĖJIMAS

Kai gula miglos ant javų,
Ramunės kalba tyliai poterius,
Ir aš kalbuosi su Tavim —
Su savo Viešpačiu, Dievu —
Taip tyliai tylutėliai,
Kaip vėjas temstant su javu
Arba jazminų krūmu —
Prašau, kad mano žemėj žmonės,
Prašau, kad vyrai, moterys,
Sugrįžę pailsėt nuo darbo,
Nejaustų šios nakties sunkumo.
Prašau, kad slėgtų ji mane —
Toji naktis, kančios pritvinusi,
Ir jau nerasčiau nė sapne
Sau atgajaus žvaigždynuose.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai