| |
|
|
|
SULŪŽUSI LĖLĖ: KELETAS MINČIŲ APIE MOTERŲ PERSONAŽUS DABARTINIAME LIETUVOS ROMANE |
 |
 |
 |
We are females
faithfull to our image
thirsting opposition the rainment
in tvhich tve clothe ourselves
tvomen not seeking the upper hand
y et very sure of the men tve couple tvith
Firmly resolved
never to he a prey
or an object
objectly surrendering
or deliberately giving off
the odor of dry wood
Here tve are (iš "Three Marias — Neto Portuguese Letters". Maria Isabel Barre-no, Maria Teresa Horta, Maria Velho Da Costa, 1974)
Parinktoji citata yra paimta iš vadinamos feministinės literatūros. Tačiau ji nėra įžanga į svarstymą moterų teisių ar jų socialinės padėties dabartinėje Lietuvoje. Mano tikslas yra tik pateikti kai kuriuos moterų charakterių bruožus, iškylančius Lietuvos romanuose, parašytuose septyniasdešimtųjų metų dekadoje. Be abejo, keleto pavyzdžių neužtenka pavaizduoti moters psichologiniam portretui mūsų prozoje. Tai tik keli labai subendrinto eskizo brūkšniai.
Prieš pradedant kalbėti apie dabartį, verta pažvelgti į pagrindinius moterų prototipus, kuriuos randame prozoje, parašytoje prieš antrąjį pasaulinį karą. Romantiniame romane jie egzistuoja ir šiandien. Tai moters lėlės - objekto stereotipas, sukurtas tradicinėje hierarchinėje sistemoje, atspindinčioje socialinį kodą visuomenės, kuriai rašytojai rašė.
Pirmasis variantas yra jaunos merginos personažas. Fiziškai ir dvasiškai nekalta, dažniausiai žaviai naivi, ji gyvena tam, kad surastų tikrą, autentišką meilę ir per ją įprasmintų savo likimą. Jos gyvenimas yra laukimo ženkle. Lyriška ir pasyvi, ji yra statiškas personažas romano struktūroje. Jos rolę apsprendžia teigiamasis romano herojus, kuriam ji yra atpildas už bekompromisinį tikėjimą idėja, kad moteris turi stovėti ant savotiško moralinio pjedestalo.
Antrasis variantas yra motinos, tradicinių šeimos vertybių saugotojos. Dažnai sutapatinamas su motinos - žemės įvaizdžiu, jos rolė yra būti prieglobsčiu. Ji nuostabiai kantri, atleidžianti ir suprantanti kitus. Romano herojus jos aplinkoje tampa vėl vaiku, randa dvasinę pusiausvyrą ir saugumo jausmą. Kaip ir jaunos merginos personažas, motina yra dažniausiai pasyvus charakteris ta prasme, kad ji reaguoja į tai, kas įvyksta, bet retai determinuoja veiksmo posūkius.
Dinamiškas elementas iškyla dažniau antraeiliuose moterų personažuose — patikimos draugės, intrigantės, liežuvininkės, gundytojos. Jos sumaišo reikalus teigiamajam herojui ir jo mylimajai, įveda humoro elementus, folklorinius atspalvius. Jos nestovi romano emociniame centre, ir todėl joms leidžiama nestovėti ant pjedestalo. Ta prasme jos turi daugiau autonomiškumo ir mažiau stereotipinių dorybių.
Dažnai sutinkama fabula vaizduoja herojų išeinantį iš gimtojo kaimo į viliojančias miesto šviesas, palikusį kaime jaunystės mylimąją, kuklią ir jam niekad neišreiškusią savo jausmų. Jis susitinka paviršutiniškas miesto moteris — gundytojas, nusivilia jomis ir grįžta į dvasią gydančią motinos-žemės aplinką. Čia jis atpažįsta tikrąsias vertybes. Jei romanas baigiasi laimingai, jaunystės mylimoji jo visą laiką ištikimai laukė, ir jie pradeda naują gyvenimą kartu. Melancholiškoje versijoje jos gyvenimas prarastas laukime, ji miršta arba išteka už jai netinkančio vyro. Herojus lieka su prasikaltimo ir nostalgijos mišiniu ir romantiškais prisiminimais.
Pateikdama minėtą subendrintą fabulos pavyzdį, nedarau jokio sprendimo apie to tipo romano literatūrinę vertę. Noriu pabrėžti tik faktą, kad moteriškųjų personažų likimas yra determinuojamas vyro - herojaus. Asmeniškos laimės ieškojime ir pilname asmenybės išsivystyme moters prigimties pilnas pražydėjimas randamas jai mylint ir esant mylimai. Vyro ir moters emocinių santykių plotmėje elgesio kodas gan griežtai nustatytas. Jei moteris suvilioja vyrą, ji yra nubaudžiama; jei ji leidžiasi suviliojama, ji kenčia. Jei ji yra dora moteris, ji pakliūva į doro vyro mylinčią globą. Nors ir pavaizduota idealistiškai ir lyriškai, egzaltuota įvairiais poetiškais įvaizdžiais, moteris yra objektas. Tai herojaus dekoratyvi lėlė, kurią lengva mylėti, kilnu ir malonu atleisti, jei nusikalsta. Tai moters-vaiko ir moters-motinos sintezė, neabejojanti mylimo vyro sprendimais, negąsdinanti jo ego ir kompensuojanti už visus kitus trūkumus dideliu talentu kentėti.
Po antro pasaulinio karo Lietuvos proza sustingo socialistinio realizmo formulėje. Nežiūrint to, kad moterys dabar pasidarė lygios vyrams ir teoretiškai turėjo kovoti su vyru petys į petį statant naują pasaulį, romanuose moterų personažai nedaug pasikeitė. Moteris dabar turėjo du autoritetus — vyrą ir partiją. Moteris namų aplinkoje liko įprastas "kovotojo poilsis", kurioje herojus rado jėgų vėl kovoti ir statyti. Esminių sprendimų ji nedarė, ir moralinis kodas (kas leidžiama vyrui, neleidžiama moteriai) liko tas pats. Rašytojai apvilko lėles naujomis uniformomis, bet jos liko lėlės.
Moterys, kurios nebesutinka toliau vaidinti tradicines roles, atėjo į romaną paskutinėje dekadoje. Moterų personažai romanuose pradeda užimti funkciją, anksčiau rezervuotą herojams. Tai veiksmo ir pasirinkimo funkcija. Esmėje vyro ir moters lytinės įtampos žaidimo taisyklės liko tos pačios. Tik moterys nusprendžia palenkti žaidimą savo naudai. Palyginti dažnai jos yra tamsieji charakteriai, dominuojančios vyrus ir paverčiančios juos instrumentais savo asmeniškos laimės ieškojime. Lord Byron romantiška idėja, kad "meilė vyrui yra šalia jo pagrindinio tikslo, o moteriai jos visa egzistencija" vis dažniau ir dažniau tinka išvirkštine prasme dabartinėms romanų moterims.
Antrasis pasikeitimas yra tai, kad moteris, naudojanti vyrą kaip instrumentą kelyje į tikslą, atsisako tai apvilkti sentimentaliomis iliuzijomis. Savęs gailėjimasis ir savęs apgaudinėjimas šiandien dažniausiai vyrų herojų sferoje. To priežastys yra įvairios, ir nemanau čia jų analizuoti. Pakanka pažvelgti į socialinį romanų foną. Jį sudaro vis didėjantis materializmas, asmeniško pasisekimo ieškojimas bet kokia kaina ir šeimos vieneto disintegracija. Kardinalines dorybes — darbą, stiprią šeimą ir entuziastingą paklusnumą partijai — pakeitė psichologinis peizažas gobšumo ir baimės, frustracijos ir nuobodulio. Šiame fone blaškosi herojus, bandydamas suprasti savo tikrojo "aš" išdavimą praeityje ir bandydamas integruoti praeitį ir dabartį. Jį manipuliuoja biurokratija ir moterys. Ir todėl jam šiandien atitenka objekto rolė. Herojui sunku susitaikyti su idėja, kad idealizuojamos moterys pradeda atskirti lytinį patrauklumą nuo įsimylėjimo ir įsimylėjimą nuo meilės. Dar daugiau: moterys kalba apie savo norus ir reikalavimus neornamentuota kalba. To išdavoje šios save pažįstančios ir determinuojančios moterys nebetelpa į herojaus iliuzijų rėmus.
Raimundo Kašausko "Gerumo kaina" (1978) pateikia Don Kichoto temos versiją, kurios dramatinis centras yra klasiškas vyro, žmonos ir meilužio trikampis. Audronė, iš pirmo žvilgsnio tradiciškai graži, romantiška, svajojanti jauna mokytoja, atsiranda tarp establišmento atstovo (žinančio, kad gyvenimas susideda iš kompromisų) ir jauno žurnalisto (norinčio kovoti, nors ir beviltiškai, prieš bet kokius kompromisus). Idealistui Vytautui Audronė yra inspiracija — Dulcinėja, vyrui — fragmentas praeities, kada jis dar turėjo pilną pasitikėjimą savimi. Psichologiškai ji reikalinga abiem, abu kuria apie ją iliuzijas, nė vienas iš tikrųjų jos, kaip individo, nepažindamas. Audronė, tai žinodama, atsisako galutinai pasirinkti vieną iš jų. Daugiausiai pažindama save, ji yra laisviausia iš jų. Jie kovoja už profesinį integralumą, bet nesugeba priimti savo psichologinių reikalavimų. Audronė, jų iliuzijų objektas, neturi iliuzijų apie save.
V. VIZGIRDA PEIZAŽAS (1955). Galdiko galerija New Yorke
Mykolo Sluckio romane "Uostas mano neramus" (1974) sutinkame kinomatografijos menininką, likimo pagautą tarp dviejų moterų: Miglės, jo žmonos — personifikuoto sensualumo ir Renatos, darbščios, rimtos, idealistės — sumoderninto "geros moters" stereotipo. Menininko tikrovė yra fragmentuota; jo žvilgsnis yra kameros akis, nuolat ieškanti naujų formų ir impresijų. Menininko tikrovėje Miglė valdo jo pojūčius; atvira hedonistė, kuriai gyvenimas yra improvizacijos malonumų ieškojimas, ji stimuliuoja jo vaizduotę. Tuo tarpu kasdieninėje vyro-žmonos tikrovėje jis nori ją prijaukinti, paversti ją dalimi savęs. Dvi tikrovės susikerta, dramatinė įtampa romane yra įtampa tarp jų:
— Nebuvo Miglės, vadinas, dar nebuvo manęs — Romualdas Alksnys, Miglės nepažinojęs, ir Romualdas Alksnys, ją atradęs ir vėliau praradęs, — du skirtingi žmonės, kurie vargiai patys save atpažintų, nors Miglė ir aš, kartu gyvendami, veržte veržėmės į pirmykštį save.
(Uostas mano neramus, p. 39)
Miglės charakteris yra daugiau moters-vaiko negu tradicinės "femme fatale": gyventi tik šiam momentui ir šokiruoti socialinių konvencijų atstovus. Romualdui, išaugintam kieto charakterio motinos, kuri visados statė pareigą prieš jausmą, Miglės charakteris yra nuolat erzinanti dilema. Jis bando grįžti prie vaikystės draugės Renatos, jo akimis, ramios užuovėjos. Kiek Miglė yra spalvinga ir besiblaškanti, tiek Renata rami, išlaikyta, vientisa. Tik trumpos aferos galas nėra visai tas, kurio jis tikėjosi:
Rytą buvo stambesnė ir realesnė. Švelniai nusišypsojo, lyg kažkas būtų nutikę jam, o ne jai; nebandė nei meilintis, nei priekaištauti.
(Uostas mano neramus, p. 264)
Ir paprašo ją palikti ramybėje. Jausdamasis atmestas, Alksnys lieka su Miglės dilema — su
tikti su jos reikalaujama laisve, ar išsiskirti su ja. Sluckio herojus pilnai šios dilemos neišsprendžia. Nežiūrint to, jog jis gerai žino, kad joks melas žmonių santykiuose nepateisinamas bet kokiu principu, romane jaučiama nostalgija moterims, kurios yra daugiau paslaptingos, mažiau atviros. Moterys nebėra "saugūs uostai".
Renata ir Miglė yra romantiškų, viliojančių moterų variantai.
Antano Drilingos romane "Laimės kūdikio gyvenimas" (1979) dėmesio centras yra vedybų, kaip charakterio disintegracijos, analizė. Čia sutinkame Jovitą, lietuvišką Moli Flanders, šaltai kalkuliuojančią oportunistę, siekiančią materialiai ir socialiai užtikrintos padėties. Protagonistas Julius keliauja ilgu ir skausmingu keliu, kol pagaliau supranta, kad gyvenime jis nėra padaręs jokių sprendimų, nepriklausančių nuo kitų. Gulėdamas ligoninėje po auto katastrofos, savo košmaruose jis susitinka savo šeimos vyrus, revoliucionierius, kovotojus už idėją, kurių gyvenimas buvo veiksmo ženkle. Jo gyvenimas tuo tarpu buvo visados mažiausio pasipriešinimo ženkle. Jo žmona Jovita iš paklusnaus molio sugebėjo nulipdyti priimtiną, bet moraliai pasidavusią korupcijai establišmento figūrą. Jovita labai gerai žino pagrindines taisykles turgaus aikštėje. Viskas turi savo kainą, ir kuo aukščiau stovi, tuo daugiau gali pirkti. Tik avys seka principais, iš kurių aviganiai juokiasi. Julius gyvena pagal jos reikalavimus, įsivelia į juodosios rinkos pinkles, atsisako idėjos turėti vaiką, nes tai trukdytų Jovitai. Ironija yra tai, kad ji, manipuliavusi Julių savo tikslams, nėra patenkinta galutiniu rezultatu. Jie abu yra geri pavyzdžiai neskrupulingo noro visados plaukti paviršiuje, su tuo skirtumu, kad ji paverčia žodžius darbais. Dri-linga duoda mums gana nykų portretą šių dienų vedybų. Jam, kaip rašytojui, reikia atiduoti kreditą, kad jis atsisako užbaigti Juliaus problemą lengva sentimentalia formule. Jei Julius toliau gyvens, jis gal bus daugiau ar mažiau moralinis bailys. Dar daug kartų jis ir Jovita diskutuos, kodėl jų gyvenimas kartu tiek mažai reiškia . . .
Kitas pavyzdys manipuliuojamo vyro, daugiau sentimentalioje perspektyvoje, yra Tauras Leonido Jacinevičiaus romane "Arbata penktą valandą ryto" (1978). Tauras, kuris niekad nebuvo nei geras poetas, nei geras sūnus, nei geras brolis, remiasi moterimis iki desperatiško taško. Jo charakteris yra gan gera studija savęs kankinimo. Jo buvusi žmona Julė ir buvusi meilužė Danielė negali pakęsti malonumo, kurį Tauras semia iš nuolatinės savęs kritikos, visų įtarinėjimo ir neurozės kultivavimo. Jo vedybinis gyvenimas neturėjo jokių galimybių. Taurui reikėjo melodramos, ne tikrovės.
Juokinga, kartais pagalvodavo Tauras, bet tikriausiai man arba Julei reikėjo susirgti džiova arba kokiu vėželiu, ir tada klostytųsi kaip skaitytose meilės istorijose.
(Arbata penktą valandą ryto, Pergalė, 1978, ĮSI r. 11, p. 52)
Autoironija yra vienas iš Tauro patrauklesnių bruožų. Šiaipjau, jei moters-vyro rolės būtų sumainytos, Tauras būtų visai priimtina karalienės Viktorijos laikų romanų moteris. Julė, Tauro akimis, yra kompetentinga gailestingoji sesuo, simpatijos, dvasinio švarumo pavyzdys. Jokiu atveju ne nelaimingos meilės auka. Scena, kurioje ji palieka Taurą, Jacinevičiaus pristatoma taip paprastai, kad ji beveik praslysta nepastebėta skaitytojų. Danielė, kurios vyrų kolekcija paremia jos ego, žaidžia Tauro silpnybėmis. Abi moterys gerai žino Tauro ribotumą. Jo kaleidoskopiškos nuotaikos, balansas tarp švelnumo ir brutalumo jas pakankamai patraukia jo pilnai neatmesti. Danielė priims jį iš vienišumo, Julė — iš tolerancijos.
Tokiems charakteriams, kaip Julės, rašytojai dažnai duoda alternatyvą stipraus, ištikimo vyro. Jacinevičius taip pat pristato solidų ištikimą vyrą, kuris pasiryžęs Julei suteikti laimę. Ji jos atsisako:
— Jis mane juk aklinai užmūrys, lyg kokiame kape, savo ta lemtinga, tarytum iš aukščiau siųsta kantrybe, o aš pasidarysiu šlykšti isterikė . . .
(Arbata penktą valandą ryto, Pergalė. 1978, Nr. 11, p. 52)
Tai gan gera definicija ne vien Julei, bet ir kitų moterų personažams, apie kuriuos kalbėjau. Jos nenori būti užmūrytos iš anksto nustatytose rolėse, nenori būti išteisinamos mylinčių vyrų ir atsisako vartoti isteriką kaip ginklą. Iš tikrųjų daugumą isteriškų scenų autoriai palieka vyrams.
Ryškiausi pavyzdžiai sunkiai vyrams suprantamų moterų pateikiami Jono Avyžiaus "Chameleono spalvose" (1979). Tai didelė šių dienų Vilniaus aukštesniosios visuomenės freska. Iš dalies primenanti Thackeray Vanity Fair. Kaip dažnai randame paskutiniosios dekados romanuose, čia yra menininkų, kovojančių už savo kūrybinę tiesą ir siauraprotiškos briurokratijos. Didelė dalis kny gos skirta'ilgom ir statiškom diskusijom apie kūrėjo pašaukimą, visuomenės indiferentiškumą, meninių standartų smukimą ir t.t. Dramą Avyžius pristato menininkų santykiuose su moterimis, fabuloje balansuodamas daugiau negu tris "meilės trikampius". Asmeniškas ir viešasis kūrėjo pasaulis pagrįstas melu — chameleono sugebėjimu prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Veidmainiškumas kaip gyvenimo stilius ypatingai pabrėžiamas moterų charakteriuose, kuriuos Avyžius tapo labai tirštomis ir tamsiomis spalvomis. Veronika, netalentingo, bet visuomenėje gerbiamo dailininko žmona, ir talentingo, bet nenorinčio daryti kompromisų skulptoriaus meilužė geriausiai iliustruoja autoriaus įniršimą prieš moteris, kurios traktuoja meilę kaip komediją. Veronika neturi jokių moralinių skrupulų naudoti seksą kaip instrumentą. Žodis "meilė", galvoja Veronika, yra patogus vyrams pridengti nuogą lytinį instinktą ir moterims pririšti vyrą prie savęs. Ji, tarp kitko, nebijo to ir viešai pasakyti. Viename baliuje Veronika šokiruoja svečius interpretuodama tradicinę "macho" definiciją moterims. Jei jos yra avys, kurias užtenka gerai pašerti, laikyti saugioje vietoje ir naudoti vyrų malonumui, kodėl joms nepasidairyti po svetimas pievas, nors ir dėl įvairumo.
Avyžiaus vyrai kalba apie meilę daug. Dažnai egzaltuotai, su kiek karčiu prieskoniu:
— Iš visų žmogiškų aistrų meilė turbūt tauriausias, švenčiausias jausmas, tačiau tokiame amžiuje ji pavirsta blogai surežisuota komedija, kurią pažiūrėję visi juoksis, tik tu vienas verksi.
(Chameleono spalvos, p. 94)
Šitaip kalba Liudas Skirmonis, idealistas skulptorius, pagrindinis romano herojus, kurį Avyžius išgelbsti iš Veronikos pinklių. Jis taip pat kalba daug apie ištikimybę, reikalaudamas jos iš Veronikos. Ironiška, kad Skirmonis turi namuose tobulai ištikimą, visus jo ekscesus priimančią žmoną. Tiesa, ji nėra labai įdomi. Skirmonio geriausias draugas, rašytojas Andrius Skardis, irgi žiauriai kenčia dėl savo meilužės Danos neištikimybės — ji atsisako išsiskirti su vyru ir ištekėti už jo. Jis taip pat turi ištikimą, beviltiškai jį mylinčią žmoną, kurios gerąsias ypatybes jis atranda senoje romantiškoje tradicijoje, prieš pat mirtį. Panašių pavyzdžių yra romane ir daugiau. Nelabai lengva tikėti šių herojų pergyvenamomis melodramomis. Peršasi mintis, kad jie daugiausiai kenčia dėl netekimo saugaus dvigubos moralės standarto; vyrams ir moterims netaikyti tie patys moraliniai reikalavimai. Kai Veronika ir jos draugės pradeda traktuoti vyrus kaip objektus, išyra tradicinis žaidimas, ir kyla antagonizmas. Momentais jis priartėja prie Strindbergo neapykantos:
— Mūsų idealizmas iš moters padarė stabą. Meldžiamės, pataikaujame, šlykščiausiai žemindamiesi. O ji, kekšė, tuo piktnaudžiauja. Ne, drauguži, aš jau įsitikinau, kas yra moteris. Tai lapės gudrumo, klastos, beširdiškiausio egoizmo įsikūnijimas.
(Chameleono spalvos, p. 195)
Pacituoti Skardžio žodžiai gan tiksliai išreiškia dilemą vyro, kuris įpratęs moterį matyti arba kaip idealizuotą stabą, arba kaip paklusnią avį. Gaila, bet Avyžiaus herojai nėra linkę analizuoti priežasčių, kodėl vyrų - moterų santykiai yra pavirtę komedija su kaukėmis. Autorius neprieina prie psichologinės analizės moters, ieškančios seksualinės lygybės su vyru. Kol kas nė vienas Lietuvos rašytojas to dar nėra bandęs.
Kaip matome, moterų personažai rašytojų šiandien vis daugiau naudojami romanų struktūroje kaip autonomiški vienetai. Jų funkcija darosi svarbesnė, negu vien išryškinti herojaus charakterį. Tradiciškai autoriai kreipė daugiausia dėmesio į moters socialinę rolę — ji buvo pirmoje vietoje dukra, motina, žmona, mylimoji, antroje vietoje individas. Aišku, šios rolės romane visada išliks. Tik pasikeičia šių rolių interpretacija. Moterys vis daugiau dominuoja jas supančią tikrovę, mažiau leidžiasi dominuojamos. Jei vyrų charakteriai dažnai atrodo gana patetiški šalia agresyviai laimės ieškančių moterų, jų santykiai psichologiškai daugiau įtikinantys. Didesnioji dalis moterų personažų yra neigiami, bet, teigiami ar neigiami, jie nėra vien romano ornamentai, ne lėlės.
Psichologiniame romane charakteriai turi savo evoliuciją, per kurią sužino savo asmenybės galimybes ir ribotumus. Moterų charakteriai dažnai būdavo visiškai statiški — jokio tikro vidujinio pasikeitimo skaitytojas nematė. Dabar moterims duodama daugiau introspekcijos ir daugiau "selfawareness". Tuo pačiu jos darosi įdomesnės kaip žmonės.
Lietuvos rašytojai nuolat nagrinėja problemą, kurią galima būtų išreikšti maždaug taip — kaip išlaikyti šeimos integralumą visuomenėje, kurioje visos vertybės yra reliatyvios. Šitoje perspektyvoje moters ir vyro santykiai iškyla į dėmesio centrą. Iki šiol rašytojai šių santykių problematiką daugiau iliustruoja, negu ieško joje psichologinių priežasčių. Esmėje tai daugiau sociologinis, o ne psichologinis žvilgsnis į moters likimą. Parafrazuojant Schopenhauerį, jie analizuoja vyro dilemą — įsimylėjęs į gražų veidą, jis tampa pririštas gyvenimui su nemalonia svetima būtybe. Klausimas, kodėl moteris tampa svetima, dar laukia analizės. Bet kelias į tą analizę yra atviras. Šių dienų rašytojui lėlių namai negali būti tikrovė.
V. VIZGIRDA NATIURMORTAS (1952) Čiurlionio galerija Chicagoje |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
