Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MOKSLININKO DILEMA IŠLIKTI OBJEKTYVIAM PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Rimvydas Gilvainis   

MOKSLININKO DILEMA IŠLIKTI OBJEKTYVIAM TOTALITARINĖS VALDŽIOS SUSIAURINTAME AKIRATYJE

Aplankius totalitarinį kraštą ir pamačius tik tai, ką ir kiek jo šeimininkai leido pamatyti.. . Ką mokslo žmogus gali parašyti savo reportaže apie padėtį tame krašte savo mokslinio uždavinio ribose? Jis stovi dilemoje: kaip išlikti objektyviam susiaurintame akiratyje ir kaip bent netiesiogiai nepasitarnauti totalitarinės valdžios propagandai... Ar jo reportažas objektyviai perduos tikrove, ar jis bus tinkamai suprastas? Beveik nėra abejonės, kad kai kas jo paklaus ar ir apkaltins, jei savo reportaže nepalietė to, ko totalitarinė valdžia gėdijosi ir dėl to nuo jo slėpė.

VERTINIMAS

Dr. V. Bieliausko įspūdžiai apie psichinių ligonių priežiūrą Lietuvoje: "Baigęs skaityti. . . , pasijunti, kad kaiko dar trūksta."
Retai tepasitaiko, kad svetima spauda rašo apie Lietuvą ir lietuvius. Todėl tokį rašinį užtikus, visada kyla smalsumas paskaityti, kas apie mus rašoma, ir sužinoti, ką kiti apie mus skaito. Toks smalsumas tuojau įsižiebė, užtikus dr. Vytauto J. Bieliausko straipsnį apie psichiškai sergančių priežiūrą Lietuvoje. Tam tikriausiai yra dvi priežastys. Pirma, dr. Bieliauskas yra vienas iškilesniųjų išeivijos psichologų, daugelio veikalų autorius, o taip pat pasižymėjęs ir savo organizacine veikla tų psichologų tarpe, kurie domisi religinės psichologijos klausimais (žr. Pokalbis su dr. Vytautu Bieliausku, Aidai, 1980, Nr. 3, p. 164-167). Antra, dr. Bieliausko tema yra intriguojanti. Pripratus skaityti daugiau apie fizinį pasikeitimą Lietuvoje, — statomą rafi-neriją, tuštėjančius kaimus ir t.t. — pažvelgimas į kasdieninę psichiškai sergančiųjų padėtį pajaučiamas kaip gaivaus vėjelio pūstelėjimas. Šis dr. Bieliausko straipsnis, pavadintas "Mental health care in the USSR", buvo paskelbtas Amerikos psichologų sąjungos žurnale American Psychologist (1977, Vol. 32, No. 5, p. 376-370), kurio tiražas siekia apie 50,000. Su šio straipsnio mintimis ir norime skaitytoją trumpai supažindinti.

Dr. Bieliauskas vyko Lietuvon, norėdamas aplankyti Vilniaus Universitetą. Tačiau, nors ir gavus Vilniaus Universiteto oficialų pakvietimą ir Amerikos valdžios leidimą vykti Sovietų Sąjungon, atsilankymas nebuvo dar užtikrintas. Jam dar teko pasigrumti su išsikerojusia sovietine biurokratija. Vienu metu net atrodė, kad visi planai subyrės. Tačiau jo paties nustebimui šis biurokratinis raizginys staiga atsimezgė, ir jo kelionės reikalai buvo bematant sutvarkyti.

Kelionė į Sovietų Sąjungą ir Lietuvą nesiribojo tik atsilankymu Vilniaus Universitete. Dr. V. Bieliauskas taip pat trumpai užsuko ir j kitus mokslo centrus būtent Maskvą ir Leningradą. Plačiau susipažinęs su Sovietų Sąjungos mokslo pasauliu, dr. Bieliauskas pakartotinai svarsto mokslo žinių sklaidos klausimą Sovietų Sąjungoje. Jo manymu, mokslinių žinių sklidimas yra viena-kryptis, būtent plaukiąs iš didžiųjų mokslo centrų į paskiras respublikas, tad ir j Vilniaus Universitetą. Naujų idėjų, naujų metodų bei naujų veikimo būdų užuomazga yra Maskvoje bei Leningrade, o iš ten spinduliuoja ir į provincines vietoves.

Tačiau neaišku, kodėl, nebesi-ribodamas tik mokslo sritimi, dr. Bieliauskas šį išcentrinį žinių sklidimą paverčia bendru principu, apimančiu visas sovietinio gyvenimo sritis. Pastebėjęs, kad tarp įvairių respublikų yra kalbinių bei kultūrinių skirtumų, jis tuoj priduria, kad šiuos skirtumus nustelbia niveliuojanti centrinių miestų įtaka. Todėl tarp sovietinių respublikų yra daugiau panašumo negu skirtumo. Tačiau kiek ši pažiūra yra teisinga, reikėtų abejoti. Pirma, nepateikiamas nei vienas panašumo atvejis šiai pažiūrai patvirtinti. Taip ir lieka neaišku, kodėl lietuviai, gruzinai, rusai ir kirgizai yra labiau į vienas kitą panašūs negu skirtingi. Antra, ši pažiūra kertasi su mūsų politinių stebėtojų nuomone, kad pabaltijo valstybės atlieka tam tikrą tarpininko vaidmenį. Jų akys krypsta ne tik į Maskvą, bet ir į Vakarus. Tad jos yra tarsi langai, per kuriuos Sovietų Sąjungą pasiekia kitas pasaulis. Patvirtindamas šią nuomonę, bet prieštaraudamas sau pačiam, dr. Bieliauskas pastebi, kad Lietuva didžiuojasi pati pirmoji iš visų respublikų atidariusi šeimos terapijos centrą Vilniuje.

Kalbėdamas apie psichiškai sergančiųjų priežiūrą, dr. Bieliauskas gana smulkiai nusako organizacinę sistemą, kuri šią priežiūrą vykdo. Vyriausias šios priežiūros organas yra Sovietų Sąjungos sveikatos ministerija, kuri turi padalinius kiekvienoje respublikoje. O prie šios ministerijos yra prisiglaudęs protinių ligų skyrius. Šiam skyriui vadovauja respublikos neuropatologas, kuris yra atsakingas už respublikos psichiatrines ligonines. Pastaruoju metu prie sveikatos ministerijos yra įsteigta ir respublikos psichiatro pozicija. Šis psichiatras rūpinasi, kad būtų sudaryti protinių ligų skyriai prie įvairių sveikatos klinikų.

Tačiau apie pačią priežiūrą dr. Bieliauskas nedaug ką pasako. Jo manymu, 1976 m. Lietuvoje psichiatrinėse ligoninėse buvo apie 3,500 pacientų. Nustatyta, kad jų dauguma yra šizofrenai arba apimti depresijos. Kiek buvo psichiatrų, niekur nepasakoma. Ligoniai yra gydomi vaistais, gamintais pačioje Sovietų Sąjungoje. Jei liga įgauna chronišką pobūdį, pacientas perkeliamas į specialią ligoninę "invalidams", kur yra prižiūrimas ir toliau gydomas. Psichiatrinės ligoninės iš lauko atrodančios tvarkingai, bet į vidų dr. Bieliauskui buvo sunku patekti. Tačiau jo paties žodžiais — "kiek truputis man teko matyti" — šios ligoninės, jo manymu, nedaug kuo skyrėsi nuo Amerikos valdiškųjų ligoninių. Ironizuodamas dar priduria, esą būtų gerai, jei Amerikos ligoninių personalas susigėdytų dėl ligoninių, kaip Lietuvoje kad buvo gėdinamasi. Tačiau kas yra tas matytas "truputis", niekur nepaaiškinama. Tad skaitytojas iš tikrųjų ir nesužino, kokia yra psichiatrinių ligoninių pacientų būklė: kokia jų apranga, koks maistas, kokia buitinė padėtis, kaip su juo elgiamasi kaip su žmogumi. Lieka neaišku, kokiais duomenimis pasiremdamas, dr. Bieliauskas priėjo išvadą, kad psichiatrinės ligoninės Lietuvoje yra panašios į valdiškąsias psichiatrines ligonines Amerikoje.

Įdomios yra dr. Bieliausko pastabos apie universitetus, kuriuos jam teko lankyti. Maskvos universiteto psichologai domisi psichiniais sutrikimais tik mokslinių tyrimų požiūriu. Jiems visai nerūpi ieškoti psichologinio gydymo priemonių. Pagal juos, gydymą teatlieka medicinos gydytojai. Priešingai, Leningrado universitete yra didelis susidomėjimas psichologinėmis diagnostikos bei gydymo priemonėmis. Lietuvoje klinikinė psichologija, kaip psichologija apskritai, dar esanti labai jaunutė. Vilniaus universitete iš 24 dėstytojų nėra nė vieno su daktaro laipsniu. Gal dr. Bieliausko lankymosi metu ir nebuvo psichologų su daktaro laipsniu, tačiau jo teigimas, kad psichologija Lietuvoje esąs jaunutis mokslas, yra netiesa. Užtenka pažvelgti j A. Gučo knygą Psichologijos raida Lietuvoje (Vilnius: Mintis, 1968), kad pamatytum, jog psichologijos šaknys Lietuvoje siekia pačius psichologijos pradmenis. Iš tikrųjų, psichologijos raida Lietuvoje yra mikrokosmas tos pačios raidos, kuri vyko kituose kraštuose. Gaila, kad dr. Bieliauskas šio fakto nepastebėjo.

Besilankydamas Vilniaus universitete, dr. Bieliauskas taip pat turėjo progos skaityti ir paskaitų iš klinikinės psichologijos. Nustebintas, kad jo paskaitos nebuvo varžomos, jis daro išvadą, kad pasikeitimas informacijomis Sovietų Sąjungoje daug laisvesnis, negu esame įpratę manyti. Tačiau ši išvada netrukus savotiškai subliūkšta. Po dviejų sakinių patiriame, kad šeimininkai paskaitininkui davę suprasti, jog politinės bei teologinės temos diskusijų metu neturėtų būti keliamos. Bet jam šis prašymas sunkumų nesudaręs, nes jis nesąs nei politinių nei teologinių mokslų žinovas.

Dr. Bieliauskas taip pat pasidalina įspūdžiais apie patirtus asmeninius išgyvenimus, lankantis Sovietų Sąjungoje. Jo paties prisipažinimu, jo santykis su kolegomis Lietuvoje buvo paženklintas tam tikro kiekio "įtarinėjimo bei paranoikos". Tačiau šitokia patirtis neišvengiama uždaroje bendruomenėje, kokia yra Sovietų Sąjunga. Jis šiuos išgyvenimus aiškina nesaugumo jausmu, kurį visiems, atrodo, teko patirti. Tačiau, lankantis Maskvoje bei Leningrade, kur jo kolegos jautėsi saugesni ir buvo mažiau įtempti, ir jis panašiai jautėsi — saugesnis  ir laisvesnis.

Baigęs skaityti dr. Bieliausko straipsnį, pasijunti, kad kažko dar trūksta. Ir iš tiesų juk niekur nebuvo paminėtas psichiatrinio gydymo piktnaudojimas Sovietų Sąjungoje, apie kurį gana plačiai jau tada buvo kalbama ir apie kurį dažnai buvo rašoma ir mūsų pogrindžio spaudoje (žr., pvz., LKB Kronika, Nr. 12). Šio skaudaus klausimo aplenkimas tačiau nebuvo nepastebėtas. Dar tais pačiais metais American Psychologist (1977, Vol. 32, No. 12, p. 1117) buvo išspausdinęs Alfrid Hornik laišką, kuriame autorius gana kritiškai atsiliepia apie dr. Bieliausko straipsnį. Jis pastebi, jog dėl persistengto "objektyvumo" straipsnyje nutylimas KGB psichiatrijos piktnaudojimas. Niekur straipsnyje nepaminėtos specialios psichiatrinės ligoninės, kuriose disidentai yra "gydomi" dažnais mušimais, kenksmingais chemikalais ir kitom kankinimo priemonėm. Autoriaus teigimu, "kalbėti apie sovietinę psichiatriją ir psichologiją lyg šių baisenybių nebūtų, yra lygu aiškinti nacinės Europos kalėjimų sistemą, nutylint koncentracijos stovyklas". Prisimindamas dr. Bieliausko teigimą, esą psichiatriniai skyriai prie ligoninių Sovietų Sąjungoje yra panašūs į apylinkių psichinės sveikatos centrus Amerikoje, Alfred Hornik leidžia prabilti buvusiam sovietinės psichiatrinės ligoninės įnamiui, Leonid Plyušč, pateikdamas ištrauką iš jo pasisakymų. Vaizdas, kurį jis atskleidžia, yra šiurpus.
Rimvydas Gilvainis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai