Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ LENKŲ ŽURNALO "KULTŪRA" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Širvydas   
Užsienio lenkų Instytut Literacki kas du mėnesiai Paryžiuje išleidžia Jerzy Giedroyc redaguojamą žurnalą Kultūrą, kurio šių metų pirmasis numeris (sausio-vasario) savo 240-yje puslapių turi lietuviui įdomios medžiagos apie Nobelio premiją laimėjusį, Lietuvoje gimusį lenkų poetą Czeslaw Milosz. Skelbiama jo kalba premiją priimant, įteikėjo žodis ir Milašiaus kalba bankete — iš viso 8 puslapiai.

Pirmuosius eilėraščius išspausdinęs Lenkijos valdytame Vilniuje 1930 metais, Vilniaus universiteto leidinyje "Alma Mater Vilnensis", Milašius sako nesvajojęs iškilti rašytoju, tačiau vėliau, savitai kurdamas Prancūzijoje ir Amerikoje, supratęs, kad poetui garbė rašyti sava kalba ir savo vietoje. Poetui privalu budria akim iš poezijos aukštybių stebėti visumą ir kiekvieną jos smulkmeną, o vėliau gyvu žodžiu vaizduoti, kas matyta. Tai tartum ieškojimas realybės, kuri savo neįkan-damumu priklauso Piloto klausimo esmei "Kas yra tiesa"?

"Aš esu", pareiškė Milašius, "dzieckie Europy" (Europos kūdikis), kaip vienu eilėraščiu prisipažino, nors jo autobiografinę apybraižą prancūzai pavadino Une autre Europe (Kita Europa). Milašius pripažįsta, kad gal iš tikrųjų ir yra dvi Europos. Šios kitos Europos gyventojai buvo įbrukti į patį vidurį XX a. "tamsumos branduolio", kurį jis ir jo amžininkai siekė gyvu, laisvu žodžiu realiai pavaizduoti. Kai ta tamsuma susirgo nepagydomu priepuoliu varžyti laisvą žodį, poetui teliko iš tėvynės išsikraustyti ir tą kitą Europą palikti.

Apie Lietuvą Milašius pareiškė: "Gera gimti mažame krašte, kur gamta arti žmogaus ir pasiduoda jo saikui, kur šimtmečiais sugyveno įvairios kalbos ir tikėjimai. Mintyje turiu Lietuvą, poezijos (dainų) ir pasakų kraštą. Kadangi šeima nuo XVI a. vartojo lenkų kalbą, kaip kai kurie suomiai švedų, o airiai anglų, esu lenkų, ne lietuvių poetas, tačiau gamtovaizdžiai ir galbūt lietuvio siela manęs niekados neapleido".

Milašius sakė: "Buvo likimo palaima lankyti mokyklas ir universitetą tokiame nuostabiame mieste, kaip Vilnius, į kurį atneštoji baroko ir italų architektūra visu pilnumu įsikūnijo kiekviename mūre, o greta 40 bažnyčių gyvavo 40 sinagogų, todėl žydų buvo pramintas Jeruzale šiaurėje. Amerikoje mokytojaudamas, supratau, kaip giliai į mane įaugo senojo universiteto mūrai ir pasiliko atsiminimai senovės romėnų teisės formulių bei senosios lenkų literatūros, kuri studentus Amerikoje stebina savo dievobaimingu anarchizmu, taikliu humoru ginčams apmalšinti, bendros organiškos vienybės nujautimu ir nepritarimais jokiai centralizuotai valdžiai. Tokiame pasaulyje išaugęs, žmogus neišvengiamai realybės ieškos apmąstymais (kontempliacija)".

Milašius klausytojams (ir Europai) priminė, kad tautomis mainikavusių diktatorių jau nėra, bet tebėra trijų Pabaltijo valstybių, buvusių Tautų Sąjungos narių, neįrikiavimas į Jungtines Tautas, nors iš Europos žemėlapio jas ištrynė anų diktatorių slaptas 1939 metų susitarimas.

Jis pareiškė: "Turėjau laimės, kad savotiškų vizijų paryžietis, mano giminaitis Oskar Milosz mane priėmė kaip sūnų. Kodėl jis prancūzų poetas, gal išaiškintų jo gimtojo krašto, kadaise vadinto Didžiąja Lietuvos Kunigaikštija, praeitis". Iškėlė, kad giminaitis Oskaras, kaip anglų poetas William Blake, žavėjosi Emanuelio Svvedenborgo mintimis, su kuriomis, Oskaro įtaigaujamas, giliau susipažino ir Česlovas. Jie bendrai juto, kad žmonija, kurią Oskaras vadino "triūsiančiomis masėmis", jaučiasi prislėgta Newtono fizikos ir mašinų amžiaus ir ima trokšti dvasinių, tikrųjų visatos vertybių.

Nobelio premijoms skirti komisijos sekretorius švedas Lars Gyl-lensten savo žodyje pareiškė: "Czes-law Milosz gimė Lietuvoje ir išaugo apystovose, kuriose dar buvo gyvos senos liaudies tradicijos su savo sudėtingai turtingu turiniu. Pramonė krašto buvo nepalietusi, ir žmonės sugyveno ankštai su gamta".

Milašius sakosi esąs išeivis tikra to žodžio prasme. Išeivis iš tėvynės ir išeivis kaip visa žmonija, kaip Adomas, išvarytas iš rojaus, iš tikrosios tikrovės. Milašiaus poezijoje pilna ginčų ir prieštaravimų. Poeto svarbiausia pareiga, Milašius pareiškė prancūziškai, yra praverti tokį plotą, kad gyvenimas išeitų kuo jausmingiausias. Jo poezija esanti įrodžiusi, kad gali jungti visus ir kiekvieną.

Bankete Milašius pareiškė: "Mintyje stovi mano Europos dalelė, kraštas tarp Vokietijos ir Rusijos, kuris tiki į laisvės ir gerovės rytojų. Ypač grįžtu į Lietuvą, kurioje gimiau". Sakosi esąs tremtiniu, kurių planetoje dabar milijonai.

Milašiaus stiprų sutapimą su šio amžiaus pagrindiniais lenkų tautos siekimais įrodė jo eilėraščio, sykiu su sakiniu iš Šventojo Rašto, įrašymas į paminklą, kurį sujudusios "triūsiančios masės", susitelkusios į Solidarnosc uniją, išreikalavo iš savo komunistinės valdžios, kurios policija anuommet iššaudė darbininkus, norėjusius daugiau duonos bei laisvės. Milašiaus eilėraštis skelbė: "Nedžiūgaukit jūs. kurie paprastą žmogelį skriaust įpratot — poetas jūsų nepamirš!" Taiklūs žodžiai teroristams, kurie prievarta verčia lenkus ir lietuvius bei kitus rytų europiečius pamiršti savo praeitį!

Žurnalas "Kultūra" turi pastovų skyrių Kronika Litevvska, kur šį kartą R. Žagiell iškelia, kad 20 pabal-tiečių, daugiausia lietuviai, per amerikiečių spaudos atstovus Maskvoje pasveikino Lenkijos streikų vadą Walesą ir visus kovojančius ten už demokratines reformas. Sako, kad antrasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius Dybenko, kuris tikrovėje partiją valdo, turbūt įvykių Lenkijoje paveiktas, pabarė savuosius partijos suvažiavime už nepakankamą rūpinimąsi darbininkais. Tačiau tie įvykiai lietuviams pateikiami nutylint Bažnyčios vaidmenį. Bylos lietuvių disidentams nesiliauja. Minimi A. Terleckas, J. Sasnauskas ir V. Karaliūnas, kuriam prikišama pastanga organizuoti laisvas darbininkų sąjungas. Žagiell daugiausia vietos pateikia Bažnyčiai, pasiremdamas jos pogrindžio Kronika. Užsienio lietu-

Vytautas   Širvydas, miręs gegužės 17 d. Nashua, N. H.

Velionis buvo Juozo O. Sirvydo sūnus, už lietuvišką veiklą rusų persekioto ir ištremto į Latviją. Į JAV su sūnum Vytautu (2 metų) jis atvyko 1902 m. ir čia reiškėsi visuomeniniame ir spaudos darbe. Velionis Vytautas Sirvydas studijavo Valparaiso universitete chemiją, bet beveik visą amžių dirbo emigracinėje tarnyboje. Mėgo rašyti. Išleido savo tėvo J.O. Sirvydo (1941), Vinco Ambrazevičiaus (1942) ir Broniaus Balučio (1952) monografijas ir porą knygų—apie Amerikos lietuvių knygas (1875-1904) ir apie kovos metus dėl spaudos (1957). Taip pat bendradarbiavo spaudoje. Aidams buvo pradėjęs recenzuoti Paryžiuje lenkų kalba leidžiamą žurnalą "Kultūra" ir savo laikmečio raštus.


viuose Žagiell tepastebi Akiračių redakcijos pasikalbėjimą su Kultūros leidėju Giedroyc.
Trys straipsniai skirti įvykiams Lenkijoje. Redakcija pareiškia: "Kiekviena proga sakydavome ir pakartojame dabar, kad Bažnyčia suvaidino didelį vaidmenį pokario metais ir iškilo vyriausiu moraliniu autoritetu, kurį pripažįsta ryški laisvųjų lenkų dauguma, tikinti ir netikinti". Pritaria bendradarbis T. Klempskis: "Šiandien, be jokių abejojimų, mus cementuoja katalikybė". Pasikalbėjime apie Madrido konferenciją rusas disidentas Vladimiras Bukovskis pareiškė: "Vyriausia opozicijos ir jos išsivystymo atrama Lenkijoje buvo Katalikų Bažnyčia, kuri savo poziciją ir reikšmę įgijo nepriklausomai nuo 'detantės' ir be jos pagalbos".

"Dienoraštyje rašytame naktį" cituojamas Česlovo Milašiaus eilėraštis iš Vilniuje 1935 m. išleisto "Trzy zimi" rinkinio, kur iškeliamas ramus bei išmintingas "rašytojo meno žodis". Autorius čia pasiklausia, ar dažnas lenkas suriša dviejų spalio mėnesių prasmę, būtent to spalio, kuris iškėlė lenką Wojtylą Kristaus vietininku visoms tautoms, ir to kito spalio, kuriame, dviem metam praėjus, lenkas poetas Milašius buvo apdovanotas aukščiausia tarptautine dovana? Tuos įvykius lydėjo Soli-darnosc sąjūdis, kuris iš "vyraujančio pirmūno" — lenkams užkartos komunistų partijos valdžios — išreikalavo Gdanske įvairių lengvatų ir laisvių. Vienas bendradarbis tai lygina su Žalgirio mūšiu ir Liublino unija. Mūšis nulaužė ragus vokiečių veržlumui, o unija politiškai sujungė skirtingų politikų lietuvius ir lenkus.

Kitas bendradarbis nurodo, kad 10 milijonų Solidarnosc pasekėjų labiau klauso savo laisvai pasirinkto vado Walesos, negu 3 milijonai partiečių klauso jiems užkarto partijos sekretoriaus Kanios. Pagal dar kitą bendradarbį, Lenkijoje dabar dvi politinės partijos: Maskvos parama iškilę "profesiniai" darbo žmonių atstovai ir daugiausia valstiečių kilmės darbininkai, laisvai susimetę ginti darbininkų reikalų ir reikalauti daugiau duonos bei laisvės. Pastarieji pavartojo tokį darbininkišką ginklą — streikus, kad "profesiniai" nesusigaudo, kaip atsiliepti. Nors Gdansko susitarimu Solidarnosc pripažįsta komunistų partijai vyraujantį vaidmenį, bet ryškėja dvi nuomonės: vieni mano, kad gauta per mažai, o kiti — kad išreikalauta per daug.

Jei susitarimas iš tikrųjų bus vykdomas, vienas bendradarbis numato "ligos" persimetimą į Ukrainą, Gudiją ir Pabaltijo respublikas. Gali net prasikišti sovietinės imperijos galas. Ar Maskva tai leis? Pakelti savo susmukusiam autoritetui (abejotina, ar tautoje jį kada turėjo) Varšuvos komunistai graso "draugų" atėjimu socializmui gelbėti, o kai kurie jų galbūt net tyčiomis kaišioja baslius į ekonomiją, kad kiršintų gyventojus mėsos ir kitų reikmenų menama stoka.

Visi bendradarbiai sutaria, kad, kas buvo, nebegrįš. Sveikiausia būtų, jei dabartinė valdžia būtų pripažinta tautos atstove kalbėtis su Maskva, nes to reikalaujanti ir "geopolitika", o savo keliu ji ieškotų susitarimų su subruzdusia visuomene, kuri nebenori grįžti į praeitį. Prašomas panaujintas "pasitikėjimas" autoritetams tebus laimėtas, jei bus palydėtas šių autoritetų tinkamais darbais.

Žurnalą "Kultūra", be prenumeratorių ($52 Amerikoje, $60 Kanadoje, 210 frankų Prancūzijoje), palaiko ir aukotojai, kaip sąmoningi lietuviai palaiko Aidų žurnalą.

Leidėjai 1941-1952 metais yra išleidę 33-jų rašytojų veikalus, o Kultūros Biblioteka skelbia sąrašą 331 knygos, kurių dauguma jau išparduotos. Jų tarpe devyni tomai rinktinių Česlovo Milašiaus raštų ir 13 jo atskirų poezijos leidinių.
V. Širvydas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai