Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽEMININKŲ KŪRYBA POEZIJOS DIENOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Prunskis   
Labai taikliai poeto kelią yra nusakęs Bernardas Brazdžionis šiomis eilutėmis: "Aš iš saulėlydžių renku rytojaus ugnį, / Aš iš vidurnakčių šviesias žvaigždes renku". Poezija, kaip skelbė Faustas Kirša, yra regėjimas tamsoje. Dėl to lietuviuose pasilieka platus susidomėjimas poezija, stipriai pasireiškiąs jau tradicija virtusiomis kas pavasarį Chicagoje rengiamomis Poezijos dienomis, su-traukiantčioms daug poezijos mylėtojų, juo labiau kada pasitaiko toks stiprus paskaitininkas, kaip šiemet pakviestasis prof. Tomas Venclova.
Šiemetinės Poezijos dienos Chicagoje buvo skirtos paminėti "Žemės" antologijoje, pasirodžiusioje 1951 m., susitelkusiai poetų grupei. Tam gera proga — 30 m. sukaktis nuo jų naujojo žodžio.

Niūrus, lietingas oras neatbaidė poezijos mylėtojų. Gegužės 29 d. į pirmą Poezijos dienų šventę prisirinko pilnutėlė Jaunimo centro kavinė. Poezijos dienas atidarė Jaunimo Centro vadovybės atstovė S. Endri-jonienė, iškviesdama K. Bradūną vesti programos. Kazys Bradūnas yra pagrindinis tų Poezijos dienų organizatorius. Savo žodyje jis pabrėžė, kad buvo norėta išgirsti žemininkų pastangų ir jų užmojo vertinimą iš žmogaus, esančio šalia jų sąjūdžio. Dėl to paskaitininku buvo pasirinktas rašytojas T. Venclova, literatūros dėstytojas viename iš šio krašto pirmaujančių universitetų — Yale, pats gyvenęs Lietuvoje kelis dešimtmečius po "Žemės" antologijos pasirodymo . . .

Įžvalgus kūrybos analitikas
Tomas Venclova savo paskaitoje pasireiškė kaip gilus, įžvalgus kūrybos analitikas, sugebąs ne vien išlukštenti žemininkų kūrybos gilesnę prasmę, bet ir paryškinti jų turėtas įtakas ir jų poveikį net ir pačioje Lietuvoje. Jis taikliai žemininkų poeziją įstatė, po Maironio-Jakšto, po Putino-Sruogos, į trečios kartos rėmus, visų pirma pravesdamas paralelę tarp ankstesnio B. Brazdžionio pasisakymo "Žemės" eilėraštyje ("Mes už tavo pėdą žūsim") ir tarp naujos kartos žodžio apie žemę. "Žemės" antologijoje pasireiškė penki poetai: V. Mačernis, J. Kėkštas, K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas ir H. Na-gys. Jie prabilo lyg maištingai prieš Brazdžionio kartą, prieš ryškią patriotinę poeziją, bet vis tiek jie buvo pagauti tų pačių nuotaikų, gal net daugiau, negu patys tą jautė.

Kai lietuviškoji inteligentija buvo atplėšta nuo savosios žemės, o pasilikusiems buvo duota suprasti, kad jiems tenka atitrūkti nuo ankstesnių tradicijų, laisvėje gyvenantiems iškilo nauji uždaviniai. Žemininkai turėjo savo atramą Lietuvos žemėje, nors būdami nublokšti toli nuo jos. Bet jie žvelgė ir į pasaulio literatūrą, einančią net iki egzistencializmo. Pasijutę izoliacijoje, ėmė kurti iš naujo. Dabar žemininkai jau iš avangardistų tampa lyg klasikais. Dr. Girnius "Žemės" įvade teisingai pasakė, kad mūsų poezijoje kas 30 metų vis pasirodė naujos kartos. Pirmoji buvo Maironio-Jakšto, antroji — Putino, dar po 30 metų atėjo žemininkai. Ketvirtąją kartą turėtų sudaryti naujos generacijos poetai, gimę apie 1950 metus. Deja, atrodo, kad ši karta nebus dar gimusi.

Žemininkų poezijos savilaida Lietuvoje
1951 m., kai išėjo "Žemė", buvo patys sunkiausi laikai lietuvių tautai. Sovietų valdžia dėjo visas pastangas, kad niekas neatsimintų išėjusių poetų ir iškilusių naujų išeivijoje. Žemininkai buvo laikomi pavojingais, ne-minėtinais. O vis dėlto per studentų rankas pradėjo plisti nusirašytieji žemininkų eilėraščiai, o vėliau (apie 1960 m.) net ir pro geležinę uždangą prasmukę rinkiniai. Tai buvo pirmoji mūsų literatūros savilaida Lietuvoje. Brazdžionio, Aisčio knygų  dar buvo likę Lietuvoje. Jų neperrašinėta, o žemininkų poezija plito rankraščių kopijose. Ir tai švytėjo naujumu, labiau intriguodavo.

Mačernis Lietuvos jaunimui buvo tapęs savotišku kuriozu. Pats Tomas Venclova ieškojo jo gimtojo kaimo Šarnelės, jo kapo, ir galvojo, kad tikrai darosi įspūdinga, kai toks poetas ieškomas. T. Venclova turėjo trumpą pasimatymą ir su Kėkštu Varšuvos senelių invalidų namuose. Su Bradūnu dabar Venclovos bendravimas artimas. Bradūnas pasidaręs savotiškas legendinis personažas Lietuvoje. Kartą grupė rašytojų vyko pro Kiršų kaimą Suvalkijoje. Kažkas prasitarė, kad tai Salomėjos Nėries gimtinė. Kitas atkreipė dėmesį, kad čia ir Bradūno tėviškė. Viename literatūros vakare Lietuvoje net buvo perskaitytas Bradūno eilėraštis, žinoma, neminint jo pavardės.
Žemininkai dėl savo likimo įgavo ir eksliteratūrišką dimensiją. Lietuvoje jie prisimenami ne vien kaip poetai.


Emilija Sakadolskienė ir Linas Rimkus dainuoja Alfonso Nykos Niliūno eilėraštį Marche Funebre, dedikuotą Vytautui Mačerniui. Nuotr. Jono Kuprio

Žemininkų srovė ir individualumas
Prelegentas pažymėjo, kad žemininkai atstovauja visoms Lietuvos sritims. Jie išjudino sustabarėjusias poetines kalbos formas. Vis dėlto jie buvo srovė, kuri savaime niveliuoja atskirus talentus. Radauskas, Mackus yra individai. Jie neįtilpo į jokią srovę. Žemininkai įtilpo. Juos galima atpažinti iš įvairių apraiškų: nelabai laikosi poezijos techniškų taisyklių bet nenormatyvios eilės vis dėlto virsta tam tikromis normomis. Juose nėra ironijos. Viskas rimta. Retkarčiais vienas kitas žemininkas pasireiškė pretenzingumu. Tačiau vėliau savo rinkiniuose daugelis nuo to apsivalė. Žemininkai gana plačiai pasinaudojo pasaulinės literatūros kontekstais: vokiečių romantikais, prancūzų naujesniais kūrėjais. Tradicijos, kurias žemininkai panaudojo iš pasaulinės literatūros, buvo reikšmingos, bet siaurokos. Maironio-Jakšto karta domėjosi objektyvia tikrove. Sruogos-Putino karta pabrėžė subjektyvumą, o žemininkai buvo ir objektyvūs, ir subjektyvūs. Jie nesekė teorijos, kad menas turi pasilikti til< menui, o daugiau vairavo krypimi, kad menas turi būti gyvenimui, ir čia gyvenimo sąvoka plati, ją graikai aptardavo grožiu ir dora. Ta poezija stojo prieš antihumaniškas mūsų laikų tendencijas — komunizmą ir jo išvirkščią formą, fašizmą, prieš jų prievartą.

Nors žemininkai ir atsisakė dalies savo individualybių, sueidami į grupę, bet jų kiekvienas pasiliko savitas.
Lietuvoje jau išleisti Mačernio, Kėkšto rinkiniai. Gal ateis laikas, kada bus spausdinami ir kiti. Į akis krinta Mačernio jaunumas. Gal jis būtų išaugęs net ligi Putino. Ir vis dėlto, nepaisant jaunumo ir nesusitupė-jimo, jis turėjo savitą toną. Jo vizijos susilieja su daugeliu literatūrinių pasaulių apraiškų. Jis iš žemininkų buvo labiausiai linkęs į klasicizmą.

Žemininkų apibūdinimas ir įtaka
Kėkštas — romantikas. Buvo lenkų, sovietų kalinys, perėjęs gulagus, buvęs kautynėse, kaip tremtinys nublokštas į Pietų Ameriką, grįžęs į Europą. Savo rimuose, intonacijoje jis turi ryšio su Boruta. Jis įsirašė į nemenką radikalios poezijos tradiciją.
Bradūnas, Nagys, Niliūnas nėra spausdinami Lietuvoje, bet ten veikia jų literatūrinių nuotaikų įtaka. Niliūnas yra artimesnis Radauskui. Jo poezija plataus mąstymo. Lietuvos jaunimas jį gerbia. Nagys ne toks hermetiškas, ne toks eruditiškas. Jis remiasi realia istorine patirtimi, savo dienų gyvenimu. Labiausiai skaitomas ir sekamas Lietuvoje yra Bradūnas. Jo intelektualinės pozicijos ribotesnės, žodynas ir gramatika ne tokie sudėtingi. Pas jį yra žemdirbiško panteizmo tradicija.

Žemininkai pasistengė išvesti mūsų poeziją iš provinciališkumo. Jiems daug kas pavyko, bet juos dar turi užbaigti nauja, ketvirtoji, naujesnių lietuvių poetų karta. Deja, jos dar nėra. Gal ji ir nesusisuks. Jei iškils, gal ji paneigs žemininkus, bet be jų, kaip be Maironio ir Putino, nebūtų mūsų poezijos.

Atsakydamas į klausimus, Venclova pažymėjo, kad Mackus buvo savitos bežemio krypties poetas. Lietuvoje jauniausias rašytojas, daugiau kažką savo, rimto pasakęs, yra Šaltenis. Chruščiovo atlydžio metu Lietuvoje ėmė rastis naujos generacijos apraiškų Vaičiūnaitės, Gedos, Martinaičio kūryboje.

Prof. Tomo Venclovo paskaita, universitetinio lygio, buvo sekama su giliu dėmesiu ir susikaupimu. Dėkodamas prelegentui, Bradūnas pažymėjo, kad Venclova padarė tokią žemininkų poezijos analizę, kokios po dr. Girniaus dar niekas nėra padaręs. Tai akademiškas, tikslus įvertinimas. Pabrėžęs poezijos ryšį su daina, Bradūnas pranešė, kad buvo pakviesta E. Sakadolskienė sudaryti muzikinę programą žemininkų poezijos temomis. Pakvietė publiką pasiklausyti žemininkų kūrinių, paverstų dainomis.

Meninė dalis
Susirinkusiems buvo didelis malonumas išklausyti komp. J. Štarkos dainos "Tušti tėvų namai" (žodžiai K. Bradūno). Sklandžiai padainavo E. Sakadolskienė, gitara palydint L. Rimkui. Pritaikęs kanadiečio melodiją, L. Rimkus, sau pritardamas gitara, maloniai padainavo A. Nykos-Niliūno "Išduotą medį", o vėliau — "Marche Funebre", primenantį V. Mačernio "Toreadorą".

Pajėgaus balso solistė Julita Bur-gess pradžiugino publiką padainuodama komp. V. Jančio "Karalaitę" ir "Pavasarį", pianinu palydint Soniai Stikliūtei. Meninė dalis buvo baigta solistų J. Burgess, E. Sakadolskienės ir L Rimkaus trio "Poeto svajonės", pianinu palydint muz. S. Stikliūtei (žodžiai H. Nagio).

Po pirmosios Poezijos dienos publika skirstėsi su dideliu pasitenkinimu, daugelis nešdamiesi įsigytų žemininkų knygų, kuriomis buvo apkrauti stalai, šalia kitų, vaišių, stalų.

Antrasis vakaras
Antros Poezijos dienos vakaras buvo skirtas žemininkų poezijos skaitymui. Su nuoširdžiu įsijautimu, su menišku perteikimu tai atliko poetas Kazys Bradūnas. Visų pirma jis išryškino žemininkų grupės genezę. Tai antrame nepriklausomybės dešimtmetyje išryškėję poetai. Jie jau laisvosios Lietuvos auklėtiniai. Jei ankstyboji poetų karta buvo daugiausia išsimokslinusi Rusijos aukštosiose mokyklose, tai žemininkų karta jau buvo veidu į Vakarus. Tai buvo naujasis literatūrinis avangardas, pradėjęs reikštis gimnazijos aukštesnėse klasėse ir tapęs itin aktyvus Kauno ir Vilniaus universitetuose. Šie poetai gėrėdamiesi ankstesniųjų pasiektu lygiu, jautė, kad eidami ta pačia kryptimi, jie anų nepralenks. Reikėjo ieškoti naujų krypčių ir naujų reiškimosi būdų. Ir jie ėmė dairytis į Vakarų kūrybos lobynus.

V. Mačernis gilinosi į anglų, amerikiečių poeziją. Siekdamas tobulintis anglų kalboje ir palinkęs į filosofinę mintį, jis su savimi nešiodavosi anglišką Šv. Raštą, dažnai jį skaitydamas. H. Nagys, gimnazijos mokslus ėjęs Pagėgiuose, gerai mokėdamas vokiečių kalbą, buvo įnikęs į vokiečių poetų skaitymą. J. Kėkštas gyvenęs ir brendęs Lenkijoje, buvo gerai pažinęs lenkų poetų kūrybą ir paveiktas jų romantizmo. A. Nyka-Niliūnas buvo studijavęs prancūzų literatūrą ir susidomėjęs jų poetų darbais. K. Bradūnas ėmė ypač domėtis lietuvių liaudies daina, liaudies poetiniais įvaizdžiais ir ėmė siekti juos įvilkti į savo individualios kūrybos drabužį.

Kitas akstinas žemininkų grupei buvo filosofijos profesoriai Lietuvos universitetuose, pradėję atskleisti gilesnes poetinės kūrybos mintis.
Mačerniui esant gyvam, nebuvo išleistas nė vienas jo eilėraščių rinkinys. Pirmiausia jis pasirodė išeivijoje, o vėliau — ir Lietuvoje. Kėkšto eilėraščių rinktinė, jo paties sudaryta, buvo išleista Lietuvoje, tačiau pats viename laiške K. Bradūnui yra atskleidęs, kad kai kurie eilėraščiai, ypač su patriotine mintimi, nepraėjo.

Poezijos dienų laimėjimai
Parinkęs iš "Žemės" antologijos ryškesnius kurinius, Bradūnas paskaitė po pluoštą iš kiekvieno kūrybos, įjungdamas ir savo interpretacijas, atskleisdamas kai kurių eilėraščių gimimo aplinkybes. Dalyviai jo raiškiu skaitymu-deklamavimu labai domėjosi ir džiaugėsi turininga programa.

Apskritai, Poezijos dienos praėjo su pasigėrėtinu pasisekimu. Svečiai apžiūrinėjo knygų parodoje išdėstytą pilną žemininkų poezijos knygų rinkinį. Daugelis įsigijo jų kūrinių. Visi matė didžiulį dail. J. Kelečiaus sudarytą ornamentą iš "Žemės" viršelio, daugelis čia buvo sukviesti dail. P. Aleksos sukurtais plakatais, kurie prieš keletą savaičių buvo paskleisti po lietuvių dažniau lankomas vietas Chicagoje. Poezijos dienos žymiai pagyvino lietuvių ryšį su poezija ir atskleidė žemininkų kartos atsiradimo istoriją, jų poezijos kryptis ir kūrybinius polėkius.
Juozas Prunskis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai