Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKIEČIŲ KRITIKAI APIE NAUJĄ JURAŠO SPEKTAKLĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A.L.   
Naujas Jono Jurašo spektaklis kovo-balandžio mėn. plačiai nuskambėjo amerikiečių spaudoje. Fernando Crommelyncko pjesės "Didžiadvasis pavyduolis" pastatymas Yale Reper-tuariniame teatre, New Havene, patraukė kritikus iš kelių miestų.

Iš spektaklio recenzijų matyti, kad Jurašas spėjo palikti žymę amerikiečių scenoje — jau kalbama apie jo ypatingą stilių ir metodą. "Jonas Jurašas yra režisierius su ypatinga vizija", rašo New Haveno dienraščio Journal Courier (1981.IV.6) recen-centas Frank Rizzo. "Jo vaizduotė egzistuoja kažkur tarp fantazijos pasaulio ir "Alisos stebuklų šalyje" autoriaus Lewis Carroll. Vien savo valios pastanga jis beveik įtikina mus, kad ši pjesė scenoje yra gyva. . . Jurašo sceninė koncepcija labai erdvi — durys, langai, kopėčios, platformos ir kiekvienas scenos centimetras jam svarbi erdvė, kurią reikia panaudoti ir ištirti." Rizzo atranda paralelių tarp Jurašo stiliaus ir jo ypatingų išgyvenimų. Pasak jo, "kaip ir 'Savižudyje', Jurašas įveda į pjesę aplinkos spaudimą. Viduje, lauke, virš ir po Steve Saklad monumentalų scenovaizdį zuja kaimynai: jie kaišioja nosis, maišosi po kojomis ir laipioja ant stogo, kol žiūrovas pradeda jausti, kad jie ten yra visa laiką, net ir tada, kai jų nebėra. Šis jausmas, kad mes nesame vieni, yra ironiškas: Jurašas buvo ištremtas iš Sovietų Sąjungos valdomos Lietuvos už savo meną."

Masinio tiražo savaitinio žurnalo Newsweek (1981.IV.4) kritikas Jack Kroli palygina Jurašą su didžiuoju rusų režisieriumi Vsevolodu Mejer-holdu, kurio 1922-ųjų metų "Didžiadvasio pavyduolio"spektaklis jau yra virtęs "teatrine legenda". Anot Kroli, Jurašo režisūra yra "Mejerhol-do antirealistinio vaidybos stiliaus variantas. Jurašas sukūrė nuostabų tragišką farsą — pramuštgalvišką, erotišką ir drauge griebiantį už širdies . . . Mejerholdą 1940 metais likvidavo Stalino kultūriniai banditai, nes jis atsisakė 'socialistinio realizme' pančių. Jurašas buvo ištremtas iš Sovietų Sąjungos 1974 metais. Jis visais atžvilgiais prilygsta Mejerhol-do pavyzdžiui."

Kai kurie recenzentai spektaklyje pasigenda pusiausviros tarp farso ir tragedijos. New York Times (1981.IV.18) recenzentas Mel Gussow rašo, kad Jurašui tik dalinai pavyksta suderinti "bukolišką sakmę ir aštrią visuomeninę satyrą". Hartfordo dienraščio Register (1981.V.5) kritikas Malcolm Johnson pripažįsta, kad "spalvingo ir vaizduotės kupino lietuvio emigranto" režisūra yra "be galo išradinga", bet aptinka joje per daug "triukų" Šiame spektaklyje galima daug kuo gėrėtis, rašo jis, bet — spektaklis palieka žiūrovus be pilnutinio pasitenkinimo". Skirtingos nuomonės yra New Haveno dienraščio Register (1981.IV.5) reporteris Jay Newquist. Anot jo, Jurašo režisūra "teikia tiek daug pasitenkinimo, nes jis gabiai balansuoja pjesę tarp farso ir tragedijos". Pagal jį — tai "puikus bravūrinis spektaklis", virš kurio "visu ūgiu iškyla režisierius Jurašas". Fairfieldo dienraščio Citizen News (1981.IV.8) recenzente Judith Lati-mer Chapman rašo, kad Jurašas ypač gerai orkestravo kontrastą tarp pagrindinių veikėjų erdvaus džiaugsmo pirmame veiksme ir jų slogiai uždaros baimės antrame ir trečiame veiksmuose.

Dienraščio New York Post (1981. IV. 13) kritikas Clive Barnes palygina Jurašo pastatymą su dviem spektakliais kaimyniniame Long Wharf teatre. Pasak jo, "Didžiadvasis pavyduolis" neturi nė lašelio tų dviejų pjesių "pseudo-realizmo", bet "galutinėje išvadoje yra tikroviškesnis, daugiau atskleidžia ir sukrečia negu anie du. Lietuvis režisierius Jonas Jurašas šią pjesę pastatė nepaprastai efektingai. Kaip ir jo ankstesniame 'Savižudžio' spektaklyje Broadway scenoje, Jurašo režisūra stebėtinai sugestyvi — ši pjesė įsidegina į vaizduotę".
A.L.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai