Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI APIE MIRTĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JULIJA ŠVABAITĖ   
1.                                 

Kartu augom. Girdėjome
viena kitos širdį
naktimis,
seklyčioje,
po šiaudiniu tėvo stogu.
Tai mano mirtis, —
jauna kaip ir aš,
nerūpestinga,
kantri ir ištikimoji
palydovė . . .

Kas tu buvai,
kas tu esi, o visagale,
kad negaliu gyventi
be tavęs? —
Kai mane skriaudžia,
kai mane bara,
aš įsikniaubiu tavo glėbyje,
akmenio seserie,
lapkričio rože
Vėlinių soduose . . .

2.

Tu lydėjai mane
per Melburną,
Šelvius,
Alvitą,
Vilnių, —
skynei
man tulpių žiedus,
gintaru puošei mano kaklą - - -

O dabar sėdi
mano kėdėj
ir valgai mano
duoną,
geri mano vyną.
Girdžiu tave alsuojant,
vaiduokle,
čigone,
kvepianti laužo dūmais,
kandžių karaliene,
voro skarom šlamėdama
virš mano galvos
isteriškam marche
funebre    - - -

3.

Ištrinsiu vardą
ir pavardę,
pakeisiu adresą,
kad nežinotum,
kada miegu,

kad negirdėtum
vyturio čiulbant ---

O jei visvien atrasi mane,
ateik nelaukta
ir netikėta,
kai būsiu vienumoje,
be rankų grąžymo,
be ašarų,
be atsisveikinimo skausmo.
Žinok,
aš gyvenau ilgiau
už rožių vasarą,
trumpiau
už žmonių dainą    ---

4.

Neklausinėk ir neieškok
kur gyvenu.
Manęs nėra tarp tų,
kurie išdainuoja
gyvenimą.
Aš — sena fotografija
tarp suplėšytų
laikraščių    ---

Ko drebi,
manęs ieškodama?
Ko draskaisi?
Ar tau gaila,
ar neramu,
kad niekas tavęs nenori,
kad šviesa gęsta,
žodžiai nutyla
tau pasirodžius?

Mane atpažinsi
iš to auksinio žiedo,
kurį pati nukalei,
ir kuris priaugo
prie mano piršto.
Auksas niekad nemiršta,
ir tu jį vėl
atsiimsi.
Ieškok,
ieškok manęs,
pasiimk ir nešiok,
skambėdama savo rankomis
prieš mano akis,
prieš mano pralaimėjimą ---

5.

Jos primerkta akis
mane seka, —
o atrodo, kad miega ... —
Ji tik laukia,
kad aš suklupčiau.
Neleisk
Duok man stiprybės!   
(Aš jos niekada neturėjau,
po gabalėlį sudėjau,
po šiaudelį sunešiau
į namus,
akmenis rinkdama,
drobes velėdama,
varputį skindama,
kad tik nebujotų vargas,
kad tik ji, ta mirtis,
nerastų manęs
pavargusios.)

6.
Mirtie,
minkštomis rankomis,
išlepusi nuo pataikavimų,
raudonskruoste panele,
mėlynom akim,
su saulės lietsargiu rudenį,
juokinga suveltais plaukais,
girta nuo meilės ir vyno,
mirtie,
kregžde greitoji,
skardinių gėlių
lakštingala
žiemos vakarais,
mirtie,
raukšlėta senele
su kūdikiu ant rankos, —
aš niekam neprisipažinsiu,
kad tavęs bijau,
ir kai labai skaudės,
pasislėpsiu prisiminimuose,
apsikabinsiu seną, niekad nemirštančią
rąstų sieną, upelį, lauką
vieversį,
svirplio budėjimą naktimis,
ir pažadėsiu atiduoti tau visa tai,
ką man esi padovanojusi:
daiktus, kurie niekada nepasotino,
gyvenimą, kuris buvo galbūt
niekam
nereikalingas - - -

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai