Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
STUDENTŲ ATEITININKŲ MENO DRAUGIJA ŠATRIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALINA SKRUPSKELIENĖ   
Studentų ateitininkų meno draugija Šatrija, oficialiai šiuo vardu įsiregistravusi Lietuvos universiteto senate 1927 metų kovo 10, išaugo iš Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyriuje literatūrą studijavusių ir ją mėgusių būrelio. Jį buvo suorganizavęs studentas Juozas Paukštelis apie 1924 metus, paskatintas profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino, kuris ir liko ilgą laiką nuoširdus būrelio globėjas ir rėmėjas. Paukšteliui talkino Ignas Petrušaitis. Augant studentų skaičiui, augo ir būrelis, į kurį vėliau buvo priimami ne vien tik literatai, bet ir aplamai meną mėgstantieji. Galvota, kad ateity bus galima pasiskirstyti sekcijomis — literatūros, kritikos, muzikos, dramos ir kitų įvairių meno sričių. Būrelis pasirinko laisvesnę sąrangą, nesivadino korporacija, nemėgo formalumų, stengdamasis sudaryti jaukesnę, nuoširdesnę atmosferą. Šių būrelio tradicijų laikėsi ir iš jo išaugusi Šatrija.

Iš 1924 metų būrelio veiklos teturiu blankius, nerišlius atsiminimus, greičiausiai dėl to, kad tai buvo gana uždara grupė, kuri labiau ribojosi kuriančiais literatais. Bet trejus metus — 1926, 1927, 1928 — buvau aktyvi šatrijietė, kol mokytojos darbas atitraukė nuo studentiškos veiklos. 1928 metų kovo mėn. pradėjau dirbti ir tuoj ėmiau ruoštis baigiamiesiems egzaminams, kuriuos numačiau laikyti tų pačių metų rudenį.

Mano atsiminimai ir yra iš tų trejų metų, praleistų Šatrijoje.
Veikėm laisvai, vengdami šalto oficialumo. Nerašėm ir netvirtinom savo susirinkimų protokolų su darbotvarkėm, susirinkimo pirmininko rinkimais ir kitu mums anuo metu atrodžiusiu balastu. Pažymėdavom tik išrinktą valdybą, pakėlimą į garbės narius. Nebuvo siuntinėta jokių kvietimų į susirinkimus, ir aš niekada nemačiau jokių skelbimų ar pranešimų apie tai studentiškuose biuleteniuose.
Painformuodavom vienas kitą, susitikdami paskaitose ar paskambinę telefonais. Rašytų įstatų būrelis neturėjo, taip pat nebuvo jokio formalaus naujų narių priėmimo, kitaip tariant, savo "fuksų" nekankinom, kaip būdavo kitose draugijose ar korporacijose. Iš naujai stojančių nieko ne-reikalavom, tik literatūros ar kurios kitos meno šakos pamėgimo. Stengėmės, kad mūsų susibūrimai būtų jaukūs, draugiški, kad būtų laisva kiekvienam pasisakyti. Bijojom rutinos, nes atrodė, kad tai slopina kūrybinį polėkį.

Kad ir vengėm formalumo, bet savo būrelio reikalais gyvai domėjomės ir rūpinomės. Juos spręs-davom dažnai, nedideliam būreliui susitikus, toje pačioje auditorijoje, po Putino-Mykolaičio ar Ereto paskaitų. Kaip dalindavomės dienos aktualijomis, taip pasvarstydavom ir savo būrelį. Kartais kai kurie susirinkdavo privačiai, iš vienos apylinkės kilę ar buvę vienos gimnazijos abiturientai vyrai, pvz. Laisvės alėja 63 bendrabuty. Kai kada susirinkdavo pas mane. Bent taip buvo dirbama mano laikais, ir tai, ką aš atsimenu, gali labai skirtis nuo kitų šatrijiečių atsiminimų.

Būrelio tikslas buvo padėti nariams lavinti savo meninius gabumus, padėti jiems prasiskinti kelią į literatūrinį pasaulį. Nariai nusistatė sekti literatūrinį gyvenimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsieny, domėtis naujomis literatūros ir aplamai meno apraiškomis ir jas savarankiškai vertinti. Susirinkimuose buvo skaitomi ir vertinami pačių narių literatūriniai bandymai, kartais su savo kūryba pasirodydavo ir Mykolaitis-Putinas.

Tai buvo jau po didžiojo karo, po laisvės kovų. Viskas aprimo, ir Lietuvos laisvė atrodė iškovota amžiams. Visuomenė tebegyveno pirmo nepriklausomojo dešimtmečio entuziazmą. Mūsų buvo nepajudinamas tikėjimas, kad pažangios laisvės, demokratijos, tautų apsisprendimo idėjos galutinai laimėjo ir bus ir toliau gairės ateities pasauliui. Nors ir buvo jausti būsimųjų krizės ir katastrofų ženklų, tiek Lietuvoj, tiek užsieny, bet tai labiau traukė politikų ir sociologų dėmesį. Literatai ir menininkai norėjo kurti, ir meno, literatūros gyvenimas anuo metu virė-kunkuliavo. Gyvenom tikrai vaižgantiš-ką pavasario polaidį po ilgos ir slopios žiemos. Jaunimas jautė po savo kojomis gimtąjį kraštą, laisvą nuo priespaudos. Nusikratyta šimtmetį trukusia okupacija, kuri trukdė mokslą, o karas ir revoliucija lėtino ir slopino kultūrinę pažangą. Ilgai slopintiems talentams atėjusi laisvė ir taika sudarė sąlygas prasiveržti į paviršių, iškilti į šviesą. Tad būriai gabaus jaunimo pripildė aukštųjų mokyklų auditorijas. Retai kada susitelkia vienu laiku tiek daug talentų ir pražysta visais kūrybiniais žiedais, kaip nepriklausomųjų metų pradžioje. Kaip dabar prisimenu, itin judria atmosfera pasižymėjo T.—f. fakulteto filosofijos skyrius 1926 metais. Literatūrą studijuojantieji beveik visi priklausė ir tam pačiam literatūros būreliui, beveik visi vienmečiai, gimę šio amžiaus pradžioje. Mano studijų metu buvom 21-25 metų amžiaus. Ir susirinko tikrai gražus būrys jaunų, talentingų žmonių. Tik prisiminti, — tiek universitetiniuose literatūros seminaruose, tiek literatų būrely skaitė savo referatus ar savo pirmuosius kūrybinius bandymus Grušas, Ramonas, Vaičiulaitis, Brazaitis, Salomėja Nėris, Juozas Paukštelis. Jie liko nepralenkiami ir iki šių dienų moksle, žurnalistikoje, beletristikoje, poezijoje. Tad nereikėjo kokių didelių organizacinių gabumų, raginimo ir galvos sukimo — ką daryti, kad būtumėm veiklūs. Tereikėjo keliolikai jaunų žmonių ateiti su savo užrašais, ir susirinkimas būdavo įdomus ir turiningas. Niekada netrūko entuziazmo, sumanymų ar idėjų diskusijoms.

Filosofijos skyriaus studentų skaičius nebuvo didelis — humanitarai žymiai mus pralenkdavo, bet mes su pagrindu didžiavomės savo profesoriais Vincu Mykolaičiu-Putinu, Juozu Eretu, Stasiu Šalkauskiu, kurie anuo metu buvo pasiekę savo kūrybines viršūnes ir nesirengė leistis žemyn. 1927 metais Putinas išleido savo lyrikos rinkinį "Tarp dviejų aušrų", kuris pasidarė vienas iš labiausiai skaitomų ir mėgstamų, ypač jaunų žmonių tarpe, brandžiausia Putino lyrikos knyga. 1926 metais jis skelbė Židiny savo "Žiedą ir moterį", o netrukus pradėjo kurti misteriją "Nuvainikuotoji vaidilutė" ateitininkų rengiamai konferencijai Palangoje. Juozas Eretas lavino studentus ir šalia savo paskaitų, stengdamasis, kad mes neatsiliktu-mėm nuo meno ir literatūros pasauly. Ypač buvo mėgstamos muzikos valandėlės, kai profesorius atsinešdavo patefoną ir po paskaitų grodavo Haydno, Mozarto ir Beethoveno kūrinius, aiškindamas jų stiliaus muzikinius skirtumus. Mes turėjom ir retai universitete turimą ir pasiekiamą privilegiją artimai bendrauti su savo profesoriais. Progų tam buvo. Galėjom pasitarti po paskaitų dėl pasirinktos seminarui temos, susitikti studentų vakare, pavasariais iškyloje gamtoje. Čia verta prisiminti, kad amerikiečiai studentai nekartą nusiskundžia — pvz. buvusiųjų riaušių metu — šaltais, oficialiais santykiais su savo profesoriais, kurie negali net jų visų atsiminti ir pažinti. Tačiau geriausiai su savo profesoriais susidraugaudavom savo literatūrinio būrelio susirinkimuose. Nebuvo jausti jokių kartų skirtybių. Studentai atsinešdavo čia visą universitetinėse auditorijose įgytą studijinę patirtį, sukeltą norą kurti, išjudintą protą ir vaizduotę, per paskaitas gautas idėjas, apgaubdami visa tai savo jauna energija.

Labiausiai mėgstama vieta, kur anais metais rinkdavomės, buvo prof. Mykolaičio-Putino butas. Iš tikrųjų tai buvo du maži kambarėliai, be virtuvės, nedideliame mediniame name Mickevičiaus gatvėje, šalia kito mažyčio namelio, taip pat medinio, kuriame, kaip buvo pasakojama, kitados gyvenęs poetas Adomas Mickevičius. Dėl to visa gatvė buvusi pavadinta jo vardu. Ir nors istorikai tą faktą neigė, gatvės vardas liko nepakeistas. Šalia Putino butelio Mickevičiaus ir Donelaičio gatvių sankryžoje stovėjo dviejų aukštų namas, kur buvo įsikūręs krikščionių demokratų klubas, erdvus ir patogus susirinkimams ar pobūviams. Priešais visą kampinį kvartalą Mickevičiaus gatve į šiaurę ir Donelaičio gatve į vakarus užėmė Pirmieji universiteto rūmai. Kai studentai ėmė ten nebesutilpti, kai kurie fakultetai buvo perkelti į trijų aukštų patalpas netoliese, tik pakilus į kalnelį, į Putvinskio gatvę. M. Mykolaitytė-Slavėnienė savo knygoje "Putinas mano atsiminimuose" (254 p.) teigia, kad Putinas iš šio savo namelio lengvai pasiekdavo Didžiuosius universiteto rūmus Gedimino gatvėje. 1926, 1927, 1928 metais Putinas buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojas, ir mes jį kasdien matydavom paskaitose ar seminaruose Putvinskio gatvės rūmuose. Taip pat Mykolaitytės-Slavėnienės tvirtinimas (255 p.), kad literatūrinio būrelio susirinkimai 1927m. buvo šaukiami kitame Putino bute, jau Ukmergės plente, neatrodo tikslus.

Putino butas buvo jaukus. Įeidavom iš kiemo, atitverto nuo gatvės aukšta, primityvia, paprastų lentų tvora su girgždančiais varteliais. Namelis nedidelis, ir jo plonos sienos neapsaugodavo viduje esančių nuo skambančių praeivio žingsnių gatvėje. Pirmajame kambary, nedideliame salionė-ly, vis dėlto sutilpo pianinas, sofa, mažas staliukas, kelios kėdės. Antras kambarys buvo skirtas profesoriaus darbui ir jo bibliotekai.

1926 metų rudenį ėmėm svarstyti savo būrelio ateitį. Atrodė, kad jau buvo pribrendęs laikas pradėti veikti savarankišku vienetu ir įsiregistruoti universiteto senate. Bet tas vienetas neturėjo dar savo vardo. Kartą buvom susirinkę viename iš krikščionių demokratų klubo kambarių. Neatsimenu, ar tai buvo susikviestas susirinkimas ar spontaniškai susimetė keli būrelio nariai įprastinėms diskusijoms. Tuoj iškilo klausimas, kaip pasivadinsime. Toj grupėj literatų, su kuriais aš dažniausiai susitikdavau, savo galvotumu išsiskirdavo Ignas Petrušaitis. Apsiskaitęs, įžvalgus, su gyvu domesiu įvairiems gyvenimo ir žmogaus būties klausimams. Ir tą vakarą jis tuoj atsiliepė. Tyliu
 
Studentų ateitininkų išvyka (1927?). Pirmoje eilėje iš kairės: prof. Juozas Eretas, Salomėja Nėris, Ignas Malinauskas-Malėnas, Angelė Asevičiūtė-Avižonienė, Ignas Petrušaitis(?), Emilija Kveda-raitė, prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, Al. Petrauskaitė, Elena Jankauskaitė-Turauskienė, Julija Paltarokaitė. Pačiame gale dešinėje — Jonė Petrauskaitė, Pranas Dielininkaitis, prof. Stasys Šalkauskis. Viduryje — Sergijus Treigys, Juozas Ambrazavičius-Brazaitis, Ignas Skrupskelis, Petras Radzevičius (dešinėje). Viršuje — Antanas Starkus, Stasys Rauckinas, Juozas Tarvydas (šalia Liudo Giros). Kiti neatpažinti.
 
Studentų ateitininkų išvyka (1927?). Pirmoje eilėje iš kairės: Stasys Rauckinas, Sergijus Treigys, Ignas Skrupskelis, Julija Paltarokaitė, Liudas Gira, prof. S t. Šalkauskis, prof. Vincas Mykolaitis-Putinas. Antroje eilėje: Ignas Malinauskas-Malėnas, Pranas Dielininkaitis, Al. Petrauskaitė. Viršuje kairėje, pačiame pakraštyje prie lango — prof. Juozas Eretas, Antanas Kučinskas-Kučas, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Viduryje — Elena Jankauskaitė-Turauskienė (baltais drabužiais ir balta kepuraite), už jos Antanas Starkus, dešinėje Juozas Tarvydas. Kiti neatpažinti. Abi nuotraukos iš Marijos ir Juozo Slavėnų rinkinio.
 
balsu (jis jau tada sirgo plaučių liga), kiek pagalvojęs (jis d^ugų buvo vadinamas filosofu ir vėliau žadėjęs tai sričiai rimtai atsidėti), pasiūlė: Pasi-vadinkim "Kažko draugija". Pasiūlymas buvo nelauktas, kai kam pasirodė truputį nerimtas ar juokingas, kai kurie susidomėjo, kiti abejojo, ar vardas duos pakankamai paskatos dirbti, ko nors siekti, ar būsim suprasti. Bet Petrušaitis gynė savo pasiūlymą: "Kažko" pavadinimas tinka dėl to, kad mes dar nesam suformulavę savo principų. Vėliau, kai po truputį patys sau išsiaiškinsim, ko siekiam, galėsim ir kitaip pasivadinti. Juk vokiečių studentai turėjo savo grupę "Durch". Ilgai ginčijomės. Neatsimenu, ar buvo tuomet mūsų tarpe prof. Mykolaitis-Putinas, ar jis buvo vėliau painformuotas apie mūsų sumanymą. Netrukus sužinojom ir jo nuomonę: I. Petrušaičio siūlymas jam visiškai nepatiko. Kitaip negalėjo nė būti. Jis aiškino, kad tas vardas visai nieko nereiškiąs. Kas kita yra "Durch". Jame yra jėgos ir veržlumo. O kurie veržiasi pirmyn, veržiasi "durch", jau žino visai tiksliai, ko nori. Netrukus iškilo "Šatrijos" vardas, rodos, paties Mykolaičio-Putino pasiūlytas. Vėl svarstėm. Petru-šaičiui ir kai kuriems kitiems toks pavadinimas pasirodė jau labai paprastas. Man taip pat, nors nebuvo patikęs nė anksčiau siūlytas "Kažko". Kiti rėmė jį visai suprantamais argumentais. Šatrija buvo žemaičiuose pagarsėjęs kalnas, iškilęs viršum nuobodžios lygumos, Maironio apdainuotas. Pakilus, ten laisva, giedra, ten lengva alsuoti, o to kalno padavimai, siejami su kerėjimais, raganų paslaptingu gyvenimu, turėtų pagauti menininko vaizduotę. Mes greitai aprimom, o tą vardą savo autoritetu rėmė ir prof. Mykolaitis-Putinas.

Kai atsigrįžtu į tuos laikus, galiu visai gerai suprasti Igną Petrušaitį. Ir jis, ir mes visi buvom jauni, norėjom ko nors nepaprasta, nekasdieniška, norėjom nustebinti. Bet mūsų literatūroje tuo metu jau imta ieškoti paprastumo, poezijoje pasigesta lietuviškų motyvų. Ir Putinas nebe pesimizmo himnus giedojo, bet jam aidėjo "skurdus piemenėlio ragelis", jo akis džiaugėsi "beržu, berželiu". Artėjo čiobrelio ir lino žiedo poezijos dienos.

Maždaug nuo 1926 metų lapkričio mėn. Šatrijos vardas jau buvo oficialiai žinomas. 1926-1927 m. pirmininku buvo Ignas Petrušaitis, vicepirmininku Ignas Skrupskelis, sekretore Alina Petrauskaitė. Bent aš tokią valdybos sudėtį atsimenu. Tačiau kai kur pirmininku minimas Ignas Skrupskelis. Iš tikrųjų jis buvo kitais metais ar tų pačių metų pabaigoje, nes I. Petrušaitis netrukus rimtai susirgo, o kiek vėliau mes jo ir visai netekom.

Sunku susekti tikslų Šatrijos narių skaičių, ir jis duodamas labai įvairus. Lietuvių enciklopedija XXIX t. pažymi, kad Šatrijai iš viso priklausė per 300 narių. Pirmojoje metinėje šventėje 1927 m. balandžio mėn., kaip matyti tos šventės nuotraukoje, dalyvavo 20 asmenų. Bet kai kurie negalėjo atvykti. Tad atrodo, kad pirmaisiais Šatrijos veikimo metais jai priklausė apie 25 nariai. Kepuraitės, o vėliau ir juostos spalvas pasirinko purpurinę, sidabrinę ir tamsiai mėlyną, savo šūkiu — Menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui.

Neįmanoma dabar atsiminti ryškiai ir iš eilės visų susirinkimų ir tiksliai nupasakoti, kas ir kada kokią programą buvo atlikęs. Iš įvairių detalių, smulkmenų, kurios dar liko atminty, iš vieno kito pokalbio su buvusiais šatrijiečiais, iš jų prisiminimų man po truputį susidaro apytikris šatrijiečių pobūvio vaizdas.

Susirinkdavom paprastai punktualiai. Visus pasitikdavo ir draugiškai pasisveikindavo namų šeimininkas ir būrelio globėjas profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas. Jis kitoks negu auditorijoje ar seminarų metu. Man visada atrodydavo, kad jo pastabos, studentui referatą paskaičius, būdavo griežtokos, atsimenu daugiau priekaištų negu palankesnių vertinimų. Ir jo visas elgimasis būdavo santūrus. Jis tarsi buvo besistengiąs išlaikyti tam tikrą nuotolį tarp savęs ir studentų, tuo skirdamasis nuo kitų profesorių, daug draugiškesnių negu jis. "Šatrijos" susirinkimuose jis būdavo mums artimesnis, neoficialus, paprastas. Palankiau vertindavo studentų paskaitytus kūrinius, kartais ir pats kai ką paskaitydavo. Ir studentai jautėsi laisvesni, nesivaržė, buvo kalbesni, nors tie mūsų susirinkimai niekada nebūdavo per daug triukšmingi, diskusijos niekada neišvirsdavo aštriais ginčiais. Mes vis dėlto jausdavomės esą Mykolaičio-Putino svečiai. Profesorius mus vaišindavo riešutais, saldainiais arba arbata, kurią paruošdavo trejetą valandų anksčiau atėjusi Miliutė Kvedaraitė. Tas mūsų vaišes liudijo kitą dieną dar randami ant grindų vienas kitas saldainių popieriukas ar nukritęs riešuto kevalas, o taip pat ir netvarkingai sustum-dytos kėdės.

Mielai prisimenu tuos jaukius susibūrimus Putino namely, ir po penkių dešimčių prabėgusių metų dar iškyla ir priartėja daug studentiškų veidų, nors visų ir neatsimenu: Juozas Paukštelis, Vincas Ramonas, Salomėja Nėris, Juozas Grušas, Jonas Grinius, kuris niekada nepraleisdavo progos riteriškai ginti savo idėjas, Juozas Brazaitis, du Ignai, neperskiriami draugai, Skrupskelis ir Petrušaitis, kurie net ir atostogų metu susitikdavo ir, vaikščiodami pakluonėmis, svarstydavo pasaulio problemas. Savo artimesniųjų tarpe jie buvo pravardžiuojami kaimynais. H. Vilčinskaitė, labai apsiskaičiusi ir gal labiausiai subrendusi iš visų mūsų mergaičių, labai domėjosi teatru ir buvo dažna pokalbininke Igno Malėno, kurį tuo metu teatras taip pat domino. Visi daugiausia Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyriaus studentai. Bet pasirodydavo ir humanitarų. Bent mano laikais ateidavo Petronėlė Orintaitė, kuri dalyvavo ir pirmojoje Šatrijos metinėje šventėje, o vėliau jų buvo ir daugiau. Prisimenu Juozą Tarvydą — ramų ir kuklų. Per susirinkimus dažniausiai tylėdavo, gal dėl to, kad iš mažens turėjo silpną balsą. Tų savo silpnų balso stygų gydyti jis važinėjo į Vokietiją, į kažkokią sanatoriją netoli Drezdeno. Iš ten rašęs laiškuose, kad sanatorijos miškelyje turįs savo nuosavą "gardą" ir esąs stropiai '"ganomas". Jau suaugęs pradėjęs mokytis, dėl to, manau, nespėjo išplėtoti savo gabumų. O jų turėta, ir nemažų. 1925 metais Valstybės teatras Kaune priėmė ir pastatė jo parašytą dramą "Per audrą", nors tas veikalas repertuare neišsilaikė. Tarvydas subrendo rimtu mokslininku. Dar studentaudamas, susidomėjo Šatrijos Raganos kūryba ir atsidėjęs ją studijavo. Buvo net nuvažiavęs į rašytojos tėviškę, norėdamas geriau susipažinti su žmonėmis ir visa aplinka, kurioje plėtojosi jos talentas. Grįžo nusiminęs, gimtojo dvaro vietoje rado tik gandralizdį. Juozą Grušą prisimenu, kaip parašiusį labai įdomų referatą Mykolaičio-Putino vadovaujamam seminarui. Profesorius buvo patenkintas. Kiek atsimenu, tai buvo vienintelis toks geras referatas, atkreipęs profesoriaus dėmesį, šalia J. Brazaičio labai ilgo rašinio, kuriam perskaityti prireikė net dviejų seminarų. Grušas savo referate nagrinėjo V. Krėvės "Šiaudinės pastogės" personažus, ieškodamas santykio tarp jų nuotaikos, charakterio ir gamtos. Nors tai buvo parašyta seminarui, bet tomis temomis pasikalbėdavom ir susirinkę Šatrijoj. Grušas buvo gana griežtas kritikas, ne piktas, bet tiesmukas. Kartą buvo kalbama apie Salomėjos Nėries ką tik pasirodžiusią lyrikos knygą "Anksti rytą", 1927 — pirmąją, taigi jos draugių itin branginamą ir laikomą verta pasididžiuoti. Grušas tiksliai pastebėjo, kad Salomėjos eilių ritmas esąs kaip "polkutės", visai netinkąs jos lyrikos nuotaikai. Salomėja skaudžiai užsigavo. Tai atsimena Vincas Ramonas, kuris anuo metu dalyvaudavo Šatrijos susirinkimuose. Bet jis, vos išklausęs reikalingus universiteto kursus, ėmė ruoštis egzaminams, kartu dirbdamas ir mokytojo darbą, dėl to retai bepasi-rodydavo. Savo pirmuosius beletristinius mėginimus jis pradėjo spausdinti dar būdamas studentu. Netrukus buvo sukurti ir jo "Linų žiedai", išversti į latvių, suomių ir švedų kalbas, ir kitos novelės.

Be Mykolaičio-Putino, į susirinkimus dažnai atsilankydavo Juozas Eretas, rečiau Stasys Šalkauskis. Profesoriui Eretui niekada netrūkdavo humoro ir energijos. Jis padėdavo sutvarkyti muzikinę programos dalį, bet ji niekada nebuvo labai turininga. Paskambindavom su Mile Tamulyte (Vainauskiene) ką nors iš Beethoveno kūrinių, pvz. Penktosios simfonijos ištraukas, aranžuotas keturiom rankom skambinti. Paskambindavau ir aš kartais viena, Griego ar Chopino. Tačiau visa ta muzikinė programa buvo daugiau fonas gyvam susirinkusiųjų pokalbiui. Daugiau dėmesio patraukdavo daina. Tačiau prof. Eretas niekada nenusimindavo: jis drąsino, juokino, judino susirinkusius, visada, ir neišrinktas, vadovavo. Dainininkę Šatrija teturėjo vieną _ Miliutę Kvedaraitę. Ji turėjo puikią balso medžiagą, sodrų sopraną, kurį ji planavo lavinti ir, rodos, jau buvo įstojusi (nesu visai tikra dėl šito jos žingsnio) į Kauno muzikos mokyklos dainavimo klasę, pasirinkusi rimtą, labai visų vertinamą mokytoją — V. Grigaitienę. Bet šis jos sumanymas neįvyko, ji atsisakė minties rimtai studijuoti ir lavintis, netesėjo gal dėl laiko stokos, gal dėl nepakankamų gabumų. Jos mėgstamiausios dainos buvo "Kas ant žirgelio", "Ne margi sakalėliai", o kartais užtraukdavo ir vėlesnio kilimo, kiek sudarkytą liaudies dainą "Oi , sakyk, sakyk, grožybe mano, kada sudėsim rankeles savo". Prieš pobūvį ji ateidavo pas mane, ir mudvi surepetuodavom jos pasirinktą dainą, kurią ji vėliau padainuodavo susirinkusiems.

Į Šatrijos pobūvį porą kartų buvo atsilankiusi Elena Turauskienė, nes kai kurį laiką Turauskai gyveno kitoj to paties namelio pusėj. Tai buvo jos pirmieji metai Lietuvoj, ir prof. Šalkauskis, mielas ir socialus kaip visada, draugiškai šypsodamasis, stengėsi padaryti jai visą aplinką malonią ir savą, kalbindamas ją lietuviškai ir prancūziškai ar vaišindamas ją riešutais: Madame, voulez-vous des noix?
Šatrijiečiai veikė ne tik savo uždaruose susirinkimuose, bet reiškėsi ir viešumoje. 1927 metų kovo mėn. pasaulis minėjo Ludvvig van Beethoven šimto metų mirties sukaktį. Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyriaus prof. Juozo Ereto vadovaujamas literatūros seminaras nutarė neatsilikti. Viešas šio didžiojo muziko pagerbimas įvyko 1927 m. balandžio 3 didžiojoje universiteto salėje. Sklaidau to seminaro programos fotokopiją, prieš kiek laiko gautą iš prof. Ereto: atlikėjai visi šatrijiečiai! Tik muzikinėje dalyje patalkinti paprašyti keli ne fakulteto studentai. Juozas Tarvydas paruošė pranešimą apie Beethoveno gyvenimą. O Narušytė kalbėjo apie jo santykius su moterimis, J. Lauri-navičiūtė apie jo kūrybą, Alina Petrauskaitė nagrinėjo ir lygino Haydno, Mozarto ir Beethoveno
 
Studentų ateitininkų meno draugijos Šatrijos dešimtmečio šventės dalyviai Kaune 1936 m. gegužės 16 d. Antroje eilėje iš kairės penktas — prof. Pranas Dovydaitis, aštuntas — prof. Juozas Eretas, dešimtas — Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Trečioje eilėje iš dešinės antras — prof. Pranas Kuraitis, ketvirtas — kun. St. Yla, penktas — Kazys Baubą, šeštas — Bernardas Brazdžionis, septintas — Jonas Grinius.
 
muzikos stiliaus savumus. Pranešimų santraukas suredagavo Ignas Skrupskelis, bibliografiją surinko Stasys Barzdukas. Tarvydas, tą seminarą beruošiant, turėjo ir dar daugiau padirbėti. Jam buvo pavesta išversti iš Beethoveno Škotijos dainų ciklo vieną dainą, kurią turėjo padainuoti seminaro metu P. Kaupelytė (Kaveckienė), "Lore am Tore". J.T. ilgokai graužė plunksną, kol gavo atitinkamą rimą ir ritmą ir sudėjo dainą "Aliną pas kaimyną". Daina ir dabar čia dainuojama tuo pačiu vertimo tekstu.

Didelio pasisekimo turėjo Šatrijos literatūros vakaras universiteto salėje 1927 metais gruodžio 11. Savo kūrybą skaitė J. Paukštelis, Vincas Ramonas, Antanas Vaičiulaitis, A. Dičpetris, Salomėja Nėris, Ignas Malėnas. Šatrijos vardas populiarėjo.

Savo pirmąją metinę šventę šatrijiečiai nutarė iškelti kur nors į gamtą, toliau nuo miesto triukšmo, į nuošaiesnę vietą. Tokia metinė šventė gamtoje ir liko Šatrijos tradicija per visą jos gyvavimo laiką. Savo šventę numatėm švęsti 1927 m. gegužės 29 Baripolio dvare, netoli Kauno, važiuojant geležinkeliu Jonavos link. Komisijai, kuriai buvo pavesta susipažinti su vieta (pirmininkas Petrušaitis nevažiavo), patiko visa aplinka. Erdvūs kambariai galėjo sutalpinti visus mūsų svečius, jei oras būtų mums nepalankus, o simpatingi ir paslaugūs šeimininkai sutiko paruošti pietus ir atlikti kitus techniškus darbus. Komisija grįžo patenkinta, atlikus jai pavestą darbą. Bet, išklausę pranešimą, šatrijiečiai susirūpino, kad svečiai gali likti alkani. Labiausiai nepatenkintas buvo pirmininkas. Jam atrodė, kad susitartas "meniu" iš trijų patiekalų buvo nepakankamas, net įžūlu kviesti į tokius menkus pietus tiek garbingų svečių. Kiti jam pritarė, ir valdyba susidarė papildomą maisto sąrašą ir pasirūpino visa tai laiku supirkti, supakuoti ir pasiruošti kelionei. Atrodo, kad tai bus spontaniškai prabilusi lietuviško vaišingumo tradicija: stalai turi lūžti nuo sukrautų ant jų gėrybių, o svečiai turi valgyti ir gerti, nori nenori.
Prisikrovę pilnus krepšius sūrio, žuvų konservų, visokių skanumynų, traukėm tą gražųjį gegužės 29-tos rytą į Baripolį. Prieš tai buvo kreiptasi į Geležinkelių valdybą, ir ji buvo paprašyta
 
sustabdyti traukinį mums reikiamoje stotyje, nes ne visi traukiniai ten sustodavo. Ignas Petrušaitis vieną kitą kartą neramiai žvilgterėjo pro langą: "O jei nesustos, ir nušvilps iki pat Jonavos. Ką tada darysime" . . . Bet traukinys sustojo. Mažos stotelės personalas smalsiai lydėjo akimis tą gražų būrį jaunimo, kurio šventei Geležinkelių valdyba įsakė sustabdyti traukinį. Šeimininkai truputį nustebo, gal net kiek užsigavo, pamatę tiek atsivežto maisto, bet netruko visa tai gražiai sudėlioti ant jau paruoštų stalų.

Pirmiausia buvo atlikta oficialioji dalis, kurios šatrijiečiai labai nemėgo, bet kuri tą dieną buvo reikalinga. Mykolaitis-Putinas buvo pakeltas į garbės narius ir išrinktas garbės pirmininku, Juozas Eretas ir Stasys Šalkauskis pakelti į garbės narius, ir jiems visiems įteiktos uniforminės kepuraitės. Tokiu būdu Šatrija norėjo atsidėkoti savo nuolatiniams rėmėjams ir globėjams, kurie savo atsilankymu į jos susirinkimus padarė ne vieną tų susirinkimų įdomų ir prasmingą. Draugijos nariams uniformas įteikė kiekvienam garbės pirmininkas.
Per pietus Šatrija girdėjo daug sveikinimų ir linkėjimų. Bet tie pietūs truko apie keturias valandas. Mes, valdyba, buvom nepatyrę šeimininkai, ir, pridėję savo atsivežtą maistą prie jau paruoštų pietų, privertėm savo svečius išsėdėti prie stalo ilgas valandas. Kai pamatėm savo klaidą, jau buvo per vėlu. Popiet Prof. Šalkauskis, draugiškai šypsodamasis, tarė: "Viskas buvo labai gerai, tik kitą kartą nereikėtų tokių ilgų pietų". Manau, kad jų niekada ir nebebuvo. Tačiau visi atsigavom, suėję į sodą, kuris buvo gražiai ir rūpestingai prižiūrėtas, o upė ir miškas netoliese visus nuteikė šventiškai, jaukiai ir draugiškai.

Po poros dienų patenkinti šatrijiečiai skaitė ano meto oficiozo Lietuvos dienraščio gegužės 31 numery šventės aprašymą ir korespondento linkėjimus: "Jei mūsų gyvenimas šiandien šablonėja oficialiose formose, jei stingsta išviršinio mandagumo rutinoj, tai linkėtina būtų, kad šis būrelis ne tik tirtų ir kurtų meną, bet menintų ir patį gyvenimą, santykius tarp draugų, išsidirbtų jaunųjų inteligentų tradicijas. Jei kalne, kur aukšta, atmosfera lengvesnė, jei ten alsuoti d arosi laisviau, tai linkėtina būtų, kad tokio jaukumo žiburiai susikurtų Šatrijos menininkų šeimoje. O tautiški kūrybos pradai, kurių toj šventėj taip buvo linkėta, kaip jie tikrai linkėtini! Tenekopia šiandien mūsų menininkai į svetimojo Parnaso viršūnes, o tesiekia gimtosios Šatrijos aukštumų".

Kaip matyti iš šios šventės nuotraukos, dalyvavo 20 asmenų, kai kurie iš jų lengvai atpažįstami: prof. V. Mykolaitis-Putinas, Stasys Šalkauskis, Juozas Eretas, pirmoji Šatrijos valdyba, Ona Eretienė, Miliutė Kvedaraitė, Juozas Tarvydas, Petronėlė Orintaitė, Salomėja Nėris, Bronė Liūdžiūtė, H. Vil-činskaitė, Ignas Malėnas, Sergijus Treigys. Kitų negaliu atpažinti, o dvi uniforminės Šatrijos kepuraitės, neįteiktos ir aiškiai matomos nuotraukoje, rodo, kad du nariai šioje šventėje nedalyvavo.

Man baigus universitetą, Šatrija panašiai veikė ir toliau, iki pat okupacijos dienų. Keičiantis gyvenimui, keitėsi ir Šatrijos veikimo formos, bet nepriklausomoje Lietuvoje, apie 16 metų, tų pačių profesorių remiami ir veikiami, rinkosi draugėn kūrybingiausieji studentai, vėliau pasirodę brandžiais darbais visose srityse. Man atrodo, jog jau šis faktas pasako, kad Šatrija buvo reikalinga ir reikšminga, nors apie jos reikšmę maža kalbama. Ji subūrė vienodai galvojančius ir vienodai nusiteikusius, sulipdė į vieną vienetą tuos, kurie negalėjo pritilpti nei prie "Keturių vėjų" kolektyvo, nei prie kiek vėliau pasirodžiusio "Trečiojo fronto". Tad geras būrys jaunų talentų neišklydo į pašalius, bet galėjo bręsti savarankiškai, ieškoti ko nors nauja.

Šatrijos susirinkimuose niekada nebuvo diskutuojami patys kūrybos principai, Šatrija nebuvo deklaravusi savo programos, nebuvo paskelbusi savojo "Credo", savo vardu neišleido jokio leidinio, kaip tai padarė anie du kolektyvai. Gal dėl to sunku aiškiai užčiuopti, kokios tiesioginės įtakos darė Šatrija savo nariams, galbūt jie ir patys to nejautė. Bet yra svarbu, kad jų pobūviuose kaupėsi, pamažu ir be reklamos, kitokia nuotaika, kurią Juozas Brazaitis pavadino vėliau savo straipsniuose idealistine, bet nepasekė jos užuomazgos iki Šatrijos. Naujos nuotaikos ir nauji užsimojimai atsispindėjo Pjūvyje (1929, 1930) ir Granite (1930), kuris, formuluodamas savo principus, pasisakė už literatūros turtingumą ir formos modernumą, pastebėdamas taip pat, kad kūrėjas turi būti laisvas savo dvasia ir viešpatauti savo paties prigimčiai.

Šitų idėjų šaknų reikėtų ieškoti Stasio Šalkauskio idealistinėse pažiūrose į meną, kurias jis skelbė "Ruomuvoje" (vėliau rašoma "Romuva"), 1921, 1922 metais. Daugumas mano čia minimų studentų ir aš pati tebebuvome dar gimnazijos suoluose. Nemanau, kad ir vėliau daug kas iš studentų būtų skaitęs "Romuvą". Bet tos pačios ten dėstomos mintys mus pagavo vėliau, jau universiteto auditorijose, beklausant paskaitų. Studentai taip buvo paveikti profesoriaus Šalkauskio, kad kalbėjo jo terminais. Populiariausios idėjos buvo "pilnutinis žmogus", jo ugdymas, "Rytų ir Vakarų kultūrų sintezė", kultūros ir religijos santykis". Kad jos neliktų negyvomis sušalusiomis formulėmis studentų sąmonėje, jas reikėjo atgaivinti. Atgaivinti sava kūryba, diskusijomis su vienminčiais arba su kitaip galvojančiais, skaitymu, mąstymu, gyvenimo stebėjimu ir leisti joms prabilti savu autentišku žodžiu. Šatrija buvo tas laukas, kur buvo galima brandinti naujas idėjas, kitokias nuotaikas, buvo tokia jauki ir draugiška užuovėja, kur savo kūrybinį kelią pradėjo nemažas skaičius jaunų kūrėjų, kurių darbais mes ir dabar džiaugiamės. — Argi Šatrija neatliko savo vaidmens?


JUOZAS BAGDONAS    NATIURMORTAS. Aliejus. 1946

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai