| |
|
|
|
RAŠYTOJO PADĖTIS DABARTINĖJE LIETUVOJE |
 |
 |
 |
|
Parašė K. T.
|
Algirdo Landsbergio kalbos santrauka
Ateitininkų akademikų savaitgalyje "Lietuvis tėvynėje ir išeivijoje" Ateitininkų namuose Lemonte, 111., 1980 m. spalio 18 d. Algirdas Landsbergis kalbėjo apie sovietų valdomos Lietuvos rašytojų padėtį, nuotaikas ir laikyseną platesniame Rytų Europos kontekste.
Išeivių žvilgsnis į tautiečius dabartinėje Lietuvoje dažnai krypsta į kraštutinumus: arba visi lietuviai išgamos, išdavikai, komunistai, arba, antra vertus, visi partiečiai — konra-dai Valenrodai, visi veikia pogrindyje. O reikia ne teisti, bet juos daugiau suprasti.
Mūsų žvilgsniui reikalingas ir platesnis kontekstas. Svarbu žvelgti į Lietuvą ne kaip į izoliuotą salelę, bet visos Rytų Europos kontekste. Tada tuoj išryškėtų, kurie įvykiai Lietuvoje yra bendri Rytų Europai ir kurie grynai lietuviški. Pavyzdžiui, nusistatymas savo tautos istorinių asmenybių atžvilgiu. Prieš 30 metų visoje Rytų Europoje, kaip Lenkijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, žymios tų tautų istorinės asmenybės buvo arba neminimos, arba laikomos "fašistiniais" ar "reakciniais" individais. Dabar gi žvilgsnis daug kur pasikeitęs — daug teigiamesnis, pvz. Lenkijoje Pilsudskio atžvilgiu, Čekoslovakijoje — Masaryko, Rytų Vokietijoje — Martyno Liuterio. Tuo tarpu dabartinėje Lietuvoje ankstyvesnis neigiamas nusistatymas toks pat ir liko.
Kitas pavyzdys. Visoje Rytų Europoje tarp Vladivostoko ir Rytų Berlyno didžiausia savilaidinės spaudos koncentracija yra Lietuvoje ir Lenkijoje. Tačiau yra skirtumas. Lietuvių savilaidoje palyginti nedaug grožinės literatūros. Tuo tarpu Lenkijoje rašytojai savilaidiniuose leidiniuose spausdina savo kūrinius dažniausiai savo pavardėmis, kartais net partiniai žmonės. Lenkų rašytojai yra pakeitę ir savo nusistatymą marksistinės-lenininės sistemos atžvilgiu: prieš 30 metų buvo imta susitaikyti su neišvengiama istorine raida ir todėl prisiderinta prie "oficialiosios" linijos; betgi šiandien jie yra tos sistemos opozicijos avangarde. Tačiau dabartinėje Lietuvoje ši fatalistinė prie sistemos prisitaikymo laikysena, atrodo, tebėra išlikusi.
Kodėl toks skirtumas? Vienas atsakymas, gal ir ne pats svarbiausias, yra, kad kovoje už savo kultūrą, už savo tautinę autonomiją, lenkų rašytojai turi daugiau ginklų. Jie gali atsiremti į gilesnę, platesnę ir turtingesnę literatūrą, pvz. jau XVI-ajame amžiuje buvo dramų, netiesioginiai pasipriešinančių tironijai. O lietuvių literatūra tuo atžvilgiu žymiai jaunesnė.
Betgi lietuviai rašytojai, kaip ir kitų Rytų Europos tautų žodžio kūrėjai, stengiasi išsaugoti savo įpatin-gą teritoriją, tiesos ir laisvės plotą, neretai užsisklesdami tradiciniame lyriniame pasaulyje. Tačiau lietuvių tradicinėje pasaulėjautoje yra stambokas rezignacijos sluoksnis, polinkis susitaikyti su aplinkybėmis, su-sisiejęs su mūsų baudžiavine mąstysena. O tai neša pavojų. Latvijoje tuo atžvilgiu gal net blogiau: ten kai kurie rašytojai, atrodo, jau yra įsitikinę, kad Latvijos neišgelbėsi.
Maždaug prieš 15 metų Lietuvoje buvo jaučiama viltis, kad lietuvybė išsilaikys savotiškos evoliucijos dėka, atvirai nesipriešinant, bet viduje liekant ištikimiems sau. Mat buvo tikėtasi, kad politinė sistema kad ir lėtai liberalės ir dėl to varžtai bus atleidžiami. Deja, sistema liberalėjimo žymių nerodo; atvirkščiai, padėtis blogėja, rusifikacija stiprinama. Iš inteligentijos ir iš liaudies iškilo tautinis ir religinis opozicijos sąjūdis. Rašytojas kultūrininkas turi pergalvoti savo padėtį, klausti savęs, kaip jis elgsis. Pasirodė savilaidinė drama "Pasivaikščiojimas mėnesienoje", pora savilai-dinių literatūrinių antologijų, savilai-dinis žurnalas "Pastogė". Šalia politinės ir religinės opozicijos atsiranda kultūrinė opozicija.
"Pastogė" kalba labai svarbia Rytų Europos kultūros tema — apie vidinę cenzūrą: "Būti laisvu meno žmogumi, tai ne tik mesti iššūkį išorinei cenzūrai, bet visų svarbiausia: savyje nugalėti klastingiausią menininko priešą — vidinį cenzorių. Daugeliui mūsų jau įdiegta kontroliuoti kūrinio gimimą dar pasąmonėje." Panašiai kalba ir kiti Rytų Europos rašytojai, pvz. lenkas Tadeusz Konwicki.
Kiekviena kolonijinė imperija savo valdomose tautose stengiasi išugdyti ir palaikyti tautinį elitą, kuris už tam tikras privilegijas, įskaitant ir kultūrines, padeda imperijai išlaikyti valdžią. Taip daro ir sovietinė valdžia. Jie ugdo ir palaiko privilegijuotą elitą, kuris sutapatina savo interesus su sovietinės valdžios interesais. Tokiam elitui priklauso ir kai kurie Lietuvos rašytojai.
Fatalistiniame nusistatyme girdisi leitmotyvas: "mes tokie maži, tokie silpni". Tame leitmotyve nemaža tiesos — su mažiukais nesiskaitoma. Tačiau žvelgiant ne vien tik į dabartinę Lietuvos salelę, bet į visą Rytų Europą, vyksta opozicija prieš valdžią. Tad svarbu, kad lietuviai rašytojai, menininkai, suprastų, jog jie yra daugiau, negu mažos užguitos tautelės nariai, kurie nieko negali padaryti. Jie priklauso galingam sąjūdžiui — Rytų Europos intelektualiniam avangardui, visai Rytų Europos kultūrai. Juk Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje jau nedaug rašytojų ar menininkų bekartoja totalitarinius šūkius ar teisina sistemą. Ir lietuviai rašytojai, menininkai, tai pajutę, pasijus nebe tokie maži ir bejėgiai.
Dėl ypatingų išorinių aplinkybių kai kuriuose mūsų rašytojuose koegzistuoja kelios asmenybės: lietuvis, "tarybinis žmogus", gal savaip vakarų kultūros žmogus. Pavyzdžiui, Karčiauskas "Žvirzdės poemoje" kritiškai iškėlė kolūkio kaimo ydas; vis dėlto poemos visumoje matosi fatalizmas — kaimas ir Lietuva toliau keisis taip kaip nulemta. Šis fatalizmo motyvas labai būdingas rusiškai sovietinei literatūrai.
Vakarų tradicijai gi būdingas kitoks požiūris — asmens išgyvenimo, asmens kančios svarba. Vakarų tradicija nėra fatalistinė. Vakarų žmogus yra istorinis žmogus su teise ir pareiga sakyti "ne" kraštutiniais atvejais.
Lietuvoje formuojasi įdomus derinys. Mūsų baudžiavinė galvosena, polinkis rezignuoti savaip susisiekia su marksizmo fatalizmu, neišvengiama istorine raida (tai orientali-nis pradas). Marksizmas yra ne tik revoliucinė, bet drauge ir savotiško susitaikymo, fatalizmo filosofija. Ir visa tai susisieja su rusiško fatalizmo sluoksniu sovietiniame marksiz-me-leninizme. Toji sudėtinė kombinacija vienaip ar kitaip gali atsispindėti mūsų lietuvių kultūrininkuose.
K. T.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
