| |
|
|
|
Parašė JULIUS KELERAS
|
 Julius Keleras yra jaunosios kartos Lietuvos poetas, gimęs 1961 m. Vilniaus universitete studijavo literatūrą ir lietuvių kalbą. Jo diplominis darbas — "Simono Daukanto istoriografija". Šiuo metu poetas savo literatūrines studijas gilina Čikagoje. Jo eilėraščiai pasižymi sudėtinga tematika, originalių vaizdų gausa, laisva epine struktūra ir jausminiu gaivumu. 1988 m. Lietuvoje išėjo jo eilėraščių rinkinys "Žiemos valtys".
k a i m o t y l o j
prietemoj katė apverčia žvakę ir nupėdina link fikuso,
saugojančio miegančių ramybę; tylus kabo Kristus,
dešine laiminantis visus taikos bučiniu,
net ir erškėtrožes prasiskleidusias vakar paryčiu
ar girdi, kaip lietus įsibrauna j jų sapnus, išsiliedamas
šniokščiančiais upeliais, aižančiais pasąmonę,
prikeliančiais iš nugrimzdusių kapų mielus artimųjų veidus;
leidžia jiems prabilti, kalbėt iki ryto
staiga suspurda ant naujos ceratos anties kiaušinis —
vėjo šuoras, ir suaižėja langas; rožė, pamerkta
pieno butely ūmai numeta žiedlapius; ir aš pašoku,
susapnavęs, kad visus kaimus jau spėjo išvežti
s e n a s k r a š t o v a i z d i s
iš arklio kaukolės į mus žiūrės drugelis,
nekilęs virš senų sodybų, pievų, gyvulių,
apsupusių tą vasarų ir kojų sudėvėtą
kelią, kuriuos išėjome sykiu, bet etapu
mums liepė eiti skyrium, ir nebuvo lemta
išgirsti, ką prisiminė javai, nukritę
į užkalto karsto lentą, kuri dar nežinojo,
kas yra kapai ne savo žemėj,
kurioje ilgai reikės gulėti kaulams,
priverstiems per jėgą palikti atvirus
tėvų namus (bet mes vis tiek sapnuojam
aklą švarų sniegą, šunis ir kryžius,
ir nėra dainos, kuri pajėgtų nugalėti
baimę ir tylią viltį pirštų virpesy)
pakilti, kada nors atgal pakilti, ir
prisiliesti veido motinos senos!
t r e m t i n i a i
jie jau gali dainuoti savąsias dainas,
ir nebūtina slėptis po saulėlydžio stogu,
ir nebūtina verkti — jų tėvynę atras, tačiau
jau nebus kam kaip skolą ją sugrąžint, atiduoti
neteisybės angis jų vaikystę pasmaugė seniai,
ir tik liko gerai užslėpti mėlyni užrašai,
dėl kurių jau neverta raudoti; kitokie
žaibai pasiliko vagono sapnuos:
sustoti, sustoti, sustoti
Dieve, kam gi tu šitaip Lietuvą mūsų klupdai?
ar ne tavo širdis suanglėjo prie taigoj numirusio
vaiko, ar ne tavo valia alkani tremtiniai dešimt metų
sapnuodavo tėviškę — inkilą, baltą vaikystę — katytę
ir juodą aneksijos tvaiką
kur pasauly tiesa, lašais kur spindėję klojimo
stogai, krentant lietui, išsklaidžiusiam laiką?
kur viltis, kad arti jau, arti pabaiga,
parašysianti pažymą: viskas,
pagaliau ir šitai imperijai baigta
baltas sniegas; jie jau gali dainuoti savąja
tarme, ir mėnulis be skausmo nuslysta žiemos
tvenkiniais lyg tykus atleidimas, betgi pažadas:
ne! jie lig galo paliks amžinais tremtiniais
p o k a r i s I I
vėjas, nuogi topoliai; tvenkinys veikiau
panašus į ištaškytą kūdrą; takai iškilmingai
atveda į griuvėsius (stiklai, juodynės, pelėsiai) —
negyvas angelas be rankų skaito "Chapel B"
ir vis dar bijosi, kad netektų liudyti
prieš septynvaikius kaimynus
lustitia est fundamentum regnorum?
cha! jokia moteris nesimaudo užterštam šilo
upely nei nudžiūvusiam nuo tardymų sode,
joks langas nesulaiko nerimo, plūstančio
iš miško, — alkani ir sušalę jie šildosi
apsigaubę prieškariniu Lietuvos žemėlapiu
kraujas be jokių poteksčių liejasi lapkričio
mėnesį kaip ir gegužės; vyrai, pakėlę šautuvus,
taikosi į kylančius gandrus, kurie krisdami
dar pamato, kaip kiemuos ant virvių siūbuoja
skalbiniai, peršauti nesidabrinėm kulkom,
išsiuvinėti šilko vytimis, puošti kraujo puta
s m u k l ė s m o t e r y s
moterys geria nevalytą degtinę, nejusdamos,
kaip juda JŲ vaikai, kurie niekuomet nebus
išnešioti; Dieve, kaip jie meldžia apniukusias,
prisimerkusias jų nešiotojas eiti namo, namo,
į patalą ir tyliai migti
jie sapnuoja savo motinų sapnus, susigniaužę
ir išvarginti JŲ nelygaus kvėpavimo, sunkių
darbadienių, prilipusių prie rūbų, įsigėrusių
į kūną, ilgų ir kankinančių reginių, plūstančių
juodais, nepermatomais spiečais
paskui ateina tylūs geri sapnai:
senovėj gimdančios lietuvės —
pirtyse, atsigėrę varnagrūdžių,
pasitikinčios Laimą, perėjusios
per ližę, pastovėjusios virš garų,
apvilktos savo vyrų marškiniais, palaikiusios
tarp kojų įkaitintą ir užpiltą degtine
plytą; ir jų naujagimiai stiprūs, sveiki,
pro langą žvelgiantys į šviesų, lūkuriuojantį
arimą, kur svyruoja girtos kaliausės
a r s p o e t i c a
poezija — auka, bet tik aklųjų alkanųjų
stalui, kurio nedrįsta prisiliest mirtis;
ar pameni, kaip sunkiai, bet laimingai jie
alsavo, kai švietė virš kaktos jiems laimės
žiburys, neleidęs užsižaist, užmigt, užgesti
kas mums įskiepytų tą šventą atbudimo rakštį,
kai geliant sielai nulekia sapnai, ir jau
nebežinai, kas laukia ten už jau atburto
klonio, kas teikia tau palaimintą malonę,
pajust, kad gyveni, gyvensi, gyvenai
kas atkabina stoginėje ilgesiui langelį,
ir ieško naktį žvakės, kad nežūtų tas
Dievo leistas žodis, — pernakvotų,
kad ilgiau pabūtų kaip krosnis prieš
Kalėdas pakurta lig pat Velykų galo
ar dar išdrįstum būti panašus į vaiką,
kuris paklydęs valandas sumaišo,
bet nesutrinka horizontų tėkmėje? o,
amžinoji plunksna, rašanti pasaulį,
apšviesk mane, suteik man sapno aukštį
atspėk man daiktus ir žodžius suvienyk,
kad nuaidėtų manimi nebylios, bet realios
sielos, ir duok man žvilgtelti vogčiom
ką daro šiąnakt Dievas Lietuvoj, panūdęs
grįžt į ją, pakalnėse pražystant pakalnutėms
*
o tu paduodi man senovinį, išsiuvinėtą dailiai
rankšluostį su šviesos simbolį saugančiais
paukščiais ir nėščioji jau nebeišvysta
gaisro, ir lapių olų nepasiekia
pirmas pavasario žaibas
o tu iškeli verpstę virš mano galvos ir kūdikis
jau neregi savo angelo sargo, palaidoto
nežinomam pilkapy, apdėtam stambių
akmenų vainiku, apaugusiam
kraujažolėm, žydinčiom pelenu
o tu sudegini mano kūną ir upe, tekančia į saulę,
nuplaukia medinis krikštas, kuriam išraižytas
kitas, geresnis pasaulis, tačiau aš vis tiek
lieku senam gandralizdy, saulei nusileidus,
lekiančia bite
o tu paduodi man ąžuolinę stovynę ir aš vėlei
mokausi stovėti, vaikščioti, žaisti žirgeliais,
kol mane atskiria nuo krūties ir suteikia
man vardą, kad būtų kuo apsiginti nuo
piktai besižnaibančių vėlių
o tu paduodi man kalbą ir aš šaukiu prie
valgio šalčius ir vėjus, prašydamas, kad
jie neiššaldytų rugių, kad leistų žydėti
obelims, kad nuotakos neliktų bevaisės,
o sielos jų — be saulių
b ū s i m o j i
kepuraitė, kojinaitės, vežimėlis, lovytė;
kambary jau viskas lyg ir paruošta,
o ji vis dar mezga ir mezga,
galvodama apie būsimąjį,
judantį nuo ankstyvo vasaros ryto
ji paima L. Kerolio, A. Milno knygas,
paskaito, tyliai nusijuokdama,
ir pajunta, kaip vaisius
iš džiaugsmo šokčioja,
supratęs, kad jai juokinga
pavakare jis pravirksta, taip,
jis verkia, — tvirtina sutrikus,
išsigandus žaibo būsimoji, ir netikėtai
atgulus ant šono tuščiam kambary pagimdo
mažą mergaitę su Aušrine kaktoj
a t s i s v e i k i n i m o l a i š k a s
laiškas ant naktinio staliuko,
tu prieini pirštų galais ir atplėši,
sužadėtine, kipariso rankom; mirtinas
šaltis išsprūsta iš plaučių, ir tu
supranti, kad jokia išpažintis —
jokia Dangaus malonė jau neišgelbės
trys sidabro žvakidės, nuzulintos, vaškuotos
ant šaltų koplytėlės laiptelių, išbučiuotų
paskutinio nebūtin nesitraukiančio šerkšno
pablukusi, pačios siūta tuoktuvių
suknia ištikimai ir nuolankiai
kabo spintoj, niekad neverkia;
ar ką sakei? ne, tu tiesiog sapnuoji
išblyškusią liesą moterį, žindžiusią
svetimus vaikus Jaroslavlio stoty
*
lietuviai pranciškonai išgriautam
vienuolyne ieško Dievo pėdsakų —
žvakių šešėliai sukasi ratu,
perspėdami ir užjausdami
neužmirštuoles žydinčias tarp suodinų plytų
bet vėjas triskart nusilenkia kryžiui,
ir sulinguoja stalas sode, padengtas vienatvei,
ir vyšnia su įkirstu kirviu, tu regi,
sielvartingai pražysta, nebijodama, kad nesulaikys
ašarų ir nebeprisišauks per medunešį bičių
nuogi berniūkščiai paplūdimy žvelgia
į nusileidžiančią saulę; arkliai, vėjas,
sniego kvapas: pabučiuok, kad neužmirščiau
šito dangaus, nors neatitaisoma, niekas neatitaisoma
(senas pranciškonas miršta sode, šnabždėdamas maldą
Neturto riteriui); veidrody suvelta lova, pagalvės
nusviestos ant grindų, nendrių skonis ant perkirstos
lūpos, ir aš nebemoku būti laimingas, nors
neįmanomas voras vėl pina voratinklį
ties mano ir tavo širdim
n e b u v ę p r a š y t o j a i s
psichiatrinių ligoninių kvadratuos rinko
dulkėtas žemuoges, mąstydami apie metaforų kraują,
spindintį dar neparašytose jų knygose, sapnuodami
mėšlungio sukaustytas artimųjų akis, vešliais Vado
ūsais ropojantį sotų, laimingą raudoną mėšlavabalį
jis rinko meškauoges, lingavusias nuo mirštančiųjų
atodūsių tarpubėgiuose, nesusisukdavo nuo tundroje
gimdančios sušalusios jakutės, kuriai Likimas nebuvo
gailestingas, jie klausydavo nevaisingos kedrų muzikos
galvodami apie obelis, žydinčias Žemaitijoj
nešvarus, nušutęs angelas visiems žadėjo Ateitį, kurią,
esą, galima išlošti kaip mėtinių piliulių dėžutę,
tačiau jie matė, kaip mirtinai užvesti jų laikrodžiai
mušdavo suanglėjusias minutes, sudraskyti atvirlaiškiai oro
paštu nešdavo mirties dėmes saldžiausiems medaus mėnesiams
jie dėliodavo seniai suaižėjusių tėviškių šukes, ir
guosdavosi: mėnuo pasigailės jų, atsiųsdamas tikrą
Viltį, kuria patikėtų paliegę, nepasikeliantys,
palikti, niekur neminimi praeičių žmonės, beje,
niekuomet nebuvę prašytojais
Aleksandra Kašubienė: Minimaliniai paviršiai. 1987 m. Dviguba konstrukcija — 18" aukščio, vienguba konstrukcija — 13" aukščio. Paviršiaus konfigūracijos buvo sukurtos kompiuteryje mokslininkų Hoffman Meeks Costa, naudojant matematines lygtis. Dailininkė iš nuotraukų šias formas "išvertė" į medžio objektus. Nuotrauka — J. Nettis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
