Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KATALIKYBĖ IR LIETUVIŲ TAUTINĖ SAVIMONĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dalia Marija Stančienė   
Atitrūkę nuo savo praeities, žmonės neturi jėgos ateičiai kurti, nes netenka šiai kūrybai medžiagos.
A. Maceina

Pati didžiausia tautos vertybė — jos kultūra. Kuriant ir perteikiant ilgaamžę tautos kultūrinę tradiciją savo vaikams, skleidžiasi žmogaus būtis, atsiranda egzistencijos, kaip kartų tęstinumo, pilnaties suvokimas. Kad pasaulis netaptų atskirų kultūrų elementų rinkiniu, jį būtina pergyventi kaip istorijos vyksmą laike. Tik istorinės sąmonės šviesoje tautos padavimai, legendos, tolimi praeities įvykiai tampa šios dienos būviu ateičiai.

Dabar, labai svarbiame lietuvių tautai istoriniame momente, jaučiamas aštrus poreikis atskleisti religinės ir tautinės sąmonės sąveiką, parodyti, kaip viena kitą apsprendžia ir viena kitą palaiko tiek dabar, tiek ankstesniais, joms abiejoms sunkiais istoriniais laikotarpiais. Įdomu paanalizuoti taip pat, kaip religinė sąmonė sąlygoja tautinės sąmonės suklestėjimą.

Katalikybė, būdama krikščionybės kryptimi, religinėje sąmonėje verčia žmogų priskirti save tam tikrai konfesijai. Tuo atveju mes kalbame apie katalikišką savimonę, jos struktūros elementus, kuo jie skiriasi nuo kitų konfesijų. Čia prie atskirų katalikiškos savimonės struktūros elementų nesustosiu, bet pabandysiu atskleisti katalikiškos savimonės kitimą įsilie-jant į tautinę savimonę ir atvirkščiai.

Antrasis Vatikano Susirinkimas (1962 - 1965) naujai permąstę ir pagrindė Bažnyčios santykį su įvairiomis tautomis bei kultūromis. Jis leido liturgijoje vartoti gimtąsias kalbas bei įteisino tautines vyskupų konferencijas. Tai reiškia, kad katalikybė tapo atvira tautiniam mentalumui.

Vienas iš svarbiausių tautinės savimonės elementų yra gimtoji kalba. Vokiečių filosofas Hansas-Georgas Gadameris kalbai suteikė universalinę - ontologinę prasmę. Jis pastebi, kad "būtis, kuri gali būti suprasta, yra kalba". Mums nėra svarbu nagrinėti ontologinę kalbos prigimtį ar jos santykį su būtimi, tačiau būtina pabrėžti gimtosios kalbos reikšmę, suvokiant pasaulį. Antanas Maceina pažymi, kad "gimtoji kalba jau yra apsprendusi mūsų vienkartinį artini-mąsi prie būtybės, ir mes nebegalime kitaip žiūrėti į pasaulį, kaip tik savosios kalbos "regėjimo kampu".1 Suteikdami gimtajai kalbai vidinę dvasinę pasaulio pajautą istoriniame kontekste, mes jau galime katalikiškoje savimonėje išskirti lietuviškumo introdukciją.

Šiuo momentu, mums reikia sustoti ir apibrėžti individų, kalbančių gimtąja kalba, tautinę savimonę ir jos santykį su katalikiška savimone. Maceinos žodžiais tariant, "religija ir tauta keičia viena kitą, ne paprastai pasipildydamos, bet dialektiniu būdu: ir teigiamai, ir neigiamai. Religija ir tauta yra viena kitai kartu tiek palaima, tiek grėsmė".2

Kitas svarbus momentas — kalbėti apie tautinės ir religinės savimonės santykį ir jų saviraišką, kai tauta yra netekusi valstybingumo. Valstybinis savarankiškumas tautinei savimonei yra viena iš didžiausių vertybių. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad krikščionybės visuotinumo negalima susiaurinti ir katalikybę naudoti kaip priemonę tautiškumui palaikyti. Be to, Lietuvos atveju, tai būtų nepakankamas rezultatas, nes senovėje katalikybė neturėjo nuopelnų įkuriant Lietuvos valstybę.

Pervertinant religinę sąmonę, tautai, siekiančiai valstybingumo, atsiranda mesianizmo pavojus — Dievo vardu vykdoma vienos tautos kitai politinė bei tautinė priespauda. Lietuvių tautai artimai pažįstami du mesianizmo tipai — rusiškasis ir lenkiškasis.

Kitu atveju, kada pervertinama tautinė sąmonė religijos atžvilgiu, tai yra tautybės išlaikymas siejamas su krikščionybe, prarandame krikščionybės esmės supratimą. Pragmatizmas krikščionybėje, išlaikant tautybę religijos pagalba, iš esmės nesiskiria nuo mesianizmo. Antanas Maceina mus perspėja, kad "tautybės susiliejimas su katalikybe vis tiek, kokiu pavidalu — lenkišku ar lietuvišku — padaro atgrasia tiek tautybę (lenkų atveju), tiek katalikybę (lietuvių atve-ju)".3

Atkreipiant dėmesį į šias pastabas, galima teigti, kad krikčionybė yra veiksnys, formuojantis tautinę sąmonę. Istoriniame kontekste katalikybė, kaip krikščionybės kryptis, labiausiai įsilieja į tautinę bendruomenę ir jos veikiama tampa charakteringa tai tautai. Todėl Lietuvos atveju mes galime kalbėti apie tikėjimo ir tautiškumo dialektiką, kas suteikia lietuvių tautai savitumo.
Dalia Marija Stančienė

Išnašos
1.    A. Maceina, Filosofijos kilmė ir prasmė, Roma. 1978, p. 297.
2.    A. Maceina, Ora et lahora, "Pliniam" sp. Perugia, Italija, 1987, p. 16.
3.    A. Maceina, Ora et lahora, p. 58
4.    A. Maceina, Ora et lahora, p. 58.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai