Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVAIGŽDININKO UŽRAŠAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRAS RADŽIUS   
Būk pašlovintas, mano Viešpatie,
brolio mėnesio ir žvaigždžių, kurias
tu sukūrei danguje stebėtinai
žiburiuojančiuose toliuose.

Šv. Pranciškus Asyžietis,
"Saulės giesmė"


Ž v a i g ž d y n ų   u p ė

Nuo Poliams,
nuo Grigo Ratų,
nuo Rigelio,
nuo milžino Oriono kojų
sruvena upė,
pilna šviesos,
               kaip Nemunas,
pilna žvaigždžių,
               kaip Nemunas,
pilna sukruvintų dienų ir valandų,
              kaip Nemunas,
ir liejas pabaigon,
Baltijon,
Viešpaties žvaigždėn —
Achernar.

Ž o d ž i a i   e r d v ė j e

Vieną vakarą,
kai palenkiau visatos šaką,
norėdamas nuskint
gražiai prinokusį Algolį,
šaka
staiga
nusviedė mane
Galaktikon.
 
Dabar sėdžiu šalia Persėjaus,
kalbuosi su karaliumi Cefėju,
su karaliene Kasiopėja,
o ten, toli, tėvynė mano,
vandens ir kraujo lašas,
dar sukasi aplink mažytę Saulę,
berdama erdvėn raides,
berdama žodžius:
— Kai praeis,
kai viskas jau praeis,
Žodžiai, pasilikit
erdvėje.

A n d r o m e d o s   l a n k a

Nežinau, ramunių kur ieškoti,
Alsėdžių lankoje plačioj,
kur vingiais bėga Sruoja,
ar Andromedos migloje,
Paukščių Tako draugo
ir bendrakeleivio
tolimam danguj.

Tenai per šienapjūtę
Almacho erdvėj
žali žolynai žydi.
Tenai lanka pilna
ramunių geltonų.
 
P e g a s o   k e t u r k a m p i s

Širdy gyventų amžinybė,
jei tas mažytis Alpheratz
spindėtų manyje,
ir aš jame
Žemės gelmėje.

Naktis,
sujungusi mane
su tuo mažyčiu Alpheratz,
neužsimerktų niekada.
Naktis — šviesa
man būtų
amžina.


P a s i k a l b ė j i m a s   s u   " D i d ž i u oj  u   š u n i m "

Nebuvo Sirijus aukštai iškilęs,
tiktai per sprindį virš kalnelio.
Galėjau jį paglostyt,
paliesti blizgantį jo kailį,
galėjau jį prakalbint,
paklausti, ką beveikia tarp
mėlynų ramunių,
kai jau seniai užmiršo
senovinę sargybą
virš Nilo tvinstančių krantų.

Paglosčiau Sirijų,
ir jau naktis — nebe naktis,
tiktai tylus andante,
su žvaigždėm besikalbant.

N e r e g ė     n a k t is

Nurimkite, nusiraminkit,
rudeninės žvaigždės,
nesidangstykit debesim,
nelykit ašarom.
Žvaigždėlapiais išklojau
sugrįžimo kelią,
bet naktis neregė,
ir naktis kurčia,
veltui jos aš klausiu,
kurgi Grigo Ratai?
kur dabarties Sietynas?
 
Tik vėjas šaltas pučia
pro Pegaso langą
ir bežadį lapą
nešasi į šiaurę.

E r i d a n o   u p ė

Nuo Rigelio,
nuo šiaurės ištakų
vingiuoja upė,
vingiuoja Nemunas,
vaiski šviesos srovė,
rami ir nerami,
pradžia ir pabaiga,
Viešpaties malda.

Plaukiu upe
stiklo valtimi
per degančias bangas
į paskutinį uostą —
Achernar.

P o s t   s c r i p t u m

Gal nežinai, mielas bičiuli,
gal nepažįsti žvaigždės nė vienos
ir negirdėjai vardų paslaptingų,
o jų spinduliai
glosto tave,
glosto mane,
kai per zenitą, per vienišą langą
slinkdamos nešasi naktį
ir kalbina mus
Saulės ir Žemės kalba.

Ak, lyja ir lyja
amžių šviesa:
visatos gimimas,—
visatos mirtis, —
Viešpaties žodis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai