| |
|
|
|
LIETUVOS TREMTINIŲ SĄJUNGA |
 |
 |
 |
|
Parašė Balys Gajauskas
|
Politinių kalinių Sovietų Sąjungoje iš Lietuvos statutas ypatingas: jie atlikdavo bausmes tremtyje ir po jų atlikimo dažnai dar negalėdavo grįžti į tėvynę. Tai, matomai, nulėmė ir tremtinių bei politinių kalinių bendrijos pavadinimą, kuris buvo parinktas antrojo suvažiavimo metu. Ir pirmasis, ir antrasis tremtinių bei politinių kalinių suvažiavimai vyko Kaune 1988 ir 1989 metais. Pirmojo suvažiavimo metu galėjome pasivadinti tik klubu, veikiančiu prie kokios nors organizacijos: tokie buvo Sovietų Sąjungos įstatymai. Po metų jau į tos šalies įstatymus mažai buvo kreipiama dėmesio, ir mūsų organizacija pasivadino Lietuvos tremtinių sąjunga. Tikslumo dėlei reikia paminėti, kad didelė suvažiavimo dalyvių dalis liko nepatenkinta, nes norėjo platesnio pavadinimo: Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjunga. Tad ateityje organizacijos pavadinimas gali keistis. Siek tiek keisis ir darbo būdas. Matomai, kai mes įtvirtinsime Lietuvos nepriklausomybę, daug problemų išspręsime valstybiniu mastu, o organizacija atliks labiau bendrijos ar brolijos vaidmenį. Šiuo metu daug dėmesio skiriame atsiminimų rinkimams, kurie mums leis turėti platesnį požiūrį į Lietuvą užklupusias negandas sovietmetyje. Pirmajame suvažiavime trumpai išdėsčiau organizacijos darbo koncepciją: "iš mūsų kančios mokysis politikai, diplomatai, kūrėjai, aktoriai..." Su tokia pažiūra kai kuris darbas atliekamas ir dabar.
Jau galima padaryti kai kuriuos apibendrinimus. Pasaulis per visą savo istoriją nežinojo šitokio masto blogio, koks siautėjo komunistinėje Rusijoje, savo plėšrūniškais nagais užgrobusioje ir mūsų tėvų žemę. Prieš karą tuoj pat buvo sunaikinti ar ištremti ir naikinti ten ne už nusikaltimus, bet
-----------------
Šio pareiškimo autorius Povilas Varanauskas, "Tremtinio" visuomeninis redaktorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausios tarybos deputatas.
kad buvo priskirti prie potencialių priešų. Be lietuvių buvo naikinami ir Lietuvos žydai, lenkai, vokiečiai.
Po karo tęsėsi tas pats siautėjimas. Pirmieji tremties vagonai buvo renkami jau 1944 metais. 1945-ųjų metų balandžio 23 dieną į Kauno "Lyros" kinoteatrą pradėti rinkti žmonės jau pilnam ešalonui. Žmonės į malerinę Tadžikijos dalį buvo vežami aplink, pro šiaurę, nes tiesioginis geležinkelis buvo perkrautas karinės paskirties kroviniais. Prieš tai 1944-ųjų metų Kūčių naktį visoje Lietuvoje degė kaimai, kuriuos padegė rusiškai kalbantys su raudonomis penkiakampėmis pasidabinę kareiviai, vadinami NKVD dalinių atstovai, vėliau pakei-tusieji pavadinimą UGB bei KGB. Deginami buvo civiliai gyventojai nušauti, sužeisti ir gyvi. Deginimo praktika buvo tęsiama keletą metų. Kartu buvo tremiami žmonės. Jau žinoma, kad šokančias iš ugnies nėščias moteris padegėjai su šautuvų buožėmis stumdavo atgal į ugnį. O tremiami vaikai, seneliai ir paliegę žmonės, mirę ešelonų vagonuose, būdavo išmetami pakelėse.
Vėlesniais metais tremties ešelonai jau nebuvo siunčiami į rytus ar šiaurę. Bet žmonės būdavo persekiojami už istorinės medžiagos rinkimą, už tiesos siekį. Todėl mūsų sąjungoje yra žmonių, po kelis kartus praėjusių sovietų lagerių "akademiją". Pavyzdžiui, Balys Gajauskas lageryje buvo 25 + 10 ir dar tremtyje 2 metus.
Kokie buvo lageriai, galiu pasakyti, pasiremdamas savo tėvo, mokytojo, 1941 metų tremtinio bei politinio kalinio Antano Varanasko pasakojimais. Juos pradžioje nuvežė į Krasnojarsko krašto Rešotų lagerius. Po žiemos iš 6000 kalinių teliko 380. Kiti mirė nuo bado ir šalčio.
Tokia praeitis, nuo kurios atsinaujinimo mes neapsaugoti, kol būsime Rusijos imperijos, pasivadinusios socialistine Sovietų Sąjunga, sudėtyje. Prisiminę 1944-ųjų Kūčias, mes sutikome ir 1990-ųjų Velykas: Didįjį penktadienį mums imperijos vadai M. Gorbačiovas ir N. Ryžkovas paskelbė ultimatumą, reikalaudami besąlyginės kapituliacijos. Į tai tremtiniai ir politiniai kaliniai atsakė pareiškimu. Laisvę tėvynei reikia atkovoti. Tam pasiryžusi visa Lietuva. Šiuo metu ji kaip niekada vieninga, kas suteikia didelį džiaugsmą iš "ano pasaulio" sugrįžusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams. 1990 m. balandžio 21 d. Povilas Varanauskas
Priedas:
Tremtinių ir politinių kalinių pareiškimas
Mitingo, įvykusio 1990 m. balandžio 19 d. Vilniuje, prie Lietuvos AT rūmų,
PAREIŠKIMAS
Mes, apie septyni tūkstančiai Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir rezistencijos dalyvių, su džiaugsmu pažymime, kad Lietuvoje įkūnyta mūsų svajonė, mūsų vizija, kurią regėdavome tolimos šiaurės lageriuose ir Sibiro tremtyje. Atstatyta Lietuvos nepriklausomybė. Tačiau Lietuvos okupacinės administracijos likučiai, vasario 24 d. pralaimėję rinkimus į AT, nenori susitaikyti su šiuo faktu. Jie rezga naują agresiją apie Lietuvą — grobia žmones ir pastatus, naudoja smurtą, psichologinį spaudimą, grasinimus, ekonominę blokadą. Jie nori pasukti istorijos ratą atgal — mus, įkvėpusius laisvės oro, vėl nori priversti kvėpuoti besibaigiančios imperijos dvoku. Pasinaudoję nauju M. Gorbačiojo ultimatumu Lietuvai, mūsų priešai ėmė atakuoti patriotiškai nusiteikusią AT daugumą, o ypač jos pirmininką prof. V. Landsbergį. Tai rodo, kad egistuoja gerai Maskvoje surežisuotas Lietuvos destabilizavimo planas. Reakcinės jėgos deda visas pastangas priversti Lietuvos jaunimą tarnauti okupacinėje kariuomenėje . Mūsų priešai siekia įbauginti Lietuvos tautą, stengiasi rodyti Lietuvą moraliai remiančiam pasauliui, kad Lietuvos Respublikos vyriausybė bejėgė kontroliuoti politinę situaciją Lietuvoje ir todėl nenusipelno tarptautinio pripažinimo. Lietuvos bolševikai siekia niekais paversti Lietuvos Respublikos AT š. m. kovo 11 d. Aktą ir tuo dar kartą lyg tai teisėtai atiduoti Lietuvą Rusijos imperijos malonei.
Mes be jokių išlygų remiame Lietuvos Respublikos AT patriotinę daugumą ir jos pirmininką prof. Vytautą Landsbergį. Remiame mūsų vyriausybę. Prašome LRAT deputatus griežtai laikytis savo priešrinkiminės programos ir neiti su Lietuvos pavergėjais į jokius esminius kompromisus, kurie galėtų palaidoti kovo 11 d. atkurtą Lietuvos valstybingumą.
Mes, išgyvenę Sibiro lagerius ir tremtį, iškentėję badą, pažeminimus, šaltį ir ligas, šaukiame Tautą nepasiduoti, neiškeisti mūsų išsvajotos laisvės į abejotinos gerovės iliuziją. Tokios išdavystės mums neatleis vaikai ir anūkai, mūsų nesupras pasaulio tautos. Pademonstruokime visam pasauliui vienybę ir ryžtą kovoje už mūsų laisve! Jokių sąjungų, federacijų ir konfederacijų! Tik laisvė ir nepriklausomybė! Šlovė kovojusiems ir kentėjusiems už Lietuvą! Tegyvuoja laisva ir nepriklausome LIETUVA!
Mitingo pirmininkas Balys Gajauskas
Mitingo sekretorius Ričardas-Saulius Žukauskas
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
