Aidai.eu Apžvalga

UTOPINĖS GALVOSENOS BRUOŽAI

Šis straipsnis yra dalis platesnio rašinio kuriame norėčiau kai kurias marksizmo apraiškas vertinti švietimo požiūriu. Savo laiku tikėjimą saugojo tiek įstatymai, tiek tam tikra nuotaika, kuri draudė tikėjimo apraiškas vertinti konkrečiai. Vyravo nuotaika, kad tikėjimo visuomeninė reikšmė tokia didelė, jog yra nedora tyrinėti, kokios yra apčiuopiamos tikėjimo pasekmės. Švietimo amžiai šias nuotaikas išsklaidė ir tuo daug pasitarnavo pačiam tikėjimui. Mūsų laikais panaši privilegijuota pozicija skiriama marksizmui tariamai todėl, kad tik marksizmas išsaugo tikrojo žmoniškumo vertybes. Svarbus uždavinys būtų parodyti, kad marksizmas tokio pasitikėjimo nėra vertas.

Platesniojo rašinio rėmai būtų maždaug tokie. Pirma, būtų nurodytos utopinio galvojimo pagrindinės žymės. Antra, parodoma, kad marksizmas yra utopinis. Trečia, tvirtinama, kad utopija yra gaivinančio pobūdžio tol, kol ji pasilieka vaizduotės žaidimu, tačiau, perkelta į politinių partijų programas, utopinė galvosena tampa labai kenksminga.

I
Tomo More'o veikalas Utopija savo vardą yra davęs ištisam literatūros žanrui. Paskelbtas 1516 metais, jis davė bruožus labai savotiškai literatūrai, su kuria giminiuojasi net mūsų laikų mokslinė fantastika. Utopinėje apysakoje aprašoma įsivaizduota, nesanti visuomenė, tokia, kokios iš tikro net ir būti negali. Ji aprašoma daugiau ar mažiau paliečiant visas žmogaus gyvenimo sritis: istoriją, ekonomiką, švietimą, kultūrą, politiką, gyventojų dvasinį stovį, kartu tvirtinant, kad tai būtų tobuliausia santvarka. Kritikams ji gali atrodyti skurdi, pilna visokių negerovių, tačiau, paties utopijos kūrėjo nuomone, tai geriausia, ką žmogiškose ribose būtų galima pasiekti. Išskirtinis dėmesys teikiamas visuomeniniam reikalui, nes utopinės minties širdis yra tikėjimas, kad laimingas ir tobulas žmogus tegali rastis protingai, sąmoningai sutvarkytoje visuomenėje. Bibliografų apskaičiavimu, vien anglų kalba yra pastelbta maždaug du tūkstančiai utopinių veikalų. Itin turtingas buvo devyniolikto šimtmečio galas, kada metinis jų vidurkis galėjo siekti dvidešimt penkis veikalus.

Dažnai utopijos turi savo kūrėjus, įstatymdavius. Seniau, kada dar buvo daug neištirtų žemės plotų ir sklido gandai apie tolimas, neregėtas karalystes, mėgta įstatymdaviais rinktis žmones, gamtos katastrofų atskirtus nuo likusios žmonijos. Tokios utopijos kurtos gyvenamuoju metu, jas giliai slepiant nuo svetimų akių. Vėlesniais laikais pamėgtos ateities vizijos gal todėl, kad utopijas pradėta remti technika, kuriai išvystyti reikia laiko. Tačiau ir čia neapsieinama be katastrofų. Karuose, skurde, piktybėse skęstanti žmonija galų gale išbaigia savo kantrybę ir galingu, viską lemiančiu sprendimu nutaria gyventi protingai. Tada atsiranda įstatymdavys, kuris nubrėžia tolimesnio tobulo gyvenimo pagrindus.

Tokiais motyvais utopinė literatūra giminiuojasi su moksline fantastika. Ir šiai būdinga katastrofos, nuklydimas į tolimus pasaulius ir net pačią ateitį, kur yra kitaip ir dažnai geriau gyvenančių būtybių. Tačiau utopinės apysakos išsiskiria savo pamokomuoju momentu. Pats More'as jų nusako šitokiu būdu: jūrininkas, keliautojas Rafaelis, mums papasakojo daug dalykų apie naujai atrastuosius kraštus ir nurodė nemažai "pavyzdžių, pagal kuriuos būtų galima taisyti klaidas tuose kraštuose, kur mes patys gyvename". Tai savotiškos Vaikų knygelės, kuriose vaizduotės žaidimas palenktas didaktiniams tikslams. Valančius žinojo, kad tokia geroji Onelė (tegyvuoja tik jo paties vaizduotėje, kad šioje ašarų pakalnėje tokių mergelių nėra ir būti negali. Tačiau, norėdamas išryškinti žmonių ydas, jis stengėsi savo skaitytojų vaizduotėse įtvirtinti gero ir tobulo vaiko įvaizdį. Visai taip pat elgiasi utopijų kūrėjai, sau patiems patrauklius vaizdus piršdami kaip geriausias, visiems laikams nustatytas žmogaus gyvenimo formas.

Iš tiesų, toks pamokantis vaizduotės žaidimas yra naudingas. Visada yra gera išjudinti bekalkėjančius smegenis ir pasvajoti, ar galėtų būti ir kitaip, ir geriau. Ir svajojant, nėra būtina laikytis žmogaus prigimties nubrėžtų ribų, juo labiau, kad tos pačios ribos tokios neaiškios ir galutinai nusistovės tiktai paskutinio teismo metu. Nėra reikalo kiekvieną naują mintį užgniaužti, įkyriai tvirtinant, kad tai gražu, bet neįvykdoma. Tokiu būdu utopinė mintis yra gaivinančio pobūdžio. Teisingai pabrėžia H. G. Wells'as, kad utopija "tai atostogos nuo politikos, sąjūdžių, metodų". Yra svarbu, jis tvirtina, kartais palikti tą tikrovę, kuri yra, ir paklaidžioti platesnėse erdvėse tikrovės, kuri gal tik galėtų būti, vaizduotėje nusibrėžti gyvenimą, kuris kartu būtų įmanomas ir vertingesnis už dabartinį.1

Tačiau yra ir tamsesnė utopinės galvosenos pusė, ypač ryški mūsų amžiuje. Jei vieni šimtmečiai pasižymi karais, kiti mokslu, o dar kiti tamsumu, tai mūsiškį ženklina masinės žudynės, kurias tiek kursto, tiek teisina utopinės ateities vizijos. Devynioliktame amžiuje praradus savo literatūrinį žaismingumą ir per filosofiją persimetus į politiką, utopinė mintis ugdė morališkai absoliutų, nesąlygotą visuomeninį veiksmą, kuris arba nutraukiamas, arba pasibaigia žmonių naikinimu. Sugriovus viską, kas galima revoliucinio lyginimo maišatyje, neišvengiamai pamatoma, kad senasis pasaulis tvirčiausiai laikosi kiekvieno žmogaus kasdieniniame gyvenime ir pamokomajam žodžiui nepaklūsta. Ir kas tada lieka? Tik užslopinti žmogišką jautrumą, atsisakyti bet kokių moralinių varžtų ir žengti pirmyn. Tačiau senasis Adomas tik pasislėpęs, ir, audrai praūžus, jis gyvuoja, lyg nieko nebūtų atsitikę: nežiūrint, kiek valytas kraujas, vis vien jis teka negrynas. Iš tiesų valymas jį dar labiau sutepa. Mūsų laikų įvykiai rodo, kad revoliucijos yra konservatyvaus pobūdžio, nes jų eigoje pasikeičia tik pats paviršius, tiktai vardai ir šūkiai.

Maždaug tas pačias mintis perkėlus iš literatūros į filosofiją, daug kas pasikeičia. More'o veikalas tėra graži, didaktinė apysaka, ir tai nurodo pats autorius savo baigiamajame žodyje. Jūrininkas Rafaelis utopijos pasakojimą baigia tvirtinimu, kad tenai esą "išrautos visos savanaudiškumo bei nesantaikos sėklos". Ir tada, tarsi kalbėdamas savo vardu, More'as skaitytojui paaiškina, kad Rafaelis pasakojo daug gražių ir dėmesio vertų dalykų, tačiau ne su viskuo galima sutikti. Kita proga jis norėtų su Rafaeliu išsiaiškinti, ar utopinės santvarkos pagrindas — "kad jie gyvena bendrai ir nevartoja pinigų" — nebūtų absurdas? Filosofijoje labai panašūs tvirtinimai skamba visai kitaip.

Utopinė galvosena įsitvirtino filosofijoje devynioliktame šimtmetyje per marksizmą. Norint šį vyksmą suprasti, yra būtina prisiminti bent pagrindinius to šimtmečio bruožus: prasidėjęs Napoleono karais ir Hegeliu, jis baigėsi Europos supramoninimu. Visam amžiui būdinga nuotaika, kad gyvenamasis laikas yra pats lemtingiausias visoje žmonijos istorijoje. Ši nuotaika prasiveržia Hėgelio istorijos filosofijoje: kaip tik dabar užsibaigia visi bendrosios žmonijos istorijos siūlai ir gimsta kažkas naujo ir nesuprantamo. Paties Hėgelio filosofija, pakilus, kaip Minervos pelėda, germaniškajam pasauliui besibaigiant, ateities numatyti net nemėgino. Ateitį pranašauti apsiėmė Marksas. Jo nuomone, teisingas bevykstančios industrializacijos supratimas įgalina jį su pilnu tvirtumu nustatyti bendruosius ateities bruožus. O pramonė sutelkia pasakiškas galias: pramonės dėka žmogus nugalės skurdą, ligas ir tada visiems amžiams atsisakys savo nelemtos, irzlios prigimties. Markso pagrindinė mintis yra nesibaigiančios pažangos mintis, pažangos, kurios apoteozę sudaro tikrasis komunizmas.

Savo laiku tikėta ne vien tik į materialinę pažangą, bet taip pat ir į dvasinę: pramonės, žemės ūkio, sveikatos gerėjimas vyks pažingsniui su nesibaigiančiu žmogaus moraliniu tobulėjimu. Norėčiau čia pacituoti tam laikotarpiui būdingą dokumentą, paskelbtą 1851 metais Amerikoje: Prekyba klesti; bendras turtas auga; pramonė sparčiai plečiasi . . . susisiekimo priemonės daugėja, tai liudija tūkstančiai garlaivių bei daugybė geležinkelių, nutiestų ar tiesiamų; daug dėmesio kreipiama į nusikaltėlių reformavimą; ligonių sveikatos taisymą; protinių ligonių išgydymą; kurčių, nebylių, aklų švietimą; sėkmingos pastangos skleisti mokslą masėse; spaudos laisvės paplitimas; konstitucinės valdymosi formos skleidimasis.2

TELESFORAS VALIUS — KARSTAS. Medžio raižinys
Iš ciklo "Tragedija Baltijos pajūryje" IV. (6x6"). 1942

Autorius, protestantas, užtikrina, kad ir antroji šimtmečio pusė būsianti tokia pat sėkminga. O kartu priekin žengs ir protestantizmas. Su viltim jis pamini faktą, kad Romoje, "jo šventenybė" leido pastatyti protestantų koplyčią.

Panašiai optimistiškai, išskyrus vieną kitą smulkmeną, istoriją supranta marksistai, tik jiems pažanga vyksta dialektiškai, nes pažangą reikia išsikovoti. "Mes gyvename epochą, kada pasaulyje pereinama iš kapitalizmo į socializmą, kai atgyvenusi savo amžių kapitalizmo sistema vis labiau pnėja, o pažangi, jauna socializmo sistema vystosi ir stiprėja", užtikrina I. Zaksas3 šimtu metų vėliau. Pažanga paženklinta ne vien tik gyvenimo rė. Zaksas tvirtina, kad pažanga pastebima ir paties žmogaus viduje:

Aktyvus tarybinių piliečių dalyvavimas visuomeninėje-valstybinėje veikloje, sudėtingų ekonominių, socialinių, politinių, kultūrinių klausimų svarstymas yra puiki mokykla asmenybei grūdintis, plečia tarybinių žmonių akiratį, didina žmogaus savigarbą, padeda įsisąmoninti savo, kaip aktyvaus istorijos subjekto, vertę.4

Tokiu būdu teigiama, kad žmogaus tobulėjimas yra neišvengiamas istorijos dėsnis, ir naujasis žmogus, utopistų tiktai svajotas, tampa raktu į visą žmonijos istoriją.

Gražūs utopiniai įvaizdžiai tampa neišvengiamu istorijos mislės išsprendimu, ir pasakų pasaulis — "per šį darbą jie tapo nemirtingi ir laimingai sau karaliavo" — proklamuojamas visos žmonijos ateitim. Bene pats iškalbingiausias liūdi ninkas būtų Engels'o Anti-Diuringas.

Filosofijos rėmuose kelias į utopiją tampa visiems privaloma norma. Kadangi utopija neišvengiamai laukia visų, niekas nėra laisvas nubrėžtu keliu nežengti. Atskiri žmonės savo bilieto grąžinti negali, teisindamiesi, kad jie tokios utopijos nemėgsta, kad jiems ji yra atgrasi. Kiekvienos tautos istorija turi būti įterpta į tuos pačius rėmus; jos negali savu būdu vystytis. Tai matome ir dabartinėje Lietuvos istoriografijoje. Nepriklausoma Lietuva, kurios ir šiaip negausūs miesto gyventojai buvo gimę kaime, vis vien buvo buržuazinė; dabartinės Lietuvos miestėjimas, buržuazijos, sociologine prasme, augimas vis vien yra kovos prieš buržuaziją išraiška. O ką besakysime apie klajoklių tautas, kurių istorijos visiškai sutampa su Anglijos istorija? Dar blogiau, kada tie rėmai laužo ne praeitį, bet ateitį. Yra tekę skaityti nusiskundimų, kad marksizmo plitimas Afrikoje stumia į per greitą industrializaciją, ir visa tai maisto gamybos sąskaita. Prarandama galimybė politinius ar ekonominius įvykius apibūdinti ir vertinti konkrečiai, atsižvelgiant į jų apčiuopiamą pobūdį bei pasekmes, nes tikroji įvykių prasmė yra tiek giliai paslėpta, kad tik filosofai — ir ne visi, nes tam reikia ypatingo pašaukimo—ją gali pamatyti. Vieni įvykiai numatytai, slaptajai istorijos dialektikai priklauso iš esmės. Kiti, kuriems vieta nenumatyta, jokios reikšmės neturi, tėra paprasti atsitiktinumai, ir tikrojo, to paslėptojo, istorijos vystymosi neįtakoja. Tokiu būdu, pavyzdžiui, ne vienas įtikinėjo, kad Stalino nusikaltimai ir politinės klaidos nieko nereiškia, nes Stalinas vis vien kūrė objektyviuosius socializmo pagrindus.

Ne vieni marksistai izoterika užsiiminėja. Ir mes sugebame laužo liepsnas permatyti ir žudomųjų kančiose išskaityti išganymo malonę. Tačiau, kaip ir visi rašiniai, taip ir šis turi savo ribas, ir šiuo metu visas dėmesys tenka pagrindinei mūsų laikų utopinei linkmei. Panašiu pagrindu turime aplenkti nacizmą. Ir šis savo šaknis turi devynioliktame šimtmetyje ir reikalauja sąmoningai vykdomos pažangos. Savo laiku manyta, kad žmogaus kūnas yra dvasinio lygio rodyklė: maža, nepatraukli galva liudija silpną protą; aukštas, raumeningas, geltonplaukis kūnas yra dvasinio pranašumo ženklas. Tokias mokslinės genetikos nuograibas naciai jungė su pažangos mintim. Tokiu būdu savo utopine idėjine struktūra jie nuo marksistų nedaug kuo skiriasi. Bet nacizmo intelektualinę karjerą, kad ir silpnoką, užbaigė antrasis pasaulinis karas.

II
Utopijų esama labai įvairių, viena kitai prieštaraujančių, nesuderinamų. Ir tai neturėtų mūsų stebinti, nes kiekvieną veikalą riboja autoriaus pomėgiai ir jo gyvenamajame laikotarpyje numatomos galimybės. Aišku, kad visose utopijose dingtų bent pagrindinės žmogų persekiojančios negerovės, baimė, ligos, skurdas. Dingtų didžiosios neteisybės, įvairūs išnaudojimai, nuskriaudimai. Niekas nepersidirbtų, ir visiems liktų daug laisvo laiko pramogoms, menui, mokslui. Visi žmogaus poreikiai būtų patenkinti, ir niekam nereikėtų kankintis, kad negali pasiekti, ko trokšta. Šiuos bendrus laimės momentus randame beveik visose utopijose: jų gyventojai yra sotesni, sveikesni, doresni, laimingesni. Iš kitos pusės, kiekviename veikale atsispindi autoriaus skonis, kartais net ir labai savotiškas. Campanella, pavyzdžiui, atrodo, nevertino kosmetikos, nes jo Saulės mieste besidažančioms moterims nukertamos galvos. James Fenimore Cooper veikale Krateris neapkentė laikraščių, ir jo idiliją sugriauna ugnikalnis, prasiveržęs spaudai atsiradus. Labai įvairuoja pažiūra į techniką. Vieni nuo jos bėga ieškodami ramaus, nesudėtingo gyvenimo; kiti steigia mokslo akademijas pažangai užtikrinti.

Dar aštresni skirtumai išryškėja, kada liečiamas utopijos atsiradimo klausimas. More'o utopija gimė vienos tolimos salos gyventojams atsisakius privačios nuosavybės ir pradėjus visas gėrybes vartoti bendrai. More'o visuomeninių negerovių aiškinimas labai modernus. Dvarų savininkai, pramonei gamindami vilną, plečia avių ūkį ir be darbo likusius paleidžia buvusius nuomininkus. Prie jų jungiasi karo invalidai, nuskurdę dvariškiai. Ir ką tokia minia veiks? Pats skurdas verčia žmones plėšikauti. Pasakotojas Rafaelis tvirtina, kad, esant privačiai nuosavybei, jokia karalystė negali būti gerai valdoma. Kiti autoriai remiasi smulkiais, privačiais ūkeliais, pavyzdžiui minėtasis Cooper arba amerikietis rašytojas Ignatius Donnelly veikale Cezario stulpas (1892). Pastarojo veikalo tematika taip pat gana moderni. Ateities Amerikoje išsivysto dvi klasės: būrelis turtuolių ir masės vargšų darbininkų. Įvyksta revoliucija, tačiau ir ja greitai nusiviliama, kada revoliucijos vadas surenka šimtus tūkstančių lavonų ir iš jų pasistato sau stulpo formos paminklą. Būrelis drąsuolių pabėga ir Afrikoje įsteigia savo valstybę. Šioje įstatymai neleidžia niekam per daug praturtėti, tačiau kiekvienas gauna žemės ir tvarkosi pagal savo sugebėjimus bei norus.

Visai kitaip utopijos klausimą sprendžia vienuolis Campanella veikale Saulės miestas (1623 m.). Tiesa, kaip ir More'as, jis atsisako privačios nuosavybės, tačiau jo pagrindinis dėmesys krypsta į švietimą. Utopinė forma čia dengia kažką panašaus į pedagogikos vadovėlį, kuriame ypač keliama vaizdinių priemonių reikšmė: miesto sienos išmargintos geometrinėmis figūromis bei žvaigždynų planais. Autoriui svarbu, kad žmogus įžvelgtų tikrąją visatos esmę ir pagal tai tvarkytų savo visuomeninį gyvenimą. Jo miesto valdovas pavadintas metafizika ir valdo, nes yra pats išmintingiausias ir doriausias.

Dar kita linkme pasuko Bacon Naujojoje Atlantidoje (1627 m.). Šis mokslo ir technikos apaštalas tvirtino, kad mokslo žinias reikia pritaikyti ir technikos pagalba šalinti įvairias negeroves. Jo utopiją valdo mokslų akademija, kuri skiria visas savo pastangas žinioms rinkti ir pritaikyti. Gal pats kraštutiniausias technikos apaštalas būtų anglas biologas, komunistas J. D. Bernai veikale Pasaulis, duona ir velnias. Bernai tvirtina, kad žmogaus kūnas yra labai menkas ir nepatikimas įrankis. Jam reikia tiek daug priežiūros, kad esame priversti beveik visą laiką eikvoti kūno tarnybai, jį prausdami, rengdami, maitindami. O viską, ką kūnas sugeba, daug geriau gali atlikti įvairūs aparatai. Žmogaus juslės niekada neprilygs radijui; jo raumenys negalės varžytis su bet kokia mašina. Su laiku labiau pažengę žmonės nusipjaus kūnus, palikdami vienus smegenis, prijungtus prie visokių aparatų. Įdomu pastebėti, kad stalinistinėje Sovietų Sąjungoje jis įžvelgė tokio vystymosi užuomazgą. Sovietijoje mokslas esąs tikrai vertinamas, ir todėl tenai gimsta proto aristokratija, kuri sugebės atsisakyti moralinių prietarų ir tolimesnę evoliuciją valdyti racionaliai.

Šios trys ir būtų pagrindinės utopinio galvojimo kryptys: ar ekonominės reformos, ar filosofinė išmintis, ar technika, ar kartais, žinoma, kelios iš jų kartu. Prie jų pinasi įvairūs raginimai atsisakyti prabangos, gyventi paprastai, grįžti į gamtą. Montaigne, pavyzdžiui, siūlo savo pasakojime Apie žmogėdras sekti Brazilijos žmogėdrų pavyzdžiu ir džiaugtis laukiniu gyvenimu. Civilizacija, — tai gyvenimas nešvariuose miestuose, raupų išdarkyti veidai, skurdas, karai, bylinėjimasis. Tuo tarpu žmogėdros gyvena laimingai, be darbo, be rūpesčių. Pati gamta juos aprūpina, maitina ir rengia, o žmonos išverda svaiginančio gėrimo. Iš tiesų paprastumas yra būtinas utopijai, nes priešingu atveju, poreikių skaičiaus nesumažinus, neišvengiamai grįžtų nelygybė, kai vieni dirbtų nuo aušros ligi saulėleidžio, o kiti džiaugtųsi. Tačiau ne visiems priimtinas Montaigne siūlomas paprastumo laipsnis. Mūsų laikams būdingesnis yra pasiilgimas artimesnės praeities, kada kiekvienas savarankiškai gyvenome, patys sau pasigamindami beveik viską.

Reikėtų prisiminti dar vieną dažnai besikartojantį motyvą, tai reikalą sutvarkyti šeimos ir dauginimosi klausimą. Jau Platonas tvirtino, kad tobulai sutvarkytoje respublikoje ne geismas ar meilė tvarkys poravimąsi, bet visuomeninis interesas susilaukti kuo tobulesnio prieauglio. Visai panašiai galvojo Campanella; jam šeima yra visų blogybių šaltinis, ugdąs savanaudiškumą. Saulės mieste šeimų nėra, o dauginimosi klausimus tvarko valstybė, parinkdama, kas su kuo turi poruotis. Jis prideda, kad miesto gyventojai tokiai tvarkai nesipriešina. Jie tik juokiasi iš tų, kurie, tiek dėmesio kreipdami į arklių ar šunų veislę, pačius save palieka atsitiktinumui. Keliais šimtmečiais vėliau šeimas vertino Engelsas, prieidamas visai priešingą išvadą. Veikale Šeimos kilmė jis tvirtino, kad idealioje santvarkoje šeima neturėtų jokių visuomeninių uždavinių. Tikrai žmoniški lytiniai santykiai turi būti paremti tikrąja meile, o šiai plėtotis trukdo vaikai, ekonominiai rūpesčiai, įvairūs įsipareigojimai visuomenei. Tikroji meilė klestės tiktai valstybei visą naštą pasiėmus. Valstybė augins bei auklės vaikus, garantuos pragyvenimą bei saugumą. Ir tada, atsikračius visų pašalinių įtakų, vyro ir moters santykiavimą įtakos tiktai meilė. O meilei išblėsus, skyrybos taptų moraline pareiga. Neturtas, baimė pakenkti vaikams, gėdos jausmas nė vieno neverstų gyventi kartu, be meilės. Engelsui giminingas idėjas išreiškia William Morris utopiniame romane Žinios iš niekur (1891 m.). Morris'o utopijoje šeimyninius santykius valdo vien meilė. Tie santykiai nėra tobuli, nes padaroma klaidų: vieni tuokiasi be tikros meilės, kiti po vedybų susiranda geresnę porą. Šita prasme prigimtis nėra pakeičiama ir net utopinėse sąlygose visko gali atsitikti. Tačiau, Morris tvirtina, kadangi vaikų bei turto klausimai nėra įveliami, skyrybos vyksta sklandžiau, dažniausiai be pykčio, ginčų. Dažniausiai nesutariama dėl turto, o Morris'o visuomenėje privačios nuosavybės nėra.

Tvirtinau, kad utopijų esama labai įvairių, vienų su kitomis nesuderinamų. Ir tai patvirtina ši bendra apžvalga, nors ir būtų galima, išryškinus visas utopinio gyvenimo detales, šiuos skirtumus paaštrinti. Tiesa, pasilieka daugiau ar mažiau bendra žmogiškosios gerovės samprata, gyvenimas be ligų, be skurdo, be didesnių rūpesčių. Taip pat bendras yra paprastumo reikalavimas. Tačiau, kada paklausiama, kokiomis priemonėmis ši gerovė pasiekiama, atsiranda labai aštrūs skirtumai. Vieni siūlo komunizmą, tvirtindami, kad laimę teatneš bendras visų gėrybių vartojimas, kiti perša privačią nuosavybę. Vieni pabrėžia socialumą, kiti individualizmą. Pastarojo kraštutiniausią formą esu sutikęs vieno studento rašinyje. Šis, klasėje visada sėdėjęs vienas, nuo kitų atsiskyręs, vaizdavo pasaulį, kuriame žmonės visiškai nenori vienas su kitu susieiti. Kiekvieną užaugina, apmoko, ir tada paleidžia, ir šis ligi mirties jokio kito žmogaus nesutinka. Tai vienintelė priemonė, jo nuomone, nuo visų negerovių gelbėjanti. O Campanella reikalauja, kad viskas būtų daroma būreliais, pavieniui neinama net ir paprastai pasivaikščioti.

Technikos klausimas, toks opus mūsų laikais, iškyla jau su Bacon'u ir utopinėje literatūroje susilaukia prieštaraujančių atsakymų. Vienam kraštutinumui atstovauja Bernai, nors šiuo metu jo pažiūros nesusilaukia didesnio pritarimo. Technikos laimėjimus sanitarijos, medicinos, susisiekimo srityse nustelbia pesimistinės kalbos apie gamtos teršimą bei žaliavų eikvojimą. Filosofijos iškeltas nužmogėjimo pavojus jungiasi su ekologiniu rūpesčiu, atominio karo grėsme, energijos krize ir žadina nepasitikėjimą modernia technika. Dažnai kalbama tarsi technika neštų ne pažangą, lyg mūsų laikų bėdos būtų sunkesnės sunkiau išsprendžiamos, tačiau užtektinai esame pripratę prie modernaus gyvenimo patogumų, kad Montaigne kraštutinumas mums taip pat nėra priimtinas. Idealizuojame artimesnę praeitį, kada vyravo rankų darbas ir žemę teršė tik organiškos medžiagos. Rankdarbių mugės turi savo ideologinį pagrindą, nors į jas ir važiuotume privačiais autobusais, išdekoruotais akis rėžiančiais vikingais, saulėleidžiais, su šaldytuvais, televizoriais, vėsinimu. Iš tiesu į techniką žiūrime ir su baime, ir su viltim. Baiminamės, kad moderni genetika mūsų nenužmogintų, nepaverstų programuotais robotais, bet kuris atsisakytume genetikos paslaugų, jei ši užtikrintų sveikesnius, gudresnius, o gal net ir paklusnesnius vaikus?

Ankstesnės technikos utopijos pabrėžė pramonę ir mediciną. Bacon, vadovaudamasis šūkiu, kad pažinimas tai jėga, ragino pažinti gamtą ir tas žinias panaudoti technologijai tobulinti. Ypač jis pabrėžė medicinos technologijos svarbą: Naujosios Atlantidės gyventojai pasitinka liguistus ir išvargusius jūrininkus su vaisiais bei piliulėmis rankose, ir įūrimnkai po kelvų d\en\į atgyja. Vėlesniais laikais išryškėja pramonės kritikai, kaip, pvz., jau minėtasis Donneley ir jo Cezario stulpas ir gal pats žinomiausias Huxley'io Narsusis, naujas pasaulis (1932 m.). Tokie, kad ir pesimistiniai veikalai, pasitikėjimo technika nesužlugdė visiems laikams. Iškylant naujiems mokslams, vėl atgyja viltys pasaulį   pertvarkyti   naujais   pagrindais.   Skiner'io Waldenas du (1948 m.), paremtas behavioristine psichologija, būtų gal plačiausiai žinomas pavyzdys.

Įsigilinus į šių utopinių raštų daugybę, išryškėja, kad, nežiūrint tokių didelių skirtumų, beveik jiems visiems yra bendra savotiška galvosena. Norėčiau atkreipti dėmesį į keturis bruožus, kurie ir sudarys tolimesnių svarstymų pagrindą.

Visos man žinomos utopijos remiasi smegenų aristokratija, kurios viršūnėje stovi jau Platono apibūdintas filosofas karalius. Jeigu politikos vardu ženklinsime skirtingų dažnai prieštaraujančių, interesų derinimą, tai rasime, kad utopinė mintis į politiką žiūri su tam tikra panieka. Politika yra bėdos reikalas; ji nereikalinga išmintingai sutvarkytoje visuomenėje. Ten, kur tikrai įsigali išmintis, tiesos pažinimas, prieštaraujančių interesų negali būti. O utopija yra įsikūnijusi išmintis, ir valstybinis aparatas, kuris jėga spręstų ginčus ir baustų nepaklusniuosius, yra nereikalingas. Campanella Saulės miesto valdovui duoda metafizikos vardą, ir tuo pabrėžia, kad į valdovus tinka tik pats išmintingiausias. Jo nuomone, tinkamo asmens išmintis išryškės dar jaunystėje, ir būsimojo valdovo vardas visiems bus iš anksto žinomas. Taip pat aristokratiškai galvoja Cooper'is. Viskas sklandžiai vyksta, kol visi pripažįsta kolonijos steigėjo natūralų pirmumą. Tačiau, atsiradus politikai, gamtos kerštas salą sunaikina.

Utopijos ir aristokratijos ryšį galime suvokti tokiu būdu: žmogus gali būti laimingas tiktai protingai sutvarkytoje santvarkoje, o protingai tvarkai būtinas tiesos pažinimas. Todėl valdovu tegali būti tas, kuris žino. Utopinėje santvarkoje valdovo autoriteto versmė yra išmintis. Visai priešinga kryptim vystėsi modernios demokratinės valstybės teorija, nes ši atmetė žinojimo primatą. Demokratines valstybes valdo tas, kuris gauna valdomųjų pasitikėjimą. Jo darbas yra kiek galima daugiau interesų suderinti, juos visus traktuojant lyg Jie būtų lygios vertės. Demokratinės valstybės teorija tvirtina, kad žmogus bus laimingesnis, kada kiekvienas tenkins savo interesus ir gyvens maždaug taip, kaip jie nori. Ne valstybės uždavinys nustatyti tų interesų tikrąją vertę. Šiuo klausimu utopinė mintis ryškiai kertasi su demokratine. Utopistai tvirtina, kad yra žmogaus tobulumo forma, kurią galime pažinti kaip tiesą, kuri, kaip tik todėl, visiems yra privaloma, kurios niekas neturi teisės atsisakyti. Demokratinė valstybė į šį reikalą stengiasi nesikišti, jį palikdama kiekvieno piliečio sąžinei.

Smegenų aristokratijos mintis dominuoja marksizmo politinę galvoseną. Prieš keliolika metų daug kalbėta apie Jugoslavijos naująją klasę. Ši klasė nauja tuo, kad jos privilegijos remiasi ne nuosavybe, bet teise naudotis visais krašto turtais. Naująją klasę sudarė Tito pasekėjai ir jų vaikai. Nemanau, kad tokių aristokratijų iškilimas Jugoslavijoje bei kituose komunistiniuose kraštuose būtų atsitiktinumas, nukrypymas nuo tikrosios komunizmo teorijos. Lenino sukurta komunistų partija savinasi smegenų aristokratijos vaidmenį, o tokios galvosenos užuomazga randama paties Markso raštuose. Partija, kaip ir visos aristokratijos, savo ekonomines bei politines privilegijas teisina išmintim. Partiją kurdamas, Leninas visur tvirtino, kad patys darbininkai nesugeba savo tikrųjų interesų suvokti. Jiems terūpi geresnė duona, geresnis butas, "žiguliukas lux", trumpesnės darbo valandos. Savo "tikrųjų" interesų jie nesupranta. Todėl reikia partijos, kuri suprastų tuos tikruosius, giliai paslėptus, darbininkijos troškimus ir pagal tai kreiptų bei tvarkytų darbininkijoje spontaniškai susitelkusią energiją.

Aristokratizmas būtų viena utopinės minties savybė. Antras bendresnis bruožas būtų įsitikinimas, kad laimingo žmogaus darbas negali būti motyvuojamas alkio bei skurdo baime. Beveik visi žmonės dirba todėl, kad be darbo negalėtų pragyventi, nors laimingesni tie, kurių darbas taip pat atspindi jų pomėgius. Beveik visus mus valdo besikeičiančių, dažnai labai neaiškių motyvų mišinys. Kartais pasitaiko šviesesnių momentų, kada darbo įkarštyje dingsta pelnas, nuovargis, baimė, tačiau tokie momentai yra reti. Utopinėje santvarkoje žmonės dirbtų, nes darbą mėgtų, vertintų jo ugdomąjį vaidmenį ir suprastų savo pareigą visuomenei. Darbas būtų protingos, save valdančios asmenybės veikla, nesurištas su bet kokia prievarta.

Darbo motyvavimo klausimą kelią jau pats More'as: utopijoje nėra privačios nuosavybės, galimybės praturtėti, ir kiekvienas yra aprūpintas, tai kodėl žmonės dirba? Todėl, paaiškina Rafaelis, kad jie myli savo kraštą ir darbą mėgsta. Panašiai klausimą sprendžia Campanella. Saulės mieste stengiamasi kiek galima anksčiau atpažinti kiekvieno įgimtus polinkius ir pagal tai parinkti jam darbą. Tiek More'as, tiek Campanella, tiek kiti utopijų kūrėjai supranta, kad darbo metu gaminama ne vien tik prekė, bet ir paties darbininko asmenybė. Priverstinis darbas pasitenkinimo neneša ir žmogų tiktai skurdina. O darbo formuojanti galia ir būtų pirmoji Markso įžvalga. Tikrąjį komunizmą pastačius, darbas būtų kiekvieno gyvenimo laimė.

Marksizmo giminingumą utopijoms liudija geriems darbininkams skirtos garbės lentos, pasižymėjimo lapeliai vaisingesnėms paršiukų augintojoms. Visa ai, aišku, pigu, nors ir nežinia kiek pelninga.

Trečias bruožas: utopijoje yra būtina riboti žmogaus poreikių skaičių. Priešingu atveju reikėtų per daug laiko skirti gamybai, ir neliktų laiko kultūrai; žmogaus asmenybę menkintų ilgų, nesibaigiančių darbo valandų našta. More'as labai aiškiai skiria natūralius nuo dirbtinių poreikių. Utopijoje pirmieji bus patenkinti, o antriems nebus leista atsirasti. Gobšumas bei prabangos troškimas priklauso prie dirbtinųjų. Rafaelis tvirtina, kad šias ydas išugdo privati nuosavybė. Jeigu jos nebūtų kiekvienas pasitenkintų paprastu drabužiu, maistu, butu. Todėl labai reikšminga yra ta pasakojimo dalis, kurioje utopijos gyventojai juokiasi iš auksu bei brangakmeniais pasipuošusių ambasadorių. Jų nuomone, tai tik vaikų žaislai. Visai tą patį tvirtina Montaigne: jo žmogėdra stebisi pamatęs vaiką valdovo soste. Kokia čia dirbtinė tvarka, kada suaugę vyrai vaikams paklūsta! Jis taip pat nesupranta, kodėl vargšų minios neužpuola turtuolių ir nepasigrobia, ko jiems trūksta. Juos tramdo dirbtiniai varžtai, kurių gamtos žmogus niekada nepripažintų.

Marksistinėse polemikose tai labai ryškus momentas. Kapitalistiniai kraštai, tiesa, pagamina daug, tačiau jų turtai netarnauja tikrajai žmogaus gerovei. Kapitalizmo ugdoma kompeticija gimdo naujus poreikius, ir visa santvarka tampa neprotingu užburtu ratu. Nauji poreikiai reikalauja daugiau gamybos, o ši naujų poreikių.

Ketvirtas bruožas išryškėja tiktai bandant utopijas perkelti į gyvenimą. Utopijas gali kurti tiktai dvasinės būtybės, nes tik šios išvengia gyvuliškos prigimties apribojimų. Gyvulys nesupranta, pavargsta; ir vertingiausios vertybės gali jo nedominti. Išgirdęs Wagnerį, jis pradeda žiovauti, o Rafaelio madonos težadina alaus bokalo ilgesį. O dvasias gali perdirbinėti kaip nori. Tai būtybės, kurios idealus įkūnija be jokių priemaišų. Utopistams būtinas tikėjimas, kad turimas žaliavas galima išdirbti pagal moralinį planą. Demokratinė politinė mintis priima žmogaus silpnybes ir prie jų derina visuomeninio gyvenimo formas. Utopinė vystosi priešinga linkme, sugalvodama tariamai idealias formas ir žmonės prie jų derindama
Šie keturi bruožai ir ženklina utopinę galvoseną.

Išnašos

1.    H. G. Wells, A Modern Utopia (1905; Lincoln: University of Nebraska Press, 1967), pp. 6-7.

2.    Robert Baird, The Christian Retrospect and Register (New York: M. W. Dodd, 1851), pp. 393 - 394.

3.    J. Zaksas, Humanizmas ir religija (Vilnius: Mintis, 1971), p.5.

Sukurta: Kretingos pranciškonai