Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DUX MAGNUS — OPEROS RECENZENTO IŠPAŽINTIS PDF Spausdinti El. paštas
Vieną pastarosios vasaros vakarą man paskambino šio žurnalo redaktorius. Girdėjęs, kad ketinu važiuoti atostogų į Kanadą, kur turėsiu progos pamatyti Kazio Bradūno - Dariaus Lapinsko operą, jisai mane pakvietė rašyti tos operos recenziją. Be abejo, sutikau. Juk muzikui pakvietimas "debiutuoti" mokslo ir meno žurnale yra ne tik savotiškas iššūkis, bet ir nemaža garbė. Netrukus po to Aušra Liulevičienė, simpatinga Draugo kultūrinio priedo redaktorė, priminė man, jog kitada buvau pažadėjęs ir jos skyriaus skaitytojams Dux Magnus įvertinimą. Aišku, dabar negalėjau atsisakyti.

Nenumaniau, kad dviejų recenzijų rašymas apie tą patį veikalą padarytų man kokių nors keblumų. Samprotavau šitaip: parašysiu Draugui tučtuoj po premjeros dar visai "šviežius" savo įspūdžius, o vėliau, gerai apmąstęs naują lietuvišką operą, pateiksiu Aidų žurnalui platesnį, nuodugnesnį veikalo aprašymą. Juk iš tikrųjų Darius Lapinskas, kadaise sužėrėjęs Chicagos padangėje dviem efektingais sceniniais darbais (Lokys ir Maras), jau ilgoką laiką nieko didesnio ir reikšmingesnio lietuvių publikai neparodė; reikėjo tad tikėtis, juoba sprendžiant pagal priešpremjerinius straipsnius spaudoje (atmenu skaitęs Drauge, jog "ši opera vieną dieną galėtų būti įrikiuota į taip nedidelį skaičių ryškiųjų dvidešimto amžiaus operų"), kad Dux Magnus bus tikras magnum opus.

Deja!

Pamatęs abu operos spektaklius, dar Toronto viešbutyje parašiau recenziją Draugui. Joje pareiškiau, kad Dux Magnus, nežiūrint libretisto ir kompozitoriaus  gero sumanymo ir vienos kitos prošvaistės, vis dėlto pasirodė apgailėtinai menkavertis, muzikiniai neišbaigtas (nepabaigtas?) darbas.

Bet ką dabar rašyti kultūros žurnalui? Kokią analizę galėčiau padaryti apie operą, kurios suglumusį scenos veiksmą sporadiškai, pasklidai tepalydi muzika? Perskaičiau dar kartą operos libretą ir bandžiau atgaminti sąmonėje matytą ir girdėtą veikalą bei rasti gal gi išsamesnių komentarų. Ne, nebuvau sėkmingas.

Iš Dux Magnus operos spektaklio. Dešinėje Gina Čapkauskienė. Nuotr. S. Dapkaus

Po kelių dienų pradėjo telefonuoti pažįstami, matę Dux Magnus, ir kai kurie solistai, toje operoje dainavę. Vieni reiškė didelį nusivylimą, o kiti pasakojo apie panikos momentus  prieš premjerą Toronto teatre. Beje, kažkas atsiuntė Toronto Star laikraščio iškarpą, kurioje muzikos recenzentas, pavadinęs Dux Magnus labiausiai ištįsusią opera pasaulyje (turbūt dėl nuobodaus maudulio), patvirtino gandą, kad orkestro partijose rašalas dar nebuvo išdžiūvęs ir kad tikrai nepakakę septyniolikos (!) valandų repeticijos. Atsiminiau tada seniau skaitytą Draugo pokalbį su libretistu Bradūnu. Nustebinęs skaitytoją savo išankstiniu pasitikėjimu ("pataikėm į tikrą operų avangardinį prasiveržimą"), jis šitaip nutarė pasimelsti: "tegu tik Dievulis ir šv. Kazimieras stiprina visais organizaciniais operos pastatymo rūpesčiais apsikrovusį torontiškį dr. Juozą Sungaila." Šiandien atrodo, kad Dievo pagalbos ne anas "ištvermingas ir nepalaužiamas žemaitis" buvo reikalingas, bet operos kompozitorius Darius Lapinskas.
 
Ir tikrai, jeigu Lapinskas būtų laiku susiėmęs ir uoliai padirbėjęs prie orkestracijos (neabejoju, kad pilna muzikos koncepcija glūdėjo kompozitoriaus pasąmonėje), šiandieną, ką gali žinoti, gal ir neblogą naują lietuvišką kūrinį turėtume. Gi dabar po tokios pompastiškos reklamos . . . Antai vienas šaipūnas, balsiai nusikvatojęs kaip operos scenoje, sušuko man į telefono ragelį: "Dux Magnus — tai fiasco grandioso!"

Atėjo ir keletas laiškų šia tema. Štai vienas didelis operų mėgėjas, negalėjęs nuvykti į Torontą, rašo: "Tautiečiai, matę Bradūno-Lapinsko veikalą scenoje, parvežė to įvykio programą. Su atsidėjimu perskaičiau ten išspausdintą operos libretą. Liūdna ir labai nesmagu pasidarė (juk absoliuti dauguma norėjom, kad veikalas būtų vertingas), nes, kaip atrodo, nei Bradūnas, nei Lapinskas iki šiol nežino, kas yra operinis libretas ir operinė dramaturgija. Dvidešimt penki veikalo veikėjai aprengti pilka spalva, jokių emocijų, jokių konfliktų, jokių charakterių, jokios dramos! . . ."

Negaliu čia nepritarti (įžymus teatro kritikas Eric Bentley kažkur yra pasakęs, kad libretui svarbiau yra drama, ne poezija), nors ir galvoju, kad šiuolaikinė opera neprivalo būti rašoma pagal seną, tradicinę formulę — užuomazga, konfliktas, atomazga. Tačiau Dux Magnus libreto neveiksmiškumas išties prisidėjo prie operos (muzika, deja, neatėjo į pagalbą) visiško nepasisekimo. Ir dar daugiau: pretenzingai pavadintame scenos veikale per tris su puse valandos neprasismelkė nei Lietuvos, nei šv. Kazimiero dvasia.

Po Dux Magnus operos spektaklio. Solistai ir kompozitorius - dirigentas Darius Lapinskas (antras iš dešinės). Nuotr. S. Dapkaus

Turiu ir kitą laišką, rašytą vieno kolegos muziko, gyvenančio Amerikos rytiniame pakraštyje. Šiam bičiuliui užkliuvo vienas sakinys mano recenzijoje Drauge. "Tu darai sprendimą", rašo jis, "kad Darius Lapinskas yra talentingas vyras. Man gi jo talentai kelia rimtų abejonių. Tiesa, aš jo muzikinę kūrybą mažai tepažįstu, nedaug jos girdėjau. Kadaise esu išklausęs Aldonos Stempužienės išraiškiai dainuojamas jo harmonizuotas liaudies dainas. Tai turbūt ir bus geriausias jo darbas, bet štai prieš keletą metų Darius su visa savo šeima mums atvežė savo Donelaitį. Tikėk man, Aleksandrai, didesnio muzikinio balagano nesu girdėjęs."

Prisipažinsiu, kad ir man nelabai daug Lapinsko muzikos teko girdėti, o rašytų natų, nors ir ieškojau Lietuvių muzikologijos archyve bei gausioje Juozo Kreivėno bibliotekoje, beveik neradau. (Sako, mūsų kompozitorius nenoriai skiriasi nuo savo darbų.) Mačiau betgi Lokį, kelis kartus klausiausi anos plokštelės, girdėjau Tolminkiemio kantatą, na, ir dabar Dux Magnus operą. Manau, kad šiek tiek nujaučiu Lapinsko muzikos rašymo būdą, manierą. (Kažin ar galėčiau sakyti — stilių?)

Turiu čia tokį pavyzdį. Dux Magnus operoje antrame veiksme yra scena, kurioje vaikutis, šokinėdamas per virvutę, vis šūkteli "op, op! . ." Na, mačiusieji kada nors Alban Bergo Wozzeck'ą čia tikriausiai prisimintų pastarosios operos tragišką finalą: mažutėlis našlaitis nesuvokia, kad ką tik žuvo jo tėvai; jis nerūpestingai joja ant savo dirbtinio arkliuko ir kaip tik tokiais pat tonais amsi: "hopp, hopp, hopp . . ." Besiklausydamas šių Lapinsko "pasiskolintų" vaikučio šūktelėjimų, pagalvojau, koks vis dėlto didelis skirtumas tarp abiejų operų. Wozzeck'o muzika perdėm sukomponuota, jos instrumentinė palyda yra integrali operos dalis, čia visa srūva išvien be sustojimo. Va tokios muzikinės substancijos aš labiausiai ir pasigendu Lapinsko muzikoje, ypač paskutiniame jo opuse. Negaliu atsikratyti prielaidos, kad jisai, parašęs, ar iš kur paėmęs temą, melodiją, po to ją iš paskutiniųjų bando "aprengti" kuo efektingesniais puošmenimis — akordais, kartais su pačia tema nedaug bendro turinčiais, o kartais labai ekstravagantiškais, šokiruojančiais klausytoją. Pats autorius tarsi šaukia: matote, koks įmantrus ir modernus esu!

Talentingas? . . Žodyne matau, kad "talentingas — didelių gabumų žmogus". Ir mąstau: gal mano bičiulis ir teisus, gal tereikėjo pasakyti — "gabus vyras", ir tiek.

Šiandien lapkričio pirmoji. Atseit, jau du mėnesiai praėjo po operos premjeros. Žiūriu dabar į pastabomis prikraigliuotą Dux Magnus libretą ir spėlioju, kad to nuodugnaus operos aptarimo turbūt ir nepadirbsiu. Ką galiu, tai Aidams pasiųsti šiuos savo padrikus užrašus ir tikėtis, kad gerbiamas redaktorius ant manęs per daug nesupyks.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai