| |
|
|
|
LIETUVA KELYJE Į NEPRIKLAUSOMYBĖS ATSTATYMĄ |
 |
 |
 |
|
Parašė ANTANAS DUNDZILA
|
ĮVYKIŲ ĮSPŪDŽIAI Nuo 1990.HI. 11 iki 1991.11.16
1990 kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo paskelbimas konkrečiais įvykiais buvo išpranašautas bent prieš šešis mėnesius. Štai žiupsnelis tų įvykių:
— 1989 rudenį Ribentropo - Molotovo pakto sukakties proga suorganizuota 375 mylių ilgumo Pabaltijo gyventojų grandinė.
— Bandydamas lopyti trupančią padėtį, 1990 m. sausio pradžioje Lietuvoje atsilankęs Gorbačiovas ir Lietuvos žmonių jam pareiškimai.
— Viešas, masinis, jaudinantis Vasario 16 d. minėjimas Lietuvoje.
— Vasario 24 d. įvykdyti laisvi rinkimai, kuriuos laimėjo Nepriklausomybės atstatymo aspiracijas atstovaujantis Sąjūdis.
— Kovo 5 pokalbyje su Algirdu Brazausku Gorbačiovo padarytas 34 bilijonų dolerių reikalavimas už Lietuvos Nepriklausomybę. (Kai kurie komentatoriai šį pareiškimą laikė derybų dėl Nepriklausomybės pradžia).
Nepriklausomybės atstatymo paskelbimas Amerikoje buvo išpranašautas ir žodžiais. 1989 pabaigoj į Mokslo ir kūrybos simpoziumą iš Lietuvos atvykę kai kurie dalyviai mus, Amerikoje gyvenančius, įspėjo: "Nenustebkite, Nepriklausomybės atstatymo paskelbimas įvyks daug greičiau, negu galvojate
Kovo 11-ąją dieną tam lemtingam žingsniui bent dalinai parinko pati sovietų valdžia. Lietuvoje buvo svarstomos ir vėlesnės 1990 metų datos. Tačiau Maskva sujudo taisyti savo konstituciją (šį žodį sąmoningai rašome mažąja raide), detalizuodama respublikų iš Sovietų Sąjungos išstojimo straipsnį. Nežinodama, kuo tie pataisymai baigsis ir taupydama dar vieną kozirį ateičiai, Lietuva subruzdo sprendimą padaryti kovo 11-ąją dieną, prieš' parlamentarinius" nutarimus Maskvoje.
Ką 1990 kovo 11 d. naujai išrinktoji Aukščiausioji Tarybos sesija darys, buvo visiems aišku. Žinojome, kad naujai išrinkti Nepriklausomybės atstatymo šalininkai Vilniuje telefonu valandomis konfera-vo su Lietuvos atstovu Vašingtone Stasiu Lozoraičiu. Savo ruožtu Lietuvos atstovas paruošė dirvą JAV Valstybės Departamento labirinte. Taip atėjo laikas laukti konkrečių Aukščiausios Tarybos nutarimų.
Sekmadienį, kovo 11-osios ankstyvą popietę, Lietuvos Pasiuntinybę Vašingtone pasiekė žinia, kad Aukščiausia Taryba savo pirmininku, t. y. faktiniu valstybės prezidentu, išsirinko Vytautą Landsbergį. Jo kandidatūrai pralaimėjo paskutinės komunistinės valdžios palikuonis Algirdas Brazauskas. Taip buvo bent simboliniai pademonstruota naujoji tautos vadovybė, be tiesioginių ryšių su praeityje Lietuvą valdžiusia komunistine biurokratija.
Pasiuntinybėje kantriai išlaukus dar kelias valandas, 3:50 vai. p.p. Lietuvių Informacijos Centras persiuntė žinią apie istorinio nutarimo priėmimą (iliustr. Nr. L).
Nuo to momento Nepriklausomybės atstatymo darbas okupuotoje Lietuvoje buvo iškilmingai padėtas ant viešo pjedestalo.
Visi supratome ir džiaugėmės, kad valstybės atstatymo pirmasis oficialus žingsnis žengtas taikiai, demokratiniuose rinkimuose išrinktų atstovų viešu, vienbalsiu nutarimu. Nors gorbačiovinis varžtų atleidimas sovietijos viduje ir sovietų traukimasis iš vidurio Europos teikė didelių vilčių Lietuvai, mes nujautėme tuo metu dar neįsivaizduotinus, bet ateityje lauktinus Nepriklausomybės įgyvendinimo trukdymus iš Maskvos.
Į šį nutarimą tuoj pat reagavo JAV Baltieji rūmai savo oficialiu pareiškimu (iliustr. Nr. 2). Sekančią dieną Lietuvos Pasiuntinybę iš Vilniaus pasiekė ir kiti kovo 11d. nutarimų tekstai, tarp jų ir Nepriklausomybės atstatymo aktas (iliustr. Nr. 3).
Metų bėgyje savo Nepriklausomybės atstatymo paskelbimais Lietuvą pasekė Latvija ir Estija. Jų procedūriniai ėjimai ir bendra laikysena prieš Maskvą buvo, sakykime, lankstesnė už Lietuvos. Pvz., po kovo 11 d. Lietuvos atstovai maskvinėje Aukščiausioje Taryboje daugiau nebedalyvavo, nes save laikė kitos valstybės gyventojais. Tačiau bent latviai sovietų valdžios aukščiausiuose organuose tebedalyvavo dar 1990 pabaigoj. Bet visos trys valstybės kategoriškai pasisakė už nepriklausomybių atstatymą ir to savo nusistatymo nesvyruodamos laikėsi, tebesilaiko.
Dar charakteringa, kad visos trys Pabaltijo valstybės laiko save užgrobtomis ir prievartos būdu įtrauktomis į sovietinę hegemoniją. Taigi eina kalba ne apie kokį nors sovietų konstitucijos bei įstatymų saistomą respublikų "išstojimą" iš Sąjungos, bet apie pusę šimtmečio prieš tų trijų tautų valią trukusios okupacinės padėties panaikinimą.
Šio istorinio įvykio nepaneigiamas bruožas yra toks. Laisvės ir nepriklausomybės idėja yra kaip kokia genetinė formulė. Ji stipresnė už tankų šarvus, ištvermingesnė už fizinį ir dvasinį terorą. Lietuvoje ši idėja atlaikė pusę šimtmečio smegenų plovimo.
Savaime suprantama, kad Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo paskelbimą Maskva sutiko "pašiauštais šeriais". Gorbačiovas tuoj pat pareiškė, kad Lietuvos Aukščiausios Tarybos nutarimai yra nelegalūs. Vėliau panašios reakcijos susilaukė ir Latvijos bei Estijos Nepriklausomybės atstatymo nutarimai.
Iliustracija Nr. 1. Lietuvos Pasiuntinybėje Vašingtone elektroniniu būdu gautas pranešimas apie Nepriklausomybės atstatymo akto priėmimą. Pranešimą persiuntė Lietuvių Informacijos Centro Viktoras Nakas. Tuoj gavus, pranešimą autoriui apačioj pasirašė Lietuvos atstovas Stasys Lozoraitis ir ponia Daniela Lozoraitienė.
Iliustracija Nr. 2. Baltųjų Rūmų pareiškimo tekstas, išleistas tuoj Nepriklausomybės atstatymą paskelbus. Kreiptinas dėmesys į žodžius: "self-determination" — visai suprantama, Aukščiausiai Tarybai tokį nutarimą ką tik padarius; "... restore Lithuanian independence" — paminėtas nepriklausomybės tikslas. Vėlesniuose Baltųjų Rūmų pareiškimuose (pvz., Iliustr. Nr. 4) nepriklausomybės terminas bus dingęs.
---------------------------
THE WHITE HOUSE Office of the Press Secretary
For Immediate Release March 11, 1990
Statement By The Press Secretary
The United States has never recognized the forcible incorporation of the independent statės of Estonia, Latvia, or Lithuania into the USSR. We have consistently supported the Baltic peoples inalienable right to peaceful self-determination.
The neto Parliament has declared its intention to restore Lithuanian independence. The United States voould urge the Soviet government to respect the tvill of the citizens of Lithuania as expressed through their freely elected representatives and expects the government of Lithuania to consider the rights of its minority population.—
The United States believes it is in the mutual interest of Lithuania, the Soviet Union, and all CSC E countries to resolve this issue peacefully.
We call upon the Soviet government to address its concerns and interests through immediate constructive negotiations voith the government of Lithuania.
We hope that all parties voill continue to avoid any initiation or encouragement of violence.
--------------------------
Pasaulis į Lietuvos nutarimą reagavo šitaip:
— JAV-jų pats pirmas pareiškimas buvo pozityvus ir skatinantis (iliustr. Nr. 2).
— JAV kongresas kovo 23 d. priėmė rezoliuciją, remiančią demokratiją Lietuvoje ir Lietuvos Npriklausomybę.
— Lenkijos vyriausybė ir tuo metu vyriausybėje pareigų neturėjęs L. Walesa Lietuvos sprendimą pasveikino.
— Čekoslovakijos prez. V. Havelis kovo 29 d. pasiuntė telegramas Gorbačiovui ir Landsbergiui, pasisiūlydamas tarpininkauti šalių derybose.
— Kovo 29 apie 1000 vengrų viešai demonstravo, reikšdami savo solidarumą Lietuvai.
— Lietuvai palankiai atsiliepė Prancūzija ir Anglija.
— Vakarų Vokietija — Stalino laikų sąjungininkė ir sąmokslininkė prieš Pabaltijo valstybes — tuo metu jau Berlyno sieną nugriovusi, laikėsi labai rezervuotai.
— Europos parlamentas balandžio 5 d. perspėjo sovietus, kad, jeigu jie mėgins jėga dominuoti Lietuvoje, Europos valstybių santykiai su sovietais turės katastrofiškų pasekmių.
Buvo ir neigiamų pasisakymų ar bent labai atsargių. Šių eilėje išsirikiavo Ispanija, Olandija, Filipinai, Tailandas ir arabų valstybės. Daugelis jų Lietuvos žingsnyje įžiūrėjo tik separatizmą arba sovietų vidaus reikalų reiškinį.
Amerikai, kaip vėliau skaudžiai patyrėme, labiau rūpėjo draugiškumas Gorbačiovui, bet net ne principiniai tautų laisvės, nepriklausomybės reikalai. Laikui bėgant ir Gorbačiovui Lietuvą vis labiau terorizuojant, Amerikos valdžios pareiškimai darėsi taip pat vis labiau prislopinti. Tiesa, buvo JAV Kongreso narių ugningų žodžių, kurie, deja, Lietuvai teigiamų rezultatų nedavė.
Taip pat retkarčiais JAV prezidentas pakartodavo teigimus apie Pabaltijo valstybių nepripažinimo politiką. Deja, jis tuoj pat nukrypdavo į savo naujo tarptautiniuose reikaluose išugdyto partnerio Gorbačiovo pastangas, sprendžiant sunkias, vidines sovietų problemas. Gi kištis į sovietų valstybės vidaus reikalus, nors ir nepripažįstant užgrobtų tam tikrų žemių, JAV-joms netiko... Tokiu būdu JAV nuomonė nusviro "nesikišimo" pusėn.
JAV pareiškimuose lietuvių tautos siekiama Nepriklausomybė buvo šelmiškai išmainyta į "apsisprendimo" terminą (iliustracijos Nr. 2 ir 4). Maskva linksniavo tą pačią sąvoką "referendumo" vardu, dar
Iliustracija Nr. 3. Nepriklausomybės atstatymo akto tekstas
-----------------
LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS AKTAS
DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS
VALSTYBĖS ATSTATYMO
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.
Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas.
Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.
Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotoas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėją šiuo aktu pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sekretorius L. Sabutis Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.
-----------------
apraizgytu savo šviežiai suformuluotų įstatyminių reikalavimų pinklėmis.
Pasaulinėje arenoje JAV prezidentas Lietuvą, Latviją ir Estiją apleido ir, reikia spėlioti, galbūt net išdavė ar pardavė. Jei iš tikrųjų pardavė, tai irgi labai keistai: priedo prie tų trijų sovietų pagrobtų kraštų Gorbačiovui dar prikrovė kraitį pinigų ir visokių kitokių tarptautinių lengvatų.
Kvalifikuoti Lietuvos reikalų stebėtojai yra padarę išvadą, kad šiuo metu JAV Valstybės Departamentas yra nuoširdesnis Lietuvos, Latvijos ir Estijos reikalams už Baltuosius Rūmus. Anksčiau būdavę atvirkščiai. Sunku pasakyti, ką Baltieji Rūmai tokia savo politika iš tikrųjų tikisi pasiekti. Manymas, kad Gorbačiovas yra didžiausia sovietijos laisvėjimo viltis, remtina visiškai neatsižvelgiant į kitus reiškinius, yra naivi ir bent pabaltiečiams pražūtinga. Tai pastebi ir amerikiečiai komentatoriai.
Lietuva, Latvija ir Estija 1990 m. bėgyje ne tik pamatė, bet taip pat turėjo sukramtyti ir skaudžiai nuryti faktą, kad gražiuoju čia išdidžiai linksniuojamais ir skiemeniuojamais laisvės principais Vakarai jų neužstos.
Prieš pat Velykas, balandžio viduryje, Gorbačiovas Lietuvai pradėjo taikyti ekonominės blokados sankcijas.
Sovietų ekonominė blokada Lietuvos žmonių būvį labai apsunkino, tačiau laisvės norų nesumažino. Nepadėjo ir sovietų kariuomenės brutalūs siautėjimai, mėtymas kvailai suredaguotų rusų kalba lapelių virš susirinkusiųjų minių, grasinimai, tautinių mažumų kiršinimas ir kt.
Iliustracija Nr. 4. Baltųjų Rūmų pranešimas po prezidento V. Landsbergio atsilankymo pas JAV prezidentą. Pastebėtina: V. Landsbergis tituluojamas "lietuvių", bet ne "Lietuvos" prezidentu; kalbama tik apie "self-determination", o visiškai neminimas nepriklausomybės terminas — palyginti su iliustr. Nr. 2. Pabaltiečiams yra būtina nepriklausomybės terminą grąžinti į JAV, ypač į Baltųjų Rūmų, pareiškimą.
-----------------------
THE WHITE HOUSE Office of the Press Secretary
For Immediate Release December 10, 1990
STATEMENT BY THE PRESS SECRETARY
The President met for one-half hour today in the Ovai Office with Lithuanian President Vytautas Landsbergis and an accompanying delegation of officials from Lithuania. Landsbergis, who reąuested the raeeting, is on a private visit to the United States.
The President noted the value of personai contacts with the Baltic leaders who have shown discipline and foresight in their comraitment to a non-violent solution to their problems with the Soviet government.
The President reaffirmed United States policy pertaining to the Baltic States. He told President Landsbergis the U.S. supports the right of Lithuania and other Baltic States to self-determination. The President added that the U.S. has never recognized the forcible incorporation of the Baltic States into the U.S.S.R. and assured President Landsbergis that this policy would not change. The President indicated that he and other senior Administration officials had made this point directly on more than one occasion to senior Soviet officials.
The President stressed that the U.S. wanted a peaceful solution to the problem between the Baltic States and the U.S.S.R. and hoped the Soviet government would work constructively with Baltic leaders, v/ithout resorting to threats, intimidation or the use of force.
-----------------------
Lietuvos Aukščiausioji Taryba sudarė Kazimieros Prunskienės vadovaujamą vyriausybę ir užėmė bekompromisinę, griežtai principinės linijos politiką Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo bei derybų su Maskva reikalu: prie derybų stalo sėsime kaip dvi atskiros valstybės. Lyginant Lietuvą su Latvija ir Estija, nėra duomenų, kad Lietuvos nusistatymas čia reikalus su Maskva gadino. Latvija ir Estija su savo lankstesne politine laikysena nepatyrė blokados, tačiau siekiant nepriklausomybės, nieko iš Maskvos ir nelaimėjo. Aišku, kad Maskva nenorėjo girdėti apie jokias Pabaltijo kraštų nepriklausomybes jokiomis formomis.
Nors vyko ekonominė blokada, nors sovietai kai kam neduodavo įvažiuoti į Lietuvą vizų, Lietuvos valdžios aparato pareigūnai po visą pasaulį ir keliavo stebėtinai daug, ir laisvai. Amerikoje atsilankė ir su prezidentu Bushu pasimatė ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė, keliavo jos ministrai, visokių įstaigų pareigūnai ir privatūs asmenys. Jau gruodžio mėnesį, Maskvai kiek anksčiau nutraukus ar bent sumažinus ekonominę blokadą, Amerikoje ir Kanadoje atsilankė pats Vytautas Landsbergis, Vašingtone irgi turėjęs pasimatymą su prez. Bushu.
Reikia daryti išvadą, kad pagrindinių Lietuvos valdžios atstovų atsilankymas pas JAV prezidentą turėjo būti slegiantis. Ministrė pirmininkė prie Baltųjų Rūmų vartų buvo tiesiog įžeista: matote, vartai netikėtai sugedo ir neatsidarė... Iš automobilio išlipusi JAV prezidento viešnia turėjo eiti pėsčiuke, rodyti asmens dokumentus ir 1.1. Prezidentui Landsbergiui Busho štabas vartus jau pataisė, bet Bushas nieko raminančio, jau nekalbant apie kokį nors viltingą žodį Lietuvai, nepasakė. Tai matyti iš oficialaus Baltųjų Rūmų komunikato (iliustr. Nr. 4) ir spaudos pareiškimų.
Tiek tarptautinėj plotmėj, tiek Lietuvai nuo pat kovo 11d. buvo svarbus derybų su Maskva klausimas. Maskvos pareigūnai pasauliui melavo, kad sovietai derybų nori ir Lietuvos atstovų laukia. Lietuvai tačiau buvo sakoma, kad derybos tegali įvykti tik atsisakius kovo 11d. akto. Derybų pradžia buvo siejama su ekonominės blokados varžtais.
Birželio gale Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą, skelbiantį 100 dienų moratoriumą, sustabdantį iš kovo 11d. akto kylančius teisinius veiksmus (iliustr. Nr. 5). Cia svarbu suprasti, kad Lietuvos Taryba neatšaukė Nepriklausomybės atstatymo akto, bet stengėsi prisitaikyti prie Maskvos reikalavimų. Šio pareiškimo pasėkoje Maskva po kiek laiko ekonominę blokadą sustabdė, bet, nežiūrint Lietuvos siunčiamų delegacijų, jokių derybų dėl nepriklausomybės nepradėjo. Priešingai, metų gale prasidėjo grasinimai, ultimatumai, karinių pajėgų telkimas Pabaltyje ir kiti okupacinio režimo reiškiniai.
Gruodžio mėnesį Kazimiera Prunskienė iš paties Gorbačiovo tiesiogiai išgirdo, kad, jei ji nesutvarkys Lietuvos, tai ten bus įvesta tvarka iš Maskvos. Maždaug po savaitės Vilniuje iškilus nuomonių skirtumui tarp Lietuvos vyriausybės ir Aukščiausios Tarybos, Prunskienės kabinetas atsistatydino.
Pagaliau atėjo 1991 sausio 12 naktis (Vilniaus laiku sausio 13) ir sovietų karinių pajėgų žvėriškas siautėjimas Vilniuje. Už savaitės sovietai siautėjo Rygoje, tik ten pasitenkino mažesniu nekaltų aukų skaičiumi. Sovietų kariškiai Lietuvą tebeterorizavo net sausio pabaigoje.
Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo epizodai dar teberašomi. Tik paskutiniai, šviežiausi įrašai jau yra padaryti ne žodiniais pareiškimais, ne rašalu, bet nekaltų lietuvių krauju ir už Nepriklausomybę apsisprendusios tautos viešai rodomu pasipriešinimu.
*
Pasaulio, o ypač Amerikos, spauda Lietuvos
Nepriklausomybės atstatymo apsiracijas sutiko gana palankiai.
Aišku, buvo paikų pasisakymų, skatinančių lietuvius laukti ir žiūrėti, kad, Gorbačiovui aptvarkius sovietinę ekonomiją, gal išvis žmonės nenorės iš sovietinio "rojaus" išeiti...
Buvo mums skaudokų, bet praktiškos logikos išvadų. Teigta, jog reikia suprasti ir priimti, kad Pabaltijo valstybės yra aukojamos sovietų satelitinių valstybių išlaisvinimo sąskaiton, pastovių Europos sienų sąskaiton, Sovietų Sąjungos palaipsnio "demokratinimo" sąskaiton, Gorbačiovo nušvitusios tarptautinės žvaigždės sąskaiton ir t.t.
Kitataučiai mums iškėlė ir nepalankių mitų, kuriuos įtikinančiai paneigė V. P. Janušonis Lietuvių Katalikų Federacijos angliškai leidžiamame Obser-ver žurnale, Ten rašyta apie "status quo" mitą, "krašto didumo" mitą, "balkanizacijos" mitą, "ekonominės pražūties" mitą, Sovietų Sąjungos "destabi-lizacijos" mitą...
Buvo ir daug įvairiai suformuluotų mums palankių pasisakymų. Visų čia neišvardinsi, bet mūsų interesus gynė ar bent daugiausia objektyviai vertino didžioji amerikiečių spauda. Pasirodė net talentingai parašyta parodija, skatinanti 1776 metais Amerikos žemyne jau ginklus bekeliančias britų kolonijas turėti kantrybės, apsiraminti, dar palaukti tinkamesnio istorijos momento, kad nesugadintų Anglijos karaliaus sunkios tuometinės padėties, jo politikos, prestižo bei nuotaikos...
Nuo pat kovo 11-osios JAV Kongrese atradome tikrų (ir gal netikrų) draugų Pabaltijo tautų Nepriklausomybės siekiams. Deja, buvo labai daug tokių, kuriems buvo nei šilta, nei šalta, buvo tokių, kurie besąlyginiai rėmė "JAV prezidento išmintingą" laikyseną.
Visi Lietuvai palankūs duomenys atsimušė į kurčias Baltųjų Rūmų štabo ausis. 1990 buvo ne vienas bandymas JAV Kongrese pravesti mums palankias ar net grynai iš elementarinių žmogaus teisių išplaukiančias, humanitarinio pobūdžio rezoliucijas, šalpos — paramos programas. Baltieji rūmai tokiai akcijai, kaip taisyklė, priešindavosi.
Kai 1990 m. balandžio mėnesį Gorbačiovas Lietuvoj įvedė ekonominę blokadą, JAV prezidentas Bush'as įvedė viešą politinę Lietuvos Nepriklausomybės interesų blokadą. Amerikiečių korespondentams tuo metu priminus, kad jis, kaip matosi, keičia ankstyvesnį nusistatymą ir kompromituoja Pabaltijo kraštų nepripažinimo politiką, prezidentas pareiškė
Rusų tankas prie Spaudos rūmų Vilniuje
savo ankstyvesnių žodžių neprisimenąs ir jau piktai atšovė: "Aš čia tarnauju Amerikos visuomenei!" Tuo pačiu laikotarpiu jis kelis kartus suniurnėjo, kad Lietuvoje nenorįs 1956 Vengrjos...
Apgailėtina: 1991 sausio 12 naktį, kai, girdi, jokių įsakymų nedavęs Gorbačiovas miegojo (taip buvo teigiama), Vilniuje sovietai pakartojo 1956 metų Vengrijos dramą.
Po 1991 žudynių pasipiktinimu užsidegė visas pasaulis, JAV didžioji spauda, Kongresas ir, nežiūrint sausio 16 d. pradėtų karo veiksmų Arabų pusiasalyje, prasivėrė ir JAV prezidento lūpos. Įvykdytų žudynių pasėkoje, abu JAV Kongreso rūmai vienbalsiai priėmė rekomendacinio pobūdžio, JAV sovietų atžvilgiu prezidento nesaistančias rezoliucijas. Bent iš spaudos sprendžiant, atrodo, pradėtas rimčiau svarstyti kokių nors sankcijų sovietams klausimas.
Šito dėmesio ir bent viešai iš Grobačiovo atėjusios "užuojautos" kaina buvo apie dviejų dešimčių asmenų gyvybės Vilniuje ir Rygoje, o Vilniuje virš šimto sužeistųjų ir apie šešios dešimtys dingusių be žinios.
Tačiau ryšium su Irako krize įdomus yra sutapimas, kurį amerikiečių spaudoje iškėlė mūsų žvalus informacijos darbuotojas Viktoras Nakas.
Bush'as kelis sykius yra pakartojęs, jog penktadienio rytą, sausio 11d., jam skambinęs Gobačiovas, kad paskutiniu momentu prieš Irakui ultimatumo terminą painformuotų apie kažkokią pradėtą sovietų taikos akciją. Tame pasikalbėjime jiedu yra palietę ir įtampos Lietuvoje reikalą. Apie tą sovietų taikos bandymą pasaulis daugiau nebegirdėjo. Tačiau sekančios dienos naktį, sausio 12 (Amerikos laiku), pasaulį pritrenkė žinia, kad sovietų tankai Vilniuje triuškina gyvus žmones ir kad šaudoma į beginklius gyventojus.
Iš šito epizodo išplaukiantis įtarimas yra toks. Gorbačiovas skambino Bush'ui kalbėtis ne tiek apie taiką su Iraku, bet sužinoti, kaip Bush'as reaguos į vis didinamą sovietų ginkluotų pajėgų švaistymąsi ir gyventojų terorizavimą Vilniuje. Pasikalbėjimo metu Bush'o reakcija Grobačiovui buvo konkrečiu ženklu, kokius planus sovietijos viduje (Vilniuje) Maskvos budeliai galės vykydyti šeštadienio naktį.
Ar Bush'as buvo įveltas į Vilniaus žudynių planus? Apie tai sužinos mūsų ainiai apie 2030-uosius metus, kai bus atidaryti šių laikų JAV valstybinių įstaigų archyvai. Ar Bush'as galėjo būti įveltas? Apie tai tegul kalba datos: sausio 11 — Gorbačiovo skambinimas Bush'ui bei pasikalbėjime diskutuota Lietuva; sausio 12 naktį — sovietų įvykdytos žudynės;
Iliustracija Nr. 5. Moratoriumo pareiškimo tekstas. Prasidėjus 1990 pabaigos —1991 pradžios sovietų terorui, Aukščiausioji Taryba moratoriumą atšaukė.
--------------------
LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PAREIŠKIMAS
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, būdama ir likdama Tautos ir Valstybes suverenių galių reiškėją, atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę ir visų tų galių vykdymo tikslu siekdama tarpvalstybinių Lietuvos Respublikos derybų su TSR Sąjunga, skelbia nuo tokių derybų pradžios 100 dienų moratoriumą 1990 m. kovo 11 d. Aktui dėl Lietuvos Nepriklausomybė s Valstybė s atstatymo, tai yra sustabdo iš jo kylančius teisinius veiksmus.
Lietuvos Respublikos -- TSR Sąjungos derybų pradžia, jų tikslai ir sąlygos fiksuojami šalių įgaliotųjų delegacijų specialiu protokolu.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba gali moratoriumą pratęsti arba atšaukti. Moratoriumas savaime netenka galios, nutrūkus deryboms.
Jeigu dėl kurių nors įvykių arba aplinkybių šio šaukimo Lietuvos Respublikos Auščiausioji Taryba negali normaliai vykdyti valsybinės valdžios funkcijų, moratoriumas tuo pačiu momentu netenka galios.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. LANDSBERGIS Vilnius, 1990 m. birželio 29 d.
---------------------
sausio 15 — pasaulinė krizė, ultimatumo Irakui terminas; sausio 16 — JAV pradėti karo veiksmai, turėję sklidinai užpildyti spaudą, televiziją ir radiją, tuo nusukdami pasaulio dėmesį nuo Lietuvos.
Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo pastangos taip pat yra atsidūrusios bent prieš du globalinės reikšmės klausimus, nuo pat kovo 11 d. tapusius apčiuopiama kontroversija. Tai (1) santykių — ryšių su Maskva reikalas ir (2) tarptautinis pripažinimas. Abiejuose reikaluose matosi nuomonių pasidalinimas tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje.
Tad pora pastabų apie ryšius su Maskva. Santykiuose su Maskva Lietuvos Aukščiausioji Taryba nuo pat pradžių, nors Lietuvos teritorijai ir tebesant okupuotai, pasirinko griežtai principinę laikyseną. Tai suprantama, nes juk remtasi išeities tašku, kad nuo 1940 Lietuva buvo neteisėtai okupuota. Derantis su humanišku, tiesą paisančiu oponentu, čia viskas būtų tvarkoje. Viskas būtų tvarkoje ir objektyvių, tiesą paisančių stebėtojų tarpe.
Šios laikysenos šalininkai, be abejo, suprato ir kartu surištą riziką. Rizika slypėjo tame, kad, iš sovietų pusės žiūrint, Lietuva reikalavo "daug". Bet, iš kitos pusės, ar ne "daug" atrodė taip neseniai išgyventi, švieži pavyzdžiai, būtent sovietų atsitraukimas iš vidurio Europos0 Ar būtų buvę pateisinama nepasinaudoti susidariusia padėtim?
Yra ir vadinama "lankstesnė" Nepriklausomybės siekimo vizija, labiau linkusi eiti į įvairius kompromisus su Gorbačiovo valdžia. Šie teigė, kad, neišleidžiant iš akių galutino tikslo, Nepriklausomybės atstatymo reikia siekti palaipsniui, galima jos palaukti kad ir penketą ar dešimtį metų, kad eitina Maskvai priimtinais zigzagais. Šios politikos užnugaryje tūnojo teigimas: nepraraskime to, ką iki šiol išsikovojome. Tokia pažiūra irgi nebuvo be rizikos.
Niekas nežinojo, kur ir kaip, sutikusi nuverst Berlyno sieną, Maskva užsispirs statyti naują savo nepajudinamų interesų užtvarą.
Įvykiai rodo, kad Aukščiausiosios Tarybos dauguma rėmė "griežtuosius". Šiandieną argumentuoti, kad su lankstesne politika rezultatai Lietuvai būtų buvę palankesni, yra tuščios kalbos. Laikrodžio atgal neatsuksi, antru kartu šio žaidimo neatliksi. Reikia priimti faktą, kad esame ten, kur turimos intelektualinės ir dvasinės tautos pastangos mus atvedė. Pripažinkime, kad atvedė toli.
Kaip anksčiau minėta, lankstesnę liniją pasirinkę latviai bei estai arčiau prie Nepriklausomybės nepriėjo. Tiesa, jiems neteko ekonominės blokados bausmė, ir mažiau žmonių žuvo Rygoj, negu Vilniuje.
Ar buvo įmanoma dar "lankstesnė" linija už latvių bei estų pasirinktąją? Į šį klausimą atsakymo nėra.
Dabar šiek tiek pastabų apie pripažinimą.
Siekiant tarptautinio pripažinimo, tenka griežčiau apibrėžti, ko iš tikrųjų tuo pripažinimo terminu norime. Kasdieninių žodžių apimtyje visi sutiks, jog norime, kad Lietuva būtų svetimų valstybių laikoma nepriklausoma valstybe su savo teisėta, nepriklausomai nuo Maskvos veikiančia krašto valdžia ("valdžia": Aukščiausioji Taryba ir vyriausybė). Okupacijos reikalas gali būti sprendžiamas ir vėliau, tačiau tarptautinėje plotmėje norime, kad būtų visur matoma ir skelbiama, jog turime teisę laisvi gyventi.
Bet yra nusistovėję tarptautinės teisės dėsniai, kuriuose operuojama (1) valstybės pripažinimu, (2) vyriausybės pripažinimu, pripažinimu (3) de jure ir (4) defacto. Taigi, padėtis nėra paprasta. Kai reikalaujame "pripažinimo", privalome suprasti, ko norime ir ką tas terminas reiškia svetimoms valstybėms.
JAV-jos Lietuvos valstybę tebepripažįsta de jure, nors to pripažinimo pakankamai dažnai ir garsiai, bent mūsų interesų prasme, neskelbia. 1990 metų bėgyje, po kovo 11-osios vis tiek buvo nerealu tikėtis de facto valstybės pripažinimo, nes, nežiūrint naujos valdžios ir jos pradėtų vykdyti reformų, kraštas dar tebebuvo sovietų okupacijos replėse.
Po kovo 11-osios Lietuvos vyriausybė tikėjosi ir viešai prašė svetimų valstybių pripažinimo dejure ir/ar defacto. To paties laukė ir didelė išeivijos dalis. Kaip žinome, iš jokios svetimos, savystovios valstybės viešo pripažinimo negavome.
Savaime suprantama, kad Pabaltijo valstybės viena kitą pripažįsta, bet šis pripažinimas tarptautinėj arenoj svorio neturi. Kovo 11-osios Lietuvą kokia tai forma yra pripažinęs ir Rusijos respublikos prezidentas Jeltsinas, tačiau Rusijos Respublika irgi yra Sovietų Sąjungos sudėtyje.
Niekas, net Grobačiovas, neneigia Lietuvos dabartinės valdžios teisėtumo. Tai ir sakytų, kad Lietuvos valdžia yra pripažįstama dejure. Kai JAV prezidentas susitinka su Kazimiera Prunskiene ir Vytautu Landsbergiu, galėtų reikšti, kad yra ir de fakto pripažįstama Lietuvos valdžia.
Tačiau Lietuvos valdžia veikia okupuotame krašte. Ji varžoma ir terorizuojama. Sovietai teigia, kad Lietuva nėra okupuota, bet integralinė Sovietų Sąjungos dalis. Sovietai tvirtina (ir JAV-jos tam papūgiškai pritaria), kad Pabaltijy s yra sovietų vidaus problema. Vakarų valstybės šios vidaus problemos esmės nekedena, okupacijos fakto sovietams į akis netrina, bet tuo pačiu susitikinėja su nepripažįstamos valdžios atstovais...
Ar įmanomas Lietuvos vyriausybės pripažinimas, kai valstybės de facto pripažinimo nėra, ar, geriausiu atveju, šiandien turime tik norimą patogiai užmiršti de jure? Atsakymą į tai turime: JAV yra atsisakiusios pripažinti kovo 11-osios Lietuvos valdžios vyriausybę ir de jure, ir de facto.
Tarptautinėje padėtyje privalome skaitytis su iš 1940 metų turima Diplomatine Tarnyba, kuri, be jokių aiškinimų, yra saugotina ir išlaikytina ateityje. Diplomatinės Tarnybos narys ir Lietuvos atstovas Vašingtone atstovauja Lietuvos valstybei, kurią ir po 1940 metų dejure tyliai tebepripažįsta JAV-jos.
Dabartinė Lietuvos valdžia su Diplomatine Tarnyba plačiai bendradarbiauja. Diplomatinė Tarnyba savo ruožtu bendradarbiauja su dabartine Lietuvos valdžia. Viešuose pareiškimuose (pvz., televizijoje po sausio 12 d. žudynių) Stasys Lozoraitis nesivaržė kalbėti ir Lietuvos, ir Lietuvos valdžios vardu. Jis naudojo daugiskaitą "mes"... skambinome Kremliui ir 1.1. (Ar Lietuvos valdžia ir Diplomatinė Tarnyba apsikeitė kokiais nors oficialiais pripažinimo raštais, šiuo metu nėra aktualu). Mūsų Diplomatinę Tarnybą (be egzistuojančios vyriausybės!) per paskutinį pusšimtį metų oficialiai pripažino ir tebepripažįsta eilė Vakarų valstybių, kurios tačiau nenori pripažinti dabartinės Lietuvos valdžios.
Kadangi Lietuvos valdžia veikia okupuotame krašte ir gali būti okupanto sulikviduota, tai šiuo metu Diplomatinės Tarnybos besąlyginė subordinacija Lietuvos valdžiai būtų nepaprastai rizikinga ir todėl nepageidaujama.
Šiek tiek rizikingas gali būti ir bet koks oficialus svetimų valstybių dabartinės Lietuvos vyriausybės pripažinimas. Pavojus tame, kad dabartinę Lietuvos valdžią sovietų smurto ar suklastotų rinkimų būdu pakeitus kita, gautas pripažinimas mūsų Nepriklausomybės interesus pražudytų, o tolimesnis Diplomatinės Tarnybos likimas būtų sukompromituotas.
Imant dėmesin, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos likimas yra spręstinas bendrai ir kad latvių bei estų procentas savuose kraštuose yra mažesnis negu lietuvių procentas Lietuvoje, bet kokio pripažinimo rizika yra dar realiau apčiuopiama.
Tad lyg aiškėja išvada, kad tarptautinėje arenoje visų pirma yra siektinas kovo 11-osios Lietuvos valdžios rankose esantis Lietuvos vyriausybės de facto ar dejure pripažinimas svetimuose kraštuose. Tačiau svarbu suprasti, kad dabartinėmis sąlygomis, toks pripažinimas yra surištas su tam tikrais pavojais Lietuvai. Gal būtų įmanoma išrasti dar kokio nors kitokio, pvz., "riboto", "principinio" ar "moralinio" pripažinimo formą, tam tikromis sąlygomis įgalinančią Lietuvą oficialiai bendrauti su jai palankiomis valstybėmis.
Galbūt nematydami kitokių, aiškiai suprantamų, Lietuvai palankių tarptautinių ženklų, iš desperacijos demonstracijose šaukiame, kad "norime pripažinimo". Lietuvos valdžia, visai suprantamai ir pateisinamai, irgi nori savo vyriausybės pripažinimo, nes tai būtų svarbus, aiškiai matomas tarptautinės paramos gestas ir dar vienas koziris Lietuvos debatuose su Maskva. Maskva Vilniui net yra dūrusi pirštu į akis, kad, girdi, jokia valstybė jūsų nepripažįsta.
Manytina, kad negaunant jokio kito paramos ženklo iš svetimų valstybių, koks nors ribotas, bet tinkamoj formoj išgautas pripažinimas Lietuvai būtų naudingas ir todėl vertas rizikos.
*
Pabaigai, štai dviejų laiškų iš Lietuvos ištraukos.
1991.1.25 rašė 31 metų amžiaus studentas, anksti įsijungęs į veiklą, už kurią didelę savo jaunystės dalį paliko Sibiro lageryje:
... Visą Lietuvą sukrėtė, sujaudino "kruvinasis sekmadienis' Vilniuje. Tą naktį buvome prie televizijos bokšto ir Nepriklausomybės aikštėje. Vienu metu atrodė, kad jau gyvi nebeišeisim. Visi ramūs stovėjo ir laukė. Kitiems buvo lemta negrįžti. Mūsų Nepriklausomybė tapo pakrikštyta krauju. Turime būti tvirti ir verti tos didžios aukos. Ta tauta, kurios ginti stoja jos vaikai, yra nenugalima, kaip rašė kitados Vaižgantas.
Vilniaus žudynių išvakarėse, 1991.1.11 d. 13:50 vai. rašė pensininkė moteris, jaunystę praleidusi 1940 metų išvežimų pradėta Sibiro tremtimi:
... Lietuva ir visi mes gyvename nenusakomai grėsmingas dienas. Sovietai akivaizdžiai ruošiasi mus vėl pavergti. Vilniuje dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių jau trečia para susibūrę prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų... Savo buvimu, savo kūnais saugo Lietuvos laisvės siekius. Daugybė trispalvių, be nustojimo skamba dainos.
... Neseniai pranešta, kad kariškiai užėmė spaudos rūmus. Jėga įsibrovė, aplink tankai, išlaužė duris, išdaužė langus, tarnautojams liepė pakelti rankas, išvarė. Užimant spaudos rūmus buvo sužalotų.
... Matome kariškius, matome tankus. Nemoku nusakyti, ką visi pergyvename. Kunigai meldžiasi iš Aukščiausios Tarybos rūmų balkono. Sių dienų įvykiai keitė vieni kitus nenusakomu tempu.
... Kiek dienų reikės, tiek lietuviai budės. Visi laikosi ramiai, nelenda į muštynes, per dienas ir naktis dainuoja ir, kad nešaltų, šoka. Žmonės vilniečiai ir įmonės atneša maisto, karštos arbatos...
... Vakarais paklausius Maskvos pranešimų per televiziją, tiesiog sunku protui suprasti, kokią melagingą informaciją jie skleidžia... Nejaugi dar vis pasaulis to nesupranta?
Telieka klausimas: ką Aidų skaitytojai girdės ir skaitys 1992 Vasario 16 ar Kovo 11 proga? Formuluokime jį tiksliau: kokia bus Lietuvos padėtis ateinančiais metais? Į tai atsakytina netiesiogiai: čia saugiai, šiltai ir sočiai gyvenantieji — nemažinkime pastangų, nenustokime ryžto, neužgesinkime vilties!
Rusų tankas sausio 12 d. triuškina lietuvius Vilniuje (ELTA) |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
